Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Visiškai automatizuotas prabangus komunizmas

XIII dalis. Ankstesnės dalys čia.

Senasis komunistas norėjo perimti fabriką. Naujasis nori perimti duomenų centrą. Senasis mosuodavo raudona vėliava, šaukdavo apie klasių kovą ir buržuazijos galą. Naujasis mandagiai ir įtaigiai kalba apie robotus, dirbtinį intelektą, genų redagavimą, laboratorinį maistą ir žmogaus išlaisvinimą nuo darbo. Vienas žadėjo proletariato labui atimti fabriką iš savininko. Kitas žada, kad fabrikas savaime taps komunistiniu, nes jame proletariato visai nebebus.

Aarono Bastani knyga „Fully Automated Luxury Communism: A Manifesto“ (Visiškai automatizuotas prabangus komunizmas: manifestas) yra viena ryškiausių naujosios kairiosios minties apraiškų. 2019 m. knygą išleido kairioji leidykla „Verso Books“, o pats Bastani yra britų kairiosios žiniasklaidos veikėjas, vienas iš „Novara Media“ steigėjų. „Novara Media“ yra iš kairiųjų studentų protestų ir antikapitalistinės kultūros išaugusi žiniasklaidos platforma, kurioje socializmas supakuojamas į tinklalaides, socialinių tinklų šūkius ir kitą jaunajai auditorijai pritaikytą politinę kalbą. „Novara Media“ kanalas „YouTube“ platformoje turi apie 1,23 mln. prenumeratorių.

Bastani – naujosios kairės publicistas, kalbantis technologijų kalba. Jo knyga nėra vien ateities fantazija. Tai manifestas – politinis kvietimas perrašyti komunizmą taip, kad jis atrodytų ne kaip lagerio barakas, o kaip Silicio slėnio biuras.

Bastani pagrindinė mintis tokia: kapitalizmas buvo stygiaus epochos sistema, o naujos technologijos esą atveria pertekliaus epochą. Jeigu robotai dirbs už žmogų, dirbtinis intelektas valdys procesus, energija pigs beveik iki nulio, ligas padės įveikti genų inžinerija, o maistą bus galima gaminti laboratorijoje, tada, jo manymu, senos kapitalizmo taisyklės taps atgyvena. Nebereikės rinkos konkurencijos, nebereikės darbo drausmės, nebereikės privačios nuosavybės. Komunizmas čia tarsi tampa prabanga be sąžinės graužaties, vartojimu už dyką ir gyvenimu be kasdienio darbo.

Marksistinis šios idėjos pobūdis atsiveria tada, kai pasakoma, kam tie robotai turi priklausyti. Formulė paprasta: visiška automatizacija ir bendra nuosavybė to, kas automatizuota. Kitaip tariant, ne tik mašina turi dirbti vietoje žmogaus, bet ir pati mašina turi būti išimta iš privačios nuosavybės lauko. Štai čia baigiasi abstrakti technologinė svajonė ir pasireiškia senasis marksistinis instinktas: perimti gamybos priemones, panaikinti konkurenciją ir pelno siekį, paversti ekonominį gyvenimą „bendru“ reikalu. Skirtumas tik toks, kad Marksas kalbėjo apie fabriką, o Bastani kalba apie robotų, algoritmų ir energijos tinklų sistemą.

Bastani nekviečia skaitytojo į nušiurusį sovietinį fabriko bendrabutį. Jis kviečia į blizgantį ateities miestą, kuriame niekas nebedirba iš būtinybės, maistas švarus, medicina visagalė, o žmogus gauna viską nemokamai. Senasis komunizmas žadėjo duoną. Naujasis žada prabangą. Senasis kalbėjo apie fabrikų nacionalizavimą. Naujasis kalba apie tai, kad fabrikų nuosavybė išvis taps neaktualia. Bet rezultatas iš esmės tas pats: žmogus suprantamas ne kaip savarankiška būtybė, o kaip sistemos kontroliuojamas vartotojas.

Kas valdys skaitmeninį pasaulį?

