Michaelas Kimmage’as ir Hanna Notte
Prisiminti paskutines taikos derybas su Rusija – tai pasakoti slegiančią istoriją. 2014 m. kovą Rusija įsiveržė į Ukrainą, aneksavo Krymą, o vėliau permetė reguliariąsias ir nereguliariąsias pajėgas į Donbasą šalies rytuose.
Po kelis mėnesius trukusio karo ir intensyvaus kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus Maskva 2014 m. rugsėjį ir 2015 m. vasarį Baltarusijos sostinėje Minske pasirašė kelis paliaubų susitarimus.
Tačiau Rusija išlaikė savo užgrobtas Ukrainos teritorijas ir toliau jas militarizavo. Minsko susitarimai neišsprendė nė vienos esminės problemos, tačiau Europa ir Jungtinės Valstijos sugebėjo su jais gyventi iki 2022 m. vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.
Minsko procesas atskleidė, kaip V. Putinas tradicinę diplomatiją dažnai derina su banditizmu. Nors jis sukūrė milžinišką karo mašiną, kartu siekia atlikti Europos valstybės veikėjo vaidmenį – kaip prieš jį darė Josifas Stalinas ir įvairūs Rusijos carai iki 1917 m. bolševikų revoliucijos. V. Putinas diplomatiją laiko karu, vykdomu kitomis priemonėmis, ir ankstesnėmis derybomis dėl Ukrainos naudojosi siekdamas nukreipti dėmesį bei išvesti Europos valstybes iš pusiausvyros. Jis tikėjosi paskatinti politinį žlugimą Kyjive, Europos susidomėjimo silpnėjimą ir populizmo skaldomus transatlantinius santykius. Kai Minsko susitarimai nedavė jo siektų rezultatų, V. Putinas vėl griebėsi karo.
Jeigu V. Putinas galiausiai sutiktų su visiškomis arba dalinėmis paliaubomis, jo strategija greičiausiai būtų panaši į tą, kurios jis laikėsi prieš dešimtmetį. Iki šiol Rusijos lyderis atkakliai atsisakė nutraukti kovas, kol Ukraina nepadarys esminių nuolaidų. Jis tvirtino, kad Rusija siekia visapusiško konflikto sprendimo, o ne vien karo veiksmų sustabdymo. Tačiau jeigu V. Putinas sutiktų su paliaubomis, jis jas vertintų kaip netiesioginį būdą pasiekti karo tikslus, kurių nepavyko įgyvendinti mūšio lauke.
Jis pasinaudotų neužbaigta taika, kad kurstytų politinį nestabilumą Ukrainoje ir skatintų prorusiškas grupuotes Europoje reikalauti atkurti įprastus verslo santykius su Maskva. V. Putinas tikėtųsi, kad leisdamas JAV prezidentui Donaldui Trumpui prisiimti nuopelnus už paliaubas galėtų dar labiau pagilinti nesutarimus tarp Jungtinių Valstijų ir Europos. Jeigu savo diplomatinių iniciatyvų rezultatais nusiviltų, jis bet kurią akimirką galėtų atnaujinti karo veiksmus. Vienintelė jo rizika būtų ta, kad paliaubos galėtų suteikti Ukrainai laiko sustiprėti.
JAV ir Europos pareigūnai, siekdami pagirtino tikslo užbaigti karą, turėtų elgtis itin atsargiai. Vien kovų Ukrainoje sustabdymas turėtų mažai galimybių užbaigti platesnį konfliktą. Jeigu V. Putinas iš esmės nepakeis savo strateginių skaičiavimų, paliaubos gali reikšti tik perėjimą į kitą karo etapą.
Aklavietė
Rusijos politinis projektas Ukrainoje patyrė įspūdingą nesėkmę. Kremlius niekada nesukaupė tokios prievartinės ir karinės galios, kurios būtų pakakę Ukrainai paversti vasaline valstybe. Tam būtų reikėję visiškai užimti šalį ir ją ilgą laiką okupuoti. 2022 m. Rusija įsiveržė į didelę valstybę, kurioje gyveno daugiau kaip 35 milijonai žmonių, turėdama vos 150 000 karių.
