Dainius Gaižauskas yra Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas
Dar 2024 metais jis pradėjo viešai kalbėti apie galimas didelio masto kibernetinio saugumo spragas Lietuvoje. Teigė gavęs informaciją iš programuotojų ir kibernetinio saugumo specialistų apie galimai pažeidžiamas valstybės sistemas – nuo VRK iki Registrų centro ir kitų institucijų
2024 m. jis surengė spaudos konferenciją Seime apie „kritines kibernetinio saugumo spragas Lietuvoje“ ir viešai kėlė klausimą, ar galima pasitikėti valstybės informacinėmis sistemomis bei elektroniniu parašų rinkimu rinkimuose.
Vėliau prie šių temų prisidėjo ir kitos istorijos – kalbos apie kontrabandinius balionus pasienyje, institucijų neveiklumą, VSAT atsakomybę, galimą sisteminę korupciją teisėsaugoje bei parlamentinės kontrolės stoką.
Dabartinis Registrų centro duomenų vagystės skandalas tapo nauju impulsu šioms temoms sugrįžti į viešumą. Pats D. Gaižauskas pokalbyje su televizijos ir interneto laidų vedėju Arnu Klivečka teigia, kad tai, kas šiandien lenda į viešumą apie Registrų centrą, yra tik „gėlytės“, palyginti su tuo, apie ką buvo kalbama 2024 metais.
Tai yra lašas jūroje
D. Gaižauskas. Čia mažiausiai yra ko bijot. Nebent dėl asmens kodų.
Bet ir tie asmens kodai šiandien pažerti visur. Žmonės juos palieka registracijose, kelionėse, visokiose sistemose – šviečia visur.
Šitas dabartinis skandalas, aišku, yra rimtas. Nutekinta daug duomenų, nieko nesakau. Bet palyginus su tuo, apie ką kalbėjau 2024 metais, čia yra lašas jūroj. Jeigu dabar visi susikoncentravo į vieną lašą, tai tada ten buvo visa srovė.
Dabar visi rėkia: „Jėzau, kas čia atsitiko, kodėl nepranešėm?“ ir taip toliau. Bet aš noriu grąžinti visus į kontekstą, ypač konservatorius. Nes šiandien labiausiai susirūpinusį matau Kasčiūną, Čmilytę ir kitus. O 2024 metais valdžioj buvo būtent konservatoriai.
Ir būtent prie jų man teko su tuo dirbti. Norėjau sakyti – teko garbė. Bet kokia ten garbė. Ten buvo tiesiog baisu.
Nutekinti duomenys kaupiasi vadinamajame juodajame internete. Tai ta interneto dalis, kurios niekas realiai nekontroliuoja. Jeigu visą internetą laikytume 100 procentų, tai mes naudojamės tik maža jo dalimi. O juodasis internetas – visiškai uždara erdvė, kurioje veikia kibernetiniai nusikaltėliai, prekiaujama pavogtais duomenimis ir vyksta dalykai, kurių paprastas žmogus net nemato.
Ten laikomi nutekinti duomenys, kuriais prekiauja tie, kas juos pavagia. Bet tam, kad apskritai surastum, jog tie duomenys ten yra, reikia labai aukšto lygio specialistų – žmonių, kurie gyvena toj kibernetinėj erdvėj.
Ir būtent tie specialistai man tada pasakė, kad Lietuvoje greičiausiai buvo nulaužtos absoliučiai visos sistemos. Pakartosiu – absoliučiai visos. Nesvarbu, apie kokią sritį kalbėtume.
Pradedant Registrų centru. Nors 2024 metais viešai jo daug neakcentavau, NSGK posėdžiuose nuolat kartodavau: Registrų centras, sveikatos sistema, švietimas, energetika, savivaldybės, žiniasklaida – viskas pažeidžiama.