Bastani ne vienas. Yra plati skaitmeninio komunizmo ir postkapitalizmo autorių bendruomenė. Vienas iškiliausių – britų žurnalistas Paulas Masonas, knygos „PostCapitalism: A Guide to Our Future“ (Postkapitalizmas: mūsų ateities vadovas) autorius. Masonas teigia, kad informacinės technologijos pačios ardo kapitalizmo pamatus, nes informacija gali būti kopijuojama beveik be sąnaudų, skaitmeniniai tinklai keičia seną gamybos logiką, o bendradarbiavimas skaitmeninėje erdvėje esą rodo kelią į naują, postkapitalistinę visuomenę. Tačiau čia ir vėl apeinamas pagrindinis klausimas – kas valdys tą skaitmeninį pasaulį? Nes duomenų amžius kol kas pagimdė ne komuną, o „Google“, „Amazon“, „Meta“. Masonas parduoda ir istorinės neišvengiamybės jausmą. Skamba protingiau negu Bastani prabangos pažadas, bet iš esmės tai ta pati sena kairės melodija: istorijos eiga esą pati stumia mus į naują santvarką, tereikia jai padėti.

Dar vienas šios stovyklos atstovas – Nickas Srnicekas, kartu su Alexu Williamsu parašęs „Inventing the Future: Postcapitalism and a World Without Work“ (Ateities išradimas: postkapitalizmas ir pasaulis be darbo). Jų programa dar atviresnė: visiška automatizacija, bazinės pajamos ir kultūrinis puolimas prieš senąją darbo ir atsakomybės etiką. Jų mintis aiški: kapitalizmas sukūrė milžiniškas technologines galias, bet kairieji turi jas perimti ir panaudoti postkapitalistiniam projektui. Tai kairieji, kurie nori sėsti prie valdymo pulto. Jie nori ne protestų miestų aikštėje, o vientisos kairiųjų hegemonijos.

Jeigu Marksas taikėsi į fabriką, Gramsci – į mokyklą, universitetą, laikraščio redakciją, tai technologinis komunizmas taikosi tiesiog į gyvenimo visumą: energiją, duomenis, pinigus, būstą, maistą, sveikatą ir skaitmeninę tapatybę. Klasikinis marksizmas norėjo perimti gamybą. Kultūrinis marksizmas norėjo perimti sąmonę. Technologinis komunizmas nori perimti visą infrastruktūrą, kurios dėka žmogus apskritai gyvena. Kas valdo mokyklą, tas formuoja vaiką. Kas valdo redakciją, tas formuoja kalbą. Bet kas valdo energiją, duomenis, pinigus ir maistą, tas laiko žmogų už gerklės.

Technologinės galimybės ir moralinė branda

Visi šie autoriai painioja technologines galimybes su moraline branda. Jie mano, kad gamybos pajėgumai savaime išspręs politinį ir moralės klausimą. Marksas tikėjo, kad kapitalizmas sukurs savo duobkasį – organizuotą proletariatą. Bastani ir jo bendraminčiai tiki, kad kapitalizmas pagamins savo duobkasį – robotą. Masonas mano, kad informacinių technologijų logika pati ardo kapitalizmą. Srnicekas ir Williamsas tiki, kad automatizacija sukurs „naująjį žmogų“. Visi jie vienaip ar kitaip apeina seną, nepatogų, bet neišvengiamą klausimą: kokia valdančioji jėga atsiras virš tokio pasaulio? Žmogaus prigimtis neišnyksta su nauju serveriu. Godumas, tingumas, valdžios geismas, baimė, puikybė neišgaruoja vien todėl, kad algoritmas kažką kažkur greitai skaičiuoja.

Technologijos nėra išganymas savaime. Jos yra įrankis. Su plaktuku galima pastatyti namą, bet galima ir sutraiškyti žmogui galvą. Dirbtinis intelektas gali padėti gydytojui, bet gali padėti ir cenzoriui. Robotai gali išlaisvinti žmogų nuo sunkaus, bukinančio darbo, bet gali ir paversti jį ekonomiškai nebereikalingu išlaikytiniu. Saulės baterija ant stogo gali stiprinti šeimos ūkio savarankiškumą: žmogus pats gamina dalį energijos, mažiau priklauso nuo tiekėjo, bet ta pati saulės energija, įtraukta į centralizuotą sistemą, gali veikti priešingai: žmogui nurodoma, kiek jis gali vartoti, kada turi vartoti, kokį įrenginį privalo pirkti, kokią subsidiją gali gauti ir kokią ideologiją turi priimti. Vadinasi, pati technologija nėra nei laisvė, nei nelaisvė. Laisvę arba nelaisvę lemia nuosavybė, mastas ir valdymas. Technologinis komunistas mato tik pažadą: energija pigs, mašinos dirbs, sistema aprūpins. Blaivus protas klausia: kieno rankoje bus jungiklis?

