Skelbiame Ukrainos žurnalistės, laidų vedėjos ir internetinio kanalo „NemyriaLive“ įkūrėjos bei prodiuserės Liudmilos Nemyrios (Людмила Немиря) pokalbį su Rusijos ekonomistu, buvusiu aukšto rango Vladimiro Putino patarėju ir vienu ryškiausių Kremliaus kritikų Andrejumi Illarionovu (Андрей Илларионов) apie iškilusius pavojus NATO ir Baltijos šalims.
L. Nemyria: Reuters paskelbė , kad NATO pradėjo rengtis skubiai Baltijos šalių gynybai, po to, kai Putinui buvo išplėsti įgaliojimai siųsti kariuomenę į užsienį. Beje, apie tai kalbėjome ir mes. Jei galima, trumpai pacituosiu Reuters.
NATO šalys rengia planą spartesniam kariuomenės dislokavimui Baltijos šalių gynybai karo su Rusija atveju. Latvijos ir Estijos gynybai planuojama panaudoti dar vieną armijos korpusą, apimantį tris divizijas, kurių bendras skaičius siekia nuo 40 iki 60 tūkstančių karių.
Be korpuso, kurio štabas yra Lenkijoje, Baltijos šalių gynybai taip pat bus pasitelktas Vokietijos–Nyderlandų korpusas, dislokuotas Miunsteryje. Tai leis NATO greitai permesti į regioną reikšmingas pajėgas, kad būtų išspręsta riboto strateginio gylio ir regiono pažeidžiamumo problema.
Visa tai rodo, jog Kremliuje labai rimtai žiūrima į galimo įsiveržimo į Baltijos šalis rengimą. Neprabėga nė viena diena, kad nepasirodytų kokia nors nauja žinia.
Ir, žinoma, ne tik Valstybės Dūmos bei Federacijos Tarybos priimtas, bet ir Putino pasirašytas žinomas įstatymo projektas, leidžiantis jam naudoti Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas tariamai „Rusijos piliečių apsaugai“, kurie esą yra persekiojami Baltijos šalyse, yra labai rimtas trigeris, į kurį visame pasaulyje, ypač Europos valstybėse, žiūrima labai rimtai.
A. Illarionovas: Kalbant apie jūsų pacituotą Reuters pranešimą, tai bent jau vienas iš nedaugelio faktų, rodančių, kad šios grėsmės NATO vertinamos rimtai. Tačiau kol kas to nepakanka atsakyti į grėsmę, kurią pradėjome aptarinėti praėjusį kartą.
Nepaisant visos pagarbos šiam korpusui ir trims divizijoms, tai tėra tam tikras sprendimas ir tik tam tikras svarstymas, kad šis korpusas galėtų būti panaudotas Baltijos šalių gynybai. Pirma, šiuo metu jis yra Vokietijos ir Nyderlandų teritorijoje. Kad galėtų dalyvauti Baltijos šalių gynyboje, jis turi būti Baltijos šalių teritorijoje. Vadinasi, jį reikia permesti į trijų Baltijos valstybių teritoriją. Tai pirma.
Antra, ar šios trys divizijos, net jei jų būtų 60 tūkstančių, yra pakankama priemonė? Tai labai didelis klausimas.
Ir trečia, pagaliau svarbiausia – tai, apie ką pradėjome kalbėti praėjusį kartą ir, matyt, dar kalbėsime ne kartą – technologinis pasirengimas. Tiek šių divizijų, tiek kitų NATO šalių ginkluotųjų pajėgų dalinių pasirengimas šiuolaikiniam karui, kuriame naudojami ir tie patys dronai, kuriems pastaruoju metu skiriama tiek daug dėmesio.
Net ir visa tai suprasdami, galime matyti, kad NATO šalių pasirengimas galimai Putino agresijai prieš Europą prasidėjo ir vyksta. Tačiau pats pasirengimas ir net informacija apie jį negarantuoja, kad Putinas atsisakys savo planų.
