Edvardas Čiuldė. Garsus istorikas vėl apsimelavo

Alfredas Bumblauskas vėl apsimelavo, pareiškęs, kad įsiplieskusio žemyne karo akivaizdoje mes užmirštame, jog LR Konstitucijos subjektas yra ne lietuvių tauta, o pilietinė Lietuvos tauta. Tiesą sakant, nesuprantu to tikriausiai perteklinio techninio termino „Konstitucijos subjektas“, galbūt taip šiandien Lietuvoje taikosi pasivadinti Konstitucinis teismas, akivaizdžiai peržengiantis savo kompetencijos ribas ir po truputėlį ardantis politinės sistemos sąrangą, pagrįstą valdžių padalijimo principu. Na, galbūt čia vėl truputėlį apsimečiau, kad nesupratau, jog turima galvoje suvereno samprata, kurią tokiais pareiškimais bandoma atimti iš lietuvių tautos ir atiduoti neaišku kam, veikiausiai išgalvotam dariniui, barbariškai pavadintam pilietine Lietuvos tauta.

Dėl A. Bumblausko man truputėlį apmaudu, kad jis vartoja labiausiai išdėvėtą pastarojo meto politologinio diskurso klastotę, taigi apmaudu net ne tiek dėl to, kad anas jau verčiasi klastotėmis, o veikiau todėl, jog jaunystės laikais iš matymo pažįstamas žmogus nebesigėdi konjunktūros rinkoje bandyti iškišti lėkštojo intelekto sąvoką, kuri jau atpigo tiek, kad tapo nieko nereiškianti. Kita vertus, galima pasakyti ir taip, kad užkeikimas „pilietinė Lietuvos tauta“ neturi reikšmės kaip melagingais tikslais dėl dažno vartojimo jau pernelyg sudėvėta sąvoka, tačiau, regis, ši ištara yra reikšminga kaip tapatybės signalas, parodantis, jog taip kalbantis žmogus signalizuoja apie savo priklausomybę konjunktūrinei visumai, yra prisitaikęs prie nusistovėjusios nomenklatūrinės inercijos, pasižadėjęs neatitrūkti nuo bendrojo išsižadėjusių murmėjimo ir labiausiai (kaip velnias kryžiaus) bijo, kad tik nebūtų įtartas, jog ne iki galo yra atsikratęs – neduokDie – lietuvybės sentimento likučių.

Kaip atrodo, šios sąvokos vartojimas yra akivaizdžiausia, išsiskirianti net tarp kitų klastočių, virsmo „kaip konjunktūrinis atsidavimas tampa itin grubiu melu“ iliustracija.

Iš tokių žodžių kartojimo šiandien formuojasi naujasis melo legionas, be visa ko kito, pasižymintis dar ir baisiu sąmonės nususimu, kitaip nepasakysi.

(Bumblauską esu sutikęs akis į akį savo ankstyvosios jaunystės laikais kaip chuliganiškos išvaizdos Istorijos fakulteto vyresniųjų kursų studentą ir labai azartišką žmogų, o dabar matau, kad net pavasarį, visur sužydėjus pievoms, anas stovi uždarytas siaurame konjunktūros garde kaip asilas su sausu šiaudų daviniu.)

LR Konstitucijos Preambulė skelbia:

LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.

Taigi, kaip matome, čia minima tik lietuvių tauta ir nė žodeliu neužsimenama apie kažkokią pilietinę Lietuvos tautą. Paskutiniame Preambulės sakinyje nuskambanti frazė kad lietuvių tauta „atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“ neįgalina tokios prasmės ekstrapoliacijos, kad neva šitokios formuluotės dėka jau yra įsteigiama nauja, o būtent „pilietinės Lietuvos tautos“ samprata, nepaisant to, kad atgimusios Lietuvos piliečių valia čia yra akivaizdžiai suprantama tik kaip lietuvių tautos įrankis iškeltiems tikslams įgyvendinti. Savo ruožtu naujos „Konstitucijos subjekto“ sąvokos įvedimas aptariamu atveju nieko neprideda prie esmės supratimo ir veikiau tik įneša konstitucinių sąvokų painiavą, mat tokiu būdu pirmiausia yra bandoma nustelbti tautos kaip suvereno sampratą, vietoj to pakišant ydingai sukonstruotus simuliakrus.

Kaip jau buvo užsiminta, „pilietinės Lietuvos tautos“ užkeikimas yra tapęs atgrasiu truizmu, tačiau kitų šios barbariškos neskonybės vartotojų nevadinau melagiais, įsivaizduodamas, kad jie piktnaudžiauja žodžiais dėl intelekto prigimtinio deficito arba po to atsiradusio sąmonės nuovargio, gerai nesuprasdami diskusijos esmės, tačiau profesorius A. Bumblauskas, kaip rodo jo pateiktas žongliravimo sąvokomis pavyzdys, gerai supranta, ką sako, todėl iš jo reikalaujame nepalyginti daugiau nei kitais atvejais.

Ta pačia proga pastebėsiu, kad dažnai kartojamas teiginys, kad karaliaus Mindaugo laikais dar nebuvo lietuvių tautos, taip pat yra vargana klastotė. Žinoma, lietuvių tauta su visa savo išsipildymo atributika neatsirado taip staiga kaip antai iki dantų apsiginklavusi karo deivė Atėnė užgimė iš Dzeuso galvos; panašiai kaip ir lietuvių kalba užgimė daug anksčiau nei buvo surašyta į žodynus, o savo ruožtu lietuvių tautos šaknys neabejotinai siekia dar senesnius laikus nei Mindaugo karūnavimo aktas, ar ne?

Nesunku įsivaizduoti, kad vieną dieną svetimtaučių minios arba, pavyzdžiui, išrinktosios tautos pasaulinė populiacija, ieškanti prieglobsčio nuo kaistančio klimato sukeltų kataklizmų, lengva ranka yra paskelbiamos Lietuvos piliečiais – kiek tada liktų Lietuvos šitokioje Lietuvoje su manipuliatyviai įsteigtu Konstitucijos subjektu „pilietinė Lietuvos tauta“, – pagalvokime dar kartą apie tai. Savo ruožtu užsiauginti lietuvį tautietį reiškia laimėti visą pasaulį savo Tėvynėje…