Ateities žmogus gali priklausyti nuo duomenų valdovo

Šis klausimas yra visos diskusijos šerdis. Kas valdys robotus, serverius, energijos tinklą? Kas valdys algoritmus, kurie spręs, kas yra dezinformacija, kas yra neapykanta, kas yra rizika? Kas valdys genų redagavimo, laboratorinio maisto, sveikatos leidimų, skaitmeninės tapatybės ir mokėjimo sistemų prieigas? Jeigu atsakymas yra: valstybė, ekspertai, skaitmeninės sistemos, „pažangieji“ administratoriai, tada žmogus patenka į naują, visiškos priklausomybės santykį. Viduramžių valstietis priklausė nuo žemvaldžio, nes šis valdė žemę. Ateities žmogus gali priklausyti nuo duomenų valdovo, nes šis valdys prieigą prie paties gyvenimo.

Čia ir atsiveria šios vizijos praraja. Bastani, Masonas, Srnicekas ir į juos panašūs autoriai daug kalba apie automatizaciją, dirbtinį intelektą, pigsiančią energiją, pasaulį be darbo ir bendrą postkapitalistinę santvarką, bet kur kas migločiau atsako į paprastą klausimą: kas visą tai valdys? Vietoje aiškaus atsakymo paprastai sakomi gražūs žodžiai – „bendra nuosavybė“, „viešoji infrastruktūra“, „platformų socializmas“, „duomenų bendrija“. Tačiau politinė tikrovė nuo gražių sąvokų nepasikeičia. Kiekviena sistema turi valdytojus, taisyklių rašytojus, prieigos prižiūrėtojus ir sankcijų skirstytojus. Jeigu naujasis pasaulis bus „bendras“, vadinasi, kažkas valdys tą bendrumą visų vardu. Pažadėtas išsilaisvinimas iš kapitalisto rankų gali baigtis totalia priklausomybe nuo „teisingo“ administratoriaus, „progresyvaus“ algoritmo ir „rūpestingo“ valstybės aparato. Technologinis komunizmas gražiai paaiškina, kas dirbs vietoje žmogaus, bet nepaaiškina, kas valdys patį žmogų, kai jis nebeturės nei darbo, nei nuosavybės, nei nuosavų atramos taškų.

Štai čia „visiškai automatizuotas prabangus komunizmas“ pradeda panašėti ne į rojų, o į technokratinį feodalizmą. Feodalizmas nebūtinai turi būti su pilimis ir riteriais. Jo esmė yra priklausomybė. Kai žmogus neturi savo žemės, įrankių, darbo, pinigų, šeimos namų ir bendruomenės, jis tampa klientu, baudžiauninku. Kairė šią būseną vadina socialiniu saugumu. Technokratas – valdymo efektyvumu.

Bet esmė paprasta: kas dalija nemokamą duoną, tas anksčiau ar vėliau pradeda aiškinti, kokią maldą kalbėti prieš valgį.

Ši naujoji nelaisvė gali atrodyti patraukli todėl, kad žada ne asketizmą, o malonumą. Senasis „žaliojo kurso“ aktyvistas žmogui sakydavo: mažiau važiuok, mažiau šildykis, mažiau valgyk mėsos, mažiau pirk, mažiau gimdyk, mažiau gyvenk. Bastani ateina su kita intonacija: technologijos leis turėti viską be sąžinės graužaties. Prabangą be kapitalizmo. Energiją be taršos. Maistą be gyvulių. Gyvenimą be darbo. Masonas priduria, kad informacija pati laužo seną rinkos tvarką, Srnicekas su Williamsu – kad automatizacija išlaisvins žmogų nuo darbo etikos. Skamba kaip pažanga. Bet politinė kryptis lieka ta pati: mažiau žmogaus savarankiškumo ir daugiau sistemos kontrolės.

Kaip tai atrodo praktiškai

COVID laikotarpis parodė, kaip tokia logika atrodo praktiškai. JAV mokytojų kairiųjų profsąjungų elgesys tapo maža Bastani pasaulio repeticija. Čikagos mokytojų profsąjunga 2021 m. sausį, vaikams pirmą kartą grįžtant į mokyklas po beveik metų pertraukos, iškėlė plakatus su užrašu „Masks are disposable, students aren’t“ (Kaukės vienkartinės, mokiniai – ne). Plakatus laikė ne mokiniai, o suaugę pedagogai, atsisakę grįžti į klases. Komunikacijoje nuolat skambėjo motyvas, kad nuotolinis mokymas tariamai gelbsti gyvybes. Šūkiai skambėjo kilniai, bet už jų buvo labai žemiškas klausimas: kas sėdės namie, gaudamas atlyginimą, o kas dirbs, kad tas atlyginimas būtų išmokėtas?

