Pastarosiomis savaitėmis Vakarų analitikų ir politikos komentatorių diskusijose ryškėja dvi iš esmės skirtingos karo Ukrainoje baigties vizijos. Viena jų remiasi prielaida, kad Vladimiras Putinas sieks tęsti karą tol, kol pasieks bent minimalią geopolitinę pergalę, kita – kad Kremlius galiausiai mėgins „parduoti“ Rusijos visuomenei ne pergalę, o taiką kaip didžiausią politinę dovaną pavargusiai visuomenei.
Tuo pat metu Vašingtone jau matyti ženklai, jog JAV strateginis dėmesys ilgalaikėje perspektyvoje gali krypti ne tik į Ukrainą, bet ir į platesnį Europos saugumo architektūros pertvarkymą.
Politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, remdamasis emigracijoje gyvenančių Rusijos analitikų Vladimiro Pastuchovo ir Michaelo Nacke vertinimais, pažymi, kad Putinas šiuo metu yra patekęs į savotišką strateginę aklavietę. Jei Rusija mobilizuos dar daugiau resursų ir pasieks didesnių laimėjimų fronte, Kremliui taika taps nereikalinga.
Tačiau jei puolimas ir toliau strigs, Putinui vis tiek gali būti politiškai naudingiau tęsti karą nei pripažinti pralaimėjimą neužėmus net visos Donecko srities.
Vis dėlto Michaelas Nacke siūlo kitą scenarijų. Jo vertinimu, Putinas gali nebesiekti rusams įrodyti karinę pergalę, kurios realiai nepasiekia, o mėginti save pateikti kaip lyderį, „padovanojusį“ Rusijai taiką. Ši mintis remiasi vis labiau pastebimu Rusijos visuomenės nuovargiu nuo užsitęsusio karo.
Karas, kurį Kremliaus propaganda ilgai bandė rodyti kaip tolimą televizijos reginį, vis dažniau tampa pačių rusų kasdienybės dalimi – ypač po dronų smūgių Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Laučius atkreipia dėmesį, kad Putino propaganda jau daug metų formuoja naratyvą, esą karą Ukrainoje pradėjo ne Kremlius, o Vakarai. Todėl Rusijos visuomenėje gali būti lengviau parduoti ne karinę pergalę, o „taikos sugrąžinimą“, jei tik tam susiklostytų palankios aplinkybės.
Analitiko vertinimu, tai gali tapti trečiuoju scenarijumi šalia dviejų klasikinių variantų – arba Rusijos proveržio fronte, arba ilgo karo be aiškios baigties.
Tačiau svarbiausia Laučiaus teksto mintis susijusi ne tiek su pačia Ukraina, kiek su Europa po galimų paliaubų. Jo vertinimu, didžiausia Europos problema gali būti ne negebėjimas pasirengti karui, o pernelyg greitas noras vėl patikėti taika ir grįžti prie senosios „verslo su Rusija“ politikos.
Autorius primena Angelos Merkel laikais dominavusią „Wandel durch Handel“ logiką – tikėjimą, kad prekyba ir ekonominis bendradarbiavimas pakeis Rusiją. Tokia nuostata, anot jo, niekur nedingo ir vis dar gyva dalyje Europos politinio bei verslo elito, kuriam Rusija pirmiausia atrodo ne geopolitinė grėsmė, o rinka ir žaliavų šaltinis.
Audriaus Bačiulio vertinimas
Visai kitą kampą pateikia karo apžvalgininkas Audrius Bačiulis, analizuojantis JAV karinio planavimo pokyčius Europoje. Jo teigimu, Vašingtone vis rimčiau svarstoma galimybė atsisakyti nuolatinių rotacijų ir perkelti JAV šarvuotąsias brigadas į Lenkiją nuolatiniam dislokavimui.
JAV Kongreso Ginkluotųjų pajėgų komitetas jau oficialiai paprašė Europos pajėgų vadovybės įvertinti, ar NATO atgrasymui efektyviau būtų nuolatinis amerikiečių brigadų buvimas Lenkijoje vietoje rotacinio modelio. Atsakymo laukiama iki spalio 1 dienos.
Bačiulis pažymi, kad dabartinis rotacinis modelis JAV kariuomenei tampa pernelyg brangus ir neefektyvus. Norint išlaikyti vieną brigadą Europoje, faktiškai reikia trijų brigadų resursų – viena dislokuota, kita grįžta iš rotacijos, trečia ruošiasi išvykimui. Todėl realiai didžioji dalis JAV šarvuotųjų pajėgų nuolat įtraukta į ciklinį dislokavimo procesą, o rezervinės galimybės mažėja.
JAV karo žurnale „Military Review“ paskelbta analizė daro aiškią išvadą: nuolatinis amerikiečių karinių pajėgų buvimas Europoje ne tik stiprintų sąjungininkų pasitikėjimą, bet ir būtų efektyvesnis pačiai JAV kariuomenei. Todėl, Bačiulio vertinimu, labai tikėtina, kad Kongresas gali įpareigoti Pentagoną perkelti dvi JAV šarvuotąsias brigadas į Lenkiją nuolatiniam dislokavimui. Tai taip pat atitiktų Donaldo Trumpo administracijos kryptį mažinti pajėgas Vokietijoje ir stiprinti rytinį NATO flangą.
Šiame kontekste Lietuvai ypač svarbu tai, kad Pabradėje dislokuotas JAV šarvuotas batalionas yra tiesiogiai susijęs su Lenkijoje rotuojama amerikiečių brigada. Tad bet kokie JAV pajėgų struktūros pokyčiai Lenkijoje neišvengiamai turėtų įtakos ir Baltijos regiono saugumui.
Abi šios apžvalgos rodo skirtingus, bet tarpusavyje susijusius procesus. Vienoje pusėje – Rusijos režimo bandymas išlaikyti karo logiką ir kartu ieškoti būdo, kaip ateityje pateikti jo baigtį visuomenei. Kitoje – vis aktyvesnis Vakarų suvokimas, kad ilgalaikė Rusijos grėsmė niekur nedings net ir galimų paliaubų atveju.
Todėl klausimas šiandien jau nebe vien apie tai, kuo baigsis karas Ukrainoje, bet ir apie tai, kokia Europa atsibus po jo.
Autorius yra apžvalgininkas, Tautos forumo atstovas
Ir vėl kasdieniai kliedesiai apie NATO, negebant net prezidento François Mitterrand politinio testamento perskaityti arba to pačio dabartinio Prancūzijos prezidento Makrono įspėjimus ir išvadas. Amerika (Anglija), kaip amžinoji Rusijos sąjungininkė, eilinį kartą gelbsti Rusijos imperiją ir drapalina Europą, jos ekonomiką. Be Rusijos Amerika negali būti tuo, kuo yra ar buvo visą XX amžių. Na, o Lietuvos elitams nerūpi lietuviai, mūsų tauta, jos ateitis ir t.t. Svarbu laiku ir avansu įsiteikti galimam arba būsimam okupantui. Kuo greičiau lietuvius keist nelietuviais, kad ateity jokių problemų dėl mūsų nekiltų. Europa privalo sukurti savo kariuomenę, jei ji nori ateity būt nors kiek reikšminga pasauliui – apginti mus ir daryti įtaką tam pačiam pasauliui, kitaip…