Tuo metu jos tikslas buvo pavaizduoti Ukrainos vyriausybę kaip silpną ir neteisėtą, įkvėpti prorusiškai nusiteikusių gyventojų sukilimus ir priversti likusią Ukrainos dalį priimti Maskvai palankią vyriausybę. Ketveri žiauraus karo metai davė priešingą rezultatą – užtikrino, kad Ukraina liks priešiška Rusijai dar daugelį metų, o gal net ištisas kartas. Išeikvojęs milžiniškus gyvosios jėgos ir technikos išteklius, V. Putinas vis dar neturi aiškaus kelio į karinę pergalę. Nepaisant visų pastangų, jis pats save įstūmė į aklavietę.
Norėdamas išgelbėti savo sumanymą, V. Putinas vis dar turi konflikto eskalavimo galimybių, nors kiekviena jų susijusi su rimtais apribojimais ir pavojais. Jis galėtų pasinaudoti didžiuliu Rusijos gyventojų skaičiumi – apie 143 milijonais žmonių – ir paskelbti plataus masto mobilizaciją. Tačiau, sprendžiant iš rusų bėgimo iš šalies per dalinę mobilizaciją 2022 m. rudenį, toks šaukimas būtų labai nepopuliarus, ypač didžiuosiuose Rusijos miestuose.
Istorija besidomintis V. Putinas negali būti pamiršęs, kad karo išvarginti gyventojai, paskatinti įtūžusių kareivių, 1917 m. vasarį nuvertė caro valdžią. Jis savo akimis matė, kaip nesėkmingas karas Afganistane devintojo dešimtmečio pabaigoje susilpnino Sovietų Sąjungą, nors vėliau ir rėmė oficialų šio karo perrašymą, vaizduojant jį kaip didvyrišką žygį. Trumpai tariant, V. Putinas negali nepaisyti vidaus politinių apribojimų, skiriančių jį nuo visuotinio karo paskelbimo.
Rusijos prezidentas taip pat gali mėginti bombardavimais priversti Ukrainą pasiduoti. Pasinaudodama Ukrainos oro gynybos sistemų „Patriot“ raketų trūkumu, Rusija artimiausiais mėnesiais ir žiemą gali dar labiau suintensyvinti balistinių raketų atakas prieš Ukrainos miestus. Tačiau masinių kančių sukėlimas siekiant įgyti pranašumą būtų rizikingas sprendimas. Tai gali tik sustiprinti ukrainiečių pasipriešinimą Rusijai, kaip atsitiko po to, kai Rusijos kariai per pirmąsias 2022 m. invazijos savaites įvykdė daugybę karo nusikaltimų.
Tas pats pasakytina ir apie branduolinių ginklų panaudojimą Ukrainoje. Toks žingsnis supriešintų Rusiją su Kinija ir Indija – valstybėmis, kurios suteikė Maskvai gyvybiškai svarbią ekonominę paramą. V. Putinas taip pat galėtų išplėsti smūgius į Ukrainos strateginį užnugarį, taikydamasis į gynybos infrastruktūrą Ukrainą remiančiose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Baltijos šalyse. Tačiau tokie veiksmai Rusijai būtų itin pavojingi dėl galimo Europos ir net Jungtinių Valstijų karinio atsako. V. Putinas, paprastai vengiantis pernelyg didelės rizikos, gerai pagalvotų prieš išprovokuodamas tokį rezultatą.
Kol V. Putinas svarsto savo galimybes, nesėkmės mūšio lauke ir ekonominė bei socialinė karo našta pradeda vis labiau veikti padėtį Rusijoje. Tarp ekspertų, nuomonės formuotojų ir likusios Rusijos visuomenės ima ryškėti nedideli nesutarimai dėl nesibaigiančio V. Putino karo. Paprasti rusai iki šiol taikstėsi su jų šalies vykdoma „specialiąja karine operacija“, tačiau Ukrainos tolimųjų smūgių kampanija priartino karą prie jų namų. Vis griežtėjanti Kremliaus interneto kontrolė Rusijoje taip pat kelia nepasitenkinimą.