Kai klausiau, ką reiškia „nulaužta“, man buvo parodyta, kad juodajame internete jau guli susisteminta informacija – suklasifikuota, sudėliota į aplankus, paruošta naudojimui. Tai nebuvo chaotiškai pavogti duomenys. Buvo akivaizdu, kad dirbama profesionaliai ir sistemiškai.
Kai kuriose vietose net egzistavo galimybės paveikti kritinę infrastruktūrą – kalba ėjo apie elektrines, miestų stebėjimo kameras ir kitus jautrius objektus.
Vienu žodžiu – dalykai buvo tikrai baisūs.
Tada buvo 2,5 milijono pavogtų asmens duomenų
Aš tada sakau – kokius tris mėnesius prieš išeinant į viešumą mes rinkom informaciją. Man ją nešė specialistai. Iš pradžių net sunku buvo patikėt, bet buvo akivaizdu, kad darbas atliktas rimtai.
Tada buvo priimtas sprendimas tą informaciją perduoti tarnybų vadovams, politikams ir visuomenei. Dėl to ir surengiau garsesnę spaudos konferenciją. Jai reikėjo labai rimtai ruoštis, nes informacijos kiekis buvo milžiniškas.
Dabar visi kalba apie 600 tūkstančių nutekintų duomenų. O aš tada įvardijau skaičių – 2,5 milijono pavogtų asmens duomenų, kuriuos pavyko užkardyti. Ir čia buvo tik viena sritis. Tą žinojo visi – ir Kasčiūnas, ir kiti.
Per savaitę būdavo fiksuojami dešimtys gigabaitų nutekinamos informacijos. Paprastam žmogui tokie mastai sunkiai suvokiami, todėl spaudos konferencijoje bandžiau viską paaiškinti kuo paprasčiau – kas yra juodasis internetas, kaip veikia duomenų vagystės ir kokios iš to kyla grėsmės.
Iš visos turėtos medžiagos atrinkau pačius aiškiausius pavyzdžius, kuriems nereikėjo aukšto slaptumo žymų, ir bandžiau žmogiška kalba perteikti situacijos rimtumą. Tikėjausi, kad tiek visuomenė, tiek žiniasklaida supras, kokio masto problema čia yra.
Tikslas buvo vienas – kad valstybė susikoncentruotų čia ir dabar. Reikėjo suprasti, kokios grėsmės egzistuoja, ar jas įmanoma suvaldyti ir kaip informuoti žmones.
Tuo metu specialistai sakė, kad galima žmonėms padėti pasitikrinti, ar jų duomenys, paskyros ar socialiniai tinklai nėra pažeisti. Buvo daug iniciatyvų ir pasiūlymų, kaip reaguoti.
Todėl ir spaudos konferencijoje informaciją pateikinėjau etapais – po truputį didinant mastą, kad žmonės suvoktų, apie ką kalbama. Nesvarbu, ar tai paprastas žmogus, politikas, žurnalistas ar specialistas – visi turėjo suprasti grėsmės rimtumą.
Ir mane šiandien net šiek tiek juokina, kai kas nors nustemba, kad „dar neprisijungė, o duomenys jau nutekinti“. Nes tada jau buvo kalbama apie daug rimtesnius dalykus – asmens kodus, sveikatos informaciją, biometrinius duomenis. Nutekinimo mastas buvo toks, kad buvo galima nustatyti žmogaus ūgį, svorį ir kitą jautrią informaciją.
Todėl ir ėjau pas ministrus, Seimo vadovus, buvo atskiri susitikimai net prezidentūroje. Bandžiau visiems aiškinti, kokio masto problema artėja.
Tuo metu daugelis tiesiog išsigando
„Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete darėm tai, ko iki tol nebuvo – slaptą posėdį. Šiaip ne taip pavyko įkalbėti ateiti žmogų iš kibernetinio pasaulio, kuris atnešė informaciją. Tokie specialistai paprastai viešai nesirodo – juos samdo JAV tarnybos, Vokietijos, Danijos institucijos ir kiti.
