Dar visai neseniai Nacionalinis susivienijimas (NS) pasirodė politinėje padangėje kaip nauja kylanti jėga, žadanti rimtą proveržį Lietuvos politinėje sistemoje.
Partija deklaravo ambicingus tikslus – kalbėjo apie vertybinę politiką, tautinės tapatybės išsaugojimą, valstybės istorinę atmintį ir lietuviško valstybingumo stiprinimą. Jos aktyvistai dalijo laikraščius, rengė susitikimus, kvietė telktis žmones, nusivylusius tradicinėmis sisteminėmis partijomis bei matančius grėsmę tautinei savimonei ir valstybės suverenitetui. Atrodė, ši politinė jėga iš tikrųjų taps rimtu iššūkiu nusistovėjusiai korupcijos skandalais persmelktoje pūvančiai politinei sistemai. Tačiau netrukus pakilimo jausmas ėmė blėsti.
Vertybinis lūžis
Lūžis įvyko po NS skilimo, kai pernai per neeilinį suvažiavimą iš pirmininko pareigų buvo pašalintas profesorius Vytautas Radžvilas. Po šio konflikto partijoje susiformavo nauja vadovaujanti grupė, kurioje svarbų vaidmenį įgijo Vytautas Sinica ir jo pavaduotojas – buvęs liūdnai pagarsėjusio Saulius Skvernelio pagalbininkas teisės klausimais Dominykas Vanhara.
Tačiau po šio skilimo išryškėjo ir kitas politinis sparnas – Tautos forumas (TF), deklaravęs save kaip kovingąjį antisisteminės politikos tęsinį.
TF atstovai skelbė, kad būtent jie perėmė tikrąją antisisteminės politikos estafetę ir išsaugojo pirminę NS steigimo idėją. Skirtingai nei dabartinė NS vadovybė, kuri paprastai apsiriboja kalbomis televizijose ir socialiniuose tinkluose, TF deklaravo tiesioginį veikimą visuomenėje – mitingus, protestus, viešas akcijas ir kitokį viešą spaudimą valdžios institucijoms.
Viešuose laiškuose ir pareiškimuose TF atstovai vardija konkrečias iniciatyvas. Pvz., kreipimasis į Generalinę prokuratūrą dėl viešojoje erdvėje skambėjusių grasinimų fiziškai susidoroti su LRT tarybos nariais.
TF reikalavo Generalinę prokuratūrą pradėti skubų ikiteisminį tyrimą dėl gąsdinimų ir grasinimų, nukreiptų prieš LRT tarybos narius, ypatingą dėmesį skiriant atvejams, susijusiems su Jonui Staseliui viešojoje erdvėje pareikštais grasinimais fiziniu susidorojimu. Reikalavo nustatyti grasinimų autorius, jų motyvus ir ryšius, bei patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn.
Kita akcija – Ukmergėje, surengta siekiant išsaugoti Vyčio apygardos partizanų vado Juozo Krikštaponio paminklą. Po viešo TF bei politinių kalinių ir tremtinių organizacijų spaudimo ir surengtų protestų, Ukmergės meras sutiko, kad paminklas Lietuvos karininkui ir pokario antisovietinio partizaninio pasipriešinimo dalyviui, žuvusiam susirėmime su NKVD Vyčio apygardos vadui Juozui Krikšatponiui, liktų savo vietoje.
TF tai pateikia kaip įrodymą, kad valingas viešas spaudimas, o ne viešas graudenimas ir apeliacija į politikų sąžinę, duoda daugiau rezultatų nei daugybė deklaracijų žiniasklaidoje.
Dar efektyvesnė tapo akcija Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje, kurioje TF gynė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovą Audrių Valotką. Tuomet TF viešai priekaištavo, kad save laikanti patriotiška politikų ir visuomenės dalis atsisako ginti lietuvių kalbą ir stoti į rimtą kovą jai išgelbėti nuo grėsmingo visapusiško sunykimo.
TF teigimu, viešai protestuoja tik mažos visuomenės grupelės. Iš esmės nevyksta jokių gausesnių protestų, piketų, mitingų ar demonstracijų dėl lietuvių kalbos žlugdymo, istorinės atminties trynimo, masinės kolonizacijos ir griaunamų kitų pamatinių lietuvybės ir valstybinio tapatumo atramų griovimo.
TF teigimu, ilgametis abejingumas ir neveiklumas jau peraugo į dar pavojingesnę stadiją, kai vadinamoji „patriotiška“ ir „protautiška“ visuomenės ir politikų dalis nebenori ir nebeįstengia veiksmais, o ne vien žodžiais, ginti dar išlikusių pavienių asmenų, pasiryžusių pasipriešinti šalyje įsivyravusiai „politkorektiškai“ lietuvių kalbos ideologinei kontrolei ir menkinimui.
