Seimo „patriotai“ taip ir neperžengė tiesos ir politinės drąsos slenksčio…
Garsūs žodžiai, neparemti ryžtu…
Ketvirtį amžiaus trunkanti „patriotinė“ baimė aiškiai įvardyti Birželio sukilimo teisinę reikšmę.
Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Prieš skaitant Tautos forumo rezoliuciją tiesiog būtina ir nuoširdžiai kviečiu atidžiai perskaityti jos priežastimi tapusį kitą dokumentą. Net 34-ų Seimo narių vardu užregistruotos rezoliucijos „Dėl 1941 m. birželio sukilimo“ projektą.
Patartina skaityti jį kaip dera – įsigilinti ne tik į tekstą, bet ir įsidėmėti teikėjų pavardes. Tai leis ne tik geriau suprasti Tautos forumo paskelbto dokumento esmę ir tikslą.
Patriotiška baimė
Atidus Seimo rezoliucijos perskaitymas pirmiausia gali tapti puikiomis pratybomis lavinti politinę akį ir ugdytis gebėjimą atpažinti „patriotišką“ baimę, beveik neįžvelgiamai pasislėpusią rezoliucijoje upe tekančių teisingų ir gražių žodžių apie Sukilimą sraute.
Iš pirmo žvilgsnio Seimo rezoliucijos projektas – nuo Sąjūdžio laikų neregėtas drąsos sakyti istorinę tiesą ir pagarbos Tautos laisvės kovoms pavyzdys. Dar akimirka – ir jau galėtum patikėti, kad ne tokia jau maža grupė Seimo narių pagaliau nusimetė baimės pančius ir ryžosi peržengti jos suręstą neįveikiamą slenkstį. Atrodytų, apie tautos sukilimą pasakyta viskas, ką seniai reikėjo pasakyti.
Kad sukilėliai nebuvo jokie nacionalsocialistinės Vokietijos parankiniai, kad milžiniškų aukų kaina jie atpirko 1940-ųjų valdžios išdavystės gėdą ir sugebėjo visam pasauliui paskelbti apie nepriklausomos valstybės atkūrimą ir kad galiausiai naujas okupantas, neturėdamas kitos išeities, pats šito nenorėdamas patvirtino tikruosius Sukilimo tikslus būdamas priverstas jėga išvaikyti jam nesutikusią Laikinąją vyriausybę.
Kaip lengva skaitant šį politinės gražbylystės šedevrą prarasti atsargumą, pamesti galvą ir susižavėjus pagalvoti ar net pasakyti kitiems – štai kaip turi kalbėti ir rašyti Seime susibūrę tikri Lietuvos patriotai! Kokie šaunuoliai!
Tačiau politiškai išlavinta akis pastebės, kad šiam šedevrui kai ko trūksta. O dar tiksliau – kad jame paslėptas tarsi nedidukas, bet absoliučiai lemtingas defektas.
Tokia akis pasigenda vienut vienutėlio sakinio – Lietuvos Respublikos Seimas pripažįsta 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją perskaitytą sukilėlių pareiškimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo valstybės teisės aktu.
Tačiau būtent šių kelių esminių ir viską lemiančių žodžių rezoliucijos projekte kaip tik ir nėra.
Mat šie žodžiai tokie baisūs ir paniškai gąsdina net karščiausius „patriotus“ ir didžiausius „dešiniuosius“, kad jau visą ketvirtį amžiaus Seime taip ir neatsiranda pakankamai padorių narių, kurie būtų atradę savyje drąsos ir sukaupę politinės valios balsuoti už tuos kelis žodžius.
Tai reikštų, kad Lietuvos valstybė pagaliau išdrįstų oficialiai pasakyti, kas jai yra ir kuo ji laiko 1941 m. Birželio sukilimą – teisėtu ir absoliučiai neišvengiamu tautos sukilimu prieš SSRS okupantus ar hitlerinio Reicho pagalbininkų ginkluotu maištu prieš teisėtą Kremliaus valdžią Lietuvoje.
Belieka priminti, kad šiuo esminiu klausimu jau buvo BEVEIK pasisakyta. 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas buvo priėmęs įstatymą, kuriuo minėta sukilėlių deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu.
V. Landsbergis žino, kieno spaudimu buvo atšauktas priimtas įstatymas
Atrodė, kad Sukilimas grąžinamas į kovų už lietuviškąjį valstybingumą istoriją ir bus tinkamai įamžintas bei prisimenamas. Tačiau po savaitės V. Landsbergio iniciatyva įstatymas buvo atšauktas, arba „sustabdytas“ kaip vis dar esantis „svarstymo stadijoje“.
