Ukrainos pamoka, kurios Taivanui vis dar trūksta. Tai ne dronai – svarbiausia tai, kas juos supa

Davidas Petraeusas ir Clara Kaluderovic

Jau penktus metus vykstantis karas Ukrainoje suteikė neįkainojamų pamokų apie šiuolaikinio karo raidą. Neįmanoma pervertinti pigių, nuotoliniu būdu valdomų bepiločių sistemų poveikio sausumoje, ore ir jūroje. Tačiau būtų klaida į Ukrainos mūšio lauką žvelgti tik kaip į naujausių ginklų katalogą.

Kur kas svarbesnė pamoka slypi ne pačiose ginklų sistemose, o visoje ekosistemoje, kuri leidžia joms veikti efektyviai. Ukraina sukūrė „Sky Fortress“ – apie 14 tūkst. akustinių jutiklių tinklą, kuris pagal garsą aptinka Rusijos dronus net ir radarams sunkiai pasiekiamame aukštyje, taip sudarydamas galimybę anksti nustatyti kylančias grėsmes. Ji taip pat sukūrė nuosavas mūšio valdymo programinės įrangos sistemas, koordinuojančias nepilotuojamų priemonių žvalgybą ir panaudojimą.

Dar vienas svarbus žingsnis – įsteigtos Nepilotuojamų sistemų pajėgos, tapusios savarankiška kariuomenės rūšimi greta sausumos pajėgų, karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų. Šios pajėgos turi savo doktriną, vadų rengimo sistemą, viešųjų pirkimų mechanizmus, verbavimo tvarką ir bazinį karių parengimą. Bene svarbiausia, kad Ukrainos ekosistemą papildo gamintojai, galintys masiškai gaminti bepilotes sistemas ir nuolat tobulinti jų programinę bei techninę įrangą, prisitaikydami prie sparčiai besikeičiančių kovos lauko sąlygų.

Šios platesnės pamokos nepastebėjimo rizika ypač didelė Taivanui, kuris taip pat susiduria su gerokai galingesnio agresoriaus invazijos grėsme. Taivano vadovai ir jų partneriai nuolat pabrėžia, kad atidžiai analizuoja Ukrainos patirtį, siekdami pasirengti galimai Kinijos agresijai ir ją atgrasyti. Vis dėlto susižavėjimas Ukrainos pasiekimais kol kas nevirto tokio masto struktūrinėmis reformomis, kurios leido Ukrainai pasiekti dabartinių rezultatų.

Kol kas nėra aišku, ar Taivano politinė vadovybė iki galo suvokė pagrindinę Ukrainos pamoką. Nors dabartinė administracija deklaruoja siekį ateityje dislokuoti dešimtis tūkstančių bepiločių orlaivių ir daugiau kaip tūkstantį autonominių jūrinių platformų, šių metų pradžioje Taivano parlamentas iš specialiojo gynybos biudžeto išbraukė bepiločių sistemų gamybos finansavimą.

Opozicinės partijos, kontroliuojančios įstatymų leidžiamąją valdžią, tai aiškino fiskalinės drausmės būtinybe ir galimos korupcijos rizika vidaus pirkimuose. Tačiau praktinis šio sprendimo poveikis buvo reikšmingas – smarkiai sumažinti vietinės gamybos bepiločių sistemų pirkimai bei apkarpytas finansavimas bendriems projektams su Jungtinėmis Valstijomis.

Net jei Taivano politikams ateityje pavyktų užtikrinti finansavimą dideliam dronų kiekiui, sala vis dar nėra įgyvendinusi esminių institucinių reformų, kurios leistų šias sistemas veiksmingai integruoti į gynybos struktūrą. Kitaip tariant, atotrūkis tarp žavėjimosi Ukrainos sėkme ir gebėjimo ją pakartoti tebėra pagrindinė spraga, kurią Taivanas dar turi užpildyti.

Kaip Ukraina perrašė karo taisykles

Kai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją, Ukraina pati nuskandino savo flagmaną, kad jis nepatektų priešui, ir faktiškai liko be karinio jūrų laivyno. Tačiau vos per dvejus metus ji privertė Rusijos Juodosios jūros laivyną pasitraukti iš Sevastopolio, Juodojoje jūroje nuskandino daugiau kaip trečdalį Rusijos karo laivų, o likusius privertė bazuotis kuo toliau nuo Ukrainos krantų.

Tai buvo pasiekta ne statant tradicinius karo laivus, o sukuriant visiškai naują kovos jūroje modelį – bepiločiai orlaiviai buvo naudojami priešo laivams aptikti, o jūriniai dronai – jiems naikinti.