L. N. D. Trumpas buvo nuvykęs į Pekiną. Po jo į Pekiną išskrido Putinas. Egzistuoja nemaloni tradicija: vos tik Kinijoje pasibaigia olimpinės žaidynės, Putinas pradeda karą.
Kalbama, kad bendri pietūs ar vakarienė, kurie buvo planuoti, kaip ir istorijoje su Aliaska, taip ir neįvyko. Putinas išskrido nepavakarieniavęs. Akivaizdu, kad Putinas veikia pagal savo logiką, tačiau kažkas, kas veikia pagal savo logiką ir savo interesus. Tas kažkas – Kinija.
Kiek Kinijai dabar naudinga karo Europoje perspektyva? Kiek Kinijai naudingas Baltarusijos įtraukimas į karinius veiksmus? Ir kiek dabar ši karo perspektyva naudinga Kinijai? Jei šis karas Kinijai naudingas – tai viena istorija. Jei nenaudingas – jau visai kita.
A.I.Turbūt neverta spręsti, kas Kinijai naudinga, o kas ne, nes Kinija ir jos politinė vadovybė pati nustato, kas jai naudinga ir kas ne. Kinijos vadovybės ilgalaikis tikslas yra vienas, ir jis yra visa apimantis – Taivano prijungimas. Nėra nieko svarbesnio ir nėra jokio kito tarptautinės darbotvarkės tikslo, kuris galėtų užgožti ar pakeisti būtent šio tikslo pasiekimą.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Xi būtų idealu, jei potencialus Taivano sąjungininkas – tas, kuris iš tiesų gali suteikti reikšmingą paramą salos gynybai nuo Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos invazijos – JAV, būtų nukreiptos į kažką kitą. Tai galėtų būti Artimieji Rytai ir atitinkamai karo Persijos įlankoje tąsa, nesugebėjimas pasiekti jokių susitarimų ar karinių veiksmų nutraukimo tame regione. Tai viena.
Ir antra – Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimas į karinius veiksmus Europoje. Jei vienu metu vyktų du kariniai konfliktai šiuose dviejuose pagrindiniuose šiuolaikinės pasaulio politikos taškuose, tuomet JAV nebeturėtų resursų, kuriuos galėtų skirti Taivano sąsiauriui.
Tai papildytų akivaizdų Trumpo nenorą dalyvauti kokiuose nors kariniuose veiksmuose prieš Kiniją. Tačiau vienas dalykas – konkrečiai Trumpo nenoras, o visai kas kita – bendra JAV politinė vadovybė. Plačiąja prasme – ne tik administracija, bet ir Kongresas bei vadinamasis politinis elitas, kuriam Taivano gynyba yra vienas esminių užsienio politikos doktrinos elementų ir kuriam Trumpas tam tikru momentu gali nusileisti.
Todėl jei Jungtinės Valstijos, be Trumpo nenoro, dar būtų įtrauktos į kitus karinius konfliktus, tai dabartinei Kinijos vadovybei sukurtų idealią situaciją įgyvendinti savo šimtmečio svajonę.
Mes žinome, kad nuolat pabrėžiama: tikslas yra tas pats, o jo pasiekimo metodai gali būti įvairūs. Kinijos vadovybė nuolat kalba apie tai, kad nesvarbu, kokie metodai bus taikomi – tikslas privalo būti pasiektas.
Vyksta nesibaigianti diskusija apie tai, kiek priimtinas karinis sprendimas, kiek galimas taikus scenarijus ir kiek gali būti naudojami hibridiniai metodai. Pavyzdžiui, vienas dažniausiai aptariamų variantų – visiška salos blokada, nutraukiant bet kokius prekybinius, ekonominius ir kitus Taivano ryšius su išoriniu pasauliu.
Po tam tikro laiko Taivanas pats būtų priverstas sutikti su žemyninės Kinijos sąlygomis.
