Štai aš vaikystėje norėjau būti miškininku. Tai įrodymas, kad niekados neskraidžiau padebesiais net savo norų sferoje, nepuoselėjau troškimų užaugęs tapti lakūnu ar kosmonautu, kaip anuomet dažnai būdavo tarp mano bendraamžių.
Tačiau artimieji stebėjosi tokiu keistu vaiko noru, nes niekas iš jų neturėjo jokio artimesnio ryšio su miškais, jeigu nelaikysime pasižadėjimu miškui rudenį prabundančios grybavimo aistros.
Taigi mano vaikystės noras kada nors tapti miškininku buvo neaiškios prigimties kaprizas, tarkime, iracionalus troškimas, dabar pasakyčiau, vaikiška neurozė.
Kita vertus, likimas taip lėmė, kad po daugybės metų teko ne vieną semestrą vesti filosofijos užsiėmimus Žemės ūkio universiteto Miškų fakultete, kur į savo studentus žiūrėjau su ypatingu pietetu, kaip į žmones, kurie pasirinko įgyvendinti mano vaikystės svajonę.
Tačiau atsimenu ir tai, kad Miškų fakulteto skelbimo lentoje puikavosi sertifikato, skelbiančio, kad Lietuva yra pripažinta geriausiai Europos Sąjungoje (ES) besitvarkančia su miškais šalimi, faksimilė, nors akis badė akivaizdi dalykų padėtis, žinoma tuo metu kiekvienam grybautojui, kad Lietuvoje miškai yra naikinami su tokiu nesveiku užmoju, tarsi procesui būtų vadovavęs iš beprotnamio pabėgęs žmogus.
Miškai nyko akyse.
Galimai dėl tokios mano vaikystės laikų fiksacijos, užstrigusios pasąmonėje, apie kurią kalbėjau pradžioje, vėliau į atmintį, radusios čia itin palankią dirvą, maniakiškai įsirėžė liūdno likimo poeto eilėraštis iš dviejų eilučių: Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo! Jau praeitą kartą bandžiau pasiguosti, kad man kol kas dar nepavyko įtikinti nė vieno žmogaus Lietuvoje, kad ši ištara yra poetinis šedevras, tarkime, ne mažiau reikšmingas įvykis poetikoje nei „Anykščių šilelis“.
Galbūt išties visa tai, ką dabar papasakojau, yra tik toks iracionalus įtūpstas individo pasąmonėje, kurio neįmanoma iki galo racionalizuoti, tačiau Platonas panašiu atveju yra sakęs, kad tai, kas yra žmogus, galima aiškiau pamatyti valstybės teorijoje, kur tas pats esą yra užrašyta didesnėje lentoje ir didesnėmis raidėmis. Taigi galbūt ir ši lakoniška, beveik nežinomo poeto ištara iš tiesų yra tokia nežmogiškai sugestyvi ir besiprašanti būti pacituota, nepaisant visų užtvarų, jau vien dėl to, kad gali būti užrašyta didesnėmis raidėmis ir didesnėje lentoje, kai keliame klausimą – kaip užaugo Lietuva mūsų akyse?
Ta pačia proga pastebėsiu, kad anksčiau ne kartą esu pašlemėkais pavadinęs visokius bradauskus, kurie įrodinėdavo, kad Lietuva yra tokia mažytė, jog jai belieka tik tupėti po šluota ir neprasikišti, juolab stengtis nepapiktinti Rusijos.
Žinia, Lietuva tapo ne tik JTO, bet ir NATO, ES nare. Galimai dėl to šalis įgijo reikšmingas saugumo garantijas, Tačiau – ar Lietuva užaugo?
Kaip atrodo bent man, tokia Lietuva, kurioje valdančioji klika skelbia, kad lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o tautinė lietuvių kultūra yra reakcingas reiškinys, kurioje niekinama lietuvių kalba, o garbingiausią premiją iš Kultūros ministro rankų gauna tautinę vėliavą išniekinęs žmogėnas, yra neužaugusi, mirtinai užbambusi šalis. Ta pati Lietuva, kurioje pagrindinis Anūkas skelbia, kad ši šalis yra pritaikyta toli gražu ne kažkokiai lietuvių tautai, o išimtinai seksualinėms mažumoms, galiausiai kaip pilietinį gėrį įsiveda cenzūrą, yra liliputizmo liga susirgusi šalis, ne kitaip. Tokia šalis, kurios premjerės postą užimanti žmogysta padovanoja lietuvių istorinės atminties šventovę kitataučiams, yra tapusi tokia menka, kad ją lengvai gali pavergti net ir didžiausios menkystos.
Tarkime, kad Gitanas Nausėda kadencijos pradžioje buvo droviai užsiminęs apie būtinybę, be visa ko kito, puoselėti šalyje ir tautinę savimonę, tačiau vėliau, galimai išgąsdintas V. Bruverio, kuris žadėjo apskųsti naujai išrinktą prezidentą dėl tokių ketinimų tarptautinėms žydų organizacijoms, atsitraukė. Perfrazavus Platoną, tokius bruverius reikėtų išmesti iš tobulos valstybės, tačiau kažin ar tai padės jau iki plynių iškirstos savimonės, moraline dykuma vis sparčiau tampančiai šaliai, Liliputijai, kuriai atstovauja aukštas ir gražus prezidentas?
Šios šalies politinę klasę kažkas drastiškai yra pavadinęs senomis politinėmis šiukšlėmis, tačiau, kaip atrodo man, labiau tiktų atsargesnis posakis, kad jie yra nuodingi šungrybiai…
Griežtas įspėjimas komentatoriams: žodžio laisvė nesuteikia teisės įžeidinėti, žeminti kitus asmenis, skleisti neapykantą ar nepaisyti elementarios kalbos kultūros. Redakcija daugiau netoleruos įžeidžiančių, agresyvių ar neapykantą kurstančių komentarų. Tokie komentarai bus nedelsiant šalinami, o jų autoriams bus apribota prieiga arba visiškai uždrausta skelbti komentarus.
Nori būt LRT dezistais arba mafijoznikais iš prestižinių profesijų – neosovietinių klanų patarnautojais, oligarchijos dvaro trubadūrais.
Kas prieštarauja tautinės tapatybės puoselėjimui?
…iskritus is medzio,kiekvienas teiginys norimas patikslinimo…..
…kad jau apie grybus – nebemusu sabakstynas,kuriame vykstantis Grybu Karas,kuri kieravoja tokia grybautoj,oi,grybauskaite,suminkliojusi,kad…..kuo maziau medziu,tuo geriau matosi grybai….
…o geriausiai tame sabakstyne tarpsta….pedofilai – juos jau net is kaliuzes paleidzia.Tuoj ir tula bartosewiciu isvysim azuolyn,oi,Azuoliuke.Nors pastaraji pedofila priskirt prie baravyku sunkoka,taciau viskas,kas susije su azuolais,anam sukelia nesveika erekcija.
Nesveika erekcija tai čia kaip, į priešingą pusę?
..nesistebiu anei kiek tokiu Kastrato Meslito klausimu…..aktualijos,skant…..
…is ko seka beprotiskas itarimas apie minimo baravyko po azuolu netradicine orientacija,teatleidzia sio texto autorius bei anas poetas…..ka darysi – baisios realijos ant liewawos vercia keistokai samprotaut……laikai,paprociai….oi oi.