Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Tu bijai! – Ne, tai tu bijai! Ieškokit Gudručio, arba kaip nužudyti Sukilimo atmintį (I dalis)

Kaip ir buvo galima lengvai numatyti, Seimo rezoliucija, kuria siekta neva pagerbti Tautos sukilimą, net nebuvo praleista į posėdžio darbotvarkę.

Mėginimas dar kartą apmulkinti patriotišką visuomenės dalį nepavyko. Įvardijant pagal partijos etiketę (apie ideologiją kalbėti beprasmiška), vadinamųjų socialdemokratų vadovybė atkūrė drausmę Seimo frakcijoje. Jos spustelėti, keli frakcijos nariai, pritarę rezoliucijos projektui, atsiėmė parašus. Liūdėti nėra ko. Iš teisiškai niekinės rezoliucijos – jokios naudos. Jeigu per stebuklą ji būtų buvusi priimta, būtų pridariusi tik dar daugiau žalos.

O mėgintos įvykdyti apgaulės esmę ir grėsusios žalos mastą lengviausia suvokti palyginus Seimui teiktos rezoliucijos projektą su Tautos forumo organizuotame mitinge Birželio sukilimui paminėti priimtu pareiškimu tuo pačiu klausimu.  Palyginimas turėtų patvirtinti seną tiesą: būna dalykų, kuriuos dera padaryti, kaip reikia, arba, jeigu neišeina, geriau nieko nedaryti.

Sprendžiant Sukilimo politinio ir teisinio vertinimo bei jo pagerbimo klausimą ši taisyklė kaip reta tinka. Reikia ne begalę kartų pasakytų pagarbos žodžių, kurie dėl nuolatinio kartojimo jau ir Seimo rezoliucijoje yra besvoriai kaip gagos plunksnos. Jokios gražbylystės negali pakeisti realaus veiksmo.

Esminis veiksmas – Sukilimo pareiškimą/deklaraciją pripažinti valstybės teisės aktu

Toks veiksmas nurodytas Tautos forumo pareiškime. Koks turi būti tas veiksmas, kuriam privalėjo ryžtis rezoliucijos autoriai ir pateikėjai, jeigu jiems iš tikrųjų rūpi Sukilimo atmintis – tiesiog akivaizdu. Juk visuotinai žinoma, kad neaiškiu protokoliniu sprendimu buvo „sustabdytas“ 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimo priimtas įstatymas, kuriuo sukilėlių pareiškimas dėl Nepriklausomybės atkūrimo buvo pripažintas Lietuvos valstybės teisės aktu. Nėra arba nepavyko rasti žinių, kad Seimas būtų balsavęs dėl šio įstatymo atšaukimo. Todėl rezoliucijos iniciatoriams tereikėjo pripažinti šį įstatymą teisiškai galiojančiu ir paprasčiausiai jį įveiksminti.

Atrodytų – vieni niekai. Tiesiog mažmožis. Tačiau – ir čia glūdi reikalo esmė – mažmožis lyg ir nepriklausomai bei laisvai Lietuvos valstybei kažkodėl yra tapęs Sizifo darbu, kurio tos valstybės Seimas niekaip neįstengia nuveikti jau ketvirtį amžiaus. Todėl šis mažmožis virto lakmuso popierėliu, išryškinusiu nuo 2000-ųjų metų atsivėrusią ir nuo tada net nemėginamą peržengti bedugnę prarają tarp bejėgio žodžio ir tikro politinio veiksmo.

Gudrauk negudravęs, gražbyliauk negražbyliavęs apie Sukilimo reikšmę ir pagarbą jo dalyviams, tik dar kartą primindamas gerai žinomus faktus ir nešykštėdamas pagiriamųjų žodžių. Bet rezoliucija, kurioje net neužsimenama apie vienintelį esminį ir tikrai svarbų dalyką – Sukilimo pareiškimo pripažinimą valstybės teisės aktu, – tėra tas pats lengvai atpažįstamas neryžtingas trypčiojimas prie tos bedugnės krašto. Tuščių ir nieko nekeičiančių žodžių pusėje.

Ji negali būti niekuo kitu, o tik dar vienomis patriotinės retorikos pratybomis ir eiliniu bejėgiško tuščiažodžiavimo pavyzdžiu. Lietuvos patriotų pralieto kraujo ir tūkstančių gyvybių kainą paskelbtą, bet jos priešų nuožmiai puolamą ir neigiamą pareiškimą dėl Nepriklausomos valstybės atkūrimo įmanoma galutinai ir vienareikšmiškai patvirtinti tik aiškiai išreikštu politinės valios aktu.