Svarbiausia, įgyvendinant bet kokį planą. Nes iš esmės be paties Taivano tik JAV gali suteikti reikšmingą paramą Taivano gynybai.
Dabar net nekalbame, kiek Taivano ginkluotosios pajėgos galėtų tapti savotišku Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atitikmeniu – kaip tai matėme nuo 2014-ųjų ir ypač nuo 2022 metų.
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad Putinas buvo iškviestas į Pekiną iškart po Trumpo vizito ir Trumpo pokalbių su Xi. Atitinkamai neįmanoma, kad Xi nebūtų aptaręs su Trumpu šių klausimų. Ir neįmanoma, kad Xi nebūtų perdavęs pagrindinio šių derybų turinio Putinui. O šio turinio esmė, kaip dabar suprantame iš komentarų po Trumpo vizito Pekine, yra ta, kad Trumpas nenori naudoti JAV ginkluotųjų pajėgų Taivano gynybai.
Jis padarė pareiškimus, kurie prieštarauja tradicinei JAV politikai. Pastaruosius aštuonis dešimtmečius egzistavo strateginis dviprasmiškumas dėl JAV ginkluotųjų pajėgų panaudojimo Taivano gynybai. Šis požiūris buvo panaikintas. Trumpas tiesiogiai pasakė, kad neketina ir nenori naudoti šių ginkluotųjų pajėgų. Tai radikalus nukrypimas nuo tradicinio JAV požiūrio ir, žinoma, tokiomis aplinkybėmis gali būti suvokiamas kaip žalia šviesa įvairiems žemyninės Kinijos veiksmams. Tai pirma.
Antra – visa, kas buvo susiję su Trumpo vizitu Pekine, įskaitant jo ne kartą atidėtą kelionę, parodė JAV silpnumą. Ne tik asmeninį prezidento Trumpo silpnumą, ne tik dabartinės JAV administracijos politinį pažeidžiamumą, bet ir karinį JAV silpnumą.
To nebuvo nuo 1945 metų. Jungtinės Valstijos, neužbaigusios karo prieš Iraną ir nepasiekusios nė vieno paskelbto tikslo, buvo priverstos nutraukti karinę operaciją ir iš esmės prašyti taikos derybų su Iranu. Kaip matome, jos dabar vyksta – matome, kaip jos vyksta, kokie reikalavimai ir sąlygos ten keliami.
Todėl daugybė komentatorių – dabar nekalbame apie tai, ar mes su tuo sutinkame, ar ne – daugybė amerikiečių komentatorių, ne tik demokratų, bet ir respublikonų, tai vadina katastrofa ir JAV kapituliacija prieš Iraną ir ypač prieš Islamo revoliucijos sargų korpusą.
Ir paskutinis dalykas, kurį šiuo ryšiu būtina paminėti. Putinas mėgsta pradėti savo karines avantiūras tomis dienomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su dideliais tarptautiniais sporto renginiais, prikaustančiais viso pasaulio dėmesį.
Taip buvo 2008 metų rugpjūtį, kai būtent Pekino olimpiados metu Putinas pradėjo agresiją prieš Gruziją. O galutinėje stadijoje – 2008 metų rugpjūčio 6–7 dienomis – Rusijos kariuomenė naktį per Rokio tunelį buvo įvesta į Gruzijos teritoriją Pietų Osetijos rajone tam, kad pultų Cchinvalį ir Cį.
Antrą kartą jis tai padarė 2014 metų vasarį, iškart po Sočio olimpiados pabaigos, pradėdamas Krymo okupacijos ir aneksijos operaciją, Donbaso užėmimą ir visą karinę operaciją prieš Ukrainą.
Todėl kyla klausimas: atsižvelgiant į šias tradicijas ir Putino pomėgį dideliems sporto renginiams – ar 2026 metų vasarą vyksta olimpinės žaidynės? Ir mes turime atsakyti: ne, 2026 metų vasarą olimpinių žaidynių nėra.