Jeigu niūri karo padėtis nesikeis, vidaus nepasitenkinimas tik didės. Tokie dirgikliai vargu ar kelia tiesioginį pavojų V. Putino valdžiai, tačiau jis yra pernelyg gudrus politikas, kad galėtų juos ignoruoti. Per šį karą jis ne kartą tvirtino, kad pergalė jau visai arti ir kad „nėra nė vienos vietos, kurioje Rusijos kariuomenė nežengtų į priekį“. Šie melai pradeda vytis V. Putiną. Jis neatsisakys savo karo tikslų, tačiau gali sutikti pakeisti jų siekimo būdą. Jeigu visapusiškas susitarimas ir toliau liks nepasiekiamas, galiausiai jis gali nuspręsti, kad paliaubos – ar bent jų regimybė – yra geresnė išeitis negu tolesnis karas.
Ryšių užmezgimas ir nutraukimas
Sudarydamas paliaubas V. Putinas dėmesį sutelktų ne vien į Ukrainą. Jis laiko Rusiją pasauline galybe, o 2022 m. invazija į Ukrainą atskleidė didžiules jo ambicijas. Jis tikisi pertvarkyti Rusijos „artimąjį užsienį“ – prie jos sienų esančias valstybes – taip, kaip tai padarė Baltarusijoje. Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką V. Putinas iš esmės laiko už pavadėlio.
Paklusnių kaimyninių valstybių tinklo kūrimas yra V. Putino pasirinktas kelias atkurti Rusiją kaip didžiąją Europos galybę. Jeigu V. Putinui būtų pavykę pavergti Ukrainą, Rusija būtų siekusi derėtis su Jungtinėmis Valstijomis dėl būsimos Europos saugumo architektūros ir reikalauti lygiaverčio statuso su Vašingtonu. Taip Maskva būtų tapusi privilegijuotu tarptautinės sistemos galios centru. Veikdama kartu su Kinija, Rusija galėtų pasinaudoti Vakarų nuosmukiu, pagrįsdama ir skatindama daugiapolio pasaulio kūrimą.
Karo metu Maskvai pavyko užmegzti glaudesnius ryšius su ne Vakarų partneriais. Atkirsta nuo Europos ir veikiama griežtų sankcijų, Rusija išplėtė savo ekonomines galimybes Rytuose ir globaliuosiuose Pietuose. Diplomatiškai izoliuota nuo Vakarų sostinių, Maskva sustiprino savo vaidmenį BRICS – bloke, kurio pavadinimas sudarytas iš pirmųjų penkių narių – Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos Respublikos – pavadinimų pirmųjų raidžių, – taip pat kituose tarptautiniuose forumuose.
Už Europos ribų, kaip ir kai kuriuose kituose regionuose, Rusija tebelaikoma vertinga prekybos partnere ir svarbia geopolitine veikėja. Nors ji ieško ir randa galimybių daryti įtaką visame pasaulyje, pastaruoju metu jai sunku šiomis galimybėmis pasinaudoti. Karas prieš Ukrainą surijo didžiąją dalį Rusijos politinių, karinių ir ekonominių pajėgumų.
Nuo 2022 m. Maskvos pozicijos susilpnėjo Artimuosiuose Rytuose, kur ji prarado tokius ilgamečius sąjungininkus kaip Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas, ir Pietų Kaukaze, kur Jungtinės Valstijos diplomatiniu požiūriu aplenkė Rusiją. Sahelio regione Rusijos saugumo garantijos taip pat patiria išbandymą. Jos karinis buvimas pasirodė esąs pernelyg menkas ir neveiksmingas, kad būtų galima pašalinti sukilėlių keliamą grėsmę Malyje.
