Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Naujasis proletariatas – Žemės planeta

XII dalis. Ankstesnės dalys čia.

2022 metų spalį Londono Royal Festival Hall koncertų salėje, vienoje svarbiausių britų sostinės kultūros erdvių pietiniame Temzės krante, rinkosi publika, atėjusi į Gretos Thunberg „Klimato knygos“ (The Climate Book) pristatymą. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo būti įprastas aplinkosauginis vakaras: tirpstantys ledynai, anglies dvideginis, ateities kartoms gresiantis pavojus, moralinis raginimas mažiau vartoti ir daugiau rūpintis planeta. Tačiau devyniolikmetė švedė tą vakarą kalbėjo ne vien apie klimatą. Ji pareiškė, kad į ankstesnį „normalumą“ grįžti nebeįmanoma, nes pats tas „normalumas“ iš tiesų buvusi baisi krizė. Vakarų visuomenę ji apibūdino kaip santvarką, paremtą žmonių ir planetos išnaudojimu, kolonializmu, imperializmu, priespauda ir genocidu.

Salė plojo. Ir ne gamtosaugai, o politiniam manifestui. Žaliojo judėjimo ir „socialinio teisingumo“ simbolinė figūra viešai rėžė tai, ką akademinė kairė dėstė kelis dešimtmečius: klimato krizė, jų supratimu, nėra pirmiausia energetikos, technologijų ar žaliavų klausimas. Ji esanti pačios kapitalistinės santvarkos padarinys. Jeigu diagnozė tokia, tada ir gydymas aiškus: ne branduolinė energetika, ne naujos pramonės technologijos, ne efektyvesnis ūkininkavimas, o iš pagrindų pertvarkyta visuomenė.

Ekologinis marksizmas

Čia jau gamtosauga sustoja ir prasideda ekologinis marksizmas. Senasis marksizmas, regis, baigėsi su sovietijos žlugimu ir buvo palaidotas po Berlyno sienos griuvėsiais, tačiau sugrįžo per užpakalines duris – per karą su klimatu. Sena raudonoji revoliucijos spalva pakeista žalia, o klasių kovos lozungai virto kalbomis apie anglies pėdsaką. Bet vidinis mechanizmas tas pats: surasti auką, paskelbti engėją, sukurti moralinę paniką ir vardan kovos su „engėjais“ pareikalauti valdžios.

Klasikinio marksizmo kalba visada buvo labai žemiška. Karlas Marksas tikėjo, kad fabriko darbininkas, pagrindinė ekonominio išnaudojimo auka, anksčiau ar vėliau sukils prieš kapitalą. Tačiau XX amžiaus antros pusės Vakarų šalių darbininkas elgėsi ne pagal Markso vadovėlį. Jis nusipirko namą, automobilį, atsidarė sąskaitą banke, pradėjo siųsti vaikus į universitetus ir tapo viduriniosios klasės dalimi. Sovietinis eksperimentas, turėjęs parodyti „teisingą istorijos kryptį“, baigėsi ne žmogaus išlaisvinimu, o eilėmis prie dešros ir degtinės, cenzūra, lageriais, tuščiomis parduotuvių lentynomis ir virtuvėmis, kuriose žmonės tyliai pasakodavo antisovietinius anekdotus. Galiausiai sukilo ne Vakarų proletarai prieš kapitalizmą, o sovietijos darbininkai prieš socializmą.

Vakarų akademinė kairė liko be pagrindinio objekto. Kapitalizmas vietoj žlugimo sukūrė platesnio masto gerovę, nei bet kuri ankstesnė santvarka. Tačiau kairiųjų revoliucinis instinktas nedingo, nes jis niekada nesirėmė vien ekonomine analize. Jo šerdyje visada buvo beveik religinis pažadas apie galutinį teisingumą po galutinio mūšio „už šviesų rytojų“. Reikėjo tik naujos aukos rolės. XX amžiaus pabaigoje šis vaidmuo paeiliui teko seksualinėms mažumoms, ne baltųjų rasinėms grupėms, buvusių Europos kolonijų bei „Globalių Pietų“ šalių gyventojams ir visiems, kuriuos tik buvo galima įrašyti į engiamųjų sąrašą. XXI amžiuje žengtas dar drąsesnis žingsnis: naujuoju proletariatu paskelbta pati Žemės planeta.

