Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Vakar Tautos forumas paskelbė Kreipimąsi dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos suduoto triuškinamo smūgio mūsų kalbai.
Ar dar neaišku, kad tos „nepavojingos trys raidelės“ buvo tik pradžia?
Labai tikėtina, kad tingūs ir nenusiteikę pakilti nuo sofų ginti savo gimtosios kalbos tautiečiai mėgins toliau mužikėliškai gudrauti racionalizuodami ir teisindami su atviru bukumu ir cinizmu besiribojantį abejingumą ir pasyvumą.
Neabejotinai daugelis mėgins kartoti seniai girdimą giesmelę, esą tie diakritikai nieko blogo ir jokios žalos kalbai nepadarys.
Užtenka prisiminti, kaip atsainiai ir su kokiomis pašaipiomis šypsenėlėmis tokie tautiečiai klausėsi įspėjimų, kad tariamai nepavojingos kalbai „trys svetimos raidelės“ – tik nuožmiausio, bet klastingiausio lietuvių kalbos puolimo per visą jos istoriją pradžia?
Iš tiesų taip – šitoks lietuvių kalbos raidyno ir rašybos sistemos „dekonstravimas“ kai kuriais atžvilgiais yra pragaištingesnis negu atviras XIX a. Rusijos imperijos draudimas leisti lietuviškas knygas ir laikraščius.
Vis dar nesuprantantiems ar atkakliai nenorintiems suprasti, kad tokiais „nekaltais asmenvardžių rašybos pakeitimais“ esame vedami į kuo tikriausią kalbinį pragarą, padėkime žvilgtelėti į to pragaro prieangį.
Tai štai – atlikime mažytį mintinį eksperimentą. Susiraskime pluoštelį visiškai svetimų kalbų asmenvardžių. Nors gal ir nereikia vargti – užteks ir tų kelių, nurodytų TF kreipimesi: „Çalhanoğlu“, „Høeg“, „Rüştü“, „Wróblewski“, „Żółkiewicz“.
O dabar truputėlį įtempkime vaizduotę ir pamėginkime suvokti, ką reikės su jais daryti, kai tokie asmenvardžiai su absoliučiai nepažįstamais diakritiniais ženklais atsidurs ne simboliškai, tarkime, antrajame paso puslapyje, kaip yra Latvijoje, bet OFICIALIUOSE Lietuvos piliečių asmens dokumentuose ir valstybės registruose, mums taps PRIVALOMA juos teisingai užrašyti ir skaityti.
Maža to, kiekvienas tokio asmenvardžio „savininkas“ galės teisėtai kiekviename žingsnyje REIKALAUTI, kad jo pavardė ir vardas būtų tariami teisingai, o jeigu nenorėsite arba neįstengsite – būsite apkaltintas diskriminavimu ir nepagarbiu elgesiu su kitataučiais.
Ši kol kas įsivaizduojama, bet galinti tapti tikrove situacija yra ne kas kita, o tokios asmenvardžių rašybos rėmėjų filosofijos, kad „pavardė yra privati nuosavybė“ įgyvendinimas ir įsikūnijimas mūsų kasdienio gyvenimo praktikoje.
Iš tikrųjų tai kelias bendrinės lietuvių kalbos pavertimo „privačiomis lietuvių kalbomis“ link, o pasakant paprasčiau – kalbos stūmimas į absoliutaus „privatizavimo“ ir anarchijos būklę.
Šios neoliberalios kalbos „filosofijos“ skelbėjai nesidrovi paistyti niekų apie „privačią asmenvardžių nuosavybę“, lyg ši būtų privati gamybos priemonių nuosavybė, apie kurią taip mėgo kartoti Marksas. „Privati asmenvardžių nuosavybė“, be abejo, yra šiurpus absurdas.
Asmenvardžiai negali būti privati nuosavybė paprasčiausiai todėl, kad jų paskirtis – įvardinti konkrečius žmones ir tarnauti jų identifikavimo ženklais, leidžiančiai vardo nešiotojui prisistatyti kitiems arba tapti atpažįstamu kitiems ištarus ar parašius jo vardą.
Griežtai kalbant, jeigu žmonija taptų Robinzonais Kruzais ir išsiskirstytų gyventi pavieniui salose, žmonėms asmenvardžiai taptų paprasčiausiai nereikalingi. Diakritinių ženklų stūmimas yra ne kas kita, o užmojis paversti lietuvių kalbą neaprėpiamu robinzoninių lietuvių kalbų salynu.
