Negalime lengvabūdiškai sakyti, kad 1941-ųjų birželio 14-oji niekada nepasikartos

Vos tik artėja birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, daugelis lietuvių vėl prisimena vieną skaudžiausių mūsų istorijos puslapių – pirmuosius sovietinius trėmimus. Beveik kiekviena Lietuvos šeima turi savo žaizdą – senelį, dėdę, kaimyną ar artimąjį, kurį okupacinė valdžia išvežė į Sibirą, įkalino ar kitaip palaužė.

„Birželio naktį į mūsų namus pasibeldė ginkluoti svetimi žmonės. Jie įsakė per kelias minutes susirinkti būtiniausius daiktus, o mes dar nesupratome, kad paskutinį kartą matome savo gimtuosius namus…

Vagono langelyje tolstantys Lietuvos laukai buvo paskutinis vaizdas, kurį daugelis nešiojosi širdyje ilgus tremties metus. Vaikai anksti suprato, kas yra alkis, šaltis ir ilgesys, nes jų vaikystę pakeitė Sibiro taiga ir sunkus darbas.

Skaudžiausia buvo akimirka, kai tėvai buvo atskiriami nuo žmonų ir vaikų – daugelis jų daugiau niekada nesusitiko. Tremtyje žmogus neteko ne tik savo namų ir turto, bet ir teisės pasirinkti savo likimą. Tremtiniai buvo paversti beteise darbo jėga, tačiau nepalūžo ir išsaugojo tikėjimą, kalbą bei meilę Lietuvai…“

Tai citatos iš tremtinių prisiminimų, saugomų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) archyvuose.

Praėjo daugiau kaip aštuoni dešimtmečiai, tačiau birželio trėmimų skausmas liko gyvas mūsų tautos atmintyje – kartu su pareiga prisiminti tuos, kurie kentėjo, žuvo svetimoje žemėje ir neatsisakė savo Tėvynės. Pirmasis masinis trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios naktį, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių buvo prievarta išvežti į tolimus Sovietų Sąjungos kraštus.

Užtekdavo turėti geresnį ūkį, mokėti naudotis rašomąja mašinėle ar tiesiog būti neparankiam valdžiai, kad žmogus būtų paskelbtas „liaudies priešu“. 1941 metų gegužę Maskva priėmė slaptą sprendimą iš Baltijos šalių ir kitų užimtų teritorijų pašalinti vadinamąjį „socialiai svetimą elementą“. Operacijai vadovavo Lavrentijus Berija. Per kelias birželio dienas iš Lietuvos buvo išvežta apie 17,5 tūkstančio žmonių – vyrų, moterų, vaikų, senolių. Tai buvo „juodasis birželis“, palikęs gilų randą tautos atmintyje.

Skaudžiausia, kad prie šių nusikaltimų prisidėjo vietiniai kolaborantai. Jie sudarinėjo tremtinių sąrašus, tvirtino sprendimus ir padėjo okupantams naikinti savo brolius ir seseris.

Neretai kyla klausimas: ar šiandien tokie dalykai yra įmanomi?

Karo Ukrainoje metu tūkstančiai ukrainiečių vaikų buvo prievarta išvežti iš okupuotų teritorijų į Rusiją, perduoti rusų šeimoms arba pateko į vadinamąsias „perauklėjimo“ sistemas, kur siekiama ištrinti jų tapatybę.

Taigi smurtas ir trėmimai niekur nedingo.

Todėl „juodasis birželis“ nėra vien mūsų praeities prisiminimas – kai okupantas užima svetimą žemę, žmogaus gyvybė ir laisvė tampa nieko vertos.

Stebuklas, kad lietuvių tauta, išgyvenusi kalėjimus, tremtį, žudynes ir priespaudą, nepalūžo. Žmonės grįžo iš Sibiro, atkūrė šeimas, išsaugojo kalbą, tikėjimą ir valstybės idėją. Todėl kasmet Gedulo ir vilties dieną prisimename juos, meldžiamės ir nuolat kartojame: tokia tragedija daugiau niekada nepasikartos.

Bet ar tuo tikime? Ar trėmimai, susidarius panašioms sąlygoms negali pasikartoti?