Miškai, vandenynai, atmosfera, ledynai – visa tai esą „dirba“ kapitalui. Sugeria anglies dvideginį, palaiko klimato pastovumą, tiekia žaliavas, leidžia pramonei gyvuoti. Atlygio už tai planeta negauna. Vadinasi, ji išnaudojama, engiama. Vadinasi, jos gynybai reikalinga revoliucija. Kadangi pati planeta apsiginti negali, tai į kovą su kapitalizmu turi stoti „socialinio teisingumo kariai“. Tai ne karikatūra. Tai Johno Bellamy Fosterio ir jam artimų ekologinio marksizmo autorių mąstymo logika, išauginta iš Markso „medžiagų apykaitos plyšio“ sąvokos ir išplėsta iki visos planetos. „Medžiagų apykaitos plyšys“ – tai mintis, kad kapitalizmas per fabrikuose vykdomą gamybą nutraukia natūralų medžiagų apytakos ryšį tarp žmogaus ir gamtos, o dėl to atsiranda „plyšys“.

Visgi, klimato kaita yra vienas klausimas, o komunistinė revoliucija klimato vardu – visai kitas. Būtent šį skirtumą žaliasis radikalizmas mėgina ištrinti. Jis paima realų mokslinį reiškinį, apvelka jį moralinės apokalipsės kalba ir paverčia reikalavimu iš pagrindų perrašyti visuomenės gyvenimo taisykles. Meteorologija virsta ideologija. Energetikos politika tampa priemone visokeriopai perauklėti žmogų.

Antiimperialistinė ir antikapitalistinė programa

Šios ideologijos populiariausią veidą pasaulis gerai žino, bet dažnai vis dar mato senuoju pavidalu. Žurnalas TIME 2019 metais paskelbė Gretą Thunberg Metų žmogumi ir pavertė ją pasauliniu moralės ir teisingumo simboliu. Daugelis prisimena 2018 metų Gretą kaip kuklią paauglę, stovinčią prie Švedijos parlamento. Tačiau per keletą metų ji nuosekliai pasuko ten, kur ir vedė jos idėjinis kelias. 2018-aisiais ji jau klausė, ar nereikėtų pakeisti pačios santvarkos, jeigu sprendimų jos viduje rasti neįmanoma. 2021 metais Glazge vykusioje Jungtinių Tautų klimato konferencijoje ji skelbė, kad politiniai lyderiai tik imituoja veikimą ir radikalūs žingsniai yra būtini. 2022 metais pasirodžiusioje „Klimato knygoje“ atsirado ryškūs antikapitalistiniai postulatai. 2025 metų birželį Greta jau dalyvavo bandyme pralaužti Gazos blokadą. Klimato darbotvarkė jos atveju tapo tik viena platesnės antiimperialistinės ir antikapitalistinės programos dalimi.

Ideologijos ironija

Šios ideologijos ironija atsiskleidžia tada, kai atidžiau pažvelgi į pačius pamokslininkus. Kuo garsiau klimato pranašai skelbia apie artėjantį pasaulio galą, tuo patogiau gyvena jie patys. 2019 metais Barackas Obama už 12 mln. dolerių įsigijo 12 hektarų sklypą ant paties vandenyno kranto. Kai žmogus daug metų viešai kalba apie klimato grėsmes pakrantėms, kylantį vandenyno lygį, o paskui perka prabangų namą prie pat vandens, tai ne kas kita, kaip politinė veidmainystė.