Tas žmogus į posėdį atvažiavo tiesiai iš oro uosto. Prieš tai buvo dirbęs su Vokietijos institucijomis gaudant kibernetinius nusikaltėlius. Paprašiau jo ateiti tam, kad visi pagaliau suprastų situacijos rimtumą. Nes iki tol kiek tik teikdavau informaciją – ją vis sumenkindavo ir nustumdavo į šoną.
Į tą NSGK posėdį susirinko visi – Valstybės saugumo departamentas, karinė žvalgyba, kriminalinės policijos biuras, prokuratūra, prezidentūros atstovai, krašto apsauga. Visi su leidimais dirbti su slapta informacija.
Kai specialistas kiekvienam išdalino medžiagą apie tai, kas tuo metu jau buvo juodajame internete, reakcija buvo labai stipri. Žmonės tiesiog sustingo. Ten buvo ne teorijos, o konkretūs duomenys – iki baudžiamųjų bylų informacijos ir slaptų operacijų detalių.
Tada ir pasakiau – čia ne šiaip problema. Tai milžiniško masto grėsmė.
Po to siūliau steigti specialią Seimo komisiją, kuri išsiaiškintų realų situacijos mastą: kokios spragos egzistuoja, kokių priemonių reikia, kiek finansavimo būtina skirti ir kaip bendradarbiauti su partneriais užsienyje, nes panašių problemų turi visos valstybės.
Bandžiau viską daryti maksimaliai profesionaliai ir be politikavimo. Bet tuo metu daugelis tiesiog išsigando.
Labai sudėtingą slaptažodį specialistai „nulaužė“ per keliolika minučių
Atsimenu, specialistai tada aiškino, kad pavojus yra ne tik nutekinti duomenys, bet ir biometrinė informacija, parašai, prisijungimai. Jie rodė, kaip realiai gali būti apeinamos sistemos.
Man net buvo parodyta praktiškai: susikūriau labai sudėtingą slaptažodį, o specialistai jį nulaužė per keliolika minučių. Tada supratau, kokio lygio žmonės tuo užsiima ir kiek valstybė turi investuoti į apsaugą.
Didelė problema buvo ir elementari kibernetinė higiena. Kai kur užtekdavo vienų pavogtų prisijungimų, kad būtų galima pasiekti milžiniškus informacijos kiekius. Trūko aiškių prieigos lygių, dvigubos autentifikacijos ir kontrolės.
Todėl nuolat kartojau – problema ne vien technologijose. Reikia specialistų, kompetencijų ir institucijų disciplinos. Patys kibernetinio saugumo centro žmonės sakė: pinigų galima rast, bet specialistų milijonais nenupirksi.
Ir būtent dėl to spaudžiau ministerijas, institucijas ir parlamentą, kad į šitą grėsmę būtų pradėta žiūrėti rimtai.
O jeigu ministerijos nesuveikia, tada turi suveikti parlamentas – per parlamentinę kontrolę spausti Vyriausybę, kad ji priverstų institucijas dirbti.
Tuo metu buvo geras pusmetis viešo įtikinėjimo. Po to dar pusmetis slapto specialistų darbo. Viską perdaviau, stūmiau procesus, buvo suteikti leidimai dirbti su informacija.
Žinau, kad dalį informacijos perėmė Kibernetinio saugumo centras. Jie dirbo, tvarkėsi, bet tuo viskas iš esmės ir pasibaigė.
O aš nuolat grįždavau prie šitos temos. Kur tik būdavo galimybė, visur NSGK darbotvarkėje keldavau kibernetinio saugumo situaciją ir kibernetines grėsmes.
Ir iki šiandien tai išlieka aktualu.
Dabar šituo atveju čia nėra tas įvykis, kurį turėtų komentuoti prezidentas. Kartoju – čia nebuvo išsilaužimas, čia yra vagystė.