COVID realybėje matėme ankstyvą Bastani vizijos karikatūrą: vieni reikalavo sau teisės likti namuose, kiti turėjo išnešioti siuntas, dirbti ligoninėse, vairuoti sunkvežimius, prižiūrėti elektros tinklus, kepti duoną ir mokėti mokesčius. Ypač iškalbinga buvo retorika: profsąjunga, palikusi vaikus be pamokų, plakate kalbėjo vaikų vardu. Komunizmas visada kalba apie visų lygybę, bet praktiškai labai greitai atsiranda „lygesni“.

Mokyklos pavyzdys rodo, kaip profesinė organizacija gali virsti ideologiniu instrumentu. Kai profsąjungos kalba ne tik apie atlyginimus ir klasių dydžius, bet ir apie lyties ideologiją, rasinės kaltės kalbą ir kovą prieš tėvų įtaką vaikams, jos nebėra paprastos profesinės organizacijos. Jos tampa kultūrinio marksizmo įstaigomis. Čia kultūrinis marksizmas susitinka su technologiniu komunizmu. Vienas perima vaiko sąmonę. Kitas ruošiasi perimti gyvenimo infrastruktūrą. Vienas sako, kad tėvų, tautos, religijos ir biologijos autoritetas yra priespaudos liekana. Kitas sako, kad darbas, nuosavybė ir rinkos konkurencija yra pasenęs kapitalistinio stygiaus pasaulio atavizmas. Abu kartu gamina naują žmogų: ne savarankišką pilietį, o kontroliuojamą klientą. Jis turi teisingai kalbėti, teisingai vartoti, teisingai balsuoti, teisingai šildytis, teisingai valgyti, teisingai auklėti vaikus, teisingai suprasti savo kūną – ir teisingai dėkoti sistemai, kad ši jį aptarnauja.

Kam tarnauja technologijos?

Technologijų neigimas būtų kvailystė. Dirbtinis intelektas, robotika, duomenų analizė ir automatizacija gali ir turi stiprinti valstybę, kariuomenę, pramonę, šeimą, ūkį ir žmogaus gyvenimo kokybę. Klausimas ne tas, ar reikia technologijų, o tas, kam jos tarnauja. Jeigu jos tarnauja savininkui, šeimai, bendruomenei, tautai ir teisei, jos gali būti civilizacijos ginklas. Jeigu jos tarnauja ideologiniam biurokratui ir skaitmeninės sistemos valdovui, jos žmogui tampa antkakliu.

„Visiškai automatizuotas prabangus komunizmas“ skamba kaip patogumas, kaip pažanga, kaip saugumas. Bet naudotojas čia nėra šeimininkas. Jis turi prisijungimo kodą tik tol, kol jam leidžiama. Jis paspaudžia „sutinku“ – nes nori patogumo, nes neturi laiko skaityti, nes visi taip daro. O vieną dieną gali sužinoti, kad sistema jį atmeta, kol jis nepersiauklės.

Blizgučiais papuošta vergovė

Senasis komunizmas žmogų laikė uždaręs už spygliuotos vielos. Naujasis gali uždaryti už prieigos kodo. Senasis turėjo partijos sekretorių ir KGB. Naujasis turės administratorių, algoritmą ir rizikos vertinimo lentelę. Senasis atimdavo žemę. Naujasis gali atimti prieigą prie sistemos. Senasis sakė: viskas priklauso liaudžiai. Naujasis sakys: viskas valdoma bendrai, saugiai, įtraukiai ir tvariai. Bet jeigu žmogus nebegali pats dirbti ir užsidirbti, turėti nuosavybę, laisvai kalbėti ir mokyti vaikus, valgyti, ką panorėjęs, šildytis kiek tik nori ir naudotis pinigais be sistemos leidimo, tai ne prabanga. Tai vergovė, tik papuošta blizgučiais,.

Nereikia bijoti mašinų, bet reikia bijoti tų, kurie mašinas nori paversti nauju valdžios instrumentu. Bastani žada pasaulį be darbo, bet gali atvesti į pasaulį be savarankiško žmogaus. Žada gausą, bet nutyli, kas ją skirstys. Žada prabangą, bet nutyli, kas išjungs šviesą nepaklusniajam. „Visiškai automatizuotas prabangus komunizmas“ turi tą pačią seną marksizmo ligą: idėją, kad žmogų reikia perauklėti ir pajungti centralizuotai valdomai sistemai. O kai sistema tampa vienintele išganytoja, žmogus neišvengiamai tampa jos vergu, klientu, kurį bet kada galima atjungti nuo tinklo.