Tai nėra vien teorinis klausimas. Tremtys neprasideda nuo gyvulinių vagonų. Jos prasideda žmonių galvose – nuo nepakantumo kitai nuomonei nuo įsitikinimo, kad kitaip mąstantis yra priešas. Kai išnyksta teisingumas ir pagarba kitokiam, kai širdyje įsižiebia neapykanta ir keršto geismas už patirtą neteisybę.

O ką primena šiandieninė Lietuva? Ar visuomenės susipriešinimas, pagieža socialiniuose tinkluose, kitaminčių persekiojimas, neapykanta ir grasinimai (Jonas Staselis, Vitas Tomkus, Vytautas Rubavičius ir kt.), neprimena 1941-ųjų?

Jau matome, kad panašūs bauginimo metodai atgijo. Vis dažniau girdime siūlymus kitaip manančius nutildyti, pašalinti iš viešojo gyvenimo ar net bausti, pasitelkiant kovą su tariama neapykantos kalba, kuri turės tapti priemone susidoroti su kitaminčiais.

Jeigu Lietuva vėl patektų į okupacinę situaciją, vargu ar būtų kartojama ta pati schema, kaip 1941-aisiais – su gyvuliniais vagonais ir oficialiais „tremtinių sąrašais“. Bet pats principas tikriausiai būtų panašus: visuomenės lyderių, žurnalistų, aktyvistų ar kitų okupantui nepalankių žmonių suėmimai, išvežimai, įkalinimai, prievartinis perkėlimas ar kitokios represijos.

Jeigu prisimintume 1940–1941 metų Lietuvos patirtį, trėmimams ir kitoms sovietinėms represijoms talkino okupacinio režimo sukurta ir jam ištikima valdžios sistema. Pagrindinį vaidmenį atliko Lietuvos komunistų partija (bolševikų), kurios vadovybė, vadovaujama Antano Sniečkaus, bendradarbiavo su Sovietų saugumu, sudarinėjo „nepatikimų“ asmenų sąrašus ir padėjo įgyvendinti Maskvos suplanuotus trėmimus. Formalią atsakomybę daugeliu atveju už tai prisiėmė ir Justo Paleckio vadovaujama sovietinė Lietuvos valdžia.

Pagrindinis represijų vykdytojas buvo NKVD, kuris organizavo žmonių suėmimus, tardymus, kalinimą ir trėmimus į Sibirą. Tačiau jam talkino vietiniai bendradarbiai, informatoriai ir vėlesniu pokario laikotarpiu sudaryti naikinamieji batalionai – vadinamieji stribai, kurie dalyvavo kovoje prieš Lietuvos partizanus ir prisidėjo prie okupacinio režimo kontrolės.

Jeigu svarstytume, kas šiandien, susidarius ekstremalioms aplinkybėms, kokia partija galėtų tapti represinės sistemos atrama, būtų neteisinga iš anksto rodyti į kurią nors iš dabartinių politinių partijų.

Lietuvoje korupcijos skandalų ir teisėsaugos tyrimų buvo paliesti skirtingų politinių jėgų atstovai – nuo Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos, kurių atžvilgiu buvo nagrinėtos didžiausios politinės korupcijos bylos, iki TS-LKD, LSDP, Laisvės partijos bei kitų partijų atskirų narių, patekusių į įvairius tyrimus ar skandalus.

Bet tai savaime nereiškia, kad šios partijos kaip organizacijos yra linkusios į neteisėtą veiklą. Tačiau korupcija atskleidžia svarbų dalyką: kai žmogus dėl asmeninės naudos yra pasirengęs išduoti savo atsakomybę, jis tampa labiau pažeidžiamas spaudimui, šantažui ar pasiūlymams tarnauti ne visuomenės, o svetimiems interesams.

Istorija rodo, kad autoritariniai režimai remiasi žmonėmis, kurie dėl baimės, karjeros, naudos, keršto ar aklo paklusnumo sutinka atsisakyti moralinių principų, jie gali pasiduoti baimei, keršto troškimui ar asmeninės naudos siekiui.