V. Kudirkos aikštėje TF viešai priekaištavo, kad už drąsiai išsakytą tiesą apie lietuvių prarastą tautinę savigarbą ir tikrąją senųjų bei naujųjų kolonistų niekinamos gimtosios kalbos būklę teisiamą mokytoją Aliną Laučienę gynė tik TF bendražygiai ir būrelis patriotiškų piliečių, kurie reguliariai lankė teismo posėdžius. Nė viena politinė partija, įskaitant ir NS nepasidomėjo, kaip sekasi teismuose persekiojamai Lietuvos patriotei, kuri viešai stojo ginti valstybinę lietuvių kalbą.
TF pareiškė, kad A. Valotkos taip pat negina nei viena partija, nei viena Seimo frakcija, nei vienas Seimo narys, nors akivaizdu, kad atleidus VKI viršininką iš pareigų, jo vietą užims nedrįstantis ginti valstybės interesų ir lietuvių kalbos bestuburis ideologinis oportunistas ir politinis konjunktūrininkas.
Artėjanti prie atomazgos A. Valotkos terorizavimo bei ideologinio pjudymo daugiametė kampanija duoda rūsčią pamoka – ištikimai ir sąžiningai tarnauti Lietuvos valstybei tapo pavojinga!
Analogiškai TF pasipriešino neskaidriam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo atrankos procesui. Jame, kaip ir VKI, taip pat yra mėginama pakeisti valdžiai neįtikusį LGGRTC generalinį direktorių, kad būtų galima pakeisti pačią institucijos ideologinę kryptį. TF įspėjo, kad neprofesionalaus LGGRTC vadovo paskyrimas yra akivaizdus bandymas silpninti valstybės istorinės atminties politiką, mažinti dėmesį partizaniniam pasipriešinimui ir tautinio pasakojimo svarbai Lietuvos valstybėje.
Aistros dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų taip pat sulaukė TF dėmesio. Šiemet sausį Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) susirinkę akademikai, kultūros veikėjai, visuomenininkai, buvę ministrai ir signatarai kreipėsi į prezidentą bei Vyriausybę, ragindami atkurti Sporto rūmus konferencijų ir kultūros reikmėms.
Būtent Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose 1988 metais vyko Steigimasis Sąjūdžio suvažiavimas: čia rinkosi tūkstančiai žmonių, buvo sakomos kalbos apie laisvę, tautinį atgimimą ir Lietuvos valstybės atkūrimą, dėl to rūmai tapo svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės judėjimo simboliu. Būtent šiuose rūmuose buvo atsisveikinama su 1991 m. sausio 13 d. kritusiais už Lietuvos laisvę didvyriais
Kreipimąsi pasirašė apie 300 visuomenės atstovų, tačiau jų prašymą valdžia ignoravo. Vėliau dėl Sporto rūmų likimo kreipėsi dar 53 Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai. Bet ir šįkart valdžios reakcija, buvo formali – Prezidentūroje vykusiame pasitarime tuo klausimu nebuvo diskutuojama nei su pagrindiniais kreipimosi autoriais, nei su platesne visuomenės dalimi.
Augant aistroms dėl šių rūmų renovacijos, TF ryžtingai stojo visuomenininkų pusėn. Visuomenės spaudimas didėjo. Todėl Seimas pagaliau priėmė nutarimą dėl Sporto rūmų panaudojimo. Atkakliausi rūmų gynėjai Vilius Kavaliauskas bei Henrikas Žukauskas šį nutarimą sutiko palankiai.
Tačiau TF paragino susilaikyti nuo pergalės džiaugsmo. Siūlė įsigilinti į šio nutarimo formuluotes, kuriame nėra jokių įpareigojamų, o tik „siūlymai“ atsisakyti planų perduoti ar parduoti Sporto rūmus bei tęsti prieš gerą dešimtmetį priimtą jų rekonstrukcijos projektą. Tokia pati rekomendacinė kalba nutarime vartojama ir Kultūros ministerijos bei Vilniaus miesto savivaldybė atžvilgiu.
Būtent todėl nėra pagrindo tikėti, kad panaši istorija, kuri nutiko su Lukiškių aikšte, nepasikartos – prieš ketvirtį amžiaus Seimas priėmė įstatymą dėl Lukiškių aikštės memorialinio statuso, tačiau iki šiol jis nėra įgyvendintas.