Vagysčių vyksta nuolat iš įvairių sistemų ir tinklų. Svarbiausia tokioj situacijoj – kaip informuoti žmones, ką daryti, kaip apsisaugoti, kaip pasikeisti slaptažodžius ir panašiai.
Dar nuo 2024 metų tie specialistai, su kuriais bendravau, siūlė kurti informavimo sistemas, kad žmonės būtų iš karto perspėjami apie galimus pavojus ir galėtų reaguoti.
Todėl čia turėjo suveikti ne vien Kibernetinio saugumo centro rekomendacijos. Jeigu duomenys buvo pavogti per Migracijos tarnybą, tai Vidaus reikalų ministerijos sistema turėjo aiškiai žinoti, kaip reaguoti ir kaip informuoti žmones.
Aišku, viskas priklauso nuo rizikos vertinimo. Viena situacija, kai nulaužiamas tavo elektroninis paštas ar paskyra – tada reaguoti reikia iš karto. O šiuo atveju kalba eina apie asmens kodus, turtinius duomenis ir kitą jautrią informaciją. Tai labai svarbu, bet tai nėra toks atvejis, kur kažkas per minutę gali perimti tavo gyvenimą.
Veikė ne klasikiniai įsilaužėliai, o vagys
Jeigu tyrėjai buvo nusprendę trumpą laiką išlaikyti tam tikrą informacijos slaptumą tam, kad galėtų nustatyti galimus kaltininkus ar atlikti tam tikrus veiksmus, tai dar galima suprasti.
Nes čia, mano vertinimu, veikė ne klasikiniai įsilaužėliai, o vagys – žmonės, kurie pasinaudojo pavogtais prisijungimais ar prieigomis. O tai jau šiek tiek kita situacija nei tiesioginis sistemų nulaužimas.
Premjerė šį sykį labai aiškiai pacitavo tai, kiek buvo informuota. Ir, ko gero, jai buvo pasakyta, kad daugiau pranešti negalima, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.
Informacija aukščiausiems vadovams greičiausiai buvo perduota todėl, kad tyrimui galėjo reikėti papildomų leidimų, aukštesnio lygio prieigų ar kitų sprendimų. Bet čia jau paaiškės tyrimo metu.
Paprastai apie kiekvieną ikiteisminį tyrimą nei prezidentui, nei premjerei niekas nepranešinėja. Tyrėjai patys žino, ką reikia daryti. Į procesą politikai ar institucijų vadovai įtraukiami tik tada, kai tyrimui reikia specifinių leidimų, prisijungimų ar prieigos prie tam tikrų duomenų bazių.
Iki galo taip ir negavau aiškaus atsakymo, kodėl nebuvau informuotas realiu laiku ir kodėl nebuvo informuota visuomenė.
Generalinė prokuratūra nedraudžia teikti informacijos. Ir jeigu toks draudimas buvo, tai reikėtų parodyti konkretų raštą, kuriame Generalinė prokuratūra draudžia skelbti informaciją apie tai, kas vyksta.
Ir šitoje vietoje visi turime suprasti labai aiškiai – tokiems dalykams Lietuvoje neturi būti vietos.
O Registrų centras vis tiek yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijos lauke. Kad pradėtum tokius tyrimus, reikia išsiaiškinti, kas ką žinojo, kokiam lygmeny buvo prieigos, gal kažkas pražioplino prisijungimus – velniai žino. Tyrėjams reikia viską išnarplioti.
Dėl to, tikėtina, pirmiausia ir buvo informuoti ministrai, galbūt premjerė. Gal tyrimui reikėjo papildomų prieigų, leidimų ar buvo vykdoma kažkokia slapta kombinacija – mes to dabar nežinom ir gal sužinosim tik vėliau.
Todėl ir informavo vykdomosios valdžios atstovus. Nes premjerė atsako už visą vykdomąją valdžią. Ji sėdi ant parako statinės – dagtis jau dega ir niekas nežino, kada gali sprogti.
