Jonas Jasaitis. Žmogiškumo naikinimo planai

Sraipsnyje nagrinėjama, kodėl po Antrojo pasaulinio karo žadėta taika taip ir netapo tikrove, o pasaulis pasuko naujų konfliktų keliu. Autorius kelia klausimus dėl sovietinių nusikaltimų nutylėjimo, Baltijos valstybių likimo ir tarptautinių organizacijų neveiklumo. Tai provokuojantis žvilgsnis į pokario pasaulio tvarką, tautinės tapatybės išsaugojimą ir šiandienos civilizacinius iššūkius.

Nepraėjus nė dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo paaiškėjo, kad ilgalaikės taikos ir ramybės vizija vis labiau tolsta. Viltys, kad nesutarimus tarp tautų ir valstybių bus galima išspręsti tarptautinėmis derybomis, sparčiai blėso.

Dar ne visi nuo karo metų likę griuvėsiai buvo sutvarkyti, ne visuose tuomet žuvusių kapuose žemė spėjo susigulėti, dar neišdžiūvo savo vaikų nebesulaukusių motinų ašaros, o nauji kruvini neramumai prasidėjo įvairiuose planetos kampeliuose: Korėjoje, Vietname, Afganistane, Vengrijoje… Tarsi daugiau kaip 50 mln. gyvybių nusinešęs pasaulinis karas buvo per maža pamoka žmonijai siekti visuotinės taikos.

Labai greitai išryškėjo, kad taikų gyvenimą turėjusi užtikrinti po karo sukurta politinė struktūra – Jungtinių Tautų organizacija (JTO) yra neveiksni. Nors ji dosniai finansuojama, bet jos poveikis pasaulio raidai per visus jau praėjusius pokario dešimtmečius praktiškai buvo ir yra beveik nulinis.

Gal tik žmonijos kultūros paveldo išsaugojimo srityje šiek tiek daugiau padirbėta. Tačiau kuo galima pateisinti, kad tokioms valstybėms, kaip Rusija ir Kinija, suteiktas Saugumo Tarybos nuolatinio nario statusas ir veto teisė? Ar valstybės teritorijos dydis yra vienintelis kriterijus?

Didžiausia kliūtis taikos įtvirtinimui buvo (ir vis dar yra) labai paviršutiniškas karinių konfliktų priežasčių ir jo sukėlėjų kaltės įvertinimas, po karo lėmęs nemažos dalies Europos padovanojimą Stalino imperijai. Visuomenei buvo įbruktas itin primityvus pokarinės Europos žemėlapis.

Pavyzdžiui, nors JAV jau buvo daug kartų patvirtinusios, kad nepripažįsta teisėtu Baltijos šalių prijungimo prie vadinamosios „sovietų sąjungos“, tačiau vietoje reikalavimo nedelsiant atkurti šių valstybių nepriklausomybę, buvo įtvirtinta jų okupacija, užtrukusi visą penkiasdešimtmetį.

Net siaubingiausi sovietinės kariuomenės nusikaltimai prieš civilius gyventojus liko neaptarti ir neįvertinti, tarp jų ir tokia humanitarinė katastrofa, kaip jokios sienos su Rusija neturinčio Karaliaučiaus krašto vietinių gyventojų išžudymas ir jo apgyvendinimas sovietinio režimo atkeltais asmenimis. Todėl pokarinė situacija netrukus buvo įvardinta kaip Šaltasis karas (1946-1991).

Jau per pirmuosius pokario metus ėmė ryškėti naujos ekonomikos ir politikos raidos kryptys, formavosi nauja pasaulio lyderių karta. Išsiaiškinti, kas sudarys pokarinio pasaulio faktinę, nors ir neformalizuotą „pasaulio vyriausybę“, buvo svarbiausias žvalgybos tarnybų uždavinys.

Apie tai parašytos didžiulės monografijos, parengta nesuskaičiuojama gausybė pokarinės ekonomikos ir politikos pokyčius aptariančių apžvalgų. Siekta išsiaiškinti šią „vyriausybę“ sudarančių asmenų pažiūras ir pasaulio ateities vizijas bei jų siūlomus pagrindinių problemų sprendimus.

Įtakingiausi pokario veikėjai netrukus prakalbo apie tai, kad planetos gyventojų skaičius auga per greitai. To laikotarpio tyrėjų šaltiniuose užsimenama, kad optimalus gyventojų skaičius būtų artimas vienam milijardui, o likusieji neva yra tik rimta kliūtis pasaulio pažangai. Pradėta ieškoti priemonių, kaip jį radikaliai sumažinti.

