Tautos forumo bendražygiai vėl gelbėjo Naujojoje Vilnioje vykusį tradicinį Gedulo ir vilties dienos minėjimą. Galbūt klausite – o nuo ko reikėjo gelbėti žmonių skausmą ir gedulą? Nuo baisiausio viską, kas tikra ir gyva, žudančio priešo – beprasmybės jausmo.
Mirtis ir kančia gali būti prasminga arba ne. Ar jos įprasminamos – tai pirmiausia priklauso nuo gyvųjų.
Forumiečiai ir kai kurie mitingo dalyviai ne šiaip sau atėjo su vėliavomis. Ne siekdami išsiskirti ir pasipuikuoti. Jie mėgino gedului suteikti tautinę ir valstybinę – istorinę ir politinę – prasmę. Jeigu ne ją įkūnijusios Trispalvės, galėjo atrodyti, kad į amžinojo įšalo žemę tūkstančiai lietuvių iškeliavo savo noru ir ten baigė gyvenimą natūralia mirtimi. Nieko daugiau – tik liūdni, bet neišvengiami įprastinės kasdieniškos mirties atvejai?
Tad minėjime plevėsavusios vėliavos priminė tikrovę ir grąžino prie tos dienos esmės. Ne, mūsų tremtiniai iškeliavo į Sibiro platybes ne savo noru. Jie ten buvo ištremti prievarta. Ir daugelis iš jų būtų galėję išeiti Anapilin visai kitaip ir kur kas vėliau, negu išėjo.
Ir galiausiai – tos dienos esmė, kurią atskleidė būtent vėliavos. Ta kančių kupina tremtinių kelionė, kapų kauburėliai tolimoje ir svetimoje žemėje, galiausiai vakar minėta Gedulo ir vilties diena – visa tai tik todėl, kad tauta laiku negynė ir neišsaugojo jos žmones galėjusios ir turėjusios apsaugoti savo VALSTYBĖS.
Vėliavų paskirtis – priminti, padėti suvokti ir įsisąmoninti svarbiausią patirtų kančių ir netekčių pamoką: neišsaugosime valstybės – anksčiau ar vėliau kartosime tą pačią kelionę, o tolimas žemes vėl nusės lietuvių kapų kauburėliai. Tai – neišvengiama savanoriško išsivalstybinimo ir neįgalumo įprasminti tragišką istorijos pamoką kaina.
Nuoroda į publikaciją apie minėjimą.
O kokios galėjo tikėtis be rimtos desovietizacijos? Tik raudonųjų oligarchų diktatūros iš Bolševikų partijos, ne daugiau. Tik Kompartijos ir Komsomolo aktyvistų svajonės išsipildė – tapo oligarchais, valdančiąja klase, galimybe gyventi kitų sąskaita, skolintų pinigų dėka, kuriuos ateity dengs ubagai ir iliuzionistai.
O kas galėjo desovietizuoti po to kai tauta JUOS grąžino valdžion, nubausdamai taip tautą kiršinusius ir gražią mūsų tarybų Lietuvą griovusius desovietizatorius (gan saikingus, tas tiesa ). O be to, brazauskininkai ir iš tikro patys nebuvo stalinistai, bet jautė, kad plati destalinizacija užkabintų ir juos ir tektų užleisti turimas pozicijas. Jų laimė, tautos dauguma juos demokratiškai parėmė.
O tai ko ji dabar nori, ko nepatenkinta?
Stebina, jog nuotraukoje nėra toje vietoje stiebo su valstybės vėliava. O gal jos nėra iš tikro?
Manau, ji turi plevėsuoti visada, tartum išlydėdama prieš daug dešimtmečių ištremtą vagonuose skaudžią atmintį.
Stiebas turėjo būti suprojektuotas. O renginiui atskirai niekas stiebų nestato. Net ir Jonavoje prie aukų memorialo stiebo nėra, todėl skauta su vėliava per renginį stovėjo pagarbą atiduodami.
Taip. Turėjo būtu suprojektuotas seniai. Tai ne vienadienė akcija turi būti..
1992 rinkimai parodė daugumos sukomunistėjimą, norą atsiriboti nuo pokario ir kartu su Brazausko komunistais toliau žengti pirmyn į šviesią ateitį. O kaip tautą atkomunistinti, per 30 metų niekas nesugalvojo. Gyvena lietuviai pagal dabartinę tvarką iš reikalo, bet vis atsidusdami, kad Lietuva ne tokia kokios tikėjomės. Ir komunistai ne tokie kokių tikėjomės. Tai ką valdžia turi daryti?