Edmundas Paškauskas. Ar fizika turi dar vieną evoliucijos pakopą?

Šiuolaikinė fizika (ne)uždarų sistemų kontekste.

Šiuolaikinė fizika yra vienas didžiausių žmonijos intelektinių pasiekimų. Per kelis šimtmečius ji sukūrė ne tik išsamų gamtos reiškinių aprašymą, bet ir technologinį pasaulį, kuriame šiandien gyvename. Visa tai išaugo iš fundamentalių fizikos idėjų ir jų praktinio pritaikymo.

Tačiau kiekviena sėkminga paradigma anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu: ar jos ribos žymi tikrovės ribas, ar tik laikiną ribą tarp to, kas jau pažinta, ir to, kas dar laukia savo paaiškinimo?

Didelė dalis šiuolaikinės fizikos remiasi simetrinių sąveikų samprata. Vaizdžiai tariant, principas „veiksmas lygus atoveiksmiui“ uždarose sistemose sukuria pusiausvyrą, kuri leidžia aprašyti daugybę reiškinių – nuo paprasčiausių mechaninių procesų iki sudėtingų technologinių sistemų. Ši logika pasirodė nepaprastai produktyvi ir tapo viena iš kertinių moderniosios civilizacijos atramų.

Tokiu atveju klasikinis principas „veiksmas lygus atoveiksmiui“ tampa ne vieninteliu galimu sąveikos modeliu, bet centriniu tašku platesnėje galimų kitimo būdų erdvėje. Simetrinis 50/50 santykis išlieka svarbus, tačiau greta jo teoriškai atsiranda vietos ir kitoms organizacijos formoms.

Tradicinė fizika daug dėmesio skiria objektams ir jų tarpusavio ryšiams. Bendresnis požiūris siūlytų daugiau dėmesio skirti pačiam kitimui ir galimiems jo organizavimosi būdams. Tokiu atveju kai kurie šiandien savaime suprantami principai galėtų būti nagrinėjami kaip specialūs bendresnių procesų atvejai.

Todėl svarbiausias klausimas galbūt nėra tai, ar dabartinė fizika teisinga. Jos sėkmė kalba pati už save. Kur kas įdomiau paklausti, ar už dabartinių jos ribų gali egzistuoti dar platesnė organizacijos erdvė, kurioje šiandieniniai dėsniai užimtų savo natūralią, bet ne dominuojančią vietą. Panašiai kaip geografiniame žemėlapyje atskiri miestai nepraranda savo reikšmės atsiradus platesniam regiono ar žemyno žemėlapiui.

Jeigu tokia galimybė egzistuoja, tuomet kalbame ne apie esamos fizikos paneigimą, o apie dar vieną jos evoliucijos žingsnį.

Bendresnės fizikos struktūra

Jeigu bendresnė fizikos struktūra egzistuoja, tuomet svarbiausias klausimas tampa ne atskiri dėsniai, o pati organizacijos schema, iš kurios tie dėsniai kyla. Todėl, jeigu šiuolaikinė fizika sąlyginai daugiausia dėmesio skiria objektams ir jų sąveikoms, tai BFS sąlyginai daugiau dėmesio skirtų patiems kitimams ir jų organizavimo būdams.

Bendresnės fizikos struktūros (toliau – BFS) požiūriu pradinis taškas galėtų būti bendresnis postulatas nei klasikinis principas „veiksmas lygus atoveiksmiui“:

Veiksmas (ne)lygus atoveiksmiui

Ši formuluotė nereiškia klasikinio principo paneigimo. Priešingai – ji jį išsaugo kaip ypatingą atvejį. Simetrinis santykis „veiksmas lygus atoveiksmiui“ (50/50) tampa centrine padėtimi platesnėje kitimo būdų erdvėje (nuo 100/0 per 50/50 iki 0/100)*. BFS požiūriu šis kitimo būdų spektras sietinas ir su skirtingu sistemų uždarumo laipsniu.

Tad iš šio bendresniojo postulato formuojasi du pagrindiniai BFS architektūros lygmenys: kitimo būdai ir JL (judėjimo laipsniai).

Kitimo būdai

Šiuolaikinėje fizikoje kitimas dažniausiai suvokiamas kaip vientisas ir universalus, bespektris procesas. BFS siūlo nagrinėti ne vien patį kitimą, bet ir skirtingus jo organizavimosi būdus. Tokiu atveju klasikinis simetrinis 50/50 santykis tampa vienu iš galimų kitimo būdų, o ne vienintele galima ir visaapimančia forma.

