Valdas Sutkus. Britanijos migracijos politika – leftistinis puvėsis

Šią savaitę Belfaste Sudano pilietis, toks Hadi Alodidas peiliu užpuolė vietinį baltąjį britą. Subadė peiliu, išdūrė jam akį ir bandė nupjauti galvą. Auka ligoninėje su sunkiomis galvos, veido ir nugaros žaizdomis. Banditui nepavyko užbaigti veiksmo tik todėl, kad jį sustabdė į pagalbą užpultajam atėję praeiviai.

Į Europą atnešta barbariška ritualinio smurto forma

Sudane galvos nupjovimas yra barbariškos karo, gaujų, genčių ir religinio fanatizmo kultūros ženklas: priešas ne tik nužudomas, bet ir viešai pažeminamas, išniekinamas, paverčiamas trofėjumi ir įbauginimo priemone. Sudano pilietinio karo medžiagoje matyti būtent tokie vaizdai: kariai pozuoja su nukirstomis priešininkų galvomis, karininkai rodo jas kaip perspėjimą priešams, civiliai žudomi ir žalojami taip, kad pati žmogaus kūno niekinimo scena taptų žinia kitiems. Vienas iš pavyzdžių – Chartume rastas nukirsta galva laikraščio redaktorius Mohammedas Taha, su kuriuo buvo susidorota už nepagarbą islamui. Jo laikraštis perspausdino tekstą, kuriame buvo abejojama pranašo Mahometo kilme. Dėl to laikraštis buvo uždarytas, pats Taha buvo sulaikytas, o prie teismo rinkosi demonstrantai, reikalavę jam mirties bausmės už šventvagystę. Ritualinis galvos nupjovimas Sudano kultūrinėje terpėje yra simbolinis susidorojimas su tuo, kas laikomas nesutaikomu priešu ar šventvagiu.

Todėl bandymas nupjauti galvą britui negali būti vertinamas kaip eilinis smurtinis nusikaltimas. Tai barbariška ritualinio smurto forma, atnešta į Europą iš visuomenės, kurioje tokie kūno išniekinimo būdai veikia kaip vietinės kultūros dalis. Nenuostabu, kad Belfaste kilo masinis pasipiktinimas ir riaušės, į kurių smerkimą dabar ir susitelkusi Britanijos vyriausybė.

Sistemos veikimo principas

Bet pažiūrėkime, kaip tas banditas apskritai atsidūrė Belfaste. Jis atvyko per Paryžių ir Dubliną. 2023-iaisiais paprašė prieglobsčio ir gavo leidimą likti iki 2028-ųjų. Jis perėjo kelias saugias valstybes, kuriose galėjo prašyti prieglobsčio, bet nesustojo – žinojo, kad galutinė stotelė dosnesnė pašalpomis bei dotacijomis. Ir neapsiriko. Britanija jį priėmė, aprūpino, įteisino jo buvimą šalyje. Kas jis iš tikrųjų toks, valstybė nepasidomėjo, nes juk tai galima būtų pavadinti rasizmu. Taigi, tai ne nelaimingas atsitikimas, o sistemos veikimo principas.

Šito incidento metu dar buvo nenutilęs triukšmas dėl įvykio, kai indų kilmės vyras Vickrumas Digwa mirtinai subadė aštuoniolikmetį baltąjį studentą Henry Nowaką. O subadęs ėmė pasakoti, kad, atseit, pats tapęs rasistinio užpuolimo auka ir tokiu būdu gynėsi. Melas pasirinktas šaltakraujiškai ir tiksliai – jis taikė būtent į tą vietą, kur šiuolaikinė Britanijos valdžia visada sudreba: į baimę būti pavadintai rasistine. Nusikaltėliai šią pamoką išmoko jau seniai. Kai valstybės aparatas dešimtmetį dresuojamas pirmiausia ieškoti ideologinės etiketės, o ne kaltininko, jį apgauti galima paprasta vaikiška gudrybe. Tą Digwa ir padarė.

Premjeras susirado patogesnį priešą – „kraštutinius dešiniuosius“

Po Belfasto įvykio šalyje kilo riaušės ir dabar premjero Starmerio šutvė bando jomis pridengti tikrąją problemą. O klausimas elementarus: kodėl Hadi Alodidas ir kiti panašūs tipažai apskritai yra šalyje. Į jį premjeras neatsako. Vietoj atsakymo ar kokio nors realaus veiksmo jis susirado patogesnį priešą – „kraštutinius dešiniuosius“, kurie savo protestais „skaldo visuomenę“. Dėl sužaloto brito – neaiškus murmesys apie „skaudų įvykį“, apie „vis dar pasitaikančias problemas“. Bet užtenka ištarti „kraštutinė dešinė“, ir staiga atsiranda aistra, griežti žodžiai ir moralinis įniršis. Štai ir visa Starmerio leiboristų prioritetų lentelė. Tai pasirinkimas. Jie renkasi niekinti savus piliečius, nes barti atėjūną barbarą ideologiškai nepriimtina.

