Redakciją pasiekė akademiko Antanas Buračas laiškas, kuriame reiškiamas gilus nusivylimas oficialiai skelbiama informacija apie valstybės paramą į Lietuvą sugrįžtantiems piliečiams.
Pasak akademiko, viešai deklaruojama pagalbos sistema sudaro įspūdį, kad grįžtantys tautiečiai gali tikėtis realios valstybės paramos, tačiau praktikoje žmonės susiduria visai su kita situacija – biurokratija, mokamomis paslaugomis ir faktiniu pagalbos nebuvimu.
Akademikas atkreipia dėmesį, kad ypač skaudžiai tai paliečia jaunus žmones, bandančius grįžti į Lietuvą be finansinio pagrindo ar užtikrintos darbo vietos.
Iš tikrųjų, valstybė kviečia grįžti, tačiau grįžęs žmogus dažnai lieka vienas, – taip savo patirtį apibūdina į Lietuvą sugrįžti bandę jauni žmonės, susidūrę su realia vadinamosios „paramos sugrįžtantiems“ sistemos puse.
Pastaraisiais metais valdžios institucijos nuolat kalba apie emigracijos mažinimą, diasporos susigrąžinimą ir pagalbą tautiečiams, norintiems kurti gyvenimą Lietuvoje. Viešojoje erdvėje netrūksta gražių lozungų apie atvirą valstybę, pagalbos mechanizmus ir integracijos programas. Tačiau praktinė patirtis, pasak sugrįžusiųjų, dažnai atrodo visiškai kitaip.
Kursai – tik mokantiems
Viena pirmųjų problemų, su kuria susiduria grįžtantieji, – profesinio persikvalifikavimo ar kvalifikacijos kėlimo galimybės. Oficialiai tokios programos egzistuoja, tačiau realybėje dauguma kursų yra mokami.
„Apie nemokamus kursus praktiškai nekalbama. O žmogui, kuris tik grįžo ir neturi pajamų, kelių tūkstančių eurų mokestis yra tiesiog neįmanomas“, – pasakoja su situacija susidūrę žmonės.
Pasak jų, valstybė deklaruoja siekį padėti integruotis darbo rinkoje, tačiau reali finansinė našta perkeliama pačiam grįžusiam žmogui.
Jokios realios pagalbos pradžiai
Dar sudėtingesnė situacija laukia darbo ieškančio jaunimo. Savivaldybėse apsilankę žmonės teigia susidūrę su tuo, kad jokios pereinamojo laikotarpio paramos praktiškai nėra.
Nėra nei laikino būsto sprendimų, nei minimalių finansinių priemonių, kurios padėtų žmogui atsistoti ant kojų pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais po sugrįžimo.
„Susidaro įspūdis, kad sistema paremta prielaida, jog grįžtantis žmogus jau turi santaupų, darbą ir gyvenamąją vietą. Tačiau realybėje daugelis grįžta ieškodami naujos pradžios“, – sako pašnekovai.
Pareigos – iš karto, pagalba – neaiški
Sugrįžusieji taip pat atkreipia dėmesį į paradoksalią situaciją dėl sveikatos draudimo. Net ir neturint darbo ar pajamų, žmonėms primygtinai rekomenduojama kuo greičiau mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Tuo tarpu jokios analogiškos valstybės pagalbos pragyvenimui ar įsitvirtinimui jie nesulaukia.
Kritikai sako, kad tokiu būdu žmogui pirmiausia primenamos jo pareigos valstybei, tačiau valstybės atsakomybė piliečiui lieka miglota.
Informacinės sistemos – nepritaikytos
Papildomų sunkumų kyla ir dėl informacijos prieinamumo. Dalis elektroninių sistemų, tarp jų SPIS ar kai kurios elektroninių valdžios vartų funkcijos, pasak sugrįžusiųjų, nėra tinkamai pritaikytos slavakalbiams vartotojams.
Tai ypač aktualu mišrioms šeimoms arba ilgesnį laiką užsienyje gyvenusiems žmonėms, kuriems sudėtinga greitai orientuotis biurokratinėje sistemoje.