JL (judėjimo laipsniai)

BFS remiasi prielaida, kad tie patys procesai gali būti nagrinėjami skirtinguose organizaciniuose masteliuose. Tai reiškia, kad reiškinio savybės priklauso ne tik nuo paties kitimo būdo, bet ir nuo to, kokiame judėjimo laipsnyje jis realizuojamas.

Kitimo būdų ir JL sankirtose* atsiranda konkrečios sąveikos, būsenos, struktūros ir procesai. Kitaip tariant, BFS bando sukurti koordinačių sistemą, kurioje klasikiniai fizikos dėsniai tampa ne pradžia, o tam tikrų gilesnių organizacinių principų realizacijomis.

Šiame modelyje šiuolaikinė fizika neužima konkuruojančios pozicijos. Ji tampa ypatingu BFS atveju. Simetrinis 50/50 kitimo būdas nėra panaikinamas – jam suteikiama aiški vieta bendresnėje struktūroje. Dėl šios priežasties BFS siekia ne pakeisti dabartinę fiziką, bet parodyti jos vietą platesnėje organizacinėje erdvėje.

Jeigu toks požiūris pasirodytų vaisingas, tuomet kai kurie šiandieniniai fizikos postulatai galėtų būti suvokiami kaip subpostulatai bendresnėje sistemoje. Tai nebūtų jų nuvertinimas. Priešingai – tai reikštų, kad jų vaidmuo atsiskleidžia platesniame ir gilesniame kontekste.
Tokiu būdu BFS tikslas būtų ne paneigti sukauptas žinias, o pasiūlyti naują žemėlapį, kuriame dabartinė fizika išliktų svarbi teritorija, tačiau nebebūtų visa teritorija.

*Buityje galima:

· pirma pastatyti naują namą, tada nugriauti seną (100/0);
· kiek nuardyti seno namo, tiek pridėti naujame (50/50);
· pirma nugriauti seną namą, o po to pastatyti naują (0/100).

BFS požiūriu tai paprastas pavyzdys, kaip charakteringi kitimo būdai, realizuojami per atitinkamus JL, gali skirtingos kokybės keliais nuvesti į panašią kitimo ciklo pabaigą. Vienu atveju žmogus visą laiką turi namą, kitu gyvena statybose, trečiu kurį laiką apskritai lieka be namo. Retoriškai, o jei taip patraukliuoju būdu performatuoti ką nors didesnio nei namas, pavyzdžiui, visą civilizaciją?

– Kadangi egzistencijoje kitimai vyksta be pertrūkio, jų organizavimo būdas gali būti svarbesnis už kitimų ciklų pabaigą.
– BFS požiūriu kiekvieno kitimo ciklo pabaiga kartu yra ir kito kitimo ciklo pradžia.
– Kitimo būdai nėra vien techniniai maršrutai į rezultatą; jie nuolat formuoja egzistencijos kokybę.

DI vaidmuo

Pastaraisiais metais papildomų galimybių BFS analizei suteikė dirbtinis intelektas. Jis nepakeičia nei fizikos, nei žmogaus kūrybinio darbo, tačiau leidžia greičiau tikrinti formuluotes, analizuoti vidinę teorijos struktūrą, ieškoti loginių spragų bei alternatyvių interpretacijų.

Šio straipsnio autorius BFS idėją plėtoja jau kelis dešimtmečius, o dialogas su DI tapo viena iš priemonių nuosekliau tikrinti ir tikslinti jos architektūrą. DI šiame procese atliko intelektinio dialogo partnerio vaidmenį, bet už visas straipsnyje pateiktas idėjas, formuluotes ir išvadas atsako autorius.

Pabaigai

Plačiau apie BFS galima rasti knygoje „Bendroji Struktūros Evoliucija“ (2008 m.).

Jeigu bendresnė fizikos paradigma pasirodytų praktiškai vaisinga, jos potenciali reikšmė galėtų būti matuojama ne pavieniais išradimais, o ilgalaikiu poveikiu visai technologijų ir civilizacijos raidai. Žvilgtelėjus pro siaurus plyšius į ateitį kartais kyla klausimas: jeigu BFS iš tiesų atvertų naujas technologinių ir civilizacinių galimybių erdves, ar jos pasekmės ilgainiui nebūtų vertos šimtų Nobelio premijų masto atradimų?