Politinės valios stoka

O politinė valia tuo ir skiriasi nuo aptakių ir patraukliai skambančių žodžių, kad ji yra ne intelekto ir iškalbos vaisius, bet moralinės drąsos ir politinio ryžto išraiška bei liudijimas. Teisingai kalbėti galima iki begalybės. Politinė valia kyla iš vidinio apsisprendimo veikti. Čia ir dabar. Todėl toji valia yra arba jos nėra.

Žinoma, palankiomis sąlygomis įmanoma pereiti nuo žodžio prie veiksmo taip sklandžiai, lengvai ir greitai, kad gali atrodyti, jog politinės valios aktas, tai yra konkretus sprendimas, savaime kyla iš žodžių, valiai nedalyvaujant. Tačiau būna tokių klausimų – juos galima vadinti ribiniais arba egzistenciniais, – kuriuos išspręsti įmanoma tik žūtbūtiniu politinės valios šuoliu per žiojinčią bedugnę į kitą jos pusę, šitaip atsistojant ant veiksmo krašto. Toks šuolis dažnai būna labai pavojingas. Galima ir žūti. Tačiau jis absoliučiai būtinas ir neišvengiamas. Mat nutiesti patikimą ir saugų žodžių tiltą tarp priešingų bedugnės kraštų yra iš principo neįmanoma.

Apskritai šuolis reikalingas visada. Tik paprastais atvejais perėjimas, arba tarpelis, tarp klausimo intelektinio svarstymo ir valia pasirenkamo praktinio sprendimo būna toks siauras, kad jį įveikiantis valios šuolis tampa beveik nejuntamas. Tautos sukilimo, o šiandien ir jo pripažinimo atvejis – visai kitoks. Jis reikalauja plataus šuolio per bedugnę, kurį lydi netikrumas ir nežinomybė.

Tokiam šuoliui reikia ir nesuvaidintos drąsos. Atlikti šuoliui per bedugnę tereikia minėto mažmožio – apsispręsti ir įrašyti į Seimo nutarimą vieną sakinį, kad yra pripažįstamas priimtu, turi būti tinkamai paskelbtas ir laikomas galiojančiu 2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymas. Tačiau per beveik trisdešimt metų jokio šaukimo Seimas, joks pavienis jo narys net nepamėgino įrašyti tokio ar panašaus sakinio į jokį dokumentą Sukilimo klausimu.

Sukilimo klausimas – takoskyra tarp išdavystės ir ištikimybės, pasipriešinimo ir prisitaikymo

Todėl bedugnė tarp žodžio ir veiksmo neišvengiamai kuria ir palaiko takoskyrą, tiksliau – neįveikiamą prarają tarp tikro ir simuliuojamo patriotizmo, Lietuvos išdavystės ir ištikimybės jai, pasipriešinimo ir prisitaikymo dvasios. Tai reiškia viena – tauta tebėra pasiskirsčiusi į rezistentų ir kolaborantų stovyklas. Sovietmečio takoskyra niekur nedingo. Sukilimo klausimas ją tik ypač akivaizdžiai išryškino.

Rezoliucijos projekte nėra nieko net iš tolo panašaus į tą viską lemiantį sakinį. Lakmuso popierėlis leidžia neklystamai atpažinti – dar viena Sukilimo atminimo išdavystė ir apgaulė. Bet ką ji reiškia?

Tik paprasčiausias proginis visuomeninės pamulkinimas medžiojant rinkėjų balsus ar kas nors daugiau – ilgalaikio ir kur kas pavojingesnio veiksmų scenarijaus epizodas? Raktas nuo atsakymo – šių dienų Lietuvos ir aneksuotos LSSR politinių Sukilimo minėjimo sąlygų ir teisinių realijų palyginimas. Nėra jokių abejonių, kad tiek LSSR okupacinę administraciją, tiek Lietuvos valdžią nuo 2000-ųjų metų sieja bendras tikslas – siekis ištrinti Sukilimą iš Laisvės kovų istorijos ir tautos atminties.

Neverta plačiau priminti ir aiškinti, kas grėsė palankų žodį apie Sukilimą ištarusiam ar juo labiau sumaniusiam jį viešai paminėti „laisvos Lietuvos broliškų sovietinių respublikų šeimoje“ gyventojui. Tačiau Lietuvos Respublika – ne LSSR. Kalbančių apie Sukilimą neužčiaupsi, mininčių tą dieną nesugrūsi į KGB tardymo rūsius ir neišsiųsi į šalčiausius plačiosios tėvynės kalėjimus ir lagerius pas baltąsias meškas. Demokratija įpareigoja, o žodžio laisvė gerokai, bet anaiptol ne visai, suriša rankas. Atviros represijos netinka.

