Edvardas Čiuldė. Ką išperės socialdemokratas Mindaugas Sinkevičius?

I. Ruginienė pašildė vietą, neleido atvėsti lizdui, o dabar, kaip matome, valdžios kiaušinį užtūpė M. Sinkevičius, LSDP pirmininkas. Ar iš to kas nors gero gali išsiristi?

Iš besidauginančių socialdemokratų aplinkoje užuominų galima pabandyti atspėti, kad atsinaujinanti valdžia su M. Sinkevičiumi priešakyje vidaus politikoje pasistengs atkurti hibridinę taiką, nes šaltasis pilietinis karas, užkilęs iki dangaus politinio antagonizmo lygis jau neva atsibodo visiems.

Kas be ko, tokiam persiorientavimui kaip niekas kitas į porą tinka Pirmininko bendrapavardis Virginijus Sinkevičius, nuėjęs ilgą kelią nuo „valstiečio“ iki aršaus europažangiečio politikas, šiandien, regis, galintis pasitarnauti kaip tiltas buvusiems antagonistams, siekiantiems geresnio tarpusavio supratimo.

Kaip dabar pagalvojau, Lietuvos skundiko etiketė užingridų ir kitų leftistų akyse veikiau yra privalumas nei trūkumas, ar ne?

Jokiu būdu nesakau, kad V. Sinkevičius yra beveidis politikas, greičiausiai yra taip, kad pastaruoju metu dažniau buvojančio Briuselyje nei Lietuvoje politiko mes gerai nepažįstame arba jo tikrąjį veidą jau spėjome laimingai pamiršti. Taigi V. Sinkevičiui bus proga parodyti visą savo grožį Lietuvos politikoje, nes, kaip yra pasakyta, ta moteris yra įdomi, kuri jau viską patyrė (V. Blinkevičiūtė?), o iš vyrų labiausiai tas, kuriam dar viskas yra prieš akis.

Tačiau ar tikrai netolimoje, bet jau įsivaizduojamoje būsimos harmonijos ateityje viskas bus taip gražu, kad liūtas gulės šalia ėriuko, draugiškai vienas kitam atsukę nugaras?

Kaip atrodo bent man, kraugeriškos prigimties užingridai ir kiti leftistai niekada nesitaikstytų su tokia įvykių seka.

Taigi, spėju, keisis tik persirengusių ėriuko kailiais pseudokonservatorių ir kitų leftistų taktika, kai vietoj pasalūniško dūrio į nugarą, planuojant vienu smūgiu pribaigti oponentą, kaip, tarkime, buvo sumanyta atentato prieš G. Nausėdą atveju, dabar bus siekiama nustekenti pagrindinius konkurentus dėl valdžios kasdieniniais mažais įpjovimais, ne tiek giliais, kiek tiksliais dūriais, triukšmingas akcijas pakeitus metodine priešininko naikinimo kantrybe, turinčia lemti tą patį politinio varžovo galutinio nukraujavimo rezultatą. Žinia, tokia taktika būtų itin veiksminga, jeigu drauge vidaus politikoje pasirinkusi forsuotos taikos kelią atsinaujinusi koalicija su M. Sinkevičiumi priešakyje kaip velnias kryžiaus vengtų konflikto eskalavimo, būtų linkusi daug ką nutylėti, iškentėti dėl to, kad tik nebūtų duotas pretekstas vėl pažadinti susipriešinimo dvasią. Tačiau, kaip atrodo bent man, toks savo interesų išsižadėjimo vardan išgalvotos taikos arba, tarkime, valios atrofavimosi kelias socialdemokratams yra blogiausias pasirinkimas iš galimų, kai pirmenybės teikimas politinės kovos sulėtinimui gali kaip tik pagreitinti jų pačių politinę mirtį (ta proga be didesnio ryšio su čia gvildenama tema prisiminiau mūsų dienų ekonomisto perspėjimą, kad didžiausia Lietuvos ekonomikos problema šiandien yra ta, kad augimo tempai lėtėja pernelyg greitai).

Ar socialdemokratai jau renkasi valios kastratų kelią?

Kaip atrodo bent man, didžiausias paradoksas yra tas, kad, nepaisant nieko, R. Žemaitaitis buvo naudingas ankstesnei socialdemokratų vadeliojamai koalicijai kaip savotiškas „valios raugas“, o tokio Žemaitaičio net ir adaptuotu ar humanizuotu pavidalu jie nesugebės užsiauginti iš savųjų tarpo, ar ne?

Esu girdėjęs pasakojimą, kad karo metais Lietuvoje, kai niekur nebuvo galima nusipirkti mielių, išradingi kaimiečiai naminukės gamybos procesuose raugo fermentacijai panaudodavo šūdo gabalą, neva išeidavo visai neblogas šnapsas, tik baisiai smirdėdavo geriantiesiems iš burnų…

Tačiau dar didesnį iškrypimą būtume priversti stebėti, jeigu TV ekranuose matytume, kad štai socialdemokratai susidaužia rožinio šampano taurėmis su pseudokonservatoriais amžinos tarpusavio taikos įtvirtinimo apeigose.

O kur dabar pasidės R. Žemaitaitis, išvytas už valdžios kabinetų durų, ar bus priverstas baladotis kažkur po langais, keldamas foninį triukšmą. Taip parašęs, prisiminiau, kad labai panašiai Z. Froidas (Sigmund Freud) vaizdžiai aprašo pasąmonės susiformavimo procesą, kad neva pasąmonė yra pačios sąmonės iki galo neįsisąmonintas arba bijomas įsisąmoninti turinys, kuris „išvytas už durų“, tarsi chuliganas spardo duris, tokiu būdu pranešdamas apie savo buvimą, net jeigu mes jo nepageidaujame.

Tačiau R. Žemaitaičio prilyginimas pasąmonei tikriausiai yra pernelyg stipru net ir man…