Žymiojo ekologinio aktyvisto Alo Goro atvejis dar iliustratyvesnis. Jo filmas „Nepatogi tiesa“ (An Inconvenient Truth), tapo vienu svarbiausių klimato aktyvizmo simbolių. Eiliniam žmogui buvo aiškinama, kad jis privalo keisti gyvenseną, mažinti vartojimą, apriboti savo keliones ir pakeisti kasdienius įpročius. Tačiau paties Goro namas tapo priešingos elgsenos pavyzdžiu: jis sunaudojo keliolika kartų daugiau elektros nei vidutinis amerikiečių namų ūkis. Pamokslai mažinti vartojimą sklinda iš namo, kurio energijos suvartojimas panašus į nedidelės įmonės.

Johnas Kerry, Bideno administracijos specialusis atstovas klimato klausimais, 2019 metais privačiu lėktuvu skrido į Islandiją atsiimti „Arkties rato“ apdovanojimo už klimato lyderystę. Vietos žurnalistui paklausus, ar toks keliavimo būdas dera su aplinkosaugine žinia, Kerry atsakė, kad jo padėties žmogui tai buvęs vienintelis pasirinkimas. Štai ir visa žaliojo elito filosofija viename sakinyje: jums – mažiau mėsos, mažiau automobilių, mažiau šildymo ir daugiau kaltės, o mums – neribotas vartojimas ir asmeniniai lėktuvai, kaip vienintelis įmanomas pasirinkimas.

Davoso pasaulio ekonomikos forumą aptarnaujantys oro uostai pateikia iškalbingą statistiką. Pavyzdžiui, per 2022 metų Pasaulio ekonomikos forumo savaitę į Davosą atvyko ir išvyko virš tūkstančio privačių lėktuvų. Daugiau, nei pusė skrydžių buvo trumpesni nei 750 kilometrų, o trumpiausias siekė vos 21 kilometrą. Čia tas forumas, kur elitas be galo daug kalbėjo apie klimato krizę, socialinį teisingumą ir naują atsakomybę. Holivudo klimato teisuoliai rodo tą patį. Leonardo DiCaprio, Jungtinių Tautų Taikos pasiuntinys klimato klausimais, ne kartą kritikuotas dėl privačių skrydžių ir poilsio superjachtose.

Tikrasis ekologinio marksizmo veidas

Čia ir atsidengia tikrasis ekologinio marksizmo veidas. Viešai jis keikia kapitalą, bet minta iš stambiausių kapitalistų aruodų. Didžiausias pasaulio turto valdytojas BlackRock savo tvarių investavimo strategijų platformoje kalba jau apie trilijoną dolerių valdomų aktyvų. Europos Komisija Žaliajam kursui (European Green Deal) yra numačiusi mobilizuoti bent vieną trilijoną eurų investicijų per dešimtmetį. JAV Bideno laikais taip vadinamo „Infliacijos mažinimo akto“ – klimato ir energetikos paketo apimtis buvo pasiekusi 800 milijardų dolerių. Žaliasis moralizavimas tapo milžinišku pinigų siurbliu.

Pinigai ateina po apokaliptinių pranašysčių. Klimato gąsdinimai dažnai skelbiami kaip „paskutinis perspėjimas“: jeigu nedarysime dabar, po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų viskas žlugs, ateis pasaulio pabaiga. 1989 metais Jungtinių Tautų aplinkos pareigūnas Noelis Brownas perspėjo, kad ištisos valstybės gali būti nušluotos nuo žemės paviršiaus iki 2000 metų, jeigu pasaulinio atšilimo tendencija nebus sustabdyta. 2000-ieji praėjo, valstybės liko. 2000 metais britų klimatologas Davidas Vineris laikraščiui „The Independent“ pareiškė, kad per kelerius metus sniegas Jungtinėje Karalystėje taps labai retu ir reiškiniu, o vaikai išvis nebežinos, kas yra sniegas. Po to Britanija dar ne kartą sulaukė gausių sniegų ir šaltų žiemų. 2009 metais Alas Gore’as Kopenhagos klimato konferencijoje teigė, kad nauji duomenys rodo, jog Arkties ledo kepurė gali išnykti jau po penkerių–septynerių metų. Praėjo daugiau kaip penkiolika metų, o Arkties ledas neišnyko. Tai nereiškia, kad klimato klausimas neegzistuoja. Tai reiškia, kad politinės apokalipsės retorika nuolat pamina blaivų protą.