Dėl to Kriminalinės policijos biuro viršininkas perėmė šitos bylos kontrolę. Nes Registrų centro apvogimas yra praktiškai tas pats, kas įsiveržti į banką ir pavogti valstybės auksą.
Tai labai rimta situacija
Bet palyginus su tuo, ką matėm 2024 metais, kai buvo ženklų, kad pažeidžiamos gali būti praktiškai visos sistemos ir niekas iki galo nežinojo masto, dabartinė istorija atrodo kitaip.
Tada reikėjo skubiai aiškintis, kiek viskas pažengę, kokie duomenys jau cirkuliuoja, kokios institucijos paveiktos ir kokios gali būti pasekmės valstybės saugumui.
Ir tada natūraliai kilo klausimas – kur tuo metu buvo prezidentas ir kodėl nebuvo garsesnės reakcijos?
Kartais atrodo, kad valdžia pradeda judėt tik tada, kai viešai apie tai pradedam šnekėt.
Žiūrėk, kalbėjome, kad NATO turėtų padėti saugoti mūsų sieną, kol patys įsigysim antidronines sistemas. Ir ką? Jau kviečiasi suomius, estus, atsiranda bendradarbiavimas.
Apie kibernetinį saugumą irgi kalbėjom dar prieš dvejus metus. Apie balionus kiek laidų buvo. Aš jau ne tik prašiau – atvirai iš jų šaipiausi, nes niekas nereagavo.
Pamenu, vienoj laidoj pasakiau, kad turiu susitikimų su pareigūnais, kurie man perduoda informaciją. Kaip NSGK narys organizuodavau tokius susitikimus praktiškai konspiracinėm sąlygom. Pareigūnai sakydavo, kad žiniasklaidai kartais pateikiama net klaidinanti informacija, kad tik nereikėtų viešinti realios situacijos.
Tada buvo įvardyta, kad vien per parą paleidžiama apie 600 balionų. Laida sukėlė tiek dėmesio, kad galiausiai įsijungė Kriminalinės policijos biuras. Nors iš esmės tai net ne jų sritis – tuo turėjo užsiimti pasienis, vidaus kontrolė ir kitos institucijos.
Kai niekas nereagavo, tiesiai pasakiau: jeigu netiriat kontrabandos, tada tirkit kaip galimą bendradarbiavimą su priešiškomis struktūromis ar net valstybės išdavystę. Nes jeigu kontrabanda vyksta sistemiškai ir koordinuotai, čia jau nebe vien ekonominis nusikaltimas.
Aš palaikau specialias parlamentines komisijas, kai valstybėje paaiškėja rimti dalykai ir akivaizdu, kad vykdomoji valdžia nesusitvarko. Tokiu atveju turi įsijungti parlamentinė kontrolė. Parlamentas tada pasiima, kaip sakau, „kuvaldą į rankas“. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti faktus – kas kaltas, kur spragos, kas neveikė. Negali daužyti visiems iš eilės.
Todėl tokiose komisijose turi dalyvauti visų partijų atstovai, kad nebūtų kaltinimų politikavimu. O kai nustatomos klaidos, tada jau daromi sprendimai – nuo atsakomybės iki rimtų valymų institucijose.
Ir jeigu paaiškėja, kad problema sisteminė, tada gali kilti klausimas net dėl Vyriausybės atsakomybės.
Bet tada prasideda politika. Artėja savivaldos rinkimai – visi bijo griauti Vyriausybę, nes tada reikėtų perdėlioti kabinetą, ieškoti naujų ministrų, perskirstyti atsakomybes.
O dar kitais metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Ministerijos jau dabar tam ruošiasi – didelė dalis resursų eina pasirengimui, koordinavimui, tarptautiniams darbams. Tai jeigu dabar griūtų Vyriausybė ir ateitų nauja, natūraliai kiltų klausimas – kaip visa tai suvaldyt? Nes vietoj darbo prasidėtų persigrupavimai, lakstymas į kairę ir į dešinę, naujų komandų formavimas. Ir tada vietoj stabilumo gali gautis dar didesnė betvarkė.
