Pastarųjų dešimtmečių praktika patvirtino, kad veiksmingiausia žmonijos naikinimo priemone yra kėsinimasis į žmogiškumo pamatus, jų nuolatinis menkinimas ir griovimas.
I dalis ČIA.
Kodėl per visus tris atkurtos valstybės dešimtmečius besitęsiantis puolimas prieš pačius gražiausius ir vertingiausius žmogaus bruožus – gimtinės jausmą, meilę ir šeimą, dorovę ir ištikimybę stiprėja?
Iš žmogiškojo bendravimo siekiama pašalinti arba bent suprimityvinti žmogaus gyvenimo tikslo ir pareigos supratimą, pagarbą ir savigarbą, tarpusavio santykius siejant tik su materialinių ir fiziologinių poreikių tenkinimu. O tai reiškia ne ką kitą, kaip bandymus žmogų prilyginti gyvuliui ar net augalui.
Bandoma neurofiziologijos metodais aiškinti psichologijos ir edukologijos reiškinius, apibūdinant tokius esminius žmogaus bruožus, kaip mąstymas, kalba, atmintis ir jausmai.
Bandymai eliminuoti tėvų vaidmenį
Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo bandymai iš žmogiškojo bendravimo išbraukti šeimos, tėviškės ir gimtinės sampratą, pagarbą gimtajai kalbai ir etniniam paveldo temas. Kėsinamasi net į vaikų bendravimą su tėvais, tėvų teisę ir pareigą rūpintis savo vaikų išsilavinimu ir ugdyti tuos jų asmenybės bruožus, kurie lemia asmenybės vertę. Jau baigėsi aštuntas pokario dešimtmetis, kai bandoma suprimityvinti tėvų vaidmenį, suvedant jį tik į fiziologinius naujos gyvybės pradėjimo ir vaikų materialinio aprūpinimo procesus. Ir tai ne tik surogatinės motinystės propaganda, bet ir prekyba embrionais, įrodinėjant neva taip padedama šeimoms, negalinčiomis įprastiniu būdu susilaukti palikuonių, o iš naujagimių atimant vieną iš svarbiausių asmenybės teisių – pažinti savo tėvus.
Prieš porą metų teko skaityti aršiu ateistu prisistačiusio tyrėjo tarptautinei skaitytojų auditorijai parengtą tekstą, kuriame pranešama apie neva labai sėkmingus bandymus „išvaduoti“ moteris nuo nėštumo ir gimdymo. Iliustracijose matoma eilė vonelių, prijungtų prie aparatų, teikiančių pradėtam kūdikiui skirtas paslaugas.
Autorius itin liaupsino šiuos „tyrimus“, įrodinėdamas, kad tokiose vonelėse augantiems kūdikiams jų maitinimo ir kiti poreikiai bus tenkinami itin kokybiškai. Atseit, nebus ir jokių įprastinio gimdymo metu pasitaikančių grėsmių. Tačiau nebeslepiama, kad tokiose vonelėse išaugę kūdikiai neturės ir jokių fizinių bei emocinių ryšių su juos pradėjusiomis moterimis. Įnirtingai bandoma paneigti kūdikio ir motinos ryšio būtinybę.
Tenka priminti, kad dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, kai kuriose karinėse laboratorijose buvo bandoma sukurti būtybes, neturinčias žmogui būdingo aplinkos ir savo vaidmens suvokimo. Vadinamieji „zombiai“ būtų tapę jokių žmogiškų jausmų neturinčiais kareiviais. Taigi ir vadinamų naujųjų tyrėjų užmačios kūdikius atskirti nuo motinų ir auginti juos „mechanizuotose“ vonelėse nėra jokia naujovė. Tikslas tas pats – bejausmių padarų, tik išoriškai panašių į žmones, „gamyba“.
Pretenzijos tobulinti (o gal nuvertinti?) žmogiškumo sampratą
Aptariamo neva mokslinio straipsnio autorius tiesmukiškai ignoruoja esminius žmogaus bruožus, skiriančius jį nuo gyvulių arba augalų. Įrodinėjama, žmogus yra labai netobulas: pamiršta, supyksta, suserga, nesirūpina savo fiziniu pajėgumu ir t. t. Primenama, kad jau sukurta gausybė įrenginių, implantuojamų į žmogaus kūną: automatiškai atrakinančių būsto duris, įjungiančių ir išjungiančių jo apšvietimą ir šilumos reguliavimą ir t. t.
Kuriami ir smegenų implantai, suteikiantys asmeniui neribotas veiklos galimybes. Tačiau iš tikrųjų tokiais įrenginiais bandoma išsiaiškinti, kaip dirba žmogaus smegenys, formuojasi jausmai, kaip atsiranda arba atmetami sprendimai. Tokių (beje, itin gausiai finansuojamų“) tyrimų tikslas išsiaiškinti, kaip vyksta žmogaus mąstymas, kaip atsiranda ir keičiasi jausmai. Iki šiol jokie tyrimai šios žmogaus paslapties neatskleidė.