Religinės doktrinos viršenybė prieš blaivų protą

Vokietija per pastarąjį dešimtmetį pateikė bene ryškiausią religinės doktrinos viršenybės prieš blaivų protą pavyzdį. 2023 metų balandžio mėnesį buvo išjungtos paskutinės trys atominės elektrinės. Vokiečiai tai padarė nepaisant jau vykusio karo Ukrainoje, dėl kurio Vokietija neteko pigių rusiškų dujų. O 2011 metais Vokietija dar turėjo 17 reaktorių. Rezultatas – ideologinis tyrumas teorijoje ir energetinė priklausomybė praktikoje. Branduolinė energetika buvo pakeista ne vien saule ir vėju, bet ir dujomis bei anglimi. 2026 metų sausį kancleris Friedrichas Merzas Vokietijos branduolinės energetikos atsisakymą pavadino rimta strategine klaida. Bėda ta, kad kai klaida padaroma uždarant elektrines, jos nebeatitaisysi spaudos konferencijoje.

Tas pats naratyvas veikė ir kitoje Atlanto pusėje. 2022 metų balandžio 22 dieną, Žemės dienos proga, prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad pradės procesą, kuriuo kiekviena JAV kariuomenės transporto priemonė taps draugiška klimatui. Energetikos sekretorė Jennifer Granholm vėliau Senate patvirtino tikslą elektrifikuoti kariuomenės transportą, o JAV kariuomenės klimato strategija numatė hibridinius kovinius automobilius iki 2035 metų ir visiškai elektrinius iki 2050 metų. Tankas, šarvuotis ar savaeigė haubica nėra miesto elektromobilis, važiuojantis nuo biuro iki prekybos centro. Mūšio lauke nėra gražiai apšviestų įkrovimo stotelių su programėle telefone. Čia ekologinė poza atsitrenkia į fizikos ir geografijos tikrovę.

Visa tai padeda suprasti, kodėl ekologinio marksizmo logika taip prastai dera su istorija. Juk jeigu kapitalizmas yra pagrindinė ekologinės destrukcijos priežastis, reikia kažkaip paaiškinti tai, ką padarė ne kapitalizmas, o komunizmas. Sovietinis paveldas yra viena didžiausių industrinių katastrofų kolekcijų žmonijos istorijoje. Aralo jūra, kadaise ketvirtas pagal dydį pasaulio ežeras, dėl sovietinių drėkinimo ir medvilnės programų neteko didžiosios dalies vandens. Černobylio katastrofa privertė perkelti daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių. „Majako“ kombinatas Urale, Semipalatinsko poligonas Kazachstane, Sosnovo Boras prie Leningrado – tai ne laisvosios rinkos paminklai, o planinės valstybės palikti randai.

Šiandien pagrindinis pasaulinio anglies vartojimo variklis taip pat nėra kapitalistinė Vakarų demokratija, o komunistinės partijos valdoma Kinija. 2024 metais Kinija pradėjo statyti 95 gigavatų naujų anglies elektrinių pajėgumų ir tai sudarė virš 90 proc. pasaulinių naujų anglies elektrinių statybų. Ekologinis marksizmas daugiausia šaukia ant vis dar kapitalistinių Vakarų, o daugiausiai anglies sukūrena komunistinė Kinija. Bet marksistų tai netrikdo, nes Kinija vis dar laikoma besivystančia šalimi, taigi, priskirtina prie „kenčiančių“ ir „engiamųjų“.

Industrinė civilizacija reikalauja energijos. To nepanaikins joks manifestas. Tačiau, skirtingai, nei kapitalizmas, centralizuota marksistinė planinė ekonomika neturi rinkos signalų, kurie ribotų švaistymą. Sovietų Sąjunga – puikus to pavyzdys.