Ši ir panaši Ukrainos patirtis naudojant įvairių tipų, nuotolio ir paskirties bepiločius orlaivius bei antžeminius robotus atskleidžia svarbiausią šiuolaikinio karo pamoką: lemiamą reikšmę turi bendra architektūra, jungianti jutiklius, analitikus, vadus ir ugnies priemones į vieną sistemą. Būtent tokia architektūra leidžia nuotoliniu būdu valdomoms žvalgybos ir ginklų sistemoms veikti masiškai bei koordinuotai.

Siekdama tai įgyvendinti, Ukraina vadovavimo ir valdymo problemą pavertė programinės įrangos uždaviniu. Ukrainos programuotojai ir technologijų specialistai, padedami užsienio savanorių, sukūrė nuosavą mūšio valdymo sistemą „Delta“, užuot pirkę ją iš užsienio tiekėjų. Šiandien Ukrainos gynybos ministerijos valdoma sistema renka informaciją iš jutiklių sausumoje, jūroje ir ore, sujungia ją į bendrą operacinį vaizdą ir realiuoju laiku perduoda kariniams daliniams. Būtent ši jungiamoji grandis leidžia tūkstančiams pigių sistemų veiksmingai kovoti su gerokai mažesniu, tačiau daug brangesniu tradicinių ginklų arsenalu.

Ukraina taip pat sugebėjo prisitaikyti prie didelių žmogiškųjų ir ekonominių išteklių apribojimų. Kai Rusija pradėjo masiškai naudoti palyginti nebrangius „Shahed“ dronus, Ukraina suprato, kad jų numušinėjimas brangiomis zenitinėmis raketomis nėra ekonomiškai tvarus. Pavyzdžiui, amerikietiškos „Patriot“ sistemos perėmėjas kainuoja kelis milijonus dolerių, o vienas „Shahed“ – mažiau nei 50 tūkst. dolerių.

Todėl Ukraina pakeitė šią ekonominę logiką sukurdama perėmimo dronus, kurių vieneto kaina siekia vos kelis tūkstančius dolerių. Taip Rusijos naudojami „Shahed“ iš santykinai pigių taikinių virto santykinai brangiais.

Konkretūs skaičiai yra mažiau svarbūs nei principas, kurį jie iliustruoja: kiekvieno susidūrimo santykinė kaina pati savaime tampa strateginiu veiksniu, kurį gynėjas gali išnaudoti savo naudai ne vien pirkdamas ginklus, bet juos kurdamas ir gamindamas.

Vienas didžiausių Ukrainos pranašumų kare su Rusija buvo gebėjimas itin greitai prisitaikyti. Tai tapo įmanoma todėl, kad inžinieriai buvo tiesiogiai integruoti į kovinius dalinius, kuriuos jie rėmė ir aprūpino. Ukrainos gamintojai pademonstravo išskirtinį lankstumą – programinė įranga dažnai atnaujinama kas savaitę ar dvi, o techninė įranga – kas tris ar keturias savaites. (Tikimasi, kad šiais metais Ukraina pagamins įspūdingus septynis milijonus raketų ir dronų.) Dėl tokio tempo patobulintos sistemos pasiekia frontą gerokai anksčiau, nei priešas spėja prie jų prisitaikyti. Kitaip tariant, Ukraina į kelias savaites sutrumpino procesą, kuris tradicinėje viešųjų pirkimų sistemoje paprastai trunka metus.

Viešųjų pirkimų refleksas

Taivanas, priešingai, savo gynybą vis dar suvokia kaip tai, ką reikia įsigyti, o ne sukurti. Daugiau kaip tris dešimtmečius – bent jau nuo 1992 m., kai buvo įsigyti naikintuvai F-16 – jis daugiausia investavo į tradicines pilotuojamas kovos platformas, paremtas kitų valstybių karine doktrina. Toks požiūris yra suprantamas: būtent tokios sistemos ilgą laiką sudarė šiuolaikinių kariuomenių pagrindą, o Jungtinės Valstijos – ilgametė Taivano saugumo partnerė ir ginklų tiekėja – savo pajėgas taip pat kūrė remdamosi šiomis platformomis.

Tačiau dėl to Taipėjuje susiformavo karinis ir politinis isteblišmentas, kuris puikiai išmano, kaip pirkti ginkluotę ir taikyti JAV karinę doktriną, tačiau neturi patirties kuriant savas sistemas ir formuluojant savarankišką strateginę viziją.