V. Landsbergis turbūt geriausiai žino, kieno spaudimu ir kam reikalaujant buvo faktiškai atšauktas Seimo jau priimtas įstatymas. Tokio sprendimo užsakovų tikrai buvo ne vienas. Tačiau jo esmė ir padariniai dėl to nei keičiasi, nei sušvelnėja.
Akivaizdu viena: po šio sprendimo kalbėti apie kokį nors Lietuvos valstybės suverenumą istorijos politikos srityje yra paprasčiausiai juokinga.
Jau ketvirtį šimtmečio trunka politinis ir teisinis neapibrėžtumas, kai jokia Lietuvos valdžia neįstengia oficialiu valstybiniu lygmeniu pasakyti, kas buvo ir kuo ji laiko 1941 m. tautos sukilimą. O tuo pačiu aiškiai atsakyti visuomenei į principinį klausimą – tai ar turėjo teisę sukilti tremiama ir žudoma tauta, ar vaizdžiai ir kiek tiesmukiškai pasakant, net ir ano meto aplinkybėmis ji turėjo nuolankiai leistis skerdžiama kaip avių banda?
Deja, šiuo esminius klausimu tvyro tyla, nuo jo bėgama kaip nuo maro.
Birželio sukilimo kolegija arba tautinis leftizmas
Šią Lietuvą dešimtmečius žeminančią ir bent daliai „patriotiškų“ politikų nejaukią padėtį mėginama visaip glaistyti ir slėpti nuo visuomenės.
Tam buvo įkurta ir vadinamoji Birželio sukilimo kolegija, tarp kurios steigėjų šalia A. Ažubalio ir V. Rakučio buvo minimas ir V. Landsbergis, turėjęs vėliau pasirašyti steigimo deklaraciją.
Ar pasirašė ir tapo Kolegijos steigėju – lyg ir nepranešta. Bet ne tai esmė.
Nepalyginamai svarbiau tai, kad Kolegijos įsteigimas ir jos veiklos ypatumai, o galiausiai naujausias Seimo rezoliucijos dėl Birželio sukilimo projektas, duoda svarų pagrindą manyti, jog Lietuvoje praktiškai baigė formuotis politinė srovė, kurios nuostatas derėtų vadinti dešiniuoju, arba tautiniu, leftizmu.
Toks įvardijimas kai ką gali šokiruoti. Bet neskubėkime stebėtis, piktintis ar šaipytis. Mat šitaip įvardijamas iš principo seniai žinomas reiškinys, matytas jau LSSR laikais.
Tada būta vadinamųjų tautinių komunistų. Apibūdinant labai trumpai, tai buvo žmonės, nuosekliai vadovavęsi komunizmo ideologija ir ištikimai vykdę Kremliaus politiką Lietuvoje. Tačiau jie skyrėsi nuo fanatiškųjų lietuviškųjų komunistų internacionalistų tuo, kad nevengdavo pasamprotauti apie lietuviškos Lietuvos, pirmiausia lietuvių tautinės kultūros, išsaugojimą, o kai kada – kai nereikėjo rizikuoti savo gerove ir laisve – net išdrįsdavo šiek tiek pakoreguoti ir sušvelninti Lietuvai ypač pavojingus sprendimus.
Dauguma tų „tautinių komunistų“ turėjo puikią ideologinę ir politinę uoslę, kuri saugojo nuo pavojaus peržengti Kremliaus nubrėžtas raudonas linijas.
Tai prisiminę lengviau suprasime, kas turima omenyje ir yra įvardijama dešiniojo, arba tautinio, leftizmo vardu.
Be abejo turimas omenyje tas pats elgesio ir prisitaikėliško veikimo būdas, kuris sovietmečio tautiniams komunistams leido apsimetinėti tikrais „lietuviais patriotais“, o šių dienų Lietuvoje atgimė ir išsiskleidė visomis „patriotiško“ konformizmo spalvomis ir atspalviais.
Gudravimo ir visuomenės mulkinimo menas
Šio veikimo būdo esmė – teisingai kalbėti ir būti drąsiems smulkmenose, bet lemiamais momentais išduoti pamatinius, tautai ir valstybei išlikti gyvybiškai svarbius dalykus.
Šio gudravimo ir visuomenės mulkinimo meno didžiausi ir neprilygstami meistrai yra tariamai „tikrieji“ TS-LKD dešinieji ir konservatoriai. Tokie kaip A. Ažubalis ir V. Rakutis, kurie įsteigia Birželio sukilimo kolegiją ir rengia konferencijas jo tema.
