Psichologas G. Navaitis: ginčytis, kas yra šeima, beprasmiška – reikia klausti, kokį modelį remiame

Psichologas, psichoterapeutas prof. dr. GEDIMINAS NAVAITIS šiemet išleido knygą „Tapk savo šeimos psichologu“. Jis dalijasi įžvalgomis, kodėl šiandien žmonės į materialinę gerovę investuoja daug daugiau nei į savo santykius.

Ginčas dėl šeimos apibrėžimo

Knygos idėja gimė profesoriui knygyne pastebėjus keistą disproporciją: iš dvidešimties lentynoje esančių knygų apie vyrų, moterų ir šeimos santykius devyniolika iš jų buvo parašyta žurnalistų, nuomonės formuotojų ar žmonių, laikančių save ekspertais, ir tik viena – šeimos psichoterapeuto. Šeimos temą, anot jo, gerokai perėmusi liaudies medicina, o profesionalų balso beveik negirdėti.

Paklaustas, kas šiandien yra šeima, profesorius siūlo permąstyti pačią diskusiją: anot jo, ginčas apie šeimą, jos apibrėžimą yra beprasmiškas. Jis primena, kad teisiniu, ekonominiu, istoriniu ar psichologiniu požiūriu apibrėžimų gali būti daug – nuo Osmanų imperijos sultono haremo iki poliandrijos Tibete.

Todėl, pasak G. Navaičio, tikrasis klausimas skamba kitaip: „Reikia klausti ne kas yra šeima, o kokį konkrečiai šeimos modelį mūsų visuomenė remia, palaiko.“

Jo nuomone, visuomenė galėtų būti tolerantiška įvairioms gyvenimo formoms, bet ir aiškiai įvardyti, kokį modelį valstybė remia materialiai ir moraliai.

Referendumas – naudingas demokratijai, bet ne šeimos apibrėžimui

Kalbėdamas apie kitąmet planuojamą referendumą, kuris turėtų vykti kartu su savivaldos rinkimais, profesorius pabrėžia bendrą tiesioginės demokratijos naudą.

G. Navaičio teigimu, tyrimai rodo, kad tose šalyse, kuriose daugiau tiesioginės demokratijos, vadinamasis laimės indeksas yra aukštesnis, todėl profesorius palaiko bet kokį referendumą. Tačiau konkrečiai šeimos apibrėžimo klausimui, jo vertinimu, šis referendumas naudos neduos.

Paklaustas apie migrantų keliamus iššūkius konservatyvia laikomai Lietuvos visuomenei, G. Navaitis sako, kad viskas priklauso nuo masto ir integracijos. „Manau, migrantų bent jau Vilniuje yra tikrai per daug, jaučiame, kad jie primeta savo gyvenimo būdą, nelabai linkę integruotis į mūsų visuomenę“, – tikina jis.

Pašnekovas siūlo politikams išsikelti paprastą klausimą: ar Lietuva nori išlaikyti dabartinę lietuvių gyventojų dalį (apie 80 procentų), ar ją padidinti arba sumažinti? Profesorius atkreipia dėmesį, kad į šį klausimą neatsako net strateginis dokumentas „Lietuva 2050“.

Kodėl vien pinigai gimstamumo nepadidina?

Kalbantis apie demografinės politikos supaprastinimą, G. Navaičio nuomone, valstybės išmokos patrauklios rinkėjams, tačiau realus jų poveikis gimstamumui yra menkas.

Kaip pavyzdį profesorius pateikia Vengriją, kurioje, nepaisant milžiniškų investicijų – per 280 milijardų – į šeimos paramą, gimstamumas laikinai pakilo iki 1,6 vaiko vienai moteriai, tačiau vėliau nukrito iki 1,21 ir grįžo į pradinį lygį.

Pasak profesoriaus, remiantis EBPO ataskaita, finansinė parama realiai veikia tik dalį, apytiksliai du penktadalius, jau apsisprendusių turėti vaikų šeimų, tačiau bendro gimstamumo skaičiaus iš esmės nekeičia.

„Lietuva jau yra ekonomiškai išsivysčiusi šalis, o pinigai didžiausią įtaką gimstamumui turi ekonomiškai atsilikusiose šalyse“, – apibendrina psichoterapeutas.

bernardinai.lt