„Moralinę misiją vykdantys teisuoliai“

XXI amžiaus ekologinė marksizmo atmaina veikia kaip pasaulietinė religija, savotiškas kultas. Jis turi apokalipsę, kuri vis neįvyksta, todėl jos terminai nuolat perkeliami. Turi pirminę nuodėmę – anglies pėdsaką, kurį paveldi kiekvienas Vakarų vaikas. Turi išpirką – emisijų leidimus, anglies dioksido mokesčius, klimato fondus. Turi šventuosius ir eretikus. Turi ir savąją inkviziciją: aktyvistus, kurie blokuoja kelius, protestuodami pila dažus ant klasikinio meno kūrinių, kelia riaušes ir vis tiek laikomi ne viešosios tvarkos pažeidėjais, o moralinę misiją vykdančiais teisuoliais.

Šis religinis matmuo paaiškina ir klimato kulto pranašų asmeninių lėktuvų paradoksą. Religinė hierarchija visada turėjo aukštesnį luomą, kuriam taisyklės taikomos kitaip, nei eiliniams tikintiesiems. Paprastas žmogus turi mažinti keliones, valgyti mažiau mėsos, brangiau mokėti už elektrą, bijoti dujinės viryklės ir klausytis pamokslų apie kaltę ir atsakomybę. Viršūnės tuo metu asmeniniais lėktuvais skrenda į Davosą, perskaito pranešimą apie planetos ateitį, o po to vėl sėda į privatų lėktuvą ir grįžta į dvarą ant jūros kranto, kurio elektros sąskaita primena mažo kvartalo sąskaitą.

Moralinio spaudimo svertas

Ekologinis marksizmas – tai visuomenės valdymo mechanizmas, kuriame klimato darbotvarkė atlieka moralinio spaudimo sverto vaidmenį. Tas svertas perkelia suverenumą iš žmonių bendruomenių, tautinių valstybių į tarptautinę biurokratiją, globalias finansines korporacijas, nevyriausybinių organizacijų aktyvistų tinklus. Klimato kaita – empirinis ir mokslinis klausimas. Bet iš jo savaime neišplaukia reikalavimas deindustrializuoti Vakarus, nuskurdinti viduriniąją klasę ir perduoti sprendimų teisę žmonėms, kurių gyvenimo būdas paneigia jų pačių pamokslus.

Tikras atsakas į ekologinius iššūkius – ne visuotinė kaltė ir nuosmukis, ne taip vadinamas „augimas be ekonominio augimo“, o technologinė pažanga. Naujos kartos branduolinė energetika, mažieji moduliniai reaktoriai, dirbtinio intelekto valdomi tinklai, sintetinės trąšos. Civilizacija neišgelbėjama ją išjungiant. Ji gelbėjama ją stiprinant.

XIX amžiaus marksistai žadėjo proletariatui išvadavimą. Jų šiandieniniai įpėdiniai tą patį pažadą perkėlė į planetos lygmenį, palikdami tą patį proletariatą apmokėti sąskaitą. Vokietijos darbininkas, kurio atominę elektrinę uždarė žalieji radikalai, šiandien moka už brangią energiją. Amerikiečių šeima, kuriai aiškinama, kad dujinė viryklė jai moraliai jau netinkama, stebi, kaip valdžia kišasi net į virtuvę. O žaliojo kulto pamokslininkai stovi prie asmeninių lėktuvų, plaukia jachtomis ir žiūri į vandenyną pro savo pakrantės dvarų langus. Tų pačių pakrančių, kurias jų pačių retorika ne sykį pavertė būsimos katastrofos vieta.

Tą spalio vakarą Londone publika plojo ne mokslui. Ji plojo naujai senosios komunizmo šmėklos versijai. Kadaise ji žadėjo išvaduoti darbininką nuo kapitalisto. Dabar žada išvaduoti planetą nuo žmogaus. Ir vienu, ir kitu atveju revoliucijos kaštų sąskaita galiausiai įkrenta į paprasto žmogaus pašto dėžutę.