Jonas Nedzveckas. Fašizmas atslenka iš radikalios kairės. Tam neturėtume pasiduoti

Vakarų demokratijose kiekvienos žiniasklaidos priemonės redakcinė kryptis paprastai yra gerai žinoma – visuomenė supranta, kurie leidiniai ar televizijos kanalai yra kairiosios krypties, o kurie – konservatyvesni. Todėl skaitytojai ir žiūrovai pasirenka informaciją ir vertina ją suvokdami redakcinį kontekstą.

Lietuvoje tokio aiškaus pasiskirstymo beveik nėra – dauguma žiniasklaidos priemonių deklaruoja tariamą neutralumą, tačiau skirtingus politinius įvykius ir pilietines iniciatyvas dažnai nušviečia panašia redakcine perspektyva. Dėl to visuomenei nėra aišku, kodėl vieni įvykiai sulaukia plataus dėmesio, o kiti lieka beveik nepastebėti, kodėl vieni politikai pristatomi itin palankiai, o kitų atžvilgiu nuolat akcentuojami neigiami aspektai.

Akivaizdžiausias pastarųjų dienų pavyzdys – Martyno Katelyno kandidatavimas į vidaus reikalų ministro pareigas.

Skirtingų žiniasklaidos priemonių publikacijos apie tą patį įvykį parodė, kaip redakciniai akcentai gali iš esmės pakeisti skaitytojo susidaromą įspūdį apie politiką ir jo kandidatūrą.

Pvz., LGBTQ+ naujienų portalas Jarmo.net paskelbė, kad socialdemokratas M. Katelynas netinka vidaus reikalų ministro pareigoms, esą ankstesni jo pasisakymai apie pareigūnų veiksmus migracijos krizės metu, nelegalių migrantų stabdymą bei LGBTQ+ bendruomenės teises buvo visai netinkami (kas tinka sprendžia LGBTQ+ bendruomenė).

Mat 2021 m. kandidatas, vertindamas pareigūnų veiksmus prie Rūdninkų poligono, klausė: „Kuo tarnybų veiksmai skiriasi nuo Baltarusijos OMON?“ Vėliau jis aiškino, kad tuo metu pareigūnų veiksmai jam atrodė neproporcingi, o toks palyginimas buvo pasirinktas vertinant konkrečią situaciją. Jis taip pat buvo sakęs, kad „taikūs protestuotojai buvo represuoti jėga“.

Dėl nelegalios migracijos. M. Katelynas taip pat buvo pareiškęs, kad nelegalius migrantus reikia stabdyti „jėga, prireikus – ir mirtinomis priemonėmis“. Dabar aiškina, turėjęs omenyje tik įstatymų numatytus kraštutinius atvejus, kai pareigūnui būtina panaudoti ginklą. Esą „Pareigūnas turi turėti teisę ir atsakomybę panaudoti ginklą, kai to reikia“.

Tačiau LGBTQ+ bendruomenei M. Katelynas nepriimtinas vien dėl to, kad savo laiku yra pasakęs, jog „vienalytės poros nėra šeima“. Žmogaus teisių centro atstovė Jūratė Juškaitė išreiškė susirūpinimą, esą centro kairės Vyriausybėje atsiranda „kraštutinių dešiniųjų pažiūrų“ ministrų kandidatai.

Tuo tarpu viešai žinoma, kad J. Juškaitė gyvena su savo partnere Birute Sabatauskaite, kurios tėvas Julius Sabatauskas yra socialdemokratų atstovas Seime – Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Pastarasis viešai yra reiškęs paramą LGBTQ+ iniciatyvoms. Tai rodo, kad net ir socialdemokratų gretose egzistuoja kritika M. Katelynui dėl jo pažiūrų.

Radikaliai kairiųjų stovyklą palaiko ir Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Katelyno kandidatūrą pavadinusi „juodu socdemų humoru“. O Laisvės partija netgi nusprendė surengti protestą prie Prezidentūros prieš galimą jo paskyrimą.