Kadangi nuolatos ir plačiai taikyti sovietinio stiliaus represijas gana keblu, nors, kaip parodė teisėsaugos smurtas prieš plėšiamą ir niokojamą atminimo lentą K. Škirpai gynusius žmones, represijos nėra išbrauktos iš kovos su Sukilimo atmintimi arsenalo, Lietuvos valdžiai teko rinktis kitą kelią.

Pasirinkta Sukilimo politinio neutralizavimo strategija

Užuot atvirai draudus prisiminti ir viešai minėti Sukilimą, buvo pasirinkta ir su vis didesniu užmoju taikoma tai, ką galima vadinti šio įvykio istorinės atminties politinio neutralizavimo strategija. Jos esmė – nuosekliai ir pamažu trinti Sukilimą iš tautos laisvės kovų istorijos politinį ir teisinį jo pripažinimą bei įamžinimą oficialiu valstybiniu lygmeniu „kompensuojant“ menkaverčiais autentiško prisiminimo ir pagarbos pakaitalais.

Toleruojamos ir net skatinamos surogatinės, taigi nevisavertės, Sukilimo atminties palaikymo formos ir būdai, kuriais pakeičiamas tikras, tai yra valstybinis, Sukilimo pripažinimas ir imituojama pagarba sukilėliams. Valstybės neskatinami ir neremiami privatūs ir visuomeniniai paminėjimai, didžiosios žiniasklaidos netransliuojamos ar kitaip nenušviečiamos grynai akademinės konferencijos kuria ir palaiko veiksmingą surogatinės atminties režimą.

Šiuolaikiška politinio neutralizavimo strategija leidžia naikinti Sukilimo atmintį veiksmingiau, negu sovietmečiu grėsusių represijų baimė. Valdžios ketvirtį amžiaus pabrėžtinai ignoruotas Sukilimas jau yra praktiškai marginalizuotas visuomenės sąmonėje ir vaizduotėje kaip tariamai gėdingas, geriausiu atveju – nereikšmingas ir nevertas atsiminti istorinis nesusipratimas.

Informacinės blokados sąlygomis vykstantys valdžios nepalaikomi jo minėjimo renginiai, kuriuose dalyvauja negausūs būreliai daugiausia garbingo amžiaus žmonių, tik stiprina įvykio nereikšmingumo įspūdį ir atgraso domėtis Sukilimu bei visa Laisvės kovų istorija jaunąją lietuvių kartą. Šitaip nuo valstybės pripažinimo, apsaugos ir globos atkirsta Sukilimo atmintis uždaroma ar veikiau „natūraliai“ patenka į savotišką sanitarinį rezervatą, kuriame ,,tolerantiškai“ paliekama vegetuoti ir pamažu merdėti, tyliai laukiant jos savaiminės mirties.

Tačiau uždaryti atmintį į rezervatą nepakanka. Neutralizavimo strategija – vis dėlto ne trumpalaikis vienerių ar keleto metų projektas. Kad ją įkūnijantis surogatinės atminties režimas būtų tvarus ir stabilus, būtina sistemingai palaikyti ir patikimai kontroliuoti rezervato sąlygas instituciniu lygmeniu.

Birželio sukilimo kolegijos paskirtis ir vaidmuo

Tam tikslui ir buvo specialiai įsteigta net atskira institucija – Birželio sukilimo kolegija. Teko ne kartą rašyti, kad ši iniciatyva puoselėti Sukilimo istorinę atmintį iš pat pradžių atrodė abejotina. Kolegiją įsteigė – pritariant ir galima dalyvaujant V. Landsbergiui – Seimo nariai A. Ažubalis ir V. Rakutis, kurie spėjo pasižymėti 2024 m. liepos mėnesį, visiškai baigiantis Seimo kadencijai, padėdami, o iš tikrųjų šaltakraujiškai leisdami, sunaikinti LGGRTC.  Taigi jie tapo Birželio sukilimo gynėjais tik ką savo rankomis sunaikinę Centrą, kurio vienas svarbiausių veiklos barų buvo tyrinėti Sukilimą ir atremti apie jį skleidžiamą propagandinį melą.

Bet nors, kaip sakoma, galai nesuėjo, o slogus jausmas dėl tik ką sunaikinto Centro nebuvo prasisklaidęs, perskaičiau pranešimą 2024 m. rugsėjo mėn. Seime V. Rakučio iniciatyva surengtoje Sukilimui skirtoje konferencijoje. Norėjosi patikrinti ir galutinai įsitikinti, ko vertos V. Rakučio užuominos, panašėjusios į miglotus pažadus, kad konferencija tapsianti postūmiu kurti platų Sukilimo atminties puoselėtojų ir gynėjų sąjūdį.