Ką svarbu turėti omenyje? Svarbu tai, kad 2026 metų liepos 4 dieną bus iškilmingai minimos 250-osios Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrimo metinės. Ir, sprendžiant pagal tarptautinį grafiką bei kalendorių, mažai tikėtina, kad Putinas net ir dabartinėje situacijoje norėtų sugadinti šventę savo kolegai ponui Trumpui.
Liepos 7 dieną vyks NATO viršūnių susitikimas, kurio metu paaiškės, kiek dabartinė Jungtinių Valstijų administracija, vadovaujama dabartinio prezidento, yra pasirengusi atsisakyti savo įsipareigojimų pagal penktąjį straipsnį ir apskritai NATO bloko įsipareigojimų ginti Europą.
Po to ateina būtent ta data – liepos 20-oji – pasaulio futbolo čempionato pabaiga. Tai pirmoji data. O kokios yra kitos datos?
Kitos datos – tai lapkričio pradžioje vyksiantys tarpiniai rinkimai į Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresą. Tai labai svarbus įvykis prezidentui Trumpui, kuris papildomai suvaržo jo veiksmų laisvę tuo atveju, jei jis norėtų imtis kokių nors veiksmų.
Todėl kyla prielaida: laikotarpis tarp 2026 metų liepos 20 dienos ir 2026 metų lapkričio pradžios yra didžiausios įtampos ir didžiausios grėsmės laikotarpis galimam plataus masto karinių veiksmų išplėtimui tiek Europoje, tiek kituose galimuose karo veiksmų teatruose.
L. N. Andrejau Nikolajevičiau, leiskite iš karto sureaguoti į kai kurias jūsų mintis. Marco Rubio susiejo būtinybę keisti situaciją su Vašingtono įsipareigojimais kituose regionuose – turiu omenyje ir NATO, su įsipareigojimais Indijos ir Ramiojo vandenyno regione bei Artimuosiuose Rytuose.
Jis pabrėžė, kad JAV turi būti pasirengusios keliems potencialiems konfliktams vienu metu. Todėl, remdamosi tuo, Jungtinės Valstijos planuoja reikšmingai sumažinti savo karinį indėlį NATO ir didelę Europos gynybos dalį perkelti Europos sąjungininkams. Apie tai rašo „Spiegel“, remdamasis uždaru Pentagono vadovo Pete’o Hegsetho atstovo instruktažu NATO būstinėje.
Pasak „Spiegel“, Vašingtonas ketina peržiūrėti dalyvavimą vadinamajame NATO pajėgų modelyje. Amerikiečiai paragino sąjungininkus kuo greičiau pradėti kompensuoti būsimus pajėgumų trūkumus.
Apie ką kalbama? Kokie mažinimai planuojami? JAV NATO rėmuose ketina maždaug trečdaliu sumažinti naikintuvų skaičių, reikšmingai sumažinti strateginių bombonešių kiekį, taip pat atsisakyti povandeninių laivų skyrimo. Be to, planuojama mažinti dalyvavimą aprūpinant eskadriniais minininkais, žvalgybiniais ir smogiamaisiais bepiločiais orlaiviais bei degalų papildymo lėktuvais.
Pasak susitikimo dalyvių, Amerikos pusės signalas nuskambėjo visiškai nedviprasmiškai. Tuo pačiu Vašingtonas davė suprasti, kad išlaikys branduolinį atgrasymą Europoje, tačiau įprastinę kontinento gynybą norėtų daug didesne dalimi perduoti Europos valstybėms.
Hegsetho patarėjas tokią poziciją paaiškino pasaulinės situacijos pokyčiais. JAV nuomone, Europos sąjungininkai jau padidino gynybos išlaidas ir yra pajėgūs prisiimti daugiau atsakomybės.