Tam būtų galima tik pritarti ir džiaugtis, jeigu pro šiuos patriotiškus užmojus ir darbus neprasikištų tas pats LSSR tautinių komunistų veikimo stilius.
Teko griežtai rašyti apie tai, kaip buvo galima lengvai išgelbėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą nuo jį faktiškai sunaikinusios pertvarkos. Tereikėjo minėtiems Birželio sukilimo kolegijos steigėjams ir konferencijų organizatoriams su „konservatyviu dešiniuoju“ L. Kasčiūnu išeiti iš Seimo posėdžių salės – šito būtų užtekę sužlugdyti radikaliai leftistinį ir antivalstybinį LGGRTC sunaikinimo „pertvarkos“ priedanga planą.
Bet jie neišėjo – kelią iš salės pastojo tas pats vidinės baimės slenkstis, kurio niekada neperkopė ir joks tautinis komunistas.
Deja, tautinių leftistų stovykla gausėja ir plečiasi. Jos gretas papildo vis nauji nariai.
Galima tik apgailestauti, kad į šią stovyklą vis atviriau stumiamas ir Nacionalinis susivienijimas. V. Sinica tapo vienu svarbiausių Tautos forumo kritiškai įvertintos Seimo rezoliucijos iniciatorių ir reklamuotojų. Be reikalo, nes rezoliucija skirta apgaudinėti patriotiškiems visuomenės sluoksniams.
Juk, kaip minėta ir norisi baigiant pabrėžti dar kartą – tai yra grynai Lietuvos valstybės požiūrio į sukilimą ir jo politinio bei teisinio vertinimo klausimas.
Galima prirašyti kalnus rezoliucijų-jaučio odų, kad būtina tęsti istorinius Sukilimo tyrimus, šviesti visuomenę apie jo tikrąją reikšmę ir t. t. Tai būtini ir naudingi darbai.
Bet, kaip parodė tautinių komunistų patirtis, tokie darbai tėra POLITINĖS valstybės problemos iš esmės nesprendžiančios smulkmenos.
Tad TF savo rezoliucijoje iš tikrųjų tik paragino nebetęsti senos klaidos – nesekti tautinių komunistų pėdomis ir neiti kriptokolaborantiniu dešiniojo leftizmo keliu.
Nuoroda į pranešimo tekstą rasite ČIA.
Tikrai yra vergų iki šiolei. Tai buvo Lietuvos drąsuolių didvyriškumas. Ir nusikaltėliai, manau, tie, kas tai slepia, dar drąsuoliams pripaišydami nusikaltimus, kurių jie nepadarė.
Tiek šis straipsnis, tiek TF rezoliucija nuo skystų, miglotų ir be jokios Tautai geresnės istorinės ateities, taip vadinamų Sinicos, Ažubalio ir Rakučio paistalų ir akių dūmimo, skiriasi kaip gaivus vandens gurkšnis nuo klampiame liūne užsistovėjusio smirdinčio skysčio.
Ačiū gerb. Autoriams ir jiems pagarba! Užsienyje gyvenantys lietuviai negali patikėti, kad dar yra taip blaiviai mąstančių patriotų jų tolimoje Tėvynėje. Tesaugo juos Dievas.
Tėefo konspiracija ir agresija.
Na, nefinansuojami istorikai žino, kas tokie rėmė ir gelbėjo, sakykime, Viniuką nuo bankroto, nuo žlugimo ir kas jį finansiškai rėmė ir iškėlė. Mūsų kapsukiečiai, matyt, irgi turėjo įsiskolinimų ir buvo remiami, todėl reikia atidirbti – plaut smegenis prastuomenei, bedaliams ir slėpti tiesą pagal viešpačių (lordai) pageidavimą. Mažaraščiai gana gerai žino, kas taip pat finansavo ir Hitlerį, bet šito nežino Kapsukės prapiesoriai, kodėl? Bet jie viską žino mūsų tautos sukilimą. Mes nežinome dezistų finansinės paramos šaltinių, kaip žinome Winnie ir Hitlerio paramos šaltinius. Žinome, kas supirko visas Čerčilio skolas, bet nežinome, kas perka mūsiškių skolas – mokslo pirmūnų skolas, Kapsukės absolventų ir prapiesorių skolas. Mes, runkeliai, šiek tiek gebame ir angliškai skaityti, todėl žinome vien iš Winnie publicistikos, kas tokie įvykdė Spalio rūmų perversmą 1917 metais ir kad tai buvo ne „Rusų revoliucija“ iš mūsų inteligentų numylėtinio rašytinio palikimo. Tai dokumentuota juodai ant balto apie esminį žydų vaidmenį Pasaulinėje bolševikų revoliucijoje. Tai ne mano išsigalvojimas, o buvusio anglų Britanijos imperijos premjero Winnie, Karo ministrų kabineto pirmininko, išvada. Jis aiškiai juodai ant balto parašė apie tai dar 1920 m. vasario 8 d. Londono „Illustrated Sunday Herald“ numeryje, savo straipsnyje su aiškiai net mažaraščiams suprantama kalba ir išvada, bet ne mūsų prapiesoriams. Ir kokie čia mūsų užkampio istorikai tai nori nuneigti, netyrinėję nei Maskvos, nei Londono archyvų, kurie vėl buvo ilgam užrakinti nuo visuomenės, kad prasčiokai nieko nežinotų ir būtų laikomi ***** , būtų lengvai vedžiojami už nosies ir kiršinami tarpusavyje, kaip mes, va, čia runkeliokai?