Todėl tikrasis pavojus slypi žmogaus gebėjime išlikti ištikimam sąžinei, įstatymui ir savo valstybei. Didžiausias pavojus valstybei atsiranda tada, kai politikai, pareigūnai ar paprasti piliečiai pradeda manyti, jog dėl „aukštesnio tikslo“ galima nepaisyti žmogaus teisių, įstatymo ir sąžinės. Būtent tokia moralinė nuostata istorijoje ne kartą atvėrė kelią represijoms.

Šiandien galime užduoti sau klausimą: ar romano „Žali“ autorius, savo kūrinyje nepagarbiai vaizdavęs pokario partizanus, ypač Joną Žemaitį-Vytautą ir kitus istorinius asmenis, juos žeminęs, pašaipiai ironizavęs bei jiems priskyręs žodžius ir poelgius, kurių jie negalėjo pasakyti ar padaryti, galėtų kada nors tapti naujojo kolaboravimo dalyviu?

Matyt, ne. O gal ir taip. Nes P. Cvirka taip pat nieko blogo nedarė, tik rašė kūrinius ir reiškė kairiąsias pažiūras. Teofilis Tilvytis taip pat buvo žinomas kaip talentingas satyrikas, nepriklausomos Lietuvos literatūros veikėjas. Tačiau po 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą jis pasirinko bendradarbiavimą su naująja okupacine valdžia.

Ar LRT laidų vedėja Indrė Makaraitytė, galbūt nesąmoningai patvirtindama Maskvos teiginius, jog kone visi pokario partizanai buvo banditai ir žydšaudžiai, galėtų talkinti okupacinei valdžiai ir netiesiogiai teikti pagalbą jai vykdant represijas?

Vargu. Nes žmogus, kuris pateikia ginčytiną ar neteisingą istorinį vertinimą nėra kolaborantas. Juo tampa tik tas, kuris sąmoningai savo veiksmais padeda okupacinei ar represinei sistemai, pateisina jos nusikaltimus ar sąmoningai tarnauja jos tikslams.

Arba apžvalgininkas Paulius Gritėnas, publikacijoje „Pralaužtos užtvankos“ svarstęs, kad demokratija turi teisę gintis ir griežtomis priemonėmis, gali būti laikomas žmogumi, kurio idėjos kraštutinėmis aplinkybėmis sudarytų prielaidas pateisinti nedemokratinius veiksmus?

Ar požiūris, jog demokratiją galima ginti ribojant demokratines laisves, netampa pavojinga riba, už kurios politinis oponentas paverčiamas priešu?

Įdomu, tačiau politologas Marius Kundrotas dėl šių teiginių kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas įvertinti, ar P. Gritėno publikacijoje nėra galimos nusikalstamos veikos požymių pagal Baudžiamojo kodekso 122 straipsnį – dėl raginimų neteisėtomis priemonėmis pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą ar konstitucinę santvarką.

Taigi, ar žmogus, kuris dėl tariamai kilnaus tikslo – demokratijos gynimo – yra pasirengęs pateisinti jos principų suvaržymą, susiklosčius kitokioms politinėms aplinkybėms negalėtų tapti naujos represinės sistemos įrankiu?

Atsakyti į tokį klausimą iš anksto yra itin sunku. Žmogaus laikyseną lemtingomis istorinėmis akimirkomis nulemia ne vien jo ankstesni pareiškimai ar pažiūros, bet ir aplinkybės, baimė, asmeninės ambicijos, moralinis stabilumas bei gebėjimas atsispirti prievartai.

Čia buvo paminėti tik keli kontraversiškai vertinami intelektualai. Tačiau istorija moko, kad būsimo kolaboranto neįmanoma tiksliai atpažinti iš anksto. Juo gali tapti ne tas, kuris šiandien garsiausiai deklaruoja vienas ar kitas idėjas, o tas, kuris kritinę akimirką dėl naudos, baimės ar įsitikinimų pasirenka tarnauti ne teisei ir laisvei, bet prievartai.

Todėl negalime lengvabūdiškai sakyti, kad 1941-ųjų birželio 14-oji niekada nepasikartos. Galbūt ne tokia pačia forma, gal ne su tais pačiais vardais, tačiau kiekviena tragedija prasideda nuo tos pačios pradžios – kai žmogus kitame žmoguje nustoja matyti žmogų.

Aurimas Vinckūnas