TF pasiūlė „budėti Sporto rūmų sargyboje“, nes šiuo metu sprendžiamas ne tik šio pastato, bet ir dalies Lietuvos istorinės atminties likimas. Kviesdamas visuomenę nepasiduoti apgaulei, TF su kitais visuomenininkais gegužės mėnesį LMA surengė padėkos koncertą. Jo metu buvo pareikšta padėka piliečiams, stojusiems ginti Lietuvos istorinei atminčiai svarbius Sporto rūmus.
Jame padėkota Kovo 11-osios signatarams, Nacionalinės kultūros premijos laureatams, žymiems architektams, akademikams bei visuomenės atstovams, kurie viešai ragino valdžios institucijas imtis veiksmų dėl nykstančio architektūrinio paveldo išsaugojimo.
Iš visos TF veiklos matyti, kad šio pilietinio sambūrio šalininkai vidinį NS partijos konfliktą vertina ne kaip paprastą asmeninių ambicijų kovą, o kaip gilesnį geopolitinį ir vertybinį dviejų pasaulėžiūrų susidūrimą. TF atstovų teigimu, Lietuvos politinis sluoksnis tapo pernelyg priklausomas nuo Briuselio politinės linijos ir vis labiau silpnina tautinį pasipriešinimą bei savarankišką valstybės laikyseną. Todėl save „kovinguoju sparnu“ vadinantis Tautos forumas mėgina parodyti, kad būtent jis šiandien atstovauja tikrajai antisisteminei ir nacionalinei politikos krypčiai.
Teatras ir solistas
Tuo tarpu paties NS viduje tarp naujosios partijos vadovybės ir TF šalininkų tvyro sunki įtampa. TF teigia, kad NS partijos vadovybė nusigręžė nuo realios kovos už tautos suverenitetą, nes jos veikla apsiriboja socialiniuose tinkluose ir televizijos studijose, todėl anksčiau garsėjęs aktyviomis viešomis akcijomis, protestais ir mitingais, NS šiandien jau tapo beveik nematomas.
Tiesa, pats Sinica, būdamas Seimo nariu, mėgina kompensuoti partijos neveiklumą rengdamas pasitarimus, diskusijas ir kviesdamas žmones į renginius Seime. Tačiau visa tai primena ne galingą politinį judėjimą, o veikiau bandymą sukurti tokio judėjimo įspūdį. Tai tarsi operos solisto pastangos, kuriomis būdamas scenoje jis mėgina pakeisti visą chorą ir orkestrą – sukurti iliuziją, kad skamba galingi daugelio atlikėjų balsai, nors iš tiesų girdėti tik vieno žmogaus solo partija.
Todėl šiandien politinių apklausų paradoksas tapo akivaizdus: nors Sinica kaip politikas stiprėja ir jo asmeninis populiarumas auga, tačiau NS palaikymas visuomenėje mažėja. Iš pirmo žvilgsnio gal tai ir prieštaringa, bet pažvelgus giliau tampa suprantama: žmonės pagaliau pradeda atskirti lyderius nuo organizacijų, kurioms jie atstovauja. Politinė patirtis išmokė atsargumo – kadaise daugelis Darbo partiją tapatino su V. Uspaskich, o P. Gražulį – su tautiniu politiniu judėjimu. Bet laikas parodė, kad vienas lyderis yra nepajėgus garantuoti stiprios partijos.
Ir šiuo atveju visuomenės dalis Sinicą vis dar mato kaip ryškų, aiškią poziciją turintį politiką, nebijantį kalbėti aštresnėmis temomis. Ir tai tiesa. Sinica nevengia griežtesnių pasisakymų, operatyviai reaguoja į aktualijas, kalba apie tautinę tapatybę, migraciją, valstybės suverenitetą. Tokia laikysena natūraliai traukia dalį nusivylusių rinkėjų, ieškančių aiškesnės, griežtesnės ir mažiau kompromisų darančios politinės kalbos.
Tačiau po ryžtingų kalbų seka klausimas: o ką daro pats Nacionalinis susivienijimas? Ir štai čia ryškėja esminė problema – V. Sinica ir NS partija nėra tapatus reiškinys. Vieno politiko matomumas negarantuoja stiprios, veiklios ir visuomenėje pasitikėjimą keliančios politinės jėgos. NS po kilusių vidinių konfliktų ir skilimo, nebesugebėjo atsigauti. Kadaise žadėjęs tapti alternatyva sisteminėms partijoms, šiandien NS atrodo paskendęs vidinėse rietenose ir nuolatiniuose konfliktuose.