Siekdamas Rusijos tikslų Jungtinių Valstijų atžvilgiu, V. Putinas pasiekė tam tikros pažangos. Vienas iš 2022 m. invazijos į Ukrainą tikslų buvo priversti Jungtines Valstijas sumažinti savo karinį buvimą aplink Rusiją. Iš pradžių atrodė, kad šis planas davė priešingų rezultatų, nes karas paskatino Suomiją ir Švediją įstoti į NATO. Tačiau D. Trumpui sugrįžus į Baltuosius rūmus transatlantiniai santykiai pradėjo irti.
NATO sutarties 5-ojo straipsnio nuostata, įpareigojanti sąjungininkes vykdyti kolektyvinę gynybą, dabar susiduria su patikimumo problema. D. Trumpo administracija nebėra suinteresuota užtikrinti Europos saugumą ir paskelbė ketinanti išvesti karinius pajėgumus iš Europos greičiau, negu Europa bus pasirengusi juos pakeisti. Šie pokyčiai, nors iš dalies gali būti susiję su D. Trumpo asmenybe, veikiausiai išliks ir pasibaigus jo kadencijai. V. Putinui Jungtinių Valstijų atsiribojimas nuo Europos yra dovana. Jis darys viską, ką gali, kad šis procesas tęstųsi.
Nors Jungtinės Valstijos daro vis mažiau, kad atgrasytų Rusiją Europoje, pati Europa daro gerokai daugiau, kad sustiprintų Ukrainą. 2026 m. pagrindinė V. Putino problema yra ne Vašingtonas, o Europa. Kremlius tradiciškai tyčiojosi iš Europos, vaizduodamas ją kaip padriką dekadentiškų, postnacionalinių valstybių masę, pasirengusią paklusniai vykdyti Vašingtono nurodymus. Tačiau Maskvai akivaizdu, kad toks Europos vaizdinys tėra karikatūra.
Europa ėmėsi veiksmų, kad kompensuotų D. Trumpo atsisakymą remti Ukrainą. Žemynas pradėjo mažinti savo priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų, daugiau investuodamas į gynybą, įskaitant tolimojo nuotolio smogiamuosius pajėgumus, galinčius pasiekti taikinius Rusijos teritorijoje. Europa taip pat ir toliau tvirtai atsisako derėtis su Rusija Ukrainos sąskaita. V. Putinui siekiant dominuoti Ukrainoje, Europa tapo pagrindine išorine kliūtimi.
Pasiduoti, o ne atsitiesti
V. Putinas sutiktų su paliaubomis tik tuo atveju, jeigu jos padėtų įgyvendinti jo pirminius karo tikslus. Konkrečios tokio susitarimo sąlygos gali būti ne tokios reikšmingos kaip Rusijos lyderio planai laikotarpiui po paliaubų. V. Putinas neabejotinai susietų savo paramą paliauboms su reikalavimu surengti rinkimus Ukrainoje.
Per tokius rinkimus Rusija imtųsi ardomosios veiklos, siekdama destabilizuoti procesą, manipuliuoti informacine erdve ir skleisti pasakojimus apie Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio bei jo politinių sąjungininkų korupciją. Bet kokia netvarka galėtų būti išryškinta ir Europoje pateikiama kaip priežastis atriboti Ukrainą nuo Europos politinių, teisinių ir saugumo institucijų.
Rusija daro prielaidą, kad Europos įsipareigojimas remti Ukrainą išliks tvirtas tol, kol vyks karas, tačiau pradės silpnėti išnykus matomam smurtui. Tai sudarytų galimybę izoliuoti Ukrainą nuo Europos ir sužlugdyti jos stojimo į Europos Sąjungą derybas.
Rusija galėtų inicijuoti nesibaigiančias, vingiuotas ir žeminančias derybas dėl vadinamųjų taikos sąlygų. Ji galėtų mėginti, kai tik įmanoma, nustumti Baltijos ir kitas Rytų Europos valstybes į šalį ir paskatinti nuolaidesnes Europos šalis įteisinti Rusijos karinį buvimą teritorijose, kurios paliaubų metu liktų okupuotos.
