Laisvūnas Arlauskas
Pozicija.org portalas paskelbė Žilvino Svitojaus straipsnį „Gal Arkadijus Vinokuras siekia demoralizuoti Lietuvos visuomenę menkindamas rezistenciją? Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę“.
Jame autorius rašo, kad A. Vinokūras bando teigti, jog 1941 m. birželio sukilimas nebuvo sukilimas todėl, kad tuo metu sovietų kariuomenė traukėsi nuo prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo.
Tačiau šis argumentas nekeičia sukilimo apibrėžimo absoliučiai niekuo. Istorijoje daugybė sukilimų ir revoliucijų vyko būtent tada, kai valdžia buvo susilpnėjusi, pralaimėjo karą ar traukėsi.
Sukilimo sąvoka nepriklauso nuo to, ar okupacinė valdžia tuo metu buvo stipri, ar silpna, puolė, ar gynėsi. Esminis kriterijus yra tai, ar vietos gyventojai organizuotai ir politiškai motyvuotai pakilo prieš esamą valdžią siekdami ją nuversti arba atkurti savo politinę tvarką.
Raudonosios armijos atsitraukimas nepanaikina fakto, kad Lietuva tuo metu buvo Sovietų Sąjungos okupuota teritorija, kad sovietinės institucijos dar veikė, kad sukilėliai užiminėjo administracinius objektus, nuginkluodavo sovietų dalinius, perimdavo valdžią miestuose ir miesteliuose bei paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.
Vadovaujantis logika, kad „okupantas jau bėgo, todėl sukilimo nebuvo“, reikėtų abejoti daugelio pasaulio tautų išsivadavimo kovomis, nes nemaža jų dalis vyko būtent okupacinės valdžios krizės, karinio pralaimėjimo ar atsitraukimo metu. Toks kriterijus nėra naudojamas nei politologijoje, nei istorijos moksle.
Todėl teiginys „raudonoji armija bėgo, vadinasi nebuvo sukilimo“ yra ne istorinis argumentas, o retorinis triukas, kuriuo bandoma paneigti patį lietuvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai faktą.
Į tai emocingai sureagavo pats A. Vinokuras, parašęs redakcijai laišką, kuriame mėgina paneigti ne vieną dešimtmetį transliuojamą vienintelę Kremliaus istoriografijai būdingą Birželio sukilimo interpretaciją – esą sukilėliai ir pokario partizanai buvo naciai bei žydšaudžiai. Jis para
Žemiau pateikiamas jo atsakymas Žilvinui Svitojui.
Gerbiamas Žilvinai,
Perskaičiau Jūsų straipsnį ir privalau konstatuoti: tai nėra profesionalios publicistikos ar diskusijos pavyzdys. Tai – tipiško propagandinio straipsnio modelis, kuriame vengiama dekonstruoti oponento poziciją punktas po punkto, pasirenkant kur kas žemesnį, ad hominem lygį. Jūsų tekstas neatlaiko objektyvaus straipsnio-atsakymo autoriui standartų – Jūs nesistengiate diskutuoti, Jūs bandote diskredituoti.
Savo teksto antraštėje klausiate, ar siekiu „demoralizuoti Lietuvos visuomenę menkindamas rezistenciją“. Tai – manipuliacija. Rezistencija rezistencijai nelygi. Aš su pagarba vertinu 1794, 1861, 1863, 1944–1952 metų sukilimus bei 1988 metų Sąjūdį. Jų tikslas buvo demokratinės Lietuvos atkūrimas ir laisva valstybė visiems jos piliečiams. Tuo tarpu Jūs akivaizdžiai siekiate išaukštinti tik vieną – 1941 metų pronacistinę tvarką, kuri savo pagrindu rėmėsi dalies Lietuvos piliečių sunaikinimu.
Jūs klausiate, ar mano parama Ukrainai nėra „fasadas“. Šis Jūsų klausimas – ne tik neetiškas, bet ir parodo Jūsų visišką informacijos stoką:
Dar 2018 metais kartu su Jonu Ohmanu vežiau dronus Ukrainos gynėjams.
Lankiausi pafrontės ruožuose, matydamas karo realybę ne iš kabineto, o savo akimis.
Dirbau su paaugliais, patyrusiais karo traumą, padėdamas 20-iai mokyklų Stanicos Luhanskajos rajone.
Kai klausiate apie „fasadą“, leiskite man paklausti Jūsų: ką veikėte sovietų laikais? Aš, būdamas sovietų laikų disidentu, 1970 metais buvau suimtas KGB už Baltijos jaunimo antisovietinės pogrindinės organizacijos kūrimą. Buvau vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų, savanoris, pirmasis neoficialus karinis atašė (vadovaujant Audriui Butkevičiui). 2001 metais Prezidentas Valdas Adamkus man atkūrė Lietuvos pilietybę. Tad „fasado“ ieškokite kitur – savo tekstuose, kuriais bandote sukompromituoti žmogų, visą gyvenimą skyrusį Lietuvos nepriklausomybei ir vertybiniam nuoseklumui.