Sugrįžimo politika – deklaracijose
Šios istorijos kelia platesnį klausimą: ar Lietuvoje iš tiesų egzistuoja veiksminga sugrįžtančių tautiečių integracijos sistema?
Kol valdžia kalba apie būtinybę susigrąžinti jaunus žmones, dalis sugrįžusiųjų pasakoja susidūrę ne su pagalba, o su biurokratija, finansiniais reikalavimais ir informacine painiava.
Pasak jų, dabartinė sistema dažnai kuria ne pasitikėjimą valstybe, o nusivylimą. Ir vietoje paskatinimo grįžti tampa papildomu argumentu likti svetur.
Jau daug metų Lietuva nieko nedaro kad Generalinėje STO asamblėjoje būtų pasmerktas agresyvus žmonių dauginimasis didžiausio pasaulinio skurdo šalyse
Kodėl vykdoma Lietuvių, norinčių grįžti į Lietuvą dikriminacija?
Kodėl imigrantai iš Afrikos arba Azijos šalių yra apsaugomi nuo visų šiame straipsnyje išvardijamų problemų, o Lietuvių žmonės yra paliekami jais nesirūpinant?
Priminsių, kad imigrantai iš Afrikos arba Azijos gauna išmokas ne nedirbdami.
Taip pat įdarbinus imigrantą, darbo birža vietoje darbdavio sumoka dalį atlyginimo imigrantui, dėl ko darbdaviui finansisškai labiau apsimoka samdyti imigrantą nei lietuvį.
Jau dabar yra ištisi darbo sektoriai, kuriuose nebėra lietuvių.
Europos žmonėms buvo bandoma įteigti, kad imigrantus priėmus, jie išlaikys Europos senstančius žmones.
Tačiau realybė yra ta, kad Europos žmonės turi išlaikyti imigrantus.
Grįžtantiems lietuviams turi būti sudaromo sąlygos socialinės ir darbo sąlygos grįžti ir gyventi Lietuvoje
Reikia išreikalauti detalaus valdžios išaiškinimo apie migrantų skaičius, teises, įdarbinimą , apgyvendinimą ir uždarbius. Iš kur jų tiek , pavyzdžiui Vilniuje , kada taip sėkmingai sulaikomi Baltarusijos pasienyje.Visur pilna ir kalbančių rusakalbių ir tylinčių negrų, indusų.
viskas labai paprasta…programoms skiriamas biudžetinis finansavimas, o apie lietuvių sugebėjimus „įsisavinti”pinigus ir nieko nesukurti jau sklando legendos…na šioje srityje ukrainiečių dar nepralenkėme, nes pas mus galimybės gerokai kuklesnės…bet vytis bandome…o kad valdžiai atėjūnai iš viso svieto naudingesni, nei vietiniai faktas…O svarbiausia, kad Lietuva niekada taip gerai nygyveno kaip sakė Šveiko gerbėja buvusi premjerė…Tai, kad šį savaitgalį minios „tusinosi” šaltibarščių festivalyje ir niekam nerūpi kas vyksta su istorijos simoboliais Sporto rūmai, Tautos didvyriai Krištaponis, Škirpa…galų gale tuoja bus pasklebtas mirties nuosprendis kol kas dar valstybinei kalbai, niekam nerūpi…Jeigu lietuviams sava valstybė nebereikalinga, rezultatas nuspėjamas…čia gyvens kiti ir lietuviams teks su tuo susitaikyti…
Nuolat reikia mintyse grįžti į 1992 metus. Jei suprasime kodėl lietuviai taip greitai nusivylė Landsbergo Lietuva, suprasime ir kas vyko ir vyksta po to. Turime juk reikalo su suktu mužiku. Jūs ten sugalvojote tą nepriklausomą Lietuvą , jūs ir pasirūpinkite kad mums būtų malonu joje gyventi. Be kita ko, jūs ten pasirūpinkite kad mums visada pasisektų su valdžia balsuojant per rinkimus
Gal dėl to kad, užpūdus Lietuvą migrantams, darbdaviai nebesiskundžia nebrangios darbo jėgos trūkumu?