Tas pačias M. Katelyno „nuodėmes“ pakartojo portalas LRT, paskelbęs, kad prezidentas Gitanas Nausėda palankiai vertina jo kandidatūrą, kad Prezidentūroje įvykusio susitikimo metu daug dėmesio skirta migracijos politikai, civilinei saugai ir priedangų plėtrai. Prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis netgi teigęs, kad kandidatas paliko „neblogą įspūdį“, o prezidento ir kandidato pozicijos migracijos klausimais „šimtu procentų sutapo“.

Pažymėtina, kad M. Katelyno kandidatūrą ėmė kritikuoti ir buvusi vidaus reikalų ministrė TS-LKD narė Agnė Bilotaitė. Jos teigimu, „Politikas, kuris Lietuvos pareigūnus lygino su Baltarusijos OMON, neturi moralinės teisės vadovauti Vidaus reikalų ministerijai“, ministro pareigos negali būti „politinis prizas už lojalumą partijai“.

„Lietuvos ryto“ portalas tarsi neutraliai pastebėjo, kad vidaus reikalų ministru tapsiantis 31 metų socialdemokratas M. Katelynas yra vienas sparčiausiai pastaraisiais metais politikoje iškilusių politikų. Jo karjeros šuolį lėmė ne tik aktyvi veikla Seime, bet ir įgytas partijos vadovybės pasitikėjimas.

Priminė, kad M. Katelynas yra chemijos magistras, studijavo ir biochemijos doktorantūroje, dirbo programuotoju, korepetitoriumi, Krikščioniškosios kultūros institute, o politinį kelią pradėjo dar studijų metais, prisijungęs prie organizacijos „Pro Patria“. Vėliau jis buvo išrinktas į Varėnos rajono savivaldybės tarybą, priklausė partijai Nacionalinis susivienijimas, o 2023 metais prisijungė prie Lietuvos socialdemokratų partijos.

Tačiau nepraleido progos įgelti paskelbdamas laisvės šauklio Andriaus Tapino įrašą socialiniame tinkle, kuriame laisvietis ironiškai rašė: „Dalinuosi unikalia proga padirbėti pas Seimo narį Martyną Katelyną paravėti šilauogių tranšėjas ir gauti 30–50 eurų į dieną.“ A. Tapinas taip pat priminė, kad M. Katelynas, dar būdamas išrinktuoju Seimo nariu, prekiavo savo ūkyje užaugintomis bulvėmis ir jas pats pristatydavo pirkėjams.

Tačiau vėliau pasakytą netiesą patikslino, esą tai vyko laikotarpiu, kai politikas jau buvo išrinktas į Seimą, bet dar nebuvo davęs priesaikos, nes M. Katelynas viešai patikino, kad ūkio valdymą perdavė kitam asmeniui ir teisės aktų nepažeidė. Nepaisant to, A. Tapinas kandžiai patikslino: „išrinktas, bet dar neprisiekęs Seimo narys, tai paskutinės bulvės buvo.“

„Lietuvos rytas“ portalas rašė, kad tikrasis M. Katelyno politinis proveržis prasidėjo jam dirbant Seime. Neva, nors iš pradžių jis nebuvo itin matomas, vėliau tapo vienu aktyviausių socialdemokratų viešojoje erdvėje. Politikas dažnai komentavo migracijos, santykių su Kinija, baltarusiškų trąšų tranzito ir kitus jautrius klausimus, taip pelnydamas laikinojo, o vėliau ir nuolatinio partijos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus pasitikėjimą. Esą, M. Katelynas tapo savotišku M. Sinkevičiaus „ginklanešiu“, o jo iškilimą simbolizavo paskyrimas vienu iš partijos pirmininko pavaduotojų. Vos po dviejų mėnesių jis buvo pasiūlytas vadovauti Vidaus reikalų ministerijai, nors toks sprendimas nustebino net dalį socialdemokratų.

Portalas taip pat nepraleido progos pabrėžti, kad M. Katelyno kandidatūra sulaukė žmogaus teisių organizacijų kritikos. Bet nutylėjo, kad šios organizacijos viešai ir nuosekliai gina tik kairiųjų progresyviąją darbotvarkę, todėl jų vertinimai remiasi tik šia ideologija.