Gana efektyviai žmogiškumas naikinamas, mažinant tiesioginį žmogiškąjį bendravimą. Jau nieko nebestebina, kad net greta sėdintys asmenys ne kalbasi (nors niekas netrukdo), o bendrauja, spaudydami mobiliųjų telefonų mygtukus – per „veidaknyges“ ir kitas kompiuterines priemones. Šie procesai ypač išpopuliarėjo COVID epidemijos metu.
Epidemija seniai baigėsi, bet virtualiojo bendravimo populiarumas nė kiek nesumažėjo. Dar daugiau: ši metodika įžūliai skverbiasi ir į žmogaus darbinę veiklą bei švietimo sistemą, platindama taip vadinamąjį „nuotolinį dalyvavimą“, kurį akylūs stebėtojai tiksliai įvertino kaip savotišką tinginystės ir pasitraukimo iš darbovietės kolektyvo formą.
Naujausi psichologų ir edukologų tyrimai patvirtino, kad žmonių tiesioginis bendravimas sparčiai traukiasi. Net besimokantis jaunimas didžiulę savo asmeninio laiko dalį skiria vadinamajai „viešajai erdvei“.
Jokia paslaptis, kad žymi šios veiklos dalis naudojama neefektyviai, o gauta informacija neperkeliama į atmintį, nes ji neturi jokios pažintinės vertės. Atvirai kalbant, taip didėja tuščiai praleidžiamo laiko dalis.
Virtualiojo bendravimo praktika dažniausiai neturi jokios vertės asmenybės formavimuisi, o neretai daro netgi neigiamą įtaką: plinta primityvaus ar net ciniško bendravimo stilius, keiksmažodžiai, vyrauja niekinantis požiūris į pašnekovą. Tokio, atsiprašant, bendravimo modelis jau persikėlė ir į viešąjį tiesioginį bendravimą, jau ne nekalbant apie gebėjimą mandagiai kalbėtis. Todėl net ir tokie vertinimai, kad „sąžinė ir dorovė yra ne šių laikų dimensijos“, įsitvirtina net labai skirtinguose visuomenės sluoksniuose, prisidėdami prie susipriešinimo ir vienišumo plėtros.
Daugeliui turėtų būti aišku, kad valstybės stiprybę lemia ne tik turimų karinių junginių ar šios paskirties objektų akaičius. Kai visuomenė nebesuvokia susitelkimo prasmės, ji vis labiau artėja prie stichiškai susidariusios ir nebevaldomos bandos statuso – tarsi atsitiktinai į sendaikčių turgų suplūdę asmenys.
Pavyzdžiui, apie ką liudija tai, kad net jau kelis dešimtmečius tame pačiame daugiaaukščiame gyvenantys asmenys niekaip nepajėgia ateiti į namo bendruomenės susirinkimą, kuriame sprendžiamas namui būtino remonto arba jo aplinkos tvarkymo, pavyzdžiui, stogo remonto, skylių sienose užtaisymo ar nuosavų automobilių parkavimo aikštelės klausimai? Kodėl gyventojai niekaip nesuvokia, kad būtent jie gyventojai yra tikrieji namo savininkai?
O apie ką liudija katastrofiškai mažėjantis savivaldos ir net Seimo rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų skaičius. Atsakymas yra vienas ir tas pats: patys gyventojai nebesuvokia, kokių permainų jie tikisi, kaip įsivaizduoja savo valstybės viziją.
Nesusitelkusioje visuomenėje labai lengvai plinta neigiami Seimo ir Vyriausybės veiklos vertinimai. Tokios valstybės gyventojai kaip neginčijamą išvadą priima, pavyzdžiui, tokius vertinimus: „Visi jie – vagys“. O juk derėtų pirmiausia paklausti savęs, ką tu pats padarei, kad būtų kitaip? Ar tikrai esi tik lėlių teatro marionetė? Ar tikrai visi, patekę į valdžios institucijas, nesugeba nieko teigiamo nuveikti? Ar tikrai nėra jokių teigiamų poslinkių?
Ar nėra didžiausia vertybė, kad šitiek dešimtmečių gyvename taikos sąlygomis? Be abejo, tikrai yra taisytinų dalykų, tačiau prisidėti gali tik susitelkusi ir savimi tikinti visuomenė?
Pagaliau, ar tikrai žinome savo valstybės išteklius ir pasiekimus?
Pavyzdžiui, ar galėtume atsakyti, kokios naudingos iškasenos yra mūsų teritorijos gelmėse ir kaip jos naudojamos?
Kurie Lietuvos mokslininkai yra įnešę svarų indėlį į pasaulio mokslą?
Kokios mūsų didžiausios stiprybės ir silpnybės? Kaip tas stiprybes galime panaudoti, o silpnybių atsikratyti?
O dabar atkreipkime dėmesį į vis stiprėjantį srautą publikacijų apie vadinamąjį „dirbtinį intelektą“.
Šios neva mokslinės informacijos sraute pastoviai kartojama, kad dirbtinis intelektas vis labiau pranokstą žmogiškąjį. Apie ką liudija tokie tvirtinimai? Ko jais siekiama?
(Tęsinys – trečioje dalyje)