Ir vėl grįžtam į tuos pačius 2024 metus – kibernetika, balionai ir visi tie dalykai, apie kuriuos tada buvo kalbama, bet realiai niekas nenorėjo girdėti.
Pamenu momentą, kai sužinojau, kad balionas nusileido Vilniaus oro uosto teritorijoje. Tylu. Komitete niekas nežinojo. Buvo slepiama informacija, nors kalba jau ėjo apie grėsmę civilinei aviacijai.
Tvora sulaikys tik girtą žmogų
Ir ne tik žurnalistams apie tai kalbėjau. Per NSGK posėdžius nuolat spaudžiau generolus, politikus, institucijų vadovus. Atvirai kritikavau ir Šimonytę, ir Kaščiūną. Nes tuo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tvoroms, segmentams, betoniniams stulpams ir viešiems pasirodymams.
Ta tvora, sakiau tada, pati savaime nėra blogas dalykas. Bet nereikia apsimest, kad ji išsprendžia visas problemas. Ji labiau sulaikys girtą žmogų nuo įėjimo į kiemą negu sustabdys rimtas grėsmes.
Labiausiai tada stebino tai, kad net tvoros projektui buvo uždėtas slaptumas – stulpams, segmentinei tvorai, spygliuotai vielai. Ir tada natūraliai kyla klausimas: kam to reikėjo? Kad paskui kontrolės institucijos negalėtų normaliai visko patikrinti?
Tuo metu buvo daug kalbų apie simbolinius dalykus, o realios problemos – balionai, kontrabanda, sienos kontrolė – likdavo antram plane.
Aš ne kartą viešai sakiau, kad čia pirmiausia yra VSAT atsakomybė. Jie turėjo reaguoti, dirbti, stiprinti kontrolę. Jeigu neturėjo pajėgumų ar kompetencijų – reikėjo garsiai apie tai sakyti ir reikalauti pagalbos iš valstybės.
Kai į tokias istorijas jau įsijungia Kriminalinės policijos biuras, kuris paprastai tiria sunkius nusikaltimus, gaujas ir organizuotą kriminalą, tai rodo, kad situacija tapo rimta. Nes kiekviena tarnyba turi savo atsakomybių ribas.
Ir tada paaiškėja, kad sistemoje visada atsiras žmonių, kurie dėl pinigų gali peržengti ribas.
Aš pats buvau tarp pirmųjų, kurie dirbo policijos imuniteto sistemoje. Labai gerai prisimenu, kaip mums tada buvo pasakyta: sulauksit milžiniško pasipriešinimo, nes teks kovoti su savais – su pareigūnais, kurie išduoda valstybę. Ir mes tikrai kovojom. Nes blogiausia, kai žmogus su antpečiais pradeda veikti prieš valstybę ir naudotis sistema savo naudai.
Bet vėliau požiūris pasikeitė. Vietoj realios kovos atsirado baimė „nesukelti įtampos sistemoj“. Ir tada prasidėjo problemos.
Ne „išsivalėm“, o „valomės“
Pradėjo prie vidaus tyrimų priskirti viską – jau vos ne imunitetas turi žiūrėt, ar pareigūnas į darbą nevėluoja. Tuo viskas ir buvo sumenkinta.
O esmė juk visai kita. Imunitetas turi būti tas padalinys, kuris kovoja su korupcija sistemos viduje.
Ir dabar, kai generalinis komisaras pasakė, kad tai buvo skaudi pamoka ir kad policija valosi – labai teisingai pasakė. Ne „išsivalėm“, o „valomės“.