Be to politiniuose užkulisiuose netrūksta kalbų, kad Sinica mėgina mesti savotišką gelbėjimo ratą Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiui Laurynui Kasčiūnui. Skeptikai mano, jog vis labiau braškant TS-LKD vidiniams santykiams ir stiprėjant įtampai dėl partijos ateities, L. Kasčiūno, kaip lyderio, perspektyvos labai trapios.
Šios partijos viduje jau seniai išryškėjusi takoskyra tarp skirtingų ideologinių stovyklų: vienoje – kosmopolitinis, radikaliai liberalus, neigiantis Lietuviu tautos valstybingumą partijos sparnas, siejamas su Ingrida Šimonyte, Matu Maldeikiu ir jų aplinka, kitoje – iš esmės tą pati globalsitinę politinę kryptį palaikanti, tačiau siekianti nuosaikesnio jos įgyvendinimo ir bent jau retoriškai labiau akcentuojanti nacionalinius bei vertybinius klausimus grupė, kurios ryškiausiu veidu laikomas Kasčiūnas. Tačiau politikoje lemiamą įtaką dažniausiai turi tie, kurie kontroliuoja partijos finansinius išteklius. Manoma, kad Kasčiūnas jų nevaldo.
Šiandien politiniuose koridoriuose kalbama, kad Kasčiūno pirmininkavimas tėra trumpa stotelė prieš naują vidinį persidalijimą partijoje. Todėl kai kurių manymu, tarp dalies konservatyvesnių TS-LKD politikų ir NS aplinkos pamažu tiesiamas atsarginis politinis tiltas. Esą prireikus, būtent Sinica gali tapti tuo žmogumi, kuris padėtų Kasčiūnui išsaugoti patriotiškai nusiteikusį elektoratą, jeigu šis būtų išstumtas ar marginalizuotas liberalesnio partijos sparno.
Kitaip tariant, NS atrodo jau nebe kaip savarankiška antisisteminė jėga, o kaip būsimas pereinamasis koridorius atgal į platesnį liberalių konservatorių politinį lauką.
Tokios kalbos dar labiau didina dalies NS narių nepasitikėjimą. Jiems kyla klausimas, ar NS tebėra alternatyva sisteminėms partijoms, ar tik laikina stotelė prieš galimą sugrįžimą į TS-LKD glėbį, kartu nusivedant ir dalį šiandien Sinica dar pasitikinčių rinkėjų.
Kita nematoma mėnulio pusė
Dar didesnę įtampą partijos viduje kelia konfliktai, persikėlę į teismus. Ypač nuožmūs jie tapo tarp Sinicos ir TF šalininkų. Po suvažiavimo, kurį Vytauto Radžvilo šalininkai vadina perversmu, dalis partijos narių, įskaitant ir patį V. Radžvilą, kreipėsi į teismą, prašydami šį renginį pripažinti neteisėtu ir pateikė teismui argumentus bei įrodymus, kad suvažiavimas buvo surežisuotas pažeidžiant partijos įstatus ir teisės aktus.
Jų prašymu 2026 metų vasarį Vilniaus miesto apylinkės teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas Sinicai ir visai naujajai partijos vadovybei keisti partijos įstatus, valdymo organų sudėtį, šalinti partijos narius ar stabdyti partijos skyrių veiklą.
Sinica apskundė šį teismo sprendimą, mėgindamas įrodyti, kad pritaikytos sankcijos žlugdo partijos veiklą, trukdo jai ruoštis savivaldos ir Seimo rinkimams, kad V. Radžvilo šalininkai vykdo „sabotažą“, darydami milžinišką žalą ir stumia partiją į politinį paralyžių.
Tačiau apeliacinis teismas jo argumentų nepripažino. Teisėjai manė, kad vien deklaracijų apie tariamą „sabotažą“ ir partijos narių lojalumą V. Radžvilui nepakanka, kad Sinicos teiginiai apie tariamą „milžinišką žalą partijai“, tėra politinė retorika, o ne faktais grįsti argumentai.
Apeliacinio teismo vertinimu, teismo pritaikytos sankcijos naujosios NS vadovybės ir partijos veiklos niekaip nevaržo – jos netrukdo kelti kandidatų ir dalyvauti rinkimuose arba vykdyti politinę veiklą. Todėl Sinicos skundas buvo atmestas, kaip nepagrįstas, o jo argumentai įvardyti kaip neįrodyti politiniai pareiškimai.
Ši nesėkmė, regis, išprovokavo liguistas jaunojo politiko ambicijas. Galbūt įtikintas buvusio S. Skvernelio teisinio pagalbininko D. Vanharos, teisme priešieškiniu jis pareikalavo iš savo bendražygių beveik šimto tūkstančių eurų. Reikalavimą vėl grindė tariama žala partijai. Šį bandymą finansiškai smogti buvusiems bendražygiams teismas taip pat atmetė.