Šio požiūrio pasekmės matomos visose Taivano ginkluotosiose pajėgose, kurios ir toliau teikia pirmenybę brangioms pilotuojamoms platformoms. Pavyzdžiui, tas pats sumažintas specialusis gynybos biudžetas, kuriuo buvo atsisakyta finansuoti vietinę bepiločių sistemų gamybą, išsaugojo milijardus dolerių JAV ginklų sistemų įsigijimui.

Taivano kariuomenė taip pat dar nėra suformulavusi naujos gynybos ir atgrasymo doktrinos, kurioje būtų visapusiškai įvertintas bepiločių sistemų vaidmuo. Tai turi grandininį poveikį: kol nėra aiškios doktrinos, nebus pertvarkytos organizacinės struktūros, nebus kuriama specializuota bepiločių sistemų tarnyba, nebus atnaujintas karių ir vadų rengimas, viešųjų pirkimų sistema, personalo politika bei infrastruktūra, būtina efektyviam nepilotuojamų sistemų naudojimui.

Ukraina savo žmogiškųjų ir ekonominių išteklių trūkumus kompensavo nuolat pritaikydama gynybos sistemą prie besikeičiančių karo sąlygų.

Tuo tarpu Taivano inžinieriai – vieni stipriausių pasaulyje – iš esmės lieka nuošalyje. Šiuolaikinė kariuomenė privalo gebėti veikti visame elektromagnetiniame spektre – nuo radijo bangų iki infraraudonųjų spindulių – kurdama elektroninio karo pajėgumus, tokius kaip ryšio slopinimas, kova su dronais ir savo ryšių apsauga. Tačiau nėra požymių, kad Taivanas būtų sistemingai pasitelkęs savo inžinerinį potencialą šiems uždaviniams spręsti.

Ukrainoje „Sky Fortress“ ir „Delta“ iš pradžių buvo savanorių inžinierių projektai, kuriuos vėliau perėmė kariuomenė. Taivanas kol kas nesukūrė nieko panašaus – nėra mechanizmo, kuris leistų pasaulinio lygio šalies komerciniams inžinieriams tiesiogiai prisidėti prie nacionalinės gynybos. Be to, vietos dronų gamintojai viešai skundžiasi nematantys aiškios valstybės paklausos.

Jeigu Taipėjus parodytų, kad iš tiesų supranta šiuolaikinio karo reikalavimus, tai galėtų tapti galingu impulsu visai Taivano pramoninei bazei. Tačiau realybė kitokia: tuo metu, kai Kinija gamina milijonus bepiločių sistemų, Taivano parlamentas panaikino finansavimą, nuo kurio priklausytų bet kokia rimta gamybos plėtra. Gamintojai negali kurti masinės gamybos pajėgumų, jei valstybė neįsipareigoja pirkti jų produkcijos, o užsienio partneriai bendradarbiauja tik ten, kur mato realią ir ilgalaikę paklausą.

Dėl savo geografinės padėties šie trūkumai Taivanui kelia ypač didelį pavojų. Kaip sala, jis yra itin priklausomas nuo jūrų transporto, kuris konflikto atveju gali būti lengvai sutrikdytas arba visiškai užblokuotas. Todėl viską, ko prireiks karo metu, Taivanas privalo turėti dar prieš prasidedant krizei.

Sala beveik visą energiją importuoja ir kai kurių energijos išteklių atsargų turi tik kelioms savaitėms. Be to, ji jau yra patyrusi, kaip tariamos jūrinės „avarijos“ nutraukė povandeninius interneto kabelius, jungiančius salą su išoriniu pasauliu.

Kitaip tariant, Taivanas negali sau leisti ruoštis tam karui, kurį pats pasirinktų. Jis privalo būti pasirengęs tam karui, kuris gali būti primestas. Todėl jo gynybos ateitį lems ne vien viešieji pirkimai, bet pirmiausia gebėjimas organizuoti pajėgas, kurti technologijas ir stiprinti nacionalinius pajėgumus.

Žinoma, Ukrainos patirties negalima mechaniškai perkelti į Taivaną. Ukraina kariauja beveik 1 600 kilometrų ilgio ištisiniame fronte ir turi strateginį gylį, leidžiantį prireikus atsitraukti. Taivanas atsidurtų visiškai kitokioje situacijoje – jam tektų ginti salą per Taivano sąsiaurį ir atlaikyti intensyvią oro bei raketų kampaniją prieš savo teritoriją, kurioje praktiškai nėra erdvės atsitraukimui. Todėl Taivano užduotis nėra kopijuoti Ukrainą, o išversti jos patirtį į savo geopolitines ir geografines sąlygas – pritaikyti Ukrainos inovacijas daug labiau jūriniam ir oro grėsmių dominuojamam karo veiksmų teatrui.

