„Laikai neramūs. Pavojų daugiau negu kada nors. Visuomenės vienybė yra būtina gelbėjimosi sąlyga“, – skelbė bendrapiliečiams filosofas Stasys Šalkauskis Lietuvos okupacijos išvakarėse.
Ir įspėjo: dėl susiskaidymo, partinio ribotumo tauta, kaip jau yra nutikę praeityje, vėl gali nuskęsti abejingume ir apatijoje – „tada priešas paims ją apgirtusią be pasipriešinimo“.
Deja, Lietuvoje vienybės vis siekiama išorinės prievartos priemonėmis. Tokia vienybė – „ideologinė ir barbariška“, grindžiama „kolektyvo savivale“ ir neapykanta kitokių pažiūrų asmeniui. Tai iškreipta, tariama, mechaninė vienybė: ji bus „tarsi rūmai ant smėlio“ ir subyrės užėjus pirmai išbandymų audrai.
Tikra pilietinė vienybė negalima be laisvės ir lygybės. Be laisvų ir lygių draugystės. Be pagarbos kitokių pažiūrų asmenims. Tai – moralinė, pasitikėjimu grindžiama vienybė. Tai – „laisva susipratusių piliečių vienybė“.
Ir būtent tokios vienybės siekti, jos galia remtis turėtų Lietuva pavojų akivaizdoje.
Šitokius dalykus aiškino lietuviams Šalkauskis 1939-aisiais „XX amžiuje“ paskelbtame straipsnyje „Pilietinės vienybės besiekiant“.
Ir vėl – neramūs laikai. Ir vėl aktualėja tąsyk neišgirsti seno profesoriaus perspėjimai.
Iš to paties meto yra išlikusios ir ranka lapeliuose rašytos Šalkauskio pastabos apie šalyje įsitvirtinusį režimą:
„<…> Tautininkų režimas nusideda aukščiausiu laipsniu visu tuo, ką tautininkai prikišdavo savo idėjiniams priešams:
a) hotentotų etika [„kai aš mušu – gerai, kai mane muša – blogai“],
b) beprincipiškumu,
c) spaudos banditizmu ir demagogija,
d) gaivališku valdžios geidimu už bet kurią kainą,
e) religijos naudojimu partiniams tikslams,
f) ekskliuzyvišku partiškumu,
g) moralinės ir materialinės korupcijos platinimu,
h) radikaliu visuomenės skaldymu…
<…>
Tautininkų režimas suspietė aplink save beprincipiškus prisitaikėlius ir sustiprino neigiamąsias nekultūringos mūsų visuomenės žymes:
inercingumą,
antisocialinį nusistatymą,
servilizmą (vergiškumo instinktą)
savanaudiškumą…
<…>
Tautininkų režimas veda tautą ir visuomenę į stovį, kurį charakterizuoja:
a) visiškas teisėtumo jausmo sunykimas,
b) visuomeniškos kultūros nusmukimas,
c) pasyvus apatiškas fatalizmas,
d) neatsparumas pervartingiems gaivalams,
e) moralinis ir politinis bolševizmas.
Tokiame stovyje pasidaro koktu gyventi ir gėda žiūrėti į akis kultūringam žmogui.“
/Stasys Šalkauskis, „Raštai“, parengė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Mintis, 1996, t. V, p. 584–585/
Autorius pateikia medžiagą, „seno profesoriaus” įžvalgas iš visiškai kito konteksto. Tuo parodo sugebėjimą manipuliuoti norima kryptimi.
Nuotraukoje Perla ir Grikis, atrodo, tuoj ims urgzti viens an kito.
Sąjūdžio metu tautoje buvo sukilusios prieškalėdinės vaikų viltys. Štai vieningai pakilsime i r tapsime laisvi ir dėkinga mūsų valdžia apipils mus už laisvės siekį dovanomis. Kas daugiau tikėjosi, tas buvo ir didesnis patriotas. Po ko sekė nusivylimas Kalėdų seniu ir nuo tada didesnis patriotas tas kas labiau nusivylė „ne tokia” Lietuva. Suprantama kad padoriam žmogui nesinori pretenduoti į tokios tautos renkamą valdžią, dėl ko tik lengviau darosi patekti sukčiams ir apgavikams , nekreipianties per daug dėmesio į tautos viltis.
Viskas tinka ir šiems laikams. Deja.