O juk sprendimas nesudėtingas. Patikra turi atitikti riziką. Atvykstančio prancūzo ar vokiečio rizika maža, todėl jo tikrinti nėra prasmės. Atvykėlio iš žlugusių trečiojo pasaulio valstybių rizika nepalyginamai didesnė, todėl jo patikra privalo būti ypač griežta ir vos tik kilus įtarimams, vartai jam turi būti uždaryti. Tai paprasčiausia rizikos valdymo logika. Bet Britanijos valstybė elgiasi atvirkščiai: griežčiausią režimą taiko ten, kur rizika mažiausia, o ten, kur ji didžiausia, numoja ranka, kad tik niekas nepavadintų jos rasistine. Piliečių saugumas aukojamas ant „progresyvaus“ politkorektiškumo altoriaus.

Bet net ir tuos nedaugelį, kuriuos pavyksta sugauti ir nuteisti, išsiųsti iš šalies beveik neįmanoma – prie kiekvienos deportacijos prikimba žmogteisių aktyvistų armija, laikanti vyriausybę už gerklės. Pagrindinis jų įrankis – visokios migloto turinio tarptautinės konvencijos ir juridinės vingrybės, nardant jau po pačios Britanijos teisinės sistemos neapibrėžtumus. 2015–2024 metais Britanijos teismai patenkino apie 61 tūkstantį žmogaus teisėmis grįstų migrantų apeliacijų – daugiau nei pusę visų pateiktų. Pavyzdžiui, toks albanų nusikaltėlis Klevis Disha į Britaniją atvyko neteisėtai, vėliau buvo nuteistas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau deportacijos išvengė remdamasis „šeimos gyvenimo“ teise. Teismas svarstė tai, kaip išsiuntimas paveiktų jo vaiką – esą jis nevalgytų jam netinkamų Albanijoje gaminamų maisto patiekalų. Deportacijos skrydžiai teismo sprendimu ne kartą buvo sustabdyti paskutinę minutę.

Persekiojami piliečiai

O štai kam Starmerio vyriausybė energijos nestokoja – tai savo pačios piliečių persekiojimui. Kol siena lieka atvira, policija turi laiko medžioti britus už įrašus internete. Laikraščio „The Times“ surinkti duomenys rodo, kad 2023-iaisiais Britanijos policija suėmė per 12 tūkstančių žmonių už „įžeidžiančias“ ar „šiurkščiai užgaulias“ žinutes socialiniuose tinkluose – maždaug po 33 kasdien. Policija turi specialų padalinį, naršantį socialinius tinklus.

Britai visa tai mato ir skelbia nuosprendį valdžiai. „YouGov“ duomenimis, 2026-ųjų sausį vos18 procentų britų vertino Starmerį palankiai, 75 proc. – nepalankiai. Tai blogiausias bet kurio Britanijos premjero rodiklis. Pačios vyriausybės darbą 2025-ųjų rudenį teigiamai vertino vos 14 procentų gyventojų, nepalankiai – 69 proc.

Šie skaičiai nenukrito iš dangaus – juos užsidirbo valdžia, kuri savą pilietį sąmoningai pastatė žemiau už svetimą ateivį. Ir daro tai ne iš kvailumo, o iš išskaičiavimo. Migracija leiboristams yra ne problema, o turtas: nauji rinkėjai, linkę balsuoti už dosnumo partiją, ir ištisa pašalpų, žmogteisių advokatūros bei „integracijos“ industrija, mintanti iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ateiviui iš trečiojo pasaulio ši mašina dovanoja apeliacijas, leidimus, socialinį būstą ir pašalpas. Britui, kuris dėl viso to drįsta nerimauti, o juo labiau parašyti kažką internete, ji siunčia policiją. Britanijos pilietis šioje hierarchijoje atsiduria paskutinėje vietoje.

Starmerio leiboristams siena yra gėda, deportacija – fašizmas, o piliečio įrašas internete – pavojingesnis, negu ateivio peilis gatvėje. Todėl po kiekvienos tragedijos kartojasi tas pats spektaklis: riksmai apie „kraštutinius dešiniuosius“, pamokslai visuomenei, kad ši laikytųsi ramiai, nepasiduotų „rasistinėms nuotaikoms“ ir nė vieno tikro sprendimo dėl sienos apsaugos ir nusikaltėlių deportacijos. Starmerio kairiųjų vyriausybė nekovoja su krize – ji pati yra ta krizė.