VLKK kaip tik ir tiesia kelią tokio salyno link. Tačiau jos priimtas nutarimas kelia ir rimtų politinių klausimų. Nėra jokių abejonių, kad Komisija pasidavė milžiniškam politiniam spaudimui.
Tai suvokus iš karto krenta į akis, kad tokio spaudimo, o iš tikrųjų – atviros agresijos nepatiria jokia kita Europos kalba.
Neįsivaizduojama, kad šitaip užteršti savo kalbą diakritiniais ženklais būtų išdrįsta pareikalauti, pavyzdžiui, iš mūsų kaimynų latvių ar estų. Bet kuri europiečių tauta, išgirdusi tokį reikalavimą, jį suvoktų kaip savo pažeminimą ir patyčias iš savo kalbos. Ir tikrai išeitų į gatves.
Seniai prasidėjusi ir vis labiau įsibėgėjanti agresija prieš lietuvių kalbą kelia ne vieną klausimą. Kol kas aišku tik tai, kad šiuos besikartojančius ir vis stiprėjančius išpuolius inicijuoja Teisingumo ministerija.
Akivaizdu, kad to paties tikslo – sutrypti lietuvių kalbą – kryptingai siekia ir „laisvietė“ Dobrovolska, ir „krikščionė“ Tamašunienė, kurių iniciatyvoms pritarė tiek buvusi „dešiniųjų“, tiek dabartinė „kairiųjų“ vyriausybės.
Visiškai aišku, kieno valią vykdo abi teisingumo ministrės. Kur kas sunkiau suprasti, kodėl Lietuvių kalbos valstybinio statuso griovimo ir pačios kalbos išstūmimo iš viešojo gyvenimo politiką vykdo ir kieno direktyvoms paklūsta tokios leftistinės „dešiniosios“ ir „kairiosios“ partijos kaip TS-LKD ir LSDP.
Ir jau visiškai nesuvokiama absoliuti „patriotinių“ partijų tyla. Dar galima iš bėdos suvokti, kodėl naują TM iniciatyvą toliau naikinti lietuvių kalbą laimina „prolietuviška“ LVŽS, dovanojusi teisingumo ministrės kėdę Dobrovolskos „žygdarbių“ tęsėjai.
Tačiau stebina ryžtą ginti valstybinį lietuvių kalbos statusą ne kartą deklaravusių partijų – Tautos ir teisingumo sąjungos, Krikščionių Sąjungos, galiausiai net Nacionalinio susivienijimo – visiškai nepaaiškinama ir tiesiog kurti tyla.
Ir čia kyla egzistencinis klausimas: ar toji tyla nereiškia, kad sunaikinti valstybinę lietuvių kalbą spaudžia ir verčia tokios galingos užsienio jėgos, kurioms lenkiasi ir jų valiai paklūsta visos – kairiosios, dešiniosios ir net protautinės – partijos?
Nejaugi partijų išduodamą ir parduodamą mūsų gimtąją kalbą vėl teks ginti paliktiems vieniems visuomeniniams patriotiniams sambūriams?
Panašiai, kaip politinio sluoksnio išduotą Lietuvos valstybę 1941 metais ir pokariu teko ginti paprastiems šalies piliečiams.
Be referendumo nesužinosime kiek turime Grzegorz’ų Brzęczyszczykiewicz’ių iš Chrząszczyżewoszyce powiat’o łękołody. T.y. nesužinosime kokiam kiekiui lietuvaičių – kaip tam save gerbiančiam Gžegošui buvo nusispjauti, kad vokietis negali ištarti jo pavardės, o koks kiekis lietuvaičių- pasirengęs laižyti užupakalius užsieniams. VLKK yla iš maišo jau išlindo. Tik ar nepatruks? Raganai, kuri pasakoje norėjo paploninti liežuvį, buvo bepigu, nes jai ploninti reikėjo tik vieną kartą, tautos išdavikams liežuvių formas keisti teks naujai po kiekvienų rinkimų ir priklausomai kokius strateginius ir lovos partnerius pasirinkinės (net prie rytų kolonistų valdžios buvo lengviau, kai 10 žmonių kompanijoje, kurioje lietuvių buvo 9, jiem tereikėjo liežuvius ploninti tik vieną kartą). O pagal protesto komentarų kiekį VLKK-ui matyti, kad lietuvaičiams nusibodo tos valdžių rietenos, valdžių daromi akibrokštai, todėl jie ir yra viskam apatiški. Galimai galima daryti išvadą, kad tas, kurio karo prdžioje pravardę skandavo Charkovo stadionas, pasukęs ienas į Lietuvos pusę, didelio liaudies pasipriešinimo nesulauktų? O nepasiduodantiem profesoriui Vytautui Radžvilui, NS Forumui- ačių. Tik Jūs likote viena viltis, kad lietuvaičiai dar atsigaus.