Ką sako europiečiai? Jie mano, kad naikintuvų trūkumą iš dalies galima gana greitai kompensuoti F-35 tiekimais – Bundesveras pirmuosius lėktuvus turėtų gauti jau kitais metais, o Lenkija pirmuosius jau gavo. Tačiau strateginių bombonešių, galinčių nešti branduolinį ginklą, Europos valstybės neturi. Kita vertus, jos ir branduolinio ginklo neturi daug – tik Prancūzija ir Didžioji Britanija, kiek suprantu. O Amerika, pagal pareiškimus, išsaugo branduolinį skėtį.
Kitaip tariant, Trumpo administracija stumia NATO 3.0 koncepciją. Kitaip tariant, Amerika vis dėlto ruošiasi karui skirtinguose regionuose – Ramiojo vandenyno regione, taip pat Artimuosiuose Rytuose – ir, kaip suprantu, mėgina stiprinti savo sąjungininkus. Tai buvo pirmoji mano pastaba.
A.I. Deja, nei Rubio pareiškimas, nei Hegsetho komentarai uždarame NATO instruktaže, nei po jų pasirodę komentarai neatsako į pagrindinius klausimus.
Ką tik kalbėjome, kad pavojingiausias laikotarpis gali būti nuo šių metų liepos vidurio iki lapkričio pradžios. Vadinasi, bet kokie planai, susiję su vėlesniu laikotarpiu, negali paveikti geopolitinės situacijos raidos per artimiausias kelias savaites ar kelis šių metų mėnesius. Tai pirma.
O antra, iš tikrųjų kur kas dramatiškesnis klausimas yra atsakyti, kodėl Jungtinės Valstijos buvo priverstos nutraukti savo karinę operaciją prieš Iraną. Juk ji buvo nutraukta.
L. N. Bet vakar bombardavo. Vakar vėl bombardavo.
A.I. Taip, vakar vėl buvo smogta Irano kariniams objektams Hormūzo sąsiauryje. Tačiau tie masiniai smūgiai dabar vykdomi atskirai, kaip praneša Amerikos žiniasklaida, remdamasi Pentagono šaltiniais, kaip savigynos priemonės Jungtinių Valstijų ginkluotosioms pajėgoms.
Svarbu suprasti ne tai, kas vyksta dabar šių savigynos priemonių rėmuose, o kodėl Jungtinės Valstijos kovo pabaigoje staiga nutraukė šią karinę operaciją.
Atsakymą į šį klausimą pateikė tie patys tiriamieji žurnalistai kartu su analitikais, kurie išanalizavo pagrindinių sviedinių ir raketų rūšių naudojimą JAV laivuose, dalyvavusiuose šioje operacijoje. Šios ataskaitos yra paskelbtos. Jos rodo, kad beveik trims dešimtims rūšių šaudmenų, naudotų šios operacijos metu, buvo sunaudota 30, 40, 50, 60 ar net 80 procentų atsargų.
O septynioms, jei neklystu, pagrindinėms šaudmenų rūšims buvo sunaudota 100 procentų atsargų, buvusių tų laivų ir orlaivių, dalyvavusių operacijoje, bortuose.
Yra galimybė papildyti šaudmenų atsargas, tačiau tai gali būti padaryta tik tada, kai laivai grįžta į uostus, kurių sandėliuose yra atitinkamos priemonės. Tuomet atsargos papildomos ir operaciją galima tęsti. Tačiau šie uostai ir sandėliai yra tam tikru atstumu nuo karo veiksmų teatro.
O kai kurių rūšių šaudmenų situacija yra tokia, kad sandėliuose esančių atsargų nepakanka tokios operacijos tęsimui.
Šią informaciją specialistai itin aktyviai aptarinėja pastaruosius tris mėnesius, ir, žinoma, ji gerai žinoma tiek Kremliuje, tiek Pekine.
Paaiškėjo, jei galima pasinaudoti Hanso Christiano Anderseno žodžiais, nors jie buvo pasakyti kita proga – apie karaliaus drabužius – kad daugiau nei aštuonis dešimtmečius gyvenome manydami, jog Jungtinės Valstijos kariniu požiūriu gali praktiškai viską. Kad JAV ginkluotųjų pajėgų galimybės yra neribotos.