TV3 portalas, savo ruožtu, pradėjo įžvalgą nuo to, kad kandidatas į vidaus reikalų ministrus M. Katelynas nežada konkretaus statutinių pareigūnų atlyginimų didinimo, esą vietoje konkrečių pažadų jis kalba apie ilgalaikę darbo užmokesčio didinimo sistemą, kuri galėtų apimti 2030–2032 metų laikotarpį.

Esą, pats M. Katelynas teisinasi nenorintis kartoti ankstesnių politikų klaidų – nenori duoti konkrečių pažadų procentais ar kažkokiu fiksuotu dydžiu, nes biudžetas esą nėra guminis.

Galiausiai pareigingai apie prie Prezidentūros surengtą Laisvės partijos inicijuotą protestą prieš Martyno Katelyno kandidatūrą į vidaus reikalų ministrus pranešė ELTA. Ji akcentavo, kad protesto dalyviai rėmėsi ankstesniais M. Katelyno viešais pasisakymais ir tvirtino, jog jo kandidatūra neatitinka demokratinės valstybės vertybių. Protesto organizatorių teigimu, „Prezidentas negali tokio asmens patvirtinti vidaus reikalų ministru.“

Nors šis kairiųjų politinis spektaklis atrodė apgailėtinai – proteste dalyvavo vos apie dvi dešimtys žmonių – žiniasklaida jam dėmesio negailėjo. Tuo tarpu gerokai gausesnių pilietinių akcijų – Tautos forumo rengiamų mitingų valstybinei lietuvių kalbai ginti, protestų dėl Vilniaus sporto rūmų išsaugojimo ar Birželio sukilimo aukų pagerbimo, į kuriuos susirenka kelios dešimtys ar net virš šimto dalyvių, – nei ELTA, nei kita nacionalinė žiniasklaida beveik nepastebi.

Klausimas kodėl?

Atsakymas paprastas – Lietuvos žiniasklaidoje apie pilietines iniciatyvas pranešama ne dėl jų masto ar svarbos valstybei, o išskirtinai dėl jų ideologinio turinio.

Todėl šiame kontekste ypač verta dėmesio žurnalisto Virginijaus Savukyno viešai išsakyta nuomonė. Jo teigimu, puolimas prieš M. Katelyną vyksta ne dėl kandidato kompetencijos, o dėl jo pasaulėžiūros:

„Nepažįstu asmeniškai Martyno Katelyno. Nežinau, ar jis turi tinkamų kompetencijų būti ministru. Tačiau mane stebina tai, kad jo puolimas vyksta ne dėl kompetencijos, bet dėl pažiūrų, kurios yra visiškai priimtinos demokratinėje visuomenėje. Įvairovė, tolerancija turi egzistuoti. Tačiau jo puolėjai tikrai nesivadovauja tolerancijos, demokratijos, įvairovės ir pliuralizmo vertybėmis. Fašizmas atslenka iš radikalios kairės. Tam neturėtume pasiduoti. Privalome išsaugoti demokratiją ir ją apsaugoti nuo radikalios kairės.“

Iš to galime daryti išvadą, kad radikaliai kairiesiems pavojingiausi politikai – kurie yra svetimi jų ideologijai. Jei konkretus politikas nesulaukia kritikos arba jam sudaromos palankios galimybės reikštis nacionalinėje žiniasklaidoje, tai yra kaip ženklas, kad jo veikla nėra kairiesiems grėsminga, o faktinis politiko elgesys netgi sutampa su kairiųjų propaguojama ideologija.

Todėl metas ir Lietuvos skaitytojui vertinant bet kurį politiką pirmiausia stebėti ne tik tai, ką jis kalba ar daro, bet tai, kokia žiniasklaida apie jį praneša ir kokį politinį kontekstą formuoja.

Tai leis mums visiems teisingiau suprasti, kiek konkretus politikas ar politinis procesas visuomenei yra priimtinas.

Autorius yra „Tautos forumo“ apžvalgininkas.