Kasmet birželį, juodu kaspinu pažymėtą vasaros dieną, tautos atmintis mus atveda į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį – vietą, iš kurios 1941-ųjų birželį prasidėjo vienas skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių.
Čia, prie memorialo, susirenkama pagerbti tų, kurie buvo jėga išplėšti iš savo namų, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išvežti į nežinią – į tolimąsias Sovietų Sąjungos tremties vietas.
Šiemet, minint pirmųjų masinių trėmimų 85-ąsias metines, į atminimo valandą susirinko apie du šimtus žmonių – tremtinių artimieji, visuomeninių organizacijų nariai, politikai, jaunimo ir meno kolektyvai, Vilniaus gyventojai.
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą ryto sovietų represinės struktūros pradėjo masinę Lietuvos gyventojų deportaciją. Per kelias dienas iš Tėvynės buvo išvežta apie 18 tūkst. žmonių. Tremtis neaplenkė nė vieno visuomenės sluoksnio, tačiau ypač skaudžiai palietė Lietuvos inteligentiją – mokytojus, valstybės tarnautojus, karininkus, ūkininkus ir kitus aktyvią tautinę savimonę puoselėjusius žmones. Vėlesniais metais tremtys tęsėsi, o sovietinės okupacijos laikotarpiu iš viso įkalinta ir ištremta apie 280 tūkst. Lietuvos piliečių.
Minėjime dalyvavęs Seimo Pirmininkas Juozas Olekas savo kalboje pabrėžė, kad tremčių aukų likimai primena laisvės kainą ir pareigą ginti žmogaus orumą. „Laisvė nėra savaime suprantama, o žmogaus orumas turi būti ginamas visada“, – pabrėžė jis.
Seimo Pirmininkas priminė, kad per Naujosios Vilnios stotį į tremtį išvyko tūkstančiai Lietuvos žmonių – vaikai, motinos su kūdikiais, senoliai, mokytojai, ūkininkai, valstybės kūrėjai, kurių vienintelė „kaltė“ okupacinės valdžios akyse buvo jų ryšys su laisva Lietuva.
Seimo Pirmininkas taip pat kalbėjo apie asmeninį ryšį su tremties istorija – jis gimė tremtinių šeimoje, todėl tremtis jam nėra vien istorijos vadovėlių puslapiai, o gyvas šeimos ir tautos atminties skausmas.
Renginį papildė muzikiniai pasirodymai, suteikę minėjimui rimties ir susikaupimo nuotaiką. Tačiau ne vienam dalyviui liko ir nebaigtumo jausmas. Birželio 14-oji liudija ne tik praeities tragediją – ji kelia klausimą, ką ši istorinė patirtis reiškia mums šiandien, kai Europoje vėl vyksta karas, o tautų laisvė jau nebėra savaime suprantama.
Šių metų minėjime kaip niekada jautėsi sunkiai paaiškinama valstybingumo tyla. Paradoksalu, kad prie tos pačios geležinkelio stoties, iš kurios okupantai prieš 85 metus išvežė mūsų tėvus, motinas, senelius į tremtį, kančią ir mirtį vien todėl, kad jie buvo Lietuvos valstybės piliečiai, nebuvo matyti pagrindinio laisvos Lietuvos ženklo – oficialios valstybės trispalvės. Neskambėjo ir valstybės himnas. Atrodė, lyg atminties ceremonija vyktų ne sostinėje, ne istorine kančia paženklintoje Naujojoje Vilnioje, o kažkur bevardžio miestelio kultūros namų centre, kur valstybės simboliai yra bereikšmė detalė.
Šią keistą tuštumą užpildė paprasti piliečiai. Prie memorialo plevėsavo jų atsineštos Lietuvos trispalvės ir „Tautos forumo“ vėliavos. „Tautos forumo“ žmonių būrys demonstratyviai savo buvimu priminė svarbią tiesą – tremtiniai buvo tremiami dėl priklausymo Lietuvos tautai ir Lietuvos valstybei.