Ir be referendunų, šiaip jau, privaloma laikytis Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo.
Man dabartinė padėtis Lietuvoje- panaši į 1926 m, padėtį, kai po rinkimų valdžia atiteko kairiesiems. Todėl patriotiškai nusiteikusi karininkija, matydama kairiųjų jėgų daromas reformas, tų pačių metų gruodžio 17 d. įvykdė perversmą. Taip buvo tarpukary. Dabartinėje Lietuvoje vien tik su kariuomene turėjusių asmenų, sukurtų visuomeninių patriotinių organizacijų sąrašas įspūdingas. Tai ir Atsargos karininkų sąjunga, Pulkininkų asociacija, Pasieniečių klubas, jei neklystu yra net Generolų klubas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociscija, Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjunga, Karių veteranų asociacija, …… Siūlau į šias organizacijas ir jų veiklą pasižiūrėti ir kitu kampu.Tačiau dabartinei valdžiai, kokius akibrokštus ji bedarytų, kaip leidžiamais teisės aktais begriautų papročius, tikybą, šeimas, lietuvių kalbą, už Briuselio išmokas begriautų valstybės nepriklausomybės pamatus, kaip betiestų kelią rytų kolonistų sugrįžimui, kiek negindama sienų beįsileistų nelegalių migrantų, mano paminėtos organizacijos buvusioms valdžioms, dabartinei valdžiai nebuvo ir nėra pavojingos. Bent aš nežinau jų parašyto nei vieno dokumento, kuris būtų ginęs partizanus, kitus Lietuvos didvyrius nuo šmeižto. Neginė jos nei E. Kusaitės, nei mokytojos A. Laučienės, nedalyvavo protesto mitinguose dėl nereguliuojamų energetikos kainų, dėl Sporto rūmų priklausomybės ir paskirties. Manau, kad Lietuvos žmonėms- pravartu perskaityri V. Majakovskio žmonių suskyrstymą į grupes ir patiems save priskirti kuriai nors iš jų („Jestj tioti kak tioti, diadi kak diadi, liudi kak liudi, …”).
O Jums nebuvo anos valdžios akibrokštas, įvedus nereikalingas lietuvių kalbai raides ir jas atitimlančius garsus, nebūdingus!!! lietuvių kalbai?
Tas sukilęs šurmulys dėl diakritinių ženklelių atskleidė problemos mastą, jei ne pasaulinį, tai europinį. O sukilo, sukeltas jis mūsuose, įtariu, mūsų lenkų, pasigėrėtinai atkakliai ginančių savas pavardes nuo menkiausio aplietuvinimo. Palyginimui prisiminkime mūsų pačių lietuvių pavardžių sulenkinimo mastą…Ir jokių pasipiktinimų, protestų, girdi, lietuviais esame mes gymę, imkimės, pagaliau, lietuvių pavardžių at ir sulietuvinimo. Ir naudingo, patogaus gyvenime patrumpinimo, tuo pačiu. Ką, gal šlėktiškas honoras trukdo?
Kalba nėra telefonų knyga, kurioje dauguma žodžių yra pavardės. Kalboje daugybė visokių žodžių , o pavardė šmėsteli tik retkarčiais. Kaip ji turi būti tariama i r užrašoma , yra tam tikras specialus susikalbėjimo, neklaidinančio susirašymo klausimas, bet tai nėra kažkas keliančio grėsmę pačiai kalbai. Su „privačia nuosavybe” pavardei tautų maišymosi laikais susiduria tur būt visos kalbos ir reikia ieškoti bendro visoms tautoms ir kalboms sprendimo. Peradresuokime, su paaiškinimu, savo problemą kokiai nors ES kalbos komisijai ir aktyviai dalyvaukime jos darbe. …O valstybinės kalbos statusas ir prestižas yra platesnis ir tikrai gyvybiškas klausimas
Užsienyje mūsų dokumentuose nei vardų, nei pavardžių originaliai nerašo.
Na, užsienis didelis, bet manau kad tikrai nerašo, nes tokių kaip mes daug, Jeigu ir užrašys tiksliai – kas tiksliai ištars?
Tai koks originalumas, jei asmenvardis tiksliai neištariamas pagal užrašymą?
Tik ne visos partijos išduoda lietuvių kalbą.