Tuomet Sinica su Vanhara teisme pareiškė dar vieną reikalavimą – šįkart pačiam profesoriui Vytautui Radžvilui, kad šis atlygintų būsimus nuostolius, kurie esą turėtų atsirasti dėl teismo pritaikytų laikinųjų partijos veiklos suvaržymų.
Šįkart NS naujųjų vadovų užgaidų mastas pribloškė: V. Radžvilas turėjo sumokėti 800 tūkstančių eurų, arba pateikti tokios pačios vertės banko garantiją. Lietuvos partinėje veikloje tai buvo precedento neturintis bandymas teisinėmis ir finansinėmis priemonėmis palaužti savo politinius oponentus. Šokiravo, kad ginčas vyksta ne dėl verslo ar milijoninių sandorių, o dėl ideologinės krypties partijoje, kuri save ilgus metus pristatinėjo kaip tautinę ir idealistinę politinę jėgą.
Naujųjų NS vadovų nusivylimui, teismas ir šį reikalavimą atmetė. Tuomet, jie pateikė teisme dar vieną ieškinį – pareikalavę iš V. Radžvilo ir jo bendražygio A. Stankūno sumokėti 50 tūkstančių eurų bei padengti visas bylinėjimosi išlaidas.
Svarbiausia, – pareikalavo, kad teismas uždraustų V. Radžvilui ir jo šalininkams bendrauti su NS partijos nariais, siųsti jiems elektroninius laiškus ar kitaip palaikyti tarpusavio ryšius.
Partija ėmė panašėti ne į politinį bendraminčių sambūrį, o į didelį UAB’ą, kuriame svarbiausią reikšmę ima vaidinti ne idėjos ar vertybės, bet pinigai ir įtakos kontrolė.
Netgi pašaliniam asmeniui tai atrodė neadekvačiai ir absurdiškai – buvę bendražygiai siekė teismo pagalba apriboti ne tik savo oponentų veiklą, bet ir pačią jų galimybę bendrauti su partijos žmonėmis. Tokiu primityvoku, totalitarinius metodus primenančiu būdu jie mėgino izoliuoti partijos vidaus opoziciją ir nutildyti vidinius oponentus.
Akivaizdu, kad teismas tokiems reikalavimams negalėjo pritarti. Todėl prašymas uždrausti siųsti laiškus ar kontaktuoti su partijos nariais buvo atmestas kaip nepagrįstas – net ir aštriausiame politiniame konflikte negalima peržengti ribos, už kurios prasideda bandymai riboti elementarią komunikacijos ir politinės raiškos laisvę.
Šiomis dienomis Sinica sulaukė dar vieno teismo smūgio – Vilniaus apygardos teismas atmetė jo skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta įpareigoti V. Radžvilą sumokėti 800 tūkst. eurų garantiją būsimiems nuostoliams padengti. Teismas pakartojo tą patį argumentą – niekas neriboja nei V. Sinicos, nei partijos politinės veiklos.
Deja, tokia šiandien yra šokiruojanti politinė tikrovė – profesorius ir buvęs jo mokinys susitinka jau nebe politinėse diskusijose ar partijos renginiuose, o teismų salėse. Tai, kas kadaise buvo pristatoma kaip bendražygių vertybinis ir tautinis politinis judėjimas, nugrimzdo į vidinį konfliktą ir teisinius karus.
Didžiausia NS krizės išraiška tapo nebe ideologiniai ginčai ar diskusijos dėl valstybės ateities, bet alinantis buvusių sąjungininkų bylinėjimasis tarpusavyje.
Saulėlydis
Dar prieš lemtingąjį suvažiavimą, suskaldžiusį NS partiją, viešai buvo nuogąstaujama, kad NS gali nebeturėti įstatyme nustatyto minimalaus 2000 narių skaičiaus. Po suvažiavimo, 2025 metų lapkritį, ši riba dar buvo formaliai išlaikyta – partija vienijo 2007 narius. Bet netrukus prasidėjo aktyvus narių pasitraukimas, atskleidęs, gilų organizacinį skilimą – 2025 metų gruodžio pabaigoje narių skaičius nukrito žemiau kritinės 2000 ribos.
Vėliau statistika pagerėjo 2026 metų pradžioje partija deklaravo turinti 2037 narius. Bet šie skaičiai slepia naują realybę. Per tą laikotarpį NS paliko 71 narys, o įstojo 101 naujas žmogus. Tai reiškia, kad partija išsilaiko ne dėl stabilumo ar augančio pasitikėjimo, o dėl nuolatinės narių kaitos.