Jūs bandote pavaizduoti 1941 m. sukilimą kaip vienareikšmį didvyriškumą, tačiau ignoruojate faktą, kad jis buvo organizuotas nacistinės diktatūros ideologijos pagrindu. Jūs savo tekste visiškai praleidote 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją, kurioje Lietuvos partizanai aiškiai atsiribojo nuo bet kokių totalitarinių rėžimų ir rėmėsi demokratiniais principais. Tai – tikrasis rezistencijos standartas, kurio Jūs savo tekste vengiate.
Savo tekstu Jūs elgiatės lygiai taip pat, kaip tie, kuriuos pats kritikuojate – taikote psichologinio karo priemones, siekdamas nutildyti oponentą ir įtvirtinti vienintelį „teisingą“ naratyvą. Tai – ne diskusija, o bandymas cenzūruoti istorinę tiesą. Tikiuosi, kad ateityje gebėsite pakilti virš asmeninių atakų ir diskutuoti remdamasis faktais, o ne propagandine retorika.
Arkadijus Vinokuras
A. Vinokuro laiškas yra puikus pavyzdys, kaip žmogus, kaltindamas kitus propaganda, pats ją kuria.
A. Vinokuras skundžiasi ad hominem argumentais, tačiau beveik pusę laiško teksto skiria ne istoriniams faktams, o savo biografijai – KGB areštui, tarnybai Krašto apsaugoje, Prezidento atkurtai pilietybei. Tai nėra argumentas istoriniame ginče – istorijos klausimai sprendžiami ne autobiografijomis.
Dar daugiau, A. Vinkuras, pasitelkdamas klasikinę šmeižto techniką kaltina Ž. Svitojų neva šis gina „pronacistinę tvarką“. Tačiau pastarasis gina Lietuvos tautos teisę 1941 m. birželio 23 d. atkurti savo valstybę. Šią teisę pripažino ir pats Lietuvos Respublikos Seimas, 2000 m. priimdamas įstatymą dėl Laikinosios Vyriausybės paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu. Apie šį faktą A. Vinokuras nutyli.
Jis vengia užsiminti apie NKVD Telšių kalėjime kalintus 162 kalinius, apie tą pačią Birželio sukilimo dieną Rainių miškelyje įvykdytą minėtų kalinių egzekuciją – žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, 35 žmonėms sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti (LGGRTC informacija).
Tą pačią 1941 m. naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją sovietų aktyvistai Rokiškio rajone, Juodupėje, pradėjo žvėrišką jau likviduotos Šaulių sąjungos 13-os narių egzekuciją – Juodupės komunistai ir komjaunuoliai surinko iš gyventojų radijo aparatus, kad šie negalėtų klausytis žinių ir pradėjo vietinių Šaulių organizacijos narių areštus – visi jie buvo itin žiauriai nukankinti ir nužudyti.
Birželio 25 d. prie Panevėžio cukraus fabriko NKVD sušaudė 19 politinių kalinių: ūkininkus, gimnazistus, valstybės tarnautojus, policininką, muziejininką, mokytoją, prekybininką ir kitus.
Birželio 26 d. Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje sovietai automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais sušaudė, manoma, apie 260 žmonių – kalinių, tarnautojų ir jų šeimų narių. Gyvybės ženklus rodę sužeistieji buvo pribaigti durtuvais, o į lavonų ir sužeistųjų krūvą numesta granata.
O kur dar visi mažesni miestai, miesteliai ir kaimeliai, taip pat patyrę abiejų režimų žudynes: Girininkai, Juodupė, Kazlų Rūda, Kirciliškės, Kretinga, Krušonys, Kveciai, Mardosai, Padusys, Petrašiūnai, Raseiniai, Rupiekiai, Seda, Švendūna, Verstaminai, Zarasai.
Naktį iš birželio 22 į 23 d. iš Kauno kalėjimo Minsko kryptimi išvežta, įvairiais duomenimis, 90-118 kalinių. Molodečne, prieš pat Minską, dalis traukinio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Būtent ši kalinių grupė birželio 26 d. sušaudyta šalia Bigosovo (šalia dabartinės Baltarusijos ir Latvijos sienos) geležinkelio stoties. Tarp nužudytų žmonių buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Bizauskas.
Šalia Bigosovo geležinkelio stoties taip pat buvo sušaudyti tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, moksleivis Albinas Sakalas, mjr. Stasys Šaulys, amatininkas Jonas Šeškūnas ir studentas Juozas Kazys Vosylius.
Minsko kalėjime buvo sušaudyti vienuolis Martynas Gedvilas, tarnautojai Bronius Kantauskas ir Vladas Raupys, žurnalistė Vanda Pranckonienė, plk. Steponas Rusteika, Jonas Šleinys ir kpt. Albertas Švarplaitis.