Ir staiga paaiškėjo – ne po amerikiečių kariuomenės išvedimo iš Afganistano 2021 metų vasarą, o po staiga nutrauktos karinės operacijos prieš Iraną 2026 metais – kad egzistuoja kiekybinės JAV ginkluotųjų pajėgų šaudmenų naudojimo ribos. Tos ribos, kurias jos gali pasiekti šiandien.
Ir tai netikėtai pademonstravo ne tik žvalgybininkams ar generalinių štabų analitikams, bet visam pasauliui dabartinį Jungtinių Amerikos Valstijų karinių galimybių ribotumą. Ne rytoj, ne poryt, ne kitais metais – šiandien.
Ir tai sukuria tą unikalią galimybę, tą unikalų galimybių langą. Būtų naivu manyti, kad Putinui ir Xi ši informacija liko nežinoma ir kad jie nepabandytų pasinaudoti būtent šia unikalia situacija spręsdami svarbiausius geopolitinius uždavinius, apie kuriuos kiekvienas jų svajojo visą savo sąmoningą gyvenimą.
Bus tęsinys.
Niekas NATO pulti neketina, nes bijo. Rusija įklimpusi Ukrainoje stipriai: vien vogtų žemių saugojimas Rusijai iššūkis rimtas ir ilgam.
Propagandos apie pavojų platinimas naudingas stambiosioms ginklų pramonės įmonėms, jų užsakymu ir jų lėšomis ši propaganda ir skleidžiama. O lėšų tam jie pajėgūs skirti labai daug. Gal ir Illarionovui skiria?
Šiaip jau seniai kalbama apie atskirų valstybių suniveliavimą. Nėra jokių Baltijos šalių: yra Lietuva, Latvija ir Estija.
Be inveiderių dabartinės partijos valdžioje neišsilaikytų, todėl jos ir keičia europiečius neeuropiečiais, o lietuvius nelietuviais. Teikia viršenybes ir privilegijas imperinėms bendrijoms – nukariautojų bendrijoms. Jų anūkams ir meilužėms. Konservatorių ir LDDP partijos su savo politiniais -liberoidiniais sparnais naujai rusifikavo mūsų sostinę ir kitus miestus, ko net prie drg.L.Brežnevo nebuvo. Tai sumažino nacionalinį saugumą ir palengvino ir parengė kelelį priešui mūsų okupacijai.
Partijos išsilaikytų valdžioje dar ilgai ir be inveiderių. Glušių Lietuvoje netrūksta. Koks turi būti glušių glušis, kad balsuoti už TSLKD ar LSDP?
Skystas reikalas. POZICIJA imasi seno žurnalistų triuko – gąsdinimo. Tam tinka ir rusyno atstovai. Kokie jie bebūtų – buvę ar esami, nemėgsta Vakarų ir puikiai manipuliuoja naivuoliais ir naudingais ***** pasakodami, kokia dabar silpna… Amerika. Ir kloja apie visokius… GALIMUS variantus. Arba apie tai, kaip Amerikai sudėtinga laivais iš toli pasipildyti šaudmenų atsargas, „užmirštant”, kad yra karo aviacijos transportas… Ir t.t.
Svarbiausios grėsmės Lietuvai – Rusija ir migrantai. Reikėtų labiau suprasti partijas, kurios tokiu metu nenori pyktis su Briuseliu. O Briuseliui migrantai tik dabar ima labiau rūpėti, po didžiausio palankumo dešimtmečių
Grėsmės yra bendros, ne tik Lietuvai. Rusija grasina daugeliui.
Abėcėlė irgi svarbu. Nes taip naikinamas tautos unikalumas. Juolab, turint archaiškiausią indoeuropiečių kalbų grupės kalbą.