Šiandien NS formaliai dar egzistuoja, bet politiškai jis atrodo vis mažiau patrauklus – NS nebėra panašus į tą judėjimą, kuris žadėjo būti ryški alternatyva pūvančiai Lietuvos politinei sistemai. Būtent todėl šiandien kalbama apie ideologinę NS transformaciją.
Viešojoje erdvėje NS vis dar matomas per pavienius aktyvistus, bet pati partija jau prarado ankstesnį politinį gyvybingumą. Iš jos traukiasi viena antisisteminėmis permainomis tikėjusių aktyvistų ir rėmėjų dalis, o jų vietą užima nuosaikesni, komformistiškesni, kompromisams su sisteminėmis partijomis atviresni nariai, dažnai jau kitokios politinės kultūros ir kitokių lūkesčių žmonės, atviriau kalbantys apie galimą bendradarbiavimą su kadaise didžiausiu oponentu laikoma TS-LKD. Taip pasikeitė pati NS tapatybė, jo tonas ir veikimo stilius.
Žmonės tai pastebi. Po 2024 metų Seimo rinkimų NS partiją palaikė 2,9 procentai rinkėjų. Toks palaikymas išsilaikė iki šių metų kovo mėnesio. Tačiau pastarosiomis dienomis portale delfi.lt publikuota gyventojų apklausa rodo, kad balandžio mėnesį pasitikėjimas NS smuko iki 1,9 procento.
Tai liūdnas signalas – rinkėjai gali atleisti klaidas, nesėkmes ar net pralaimėjimus. Tačiau jie retai atleidžia prarastą kryptį. Politikoje pavojingiausia ne suklupti. Pavojingiausia – nebežinoti, kurlink eiti.
Todėl šiandien svarbu jau nebe tai, ar NS formaliai išlaikys 2000 narių ribą.
Tikrasis klausimas – ar jis dar pajėgs išsaugoti savo politinę tapatybę ir įtikinti visuomenę, kad tebėra savarankiška politinė jėga, o ne blėstantis projektas, praradęs kadaise žadėtą alternatyvos globalistinei politinei sistemai vaidmenį.
Autorius yra Tautos forumo rėmėjas.
Autorius labai sureikšmina apklausas. Visų partijų reitingai juda, keičiasi, nestovi vietoje. Ar verta rašyti ilgą straipsnį apie partiją, kurios rėmėjas (gerbėjas) nesi, kad jos reitingas per pusantrų metų 1 procentu pasikeitė?! Nematau logikos.
PRO PATRIA NACISTAI PAVOGĖ PARTIJĄ!
Natūralu. Tokioj nedidelėj Lietuvoj yra per daug partijų. Ateis laikas, kuomet beliks dvi,- opozicionuojančios viena kitai.
Lietuva turi dvi egzistencines problemas Tai a) dabartinė Putino Rusija, kuria nebus lengva patikėti ir po Putino. Ir b) migrantų antplūdis ,sutartinai toleruojamas abiejų pagrindinių partijų, nors konservatoriams tai visiškai nepritinkanti laikysena. Visos kitos NS iškeliamos Lietuvos bėdos, atsižvelgiant į esamą padėtį , neturėtų būti taip aštrinamos, kad ir dėl kalbos.
Juokingiausia, kad tas frontas skelbiasi apie kažkokius nuveiktus ale darbus. Kai tie neva jų „darbai” tik kažkokie protestai ir nepasitenkinimai. :)))) Protestuoti ir rašinėti kas savaitę vis kitą rašinėlį viešai, tai jokia veikla. Jeigu įsivaizduojate, kad prieš kažką kovojate, tai laikas jungtis prie Žemaitaičio, jis irgi prieš sistemą kovoja. Labai sutampa požiūris. Ai, tiesa dar Vėgėlė ruošias kovot su Tutkum ir kt.marginalais…pirmyn…veikla atitinka
Oi, kaip Radžvilistai niršta ir spjaudosi siera iš pavydo : D 😀 Reiškia Sinica viską gerai daro, kad vatiniai Radžvilistai niršta.
Sinica, kaip tik partijos reitingus kelia, o prie Radžvilo net procento nesiekė.
Labai gerai, kad partija valosi nuo vatnikų, kurie neaišku ką ten darė. Ateina jauni, patriotiški žmonės. O išeina vatagalviai, kurie dabar galės prisijungti prie vėgėlinių :))
Reikia pasveikinti TF, nes jie kaip gaivus pavasario vėjas: stiprus, veržlus ir visur suspėjantis. Ačiū JUMS, brangieji. Gal Lietuva susiprotės ir Jus išgirs. Ačiū, kad nepasidavėte jauno ir gražaus pasakoms, jog jis galingas ir išmintingas, galintis NS išvesti iš „sąstingio”. Matome, kaip jis veda savo armiją…Svetima gėda.