Būtent taip Rusija elgėsi 2014 ir 2015 metais. Ji nuolat reikalavo pripažinti vadinamąsias Luhansko ir Donecko liaudies respublikas – Rytų Ukrainos teritorijas, kontroliuojamas Rusijos remiamų sukarintų grupuočių, – taip pat tyliai susitaikyti su Rusijos įvykdyta Krymo okupacija. Nors Luhansko ir Donecko atveju ši strategija nedavė visų Maskvos siektų rezultatų, Krymo atveju ji pasiteisino: ilgainiui Krymo klausimas Europai ir Jungtinėms Valstijoms tapo nebe toks aktualus.
V. Putinas sutiktų su paliaubomis tik tuo atveju, jeigu jos padėtų įgyvendinti jo pirminius karo tikslus.
Kitas paliaubų tikslas būtų dar labiau išryškinti dabartinį Jungtinių Valstijų ir Europos susiskaldymą. V. Putinas galėtų pabrėžti D. Trumpo, kaip lyderio, padėjusio užbaigti karą ir atnešusio Europai taiką, vaidmenį.
Kremlius netgi galėtų suplanuoti šią pataikavimo kampaniją taip, kad ji sutaptų su lapkritį vyksiančiais JAV kadencijos vidurio rinkimais. Tai galėtų pagerinti D. Trumpo remiamų respublikonų rinkimų perspektyvas ir sumažinti tikimybę, kad Vašingtonas grįš prie labiau proeuropietiškos, NATO ir Ukrainą remiančios politikos. Po paliaubų Rusija taip pat galėtų pasiūlyti atvirą arba slaptą paramą toms Europos politinėms jėgoms, kurios ragintų normalizuoti santykius su Maskva.
Sutikęs su paliaubomis, bet neatsisakęs karo tikslų, V. Putinas galėtų suteikti Rusijos visuomenei atokvėpį ir bent dalį išteklių nukreipti Rusijos pozicijoms Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Kaukaze stiprinti. Taip elgdamasis jis galėtų sudaryti įspūdį, kad įsiklausė į Rusijos elito atstovų perspėjimus. Šie teigia, kad Ukraina yra tik viena platesnės Rusijos konfrontacijos su Vakarais arena, todėl visus išteklius mesti į bevaisį karą nėra išmintinga.
Paliaubos taip pat leistų V. Putinui pasinaudoti bet kokiomis galimybėmis, kurias galėtų atverti netikėti pokyčiai Ukrainoje, Europoje arba Jungtinėse Valstijose. Labiausiai jis lauktų politinės sumaišties Kyjive, kaip jos laukė nuo pat 2015 metų.
Ukrainos, Europos ir Jungtinių Valstijų pareigūnai, svarstantys derybas su Rusija, turi galvoti ne vien apie paliaubas. Jeigu Ukraina sudarytų susitarimą su Rusija, kurio Kyjivas, suprantama, siekia, tvari konflikto pabaiga būtų įmanoma tik iš esmės pakeitus Rusijos strateginius skaičiavimus.
Kyjivas ir jo partneriai turėtų priversti Maskvą atsisakyti siekio dominuoti Ukrainoje. Tačiau toks pokytis mažai tikėtinas tol, kol V. Putinas išliks Kremliuje. Tinkamas atsakas į V. Putino nenuolaidumą 2026 m. – kaip turėjo būti ir 2014 bei 2015 m., kai jo negailestingumas buvo nepakankamai įvertintas, – yra padėti Ukrainai užsitikrinti ilgalaikį saugumą ir nepriklausomybę.
Jeigu kovos liautųsi, Ukraina, Europa ir Jungtinės Valstijos, užuot sveikinusios pačios save, turėtų sutelkti dėmesį į V. Putino siekį skaldyti ir užkariauti. Būtent tai gali būti pagrindinė priežastis, dėl kurios Rusija apskritai siektų paliaubų.
foreignaffairs.com