Viena svarbiausių Ukrainos pamokų, kurią Taivanas galėtų pritaikyti, yra priešo karinio jūrų laivyno neutralizavimas. Tai kartu yra ir didžiausia Taivano galimybė. Plataus masto paskirstytas vienkartinių ir nepilotuojamų jūrinių sistemų tinklas – tiek paviršiuje, tiek po vandeniu – kartu su virš jų veikiančiais dronais galėtų reikšmingai apriboti invazijos laivyno veikimo laisvę.

Vis dėlto Taivano sąsiauris nėra Juodoji jūra. Todėl reikėtų kurti sistemas, pritaikytas audringesnėms jūros sąlygoms ir sudėtingai pakrantei, taip pat užtikrinti nuolatinę jų priežiūrą, valdymą ir gamybą tokiu mastu bei tokiomis sąnaudomis, kad Taivanas galėtų atlaikyti didelius technikos nuostolius.

Taivanui taip pat būtinas Ukrainos „Delta“ sistemos atitikmuo – suprojektuotas, sukurtas ir palaikomas pačių Taivano specialistų, o ne licencijuotas iš užsienio, bei apmokytas naudojant Taivano, o ne Ukrainos, duomenis. Svarbiausia atkartoti ne pačią sistemą, bet jos kūrimo modelį: nuolatinį operatorių, inžinierių ir analitikų bendradarbiavimą bei sprendimų priėmimo teisę suteikti tiems, kurie yra arčiausiai problemos ir gali greičiausiai ją išspręsti.

Galimas Taivano priešininkas disponuoja milžiniškais dronų pajėgumais, didžiausiu pasaulyje įprastinių raketų arsenalu ir galingiausia gamybos baze. Todėl Taivanas negali remtis vien ribotomis ir brangiomis raketų perėmėjų atsargomis, nors jų neabejotinai reikės kovojant su raketų grėsme. Jam būtina sukurti įperkamą, daugiasluoksnę, atsparią ir masiškai gaminamą gynybos sistemą, kuri būtų pagaminta ir sukaupta dar iki krizės pradžios.

Tokia gynybos sistema daug kuo primintų Ukrainos modelį: tankūs pasyviųjų jutiklių tinklai įeinančioms grėsmėms aptikti ir sekti, elektroninio karo priemonės dronams ir raketoms trikdyti, vietoje gaminami įvairių tipų perėmėjai, gaminami dideliais kiekiais, bei mokymo sistema ir karinė doktrina, nuolat atnaujinamos siekiant visas šias grandis sujungti į vieną veikiančią sistemą.

Taivano pasirinkimas

Ukrainos gebėjimą nepaprastai greitai prisitaikyti nulėmė nuolatinis kontaktas su realiu ir nuolat besikeičiančiu priešu. Taivanas, kurio strategija pagrįsta atgrasymu, tokio „mokytojo“ neturi ir negali jo dirbtinai susikurti. Tačiau jis gali priartėti prie tokių sąlygų organizuodamas sudėtingas, iš anksto nesurežisuotas karines pratybas, kurios atskleistų tikrąsias problemas, integruodamas inžinierius į kovinius dalinius, o ne laikydamas juos atskirai, bei sistemingai analizuodamas Ukrainos patirtį.

Taivanas dar turi laiko sukurti tokią gynybos architektūrą, kuri galėtų atgrasyti Kinijos agresiją. Tačiau vargu ar jis dar turi laiko paprasčiausiai nusipirkti savo saugumą, ypač turint omenyje ilgus pagrindinių ginkluotės tiekėjų pristatymo terminus. Pavyzdžiui, tik šių metų balandį Taipėjus gavo paskutinį iš 108 JAV tankų M1 Abrams, kuriuos buvo užsakęs dar 2019 metais.

Todėl Taivanui – ir daugeliui valstybių, suinteresuotų jo gebėjimu apsiginti – tenka esminis pasirinkimas: arba toliau investuoti į nedidelį skaičių brangių, tačiau vis labiau pažeidžiamų pilotuojamų platformų, arba imtis kur kas sudėtingesnio darbo – šalies viduje kurti masines, palyginti pigias ir prireikus lengvai pakeičiamas sistemas bei visą architektūrą, leidžiančią joms veikti.

Kitos valstybės gali padėti šiame procese, tačiau negali jo atlikti už Taivaną. Galutinis Taivano atgrasymo patikimumas priklausys nuo paties Taivano. Pagrindinė Ukrainos karo pamoka yra paprasta: valstybė, pasiryžusi išlikti, privalo būti pasirengusi išmokti apsiginti pati.

foreignaffairs.com