Aha, vatnikų būrys TF. Protesto elektoratas, tai Žemaitaičio ir Vėgėlės rinkėjai.
Smagu stebėti TF vaisingą veiklą: žiūri ir stebiesi, kaip jie visur suspėja atsidurti ten, kur Lietuvai labiausiai reikia. Didžiulė pagarba ir padėka gerb. Profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamam branduoliui, kurie nepasiklydo tarp pasakų apie jauną ir gražų, galintį kalnus nuversti (kaip tuos kalnus kilnoja iš vieno taško į kitą, matom, – ogi niekaip. Visi miega sapnuodami, kaip greičiau pakeisti ideologinę kryptį, kuri taip kliudo susijungti su byrančia konservatorių partija ir per kažkokį plyšelį prasmukti į seimą). Jaunas ir gražus sugalvos kaip, toliau tupėdamas socialiniuose tinkluose ir neprarasdamas tikėjimo, kad svarbiausia politikui yra būti matomam. Matyt, nueitų pas patį velnią pasėdėti ir paplepėti, o liaudžiai tik to tereikia. Jai reikia tuščių saldžių pažadų be jokios veiklos, mat per tiek metų priprato maitintis tokia „ambrozija”, tad Sinica tokios ambrozijos atitempia kubilais. Valgyk, liaudie, valgyk ir mane girk, ir mane įsidėmėk. Juk tai AŠ! Tas, kuris išardė šakninę NS, apgavo silpnus ir mažai nutuokiančius narius ir iš Tautos atėmė viltį išlikti.
Išsiblaivyk prie rašinėdamas blevyzgas ir pagyras pats sau, juokdarį.
Tai kad nesmunka
Absoliutūs pezalai,
Tie reitingai prieš tai buvo paklaidos ribose, ir dabar paklaidos ribose- taip kad daryti kažkokius apibendrinimus ir iš to sukurpti visą radžvilistinę paklodę yra tiesiog juokinga!
Teisingi pastebėjimai. Sinica ir Co bando NS padaryti dar viena sistemine partija dirbančia pirmiausia ne Lietuvai, bet Sinicai ir dar keliems iš jo artimiausioms aplinkos.
Sinicos pavaduotojas Vanhara teikia advokato paslaugas visuose vidinio bylinėjimuose procesuose greičiausiai už dosnų atlygį iš NS kasos. Kas gali paneigti, kad tai nėra tiesioginis advokato D. Vanharos ir NS Pirmininko pavaduotojo D. Vanharos interesų konfliktas.
Lietuvai viltis yra NS sparnas pasivadinęs Tautos forumu. Jis gali dar atgauti partiją iš Sinicos teisme. Tačiau TF bet kuriuo atveju vykdo aktyvią ir labai reikalingą politinę veiklą Lietuvos apgynimui.
Būtų šaunu, kad TF ATSIRIBOTŲ NUO RADŽVILISTŲ KLIKOS, išdavusios J., KRIKŠTAPONIO IDĖJAS, pradėjus veikti jo biografijos klastotojų labui, ignoruojant šiuolaikines technologijas, demokratines taisykles, VADYBOS principus ir pradėjus ŠMEIŽTI KONKURSĄ laimėjusią favoritę. Dar baisiau, kad be jokių įrodymų pradėta sumaištį kelti per „Kremliaus plano” fobiją. Kaip sakant liaudiškai – KUOM KVEP – TUOM KIT TEP. Todėl nieko nuostabaus, kad NC jaunimas nepritaria antipolitikai. Ypatingai keista „profesoriaus?” ANTIPEDAGOGIŠKAI atvirai apšmeižus VU auklėtinę – jauną mokslininkę-istorikę BEI ISTORIJOS VADYBOS TEORETIKĘ. Keistai „profesorius?” elgiasi ir politikoje, kai pats pristatytų Nac. susivienijimui savo auklėtinį perspektyvų, patekusį į Seimą, o pačiam tapti Garbės pirmininku, tai pradėtą atvirą kovą prieš jaunimą jau vertinti galima TIK kaip ANTIpedagogiką.