Ypatingą kontrastą kūrė tai, kad minėjime dalyvavo ir kitų organizacijų atstovai. Buvusi Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė tradiciškai stovėjo tarp žmonių, atokiau nuo oficialių politikų sambūrio, o baltarusių visuomeninės organizacijos atstovai atsinešė net kelias savo tautines vėliavas. Tad susidarė paradoksali situacija – svetimų tautų simboliai buvo matomi, o Lietuvos valstybės, kurios piliečių kančia tą dieną buvo minima, ženklų būtų buvę sunku rasti, jei ne juos atsinešę patys piliečiai.
Toks vaizdas kėlė klausimą: ar jau praradome savo valstybę, ar tik pripratome, kad net didžiausių tragedijų minėjimuose pamirštame pasakyti, jog trėmimo kančios lydėjo žmones už tai, kad jie turėjo savo valstybę?
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Naujojoje Vilnioje tik parodė, kad tremties žaizdos Lietuvos istorinėje sąmonėje nėra užgijusios. Tačiau atmintis gyva tiek, kiek ji išlieka ne vien praeities pagerbimu, bet ir atsakomybe už tai, kokią valstybę kuriame šiandien.
Tremtinių kančios įpareigoja ne vien gedėti praeities. Jos įpareigoja saugoti gyvą atminimą žmonių, kurie buvo ištremti, kalinti ir žudomi todėl, kad lietuvių tauta pasirinko būti laisva – kurti savo valstybę ir pati spręsti savo likimą.
„Pozicijos“ inf.
Žaviuosi TF! Kiek pastebėjau, vis daugiau ir daugiau žmonių paskui juos seka, nes mato, kad jie vieninteliai rūpinasi Lietuva. Kiti tik kalba apie ją. Net pavydas ima, nes jiems vadovauja iškiliausias Lietuvos filosofas ir politikos žinovas profesorius Radžvilas!
Tikrai ne vieninteliai. Tuo pat metu buvo kitų svarbių renginių. Netgi ne Vilniuje.
Tf vėliavos, čia visai ne į temą. Keistuoliai susirinko pasireklamuoti, niekam neįdomūs senukai
Žaviuosi TF! Kiek pastebėjau, vis daugiau ir daugiau žmonių paskui juos seka, nes mato, kad jie vieninteliai rūpinasi Lietuva. Kiti tik kalba apie ją. Net pavydas ima, nes jiems vadovauja iškiliausias Lietuvos filosofas ir politikos žinovas profesorius Radžvilas!
Ačiū už žinią, kas vakar vyko N. Vilnioje. Įdomu, ar tremtiniai iš anksto prisaikdino organizatorius, kad būtų Valstybės simboliai ir, kad būtų giedamas Himnas? Ar atėjo tik pasėdėti? Jeigu to nepadarė, tremtiniai balsuoja už konservatorius ir vykdo Valstybės naikinimo politiką. Jie susirenka pagodoti, kaip buvo blogai ir tiek, o Valstybės ateitis ne jų supratimui. Čia likę kentėjo ne ką mažiau, mielieji tėvynainiai, bet, kiek begalėdami, rūpinasi Tėvynės reikalais.
Teisngas klausimas dėl vėliavų. Argi ten nėra nuolat plevėsuojančių LR vėliavų?
TF vėliavos atrodo kvailai ir konformistiškai. Išdavikiškai.
Pone Gojau,
bamba yra labai naudinga kūno funkcionavimui: nepratrinkite jos pavydu. Ką tada darysite?
Sisteminiai patenkinti, kad viskas eina pagal planą: nei Valstybinės vėliavos, nei Trispalvės, nei Himno!!! Oleko kalbelėje valstybingumo apraiškų – nulis. Tik pagalvok, „…į tremtį IŠVYKO tūkstančiai Lietuvos žmonių”, išvyko į pokylį, ar ne? Oleka, juos ruskiai ir jų pakalikai IŠTRĖMĖ!!! Ne į karietą susodino, ir jie išvyko, o į gyvulinius vagonus kaip gyvulius sugrūdo. Kur nors vykstama savo noru. Ar jis drignių prisiėdęs, kad nesupranta, kokius žodžius vartoja??? Toliau. Baltarusiai atvyko su daugiau vėliavų, ir tai rodo, kam priklausys mūsų šalis ir kas ją jau šiandien savinasi. Jie ima viršų, o Šimonytė, pasislėpusi tarp žmonių, iš džiaugsmo trina delnus – viskas vyksta taip, kaip tata tyliai liepė.