Kai pasaulis, ypač Amerika, tebegyvena II pasaulinio karo mitologija, tenka prie jos derintis. Didžiuotis dėl to derinimosi nėra kuo, bet praktiškai tenka. Ir tikriausiai teks ne amžinai. Dabar svarbu, derinantis prie svetimos mitologijos, pačiam ja neįtikėti.
Patartina antro žodžio pavadinime vengti.
Baimė ateina iš požemių, iš tamsos, ne iš Dangaus, todėl „prakeikta baimė” yra tikslus apibūdinimas. Į Seimą atėję turi kautis kaip liūtai dėl Lietuvos istorinės tiesos, o ką mes matom? Drebančių kiškių gaują: ” Ką Briuselis, ką Rosija pasakys? Juk ir man gyventi reikia…”
Atkuriant Lietuvą 1990 mirštamai buvo reikalinga Vakarų parama, o ankstesnis bandymas atkurti (Birželio sukilimas), naudojantis nacionalsocialistinės Vokietijos okupacija, metė šešėlį ir ant Sąjūdžio . Vakarų Europos sąmonė buvo ir tebėra užvaldyta paprastos minties, kad net bolševizmas buvo geriau už nacizmą, kurį V. Europa, skirtingai nuo bolševizmo, išbandė ant savo kailio. Na, ir po sukilimo sekęs žydų išžudymas, kurių lietuviai anaiptol nelaikė pagalbininkais atkuriant nepriklausomybę. O tikslinimas kas ir kaip, neatitiko (ir neatitinka) galingos žydų ir komunistų propagandos Vakaruose sukurto nacistų talkininkų įvaizdžio . Vakarai neturi DVIEJŲ OKUPACIJŲ patirties, o Vokiečių liudijimai, suprantama, nesiskaito, štai kur problema. Ir tik iš dalies mūsų pačių atliktas namų darbas keičiant europiečių supratimą, nes ir patys sau trukdome..
Kodėl socialistinio internacionalo (pasaulinis socializmas) sutrumpintai nevadini? Gal dėl to, kad baigei Kapsukę su pagyrimu, medaliu, ordinu, ar dar, bala žino, kuo? Gal net su įsipareigojimu, geriau žinai, kam? Norėtume patikslinimo, juk visgi garbingas ir orus Jūs esate žmogus, tiesa? Aš pamenu laikus, kai Gen. sekr. drg. L. Brežnevas atsistojęs su savo partiečiais visa kakarine traukė Internacionalą – Internacizmo (Pasaulinio socializmo) himną. Vamzdyje yra, gali pasižiūrėti. Būdamas sov. kariuomenėje nelaimėliu ne savo valia irgi turėjau traukti, kitaip būčiau gavęs į tarpuakį ir užmestas leisgyviu ant „koikės”. Mano laikais ko tik nedarė tėveliai, kad jų vaikams netektų tarnauti Sovietų kariuomenėje, nežinai? TSRS ir Visuotinės istorijos zubrylos ir pseudo moksliukai jos išvengdavo ir nebūdavo sužalojami vienaip ir kitaip. Net galingasis CK sekretorius Šepetys sugebėjo apsaugoti savo sūnų, tiesa?
Tiesos siekis prastuomenei uždraustas ir už jį skaudžiai baudžiama. Mokslo pirmūnams ji nerūpi – tik karjera deziuko pagalba.
Kas per padugnės sugeba du kart paspausti nykštuką žemyn?
Julesai, taip ir toliau, netylėk.
Garai, kad keliamas šitas klausimas.