Birželio 25 d. rytą iš Minsko kalėjimo išvaryta apie 2000 kalinių, tarp kurių buvo moterų, vaikų ir dalis atvežtų lietuvių. Varant pėsčiomis, nuo kolonos atsiliekantys kaliniai buvo pakeliui šaudomi. Birželio 26 d. jie buvo suvaryti į Červenės kalėjimą. Naktį vėl išvaryti toliau ir Červenės miške sušaudyti.
Gal A. Vinokuras yra pajėgus pagaliau užduoti sau nelengvą ir gana keblų istorijos klausimą – tai prieš ką vis dėlto sukilo Birželio sukilėliai?
Autorius yra „Pozicijos“ bendradarbis.
Rezistencijos nelygintinos. Kaip besistengtum jas paneigti,- jos yra rezistencija.
Mūsų šalyje infiltruota agentūra, Vinokurai, Zingeriai, Kuklianskos ir kompanija, tai ne Izraelio, o Maskovijos žydai-rusai.
Kodėl lietuviai tiems Maskvos atstovams leidžia išsidirbinėti Lietuvoje, klausimas lieka atviras.
Prieš okupantus ir vietinius kolaborantus. Prie kolaborantų, vokiečiams primygtinai patariant, priskiriant VISUS žydus. Galima spėti, patys lietuvai iki to nebūtų dasigalvoję, bet nebepatikrinsi.
O pats rėmeisi internacistine Sovietijos jėga, tiesa? Sovietine ir jų sąjungininkių ideologija, rašydamas šį komentarą? Prašom patikslinti kuo rėmėtės?
Niekas neprašo draugo Vinokuro aitkinti mums mūsų istoriją, mes patys išsiaiškinsim kas ir kaip buvo be pašalinių pagalbos, tuo labiau žydų…Didžiausia problema yra ta, kad bet kas ar tai būtų žydai ar lenkai gali laisvai, nevaržomai dergti mūsų didvyrius dėl paprastos priežasties…jie puikiai žino, kad atsakyti už dergimą nereikės….Stebėtis netenka, kai valdžioje buvusių stribų, bolševikų ir kitų padugnių palikuonys….kaip sakoma varnas varnui akies nekerta….
41 metų sukilimas rėmėsi realia nacistinės Vokieijos jėga, kas be ko, ir ideologija. Tačiau bolševikinė okupacija ir pati nuteikė žmones prieš žydus. Vertinant iš dabar, rimtos pretenzijos galėjo būti reiškiamos mažai daliai visų žydų , pagal skaičių, maždaug keliems tūkstančiams kominterninių komunistų kolaborantų. Maždaug tiek kaip ir lietuvių komunistų. Jeigu vokiečiai būtų atėję kaip neutrali jėga: išvadavusi ir pasakiusi dabar tvarkykitės patys, ir su žydais irgi, vargu tolesni įvykiai būtų vykę ta pačia klaikia kryptimi kaip realybėje.Niekada nesužinosime, bet kaip tik tada visa atsakomybė būtų tekusi lietuviams. Dabar gi galima sakyti, kad pradioje visus sukilėlius vienijo valstybės atkūrimas, bet aktyviausi buvo žmonės nukentėję nuo bolševikinių represijų. Vien prieš savaitę iki karo ir sukilimo ištremti dešimtys tūkstančių reiškė, kad šimtai tūkstančių prarado gimines, draugus, bendradarbius , pažįstamus. Kada nepriklausomybės atkūrimas ne ypač sekėsi, reali apsiskelbusi lietuviška valdžia buvo butaforinė, nukrypusius nuo kilnių tikslų į paprasčiausią kerštą, dar neatvėsusius po sukrėtimų, sunku buvo suvaldyti…Kiek tarp jų buvo nusipelniusių kriminalinių kaltinimų nekaltų žudymu ir genocidu? Irgi matyt keli tūkstančiai. Žydai berods turi šiokius tokius sąrašus, o lietuviau savų neprietelių, bolševikų kolaborantų ar turi?
„Pretenzijos mažai daliai žydų”…? Mano tėvas buvo Kaune, kai ten įžengė rusai. Žydų jaunimas žygiavo Laisvės alėja dainuodami : …thry tankistai, thry viesioly ch draugą…” ir stumdė žiopsančius lietuvius. O kiek parašytų donosų?
Taigi, kiek prirašyta donosų? Tie kas suskaičiavo priėmė sprendiną žudyti visus žydus, taip? Jaunimas žygiavo…Ir vėl – kiek?. Kiek buvo žygiavusių, kad galima būtų imtis visų žydų išnaikinimo? Net jei žygiavo 2000,tai buvo 1 proc nuo visų Lietuvos žydų.. Ir dauguma tarp žygiavusių (spėju) paprasčiausiai džiaugėsi kad Lietuva atiteko rusui,,o ne vokiečiui. Už tai šaudyti? Galima žinoma, bet geriau suskaIčiuoti iki 10, kad pats neįklimptum, kaip tie žydai, į svetimų planų vykdytojus ir pagalbininkus .