Mano nuomone V. Radžvilo vadovaujama NS partija, pirmoje vietoje deklaravusi moralines vertybes, bet ne valdžios sieki, buvo tapusi susitepusioms partijoms rakštimi. Jos nepalaikė kišeninė žiniasklaida, iš kurios viena, Internetiniame „Pozicijos ” laikraštyje išspausdintame straipsnyje, buvo pavadinta (dabar tiksliai neprisimenu formuluotės) „gėjų ir lezbučių sienlaikraščiu”. Manau, kad valdžia susitepusios partijos, kurių kai kurie nariai yra ir tos „kuopelės” nariais, o kai kurie ir lobistais, tai savo abejingumu NS partijai, jos idėjoms, ją niekino. Ją niekino ir, mano nuomone, amoralūs ne tik partijų nariai, bet ir jų atstovai valdžioje. Nemanau, kad jie veikė susimokę. Manau, kad jie, jausdami, kad žemė slysta iš po kojų, prieš NS partiją, kaip kokia vilkų ruja medžioklėje, veikė instinktyviai. Manau, kad susitepusios partijos buvo ir yra naudingos rytų kaimynui, o NS partija buvo žalinga. Todėl, gal galimai galima pritaikyti prof. V. Landsbergio garsųjį pasakyma- „kas gali paneigti”, kad pasinaudojus NS partijos nebrendylomis, valstybės priešai išmaniai sugebėjo ją suskaldyti? Gaila, kad tauta- politiškai nesubrendusi ir tos susitepusios partijos turi beveik pastovų savo rinkėjų skaičių. Vilties duoda tik NS Forumas, kuris, Lietuvos kišeninės žiniasklaidos- priverstas veikti carizmo laikų knygnešių metodais. Priverstas naudotis tik internetine „Pozicija”, kuri yra kaip kokia sovietmečio laikų Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.
…vilku ruja medziokleje veikia instinktyviai……..cia,mielas Gediminai,smarkokai klystate,matosi,kad esat mieste gimes auges..Sekmes.
Rujoja ir ruja tai kai poruojasi. Kai medžioja, tai tik gauja ir niekaip nerujoja.
LKŽ ruja reiškia ir: Gyvūnų (šunų, vilkų) būrys: gauja, banda, šutvė, orda
Taip, paprastai tai suprantama kaip gauja poravimosi metu. Bet, kaip matot, yra ir bendresnis žodžio naudojimas platesne prasme, galimas taikyti ir ne poravimosi metui.
O kaip lietuvišku žodžiu verstumėte iš anglų „pride”? Kodėl netiktų „ruja”?
Kalbininkai nėra matematikai ir suprantama, kad neaprašo žodžių prasmių bent jau Euler’io – Venn’o diagramomis žodynuose. Mintyse būtų gerai, jei nuolat jas pabandytume atriboti prieš rašydami, nes tai labai padeda aiškiau ne tik kalbėti, tačiau ir mąstyti. Dėl „rujos” kaip vertinimo iš anglų kalbos: Tai prasminis ir todėl vertybinis (=įvertinantis) žodis šiuo atveju, neabejotinai suteikiantis neigiamą reikšmę tam reiškiniui. Aš nieko prieš tai neturiu, pats taip vertinu ir vartoju tų nuolatos rujojančių atžvilgiu. Tačiau literatūrinis vertimas turėtų būti kitoks, pvz. pažodinis „Pasididžiavimas”, tačiau paliksiu tai daug geriau sugebantiems tai. Tarkim, gorbačiovinės „glasnost” niekas į kitą kalbą nebeverčia, tai tapo bendrine sąvoka daugeliu kalbų. Ar Pride toks yra? Manau, rujojantys to norėtų.
…viskas ivyko lietuviskai – kibimu kits kitam i gerkle nagais ir danciais,spardant i tarpkoji…vizualiai kaip Vorobjaninovo ir popo dvikova del kedes……Esme – pralaimejo visi dar islike normalus zmones,net nesinori nei kalbet,nei girdet.Game is over – kalbant liewuwiskai……labanaktis.
NS dėl vidinių rietenų tarp lyderių smunka žemyn jau eilę metų.Labai gaila.
Oho, smunka reitingai jau eilę metų dėl rietenų tarp lyderių tai, kad Radžvilas tik pernai Sinicą išmetęs buvo iš partijos ir tik pernai nesutarimai prasidėjo.
Palaikykime Tautos Forumą. Jis eina aiškia tautine ir nekeičiama kryptimi, o jo veikla yra gerai matoma, suprantama ir Lietuvos gyvavimo siekiančių palaikoma.
Palaikyti ką? 15 dėdulių ir kelių tetulių pamojavimą vėliavėlėm ir pasipiktinimą? Juokdarys :)))
Gera vertybiškai partija. Bet turi su panašia jungtis.
Taip. Tačiau taktiškai kreiva šleiva, su girnapuse ant kaklo. Kaip tą girnapusę nusimesti?
…sokti Nerin…