Visi konferencijoje perskaityti pranešimai buvo turiningi ir įdomūs. Bet iš karto buvo aišku, kad ne jie, o apibendrinamoji rezoliucija nulems renginio vertę. Ar joje bus tik įprastos aptakios frazės apie būtinybę plėtoti Sukilimo tyrimus, šviesti visuomenę, kovoti su dezinformacija ir gerbti šio žygdarbio atmintį?

Ar vis dėlto jos rengėjai išdrįs ir sutiks į dokumentą įtraukti teiginius, kad Lietuvos valstybė gali apginti istorinę tiesą tik tuo atveju, jeigu valingai susigrąžins iš jos atimtą suverenią teisę vykdyti savarankišką istorijos politiką ir be nurodymų iš šalies spręsti visus, tarp jų Sukilimo pripažinimo bei įamžinimo klausimus?

Tokius dalykiškai suformuluotus teiginius gavo rezoliucijos rengėjai. Be abejo, juos buvo galima plėsti, trumpinti, tikslinti – žodžiu, tobulinti ir keisti baigiamojo dokumento tekstą. Tačiau ne tik nebuvo jokių diskusijų. Nesulaukta net formalaus atsakymo dėl pateiktų pasiūlymų rezoliucijai pagerinti. Šie teiginiai tiesiog buvo ignoruojami, lyg jie nebūtų buvę pasiūlyti.

Todėl po konferencijos paskelbtoje aptakioje, absoliučiai bedantėje rezoliucijoje buvo neįmanoma įžvelgti ne tik potencialo, bet ir menkiausių ketinimų kelti piliečius V. Rakučio tariamai telkiamam Sukilimo atminties puoselėtojų sąjūdžiui.

Į konferenciją atvedusios efemeriškos viltys, kai skęstantysis griebiasi ir šiaudo, išsisklaidė kaip dūmas. Taip ir įvyko – žadėtas Birželio sukilimo sąjūdis po kelių mėnesių pasibaigė minėtos Kolegijos įsteigimu.

Konferencija buvo tik parengiamasis žingsnis ir širma šiai institucijai kurti. Birželio sukilimo kolegija iš tiesų yra institucija – tikslingai sukonstruota mašina politiniam ir rinkiminiam kapitalui generuoti ciniškai eksploatuojant Lietuvos patriotų atlikto žygdarbio atmintį. Pabrėžtina – skirta ne ginti, o būtent eksploatuoti atmintį, laikomą tik dar vienu ištekliumi politiniam kapitalui kaupti.

Todėl nenustebino, kai perskaičius Seimo rezoliucijos projektą paaiškėjo, kad savo esme ir net konkrečiomis teiginių formuluotėmis ji kaip du vandens lašai panaši į aną prieš beveik dvejus metus paskelbtą konferencijos rezoliuciją. Ta pati prisitaikėliška dvasia, tie patys aptakūs sakiniai.

O sužinojus, kad Seimo rezoliucijos autoriai yra A. Ažubalis ir V. Rakutis, viskas galutinai stojo į savo vietas – tapo aišku, kad abi rezoliucijos faktiškai yra konservatorių įsteigtos Birželio sukilimo kolegijos kūriniai.

Rezoliucijos projektas neginčijamai liudijo, kad per dvejus metus Kolegijos kūrėjai nei kiek neišdrąsėjo ir nė žingsneliu nepasistūmėjo jos steigimo deklaracijoje išsikelto tikslo link – „<…> parengti ir priimti <…> teisės aktą, kuris sustiprintų Birželio sukilimo istorinį statusą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu“.

Tačiau šio rašinio galėjo ir nebūti. Turėdamas omenyje čia aprašomas aplinkybes, ankstesniame straipsnyje parašiau, kad Seimui teikiama rezoliucija dėl Birželio sukilimo pagerbimo yra teisiškai tuščia ir politiškai bevertė. Todėl politinis blefas ir piliečių mulkinimas.

Nebuvo sunku numatyti, kad ji galėtų būti priimta tik per stebuklą, nes buvo akivaizdu, kad lemiamu momentu jos projektą pasirašę Seimo nariai išsilakstys kaip medžiotojo pabaidytas kiškių ar kurapkų pulkelis.

Šiomis įžvalgomis ir ketinau apsiriboti, tikėdamasis sugrįžti prie šio klausimo kita proga. Tačiau kiek netikėtai atsirado priežastis imtis šio bent jau kol kas neplanuoto rašyti teksto.

Bus tęsinys.