Naujo pasaulinio karo rengimo planai tuo metu buvo neperspektyvūs. Juk apsisaugoti nuo moderniausių branduolinio ginklo priemonių nepadės jokie bunkeriai, o ilgus dešimtmečius išsilaikanti branduolinė tarša daugelį vietovių, kuriose galima plėtoti verslą, būtų neįmanoma.

Nuo pasaulines epidemijas sukeliančių virusų iš tikrųjų nepadeda jokie priešnuodžiai: kovido epidemija ilgam tapo mūsų siaubu. Nė vienas žudikas nenori žūti pats. Liko tik pati efektyviausioji priemonė – žmonijos žmogiškumo naikinimas: pasikėsinta į svarbiausias žmonijos vertybes: unikalią tautų kultūrą, meilę ir šeimą, dorovę, atmintį ir tikėjimą gyvenimo prasme. Užsibrėžta sunaikinti asmenybės gyvenimo tikslo suvokimą.

Šio tikslo nesuvokiantys asmenys yra baisesni už bet kuriuos plėšrūnus ar mikrobus. Pasižiūrėkime ir į pačių turtingiausių asmenų gyvenimą: tik retas iš jų yra laimingas: milijardai dolerių ar eurų laimės neatneša.

Planetą sudaro žemynai, išsidėstę skirtingose regionuose. Juose gyvenantys žmonės yra labai skirtingi net ir fizine prasme – skiriasi jų ūgis, odos spalva, veido bruožai ir kt. Dar labiau skiriasi jų gyvensenos modeliai, šeimos samprata, religija ir nacionalinė kultūra. Kai kuriose vietovėse praktiškai nesilaikoma monogaminės šeimos – tėvas, motina ir jų vaikai – struktūros.

Visiškai skirtinga ir kasdieninės buities samprata. Čikagoje teko stebėti gatvių ir namų tvarkytojais paskirtus asmenis, atvykusius iš Afrikos, visiškai nesuvokiančius šio darbo prasmės: savo gimtinėje jie net nebuvo įgiję tokių darbų, kaip langų valymas ar grindų plovimas, patirties. Nepamirškime ir to, kad skirtingų vietovių gyventojai turi savitas mitybos sistemas, kurias lemia ir tų vietovių klimatas bei ūkininkavimo praktika.

Pasaulyje veikia skirtingos religinės sistemos: krikščionybė, islamas, budizmas ir kt. Kiekviena tauta yra sukūrusi unikalų etnokultūrinį paveldą. Tačiau dabartinė, faktiškai jau valdanti pasaulio vyriausybė užsimojo šį paveldą sunaikinti, diegdama vadinamo „pasaulio piliečio“ kūrimo viziją. Tokiems, atsiprašant, piliečiams nesvarbus joks etnografinis paveldas.

Kur begyventų, juos domina tik pragyvenimo kaštai. Apie pareigas prieglobstį jiems suteikusioms valstybėms jie net nesusimąsto. Kur begyventų, jie dažniausia bendrauja primityvų ir labai ribotą žodyną turinčia „globish“ šnekta.

Pokarinis pasaulis liko kurčias ir abejingas masiniam Baltijos šalių gyventojų trėmimui į Arkties regiono vietoves, kur net žolė neauga. Kai JAV lietuvių kilmės rašytoja Rūta Šepetys leidykloms bandė įteikti savo knygos „Tarp pilkų debesų“ rankraštį, jų atstovai šią knygą suvokė kaip nepatyrusios autorės bandymą įbrukti jokios vertės neturintį „siaubo romaną“.

Apie tai, kad čia aprašyti nenuginčijamais faktais pagrįsti sovietinio režimo represijų faktai, jie niekaip nenorėjo patikėti. Tik tada, kai šią knygą išspausdino kelios leidyklos, skaitytojų susidomėjimas privertė pripažinti jos vertę. Keliose valstybėse ji netrukus buvo įtraukta tarp rekomenduojamų užklasiniam skaitymui.

Kai dirbdamas JAV lietuvių savaitraščio „DIRVA“ redaktoriumi, vieną rytą eidamas į darbą buvau užkalbintas T. Ruzvelto progimnazijos mokinių, vienas iš pirmųjų jų klausimų buvo: „Iš kurios valstybės esate?“. Nežiūrint to, kad Klyvlande (Ohajo valstijos mieste, išsidėsčiusiame ant Erie ežero kranto) tuo metu dar gyveno gana gausios išeivių iš Baltijos valstybių bendruomenės, šie mokinukai jokios rimtesnės informacijos apie tas šalis neturėjo.

Pasidomėjus, ką jie žino apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, atsakymas buvo: „Žydų holokaustas.“ Tokios sąvokos, kaip sovietinės tremtys, mirties stovyklų – gulagų sistema, KGB teroras ir pan. jiems buvo visai negirdėtos. (Tęsinys – kitame leidinyje)