Nes sisteminės problemos niekur nedingsta per vieną dieną. Jis pats tada sakė, kad policijoj egzistuoja sisteminė korupcija?“
Įsivaizduok, kad esi generalinis komisaras. Turi kriminalinę policiją, viešąją policiją, regionus, komisariatus, imunitetą, kriminalinės policijos biurą, ilgalaikes operacijas prieš narkotikų tinklus ir taip toliau. Vienam žmogui fiziškai neįmanoma visko sukontroliuot. Tam ir yra sistema, statutas, atsakomybės grandys.
Kriminalinės policijos biuro vadovas dirbo kaip atskiros kriminalinės žvalgybos institucijos vadovas. Jiems buvo leista dirbti, jie vykdė operaciją, priėmė sprendimus ir operacija nesužlugo. Pradėjo lyst į paviršių tie korumpuoti veikėjai.
Ir ką tada padarė generalinis komisaras? Vietoj to, kad kažką slėptų ar dangstytų, jis išėjo ir viešai pasakė, kad sistema valosi ir kad problema egzistuoja.
O kas jam liko? Slėpt? Dangstyt?
Dėl to ir sakau – bet kuris vadovas tokioj situacijoj turėtų elgtis panašiai.“
Aš į tokią situaciją žiūriu iš sistemos vidaus. Man kitaip veikia mąstymas. Jeigu byla pavedama Kriminalinės policijos biurui, tai nebūtinai reikia bėgt pas žurnalistus ar šaltinius viešoj erdvėj.
Karmazaitė irgi informaciją gauna iš kažkokių šaltinių. Tai gal logiškiau ieškot pačių šaltinių ir dirbt tiesiogiai per sistemas, kurias turi biuras.
O tos sistemos dažnai yra tokios, apie kurias visuomenė net nežino. Per jas išnarpliojamos gaujos, organizuoti tinklai, sudėtingos schemos.
Jeigu biuras įsijungė ir operacija nesužlugo, vadinasi, kažkas buvo daroma profesionaliai. Negalima visko supaprastint iki vienos antraštės ar vieno komentaro…
Daugiau žiūrėkite:
„Čia mažiausiai yra ko bijot. Nebent dėl asmens kodų.”
Tokiu argumentu „ekspertas” apramina.
Kiek prisimenu, asmens kodai Estijoje buvo tvarkomi kaip atviri duomenys. Čia pas mus „gudruoliai” ilgą laiką a/k bandė traktuoti kaip kažką slapto ir itin saugotino, net kaip pakankamą apsimestiniam asmens tapatybės autentifikavimui kredito paslaugose. O vienas verslinykas teisėsaugai net skundė žurnalistę, kad ji, pateikusi garsios bylos figurantų sąrašėlio kopiją, kur buvo jo pavardė ir a/k, nusikalto, nes atskleidė jo lytį!
Jūs teisus. Asmens kodas tai kaip vardas ir pavardė, tiesiog jų papildinys (nes Jonų Petraičių būna ne vienas). Labiau nesmagu kai kam gali būti, jei jo gyvenamos vietos adresas ar asmeninio telefono numeris atskleidžiamas, ar panašiai.
…taip,kaziuk,tau yra pagrindas bijot – jei atskleis tavo gyvenama vieta – gausi lazdu per padus….zinosi,kaip buti mandagiam,besilabinant i kaire ir desine….
Kai sužinosi, tada ir kalbėk.
Tai pasaulinė problema, ir ji nuolat atnaujinama. Dabar jau slaptažodžius narsto DI. Nors negirdėjau kad po to kai „nulaužta viskas”,vagys tuštintų mūsų sąskaitas bankuose. Vadinasi dar, tfu tfu, ne viskas
Įslaptintieji „en marche” Mūs Lietuvoje. Jiems padeda net paviešintieji Amerikės ufonautai – ateiviai iš dangaus. Mūsų Seime irgi ufonautų po kokiu nori veidu ar ideologija. Šiandien kairysis, bolševikas, centristas, o rytoj – super dešinysis ir atvirkščiai. Reptiloidai iš dezi LRT.