
Prisimenu, kad mano mielas bičiulis Gintaras Beresnevičius ir jo nuostabioji žmona Auksė anais laikais nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kažkokiame poetų forume nugirsto jaunojo poeto patetiškai padeklamuoto eilėraščio savo žmonos garbei pirmųjų strofų: „Myliu tave / Už darbštumą ir gerumą…“. Nesunku įsivaizduoti, kad ironijos pliūpsniui susikaupti, o paskui prasiveržti pretekstą teikė šios poetinės strofos kraštutinis neįmantrumas, ne kitaip.
Kitas dalykas, kad tokią ištarą, kas retai būna poezijoje, yra nesunku pritaikyti praktiškai, kai, tarkime, hermetiškoje aplinkoje, žinančioje kanoninių žodžių atsiradimo aplinkybes, juokais persakyta poeto strofa gali paskatinti žmoną išplausti indus su neįprasta tokia proga jai linksma nuotaika, ar ne?

Kas be ko, nieko nežinantis apie savo kūrybinių laimėjimų pritaikymą platesniame kontekste pacituotas poetas kažin ar galėtų varžytis su Dantės sugebėjimu itin įmantriai pašlovinti Beatričę, tačiau aš pats ilgai ginčijausi su Gintaru, įrodinėdamas, kad poezijoje neįmantrumas nėra joks trūkumas, kaip įrodymą pateikdamas Lietuvoje beveik nežinomo lietuvių poeto (pernelyg anksti išprotėjo) Algimanto Julijono Stankevičiaus ultralakoniško, dviejų eilučių eilėraščio ištisinę citatą: „Ąžuolas miške užaugo, / Baravykas jo ramybę saugo!“, ta proga pacituotą eilėraštį pavadindamas himnu būties garbei.
Galbūt kažkam įdomu bus ir tai, kad mano straipsnio apie šio eilėraščio ontologines implikacijas ir ypatingą A. Stankevičiaus vietą lietuvių poezijoje „Literatūra ir menas“ neišspausdino, nors prieš tai siunčiamus tekstus dienraštis paprastai publikuodavo, – nepaisant to, kad paskutinę akimirką iš teksto apie A. Stankevičiaus eilėraštį savicenzūros sumetimais išbraukiau frazę, kad minėtas eilėraštukas galimai yra ne mažiau svarbus lietuvių savimonės plėtotei ir tėvynės paieškoms nei K. Donelaičio „Metai“.
Tačiau ir šiandien, atlėgus pirmojo įkarščio įspūdžiui, esu įsitikinęs, kad A. Stankevičius yra ne mažiau įdomus poetas nei jo gyvenamojo laikotarpio kolegos su dekoltė iki kulnų.
Šiandien yra pirmoji mano žmonos, paprastai labai anksti išskubančios į darbą, atostogų diena, todėl turėjau progą iš padilbų įsižiūrėti į miegančiosios pirmosios atostogų dienos gražuolės damos, pradėjusios atsimiegoti už neišmiegotus metus, spindintį veidą jau be proletarinių mokytojos darbštuolės dulkių.
Tai buvo taip panašu į prasidėjusią amžinybę, kai sapnas saugo būtį…
Kas be ko, ji miegojo teisuolės miegu, o man buvo proga dar kartą prisiminti fundamentalią tiesą, kad jos vyras niekada nebūna teisus, net miegodamas…
Taigi nesunku bus įsivaizduoti net ir prašalaičiui, kad aš pats paprastai atostogauju rudens pabaigoje.
pirmoji atostogų diena
po paskutinės darbo savaitės kaip po karo
iš naujo pasaulis
stiebiasi
išlikęs
tarsi
netyčia
dar nenusprendžiau:
skaitysiu visą dieną
F. Nyčę
ar raugsiu kopūstus
žiemai






O ar apie antrąją atostogų dieną parašysi? trečiąją? ir t.t.? Laukiame, netrevojame…
…belaukdamas nepadaryk aa i kelnes,kvaiseli…
..kas yra atostogos valdiskai – negaliu net isivaizduot,nes niekad tokiu neturejau,lyg koks tunijadcas.Kazkaip net nesusimastydavau.Kazkada sau susigalvojau posaki,kad kada ka svest skelbiu pats sau.Arba,kada bus pirmadienis irgi mano valia……neimantrumas eilese yra gerai – blizguciai – siaip sau reikalas.Nebent kokiems baroko megejams,skant.Arba,Silva rerum pusgalviams fanams.
..fonetiskai ir prasmiskai atostogos asocijuojasi su pavaziavusiu stogu,kazkodel.
..vaikystej buvo toks filmas – Paskutine atostogu diena.Tai jis mane labai baugindavo….cia kaip tie klounai vaikams – gali net psixine trauma sukelt visam gyvenimui..Prisiminiau ji,nes ten veiksmas vyko Kryme,kur dabar vyksta rasiejos agonijos konvulsijos.Bais juokinga,kai kacapu zombiai vaziuoja atostogaut i karo zona,ypac su vaikais – neimanomo kvailumo pavyzdys,xa
..buvo dar toks lietuviskas filmas – Grazuole…Tai kazkodel vaikystej jis man buvo lyg siaubiakas….oi,pasineriau i reministencijas,nei is sio,nei is to…va,jau is pasamones lenda Kapitonas Tenkesas su keturiais tankistais,ir Limonadinis Dzo……Dieviau Dieviau,ko tik tiems vaikams neprikisdavo i galvas……nors,Kempiniukas – irgi baisu.
….melskites,Edi,kad Jusu zmonai praslystu,is pirmo zvilgsnio,lyg ir nekalta fraze apie prasidejusia amzinybe…… antraip sukliktu – ….tai stai kas tavo galvoj……ir dar pridetu koki nekoki epiteta,lengvai numanoma,kad net sakyt nepadoru…xa…tuomet tik laikykites.Teisintis butu galima tik antruoju sakinio demeniu.Cia juokauju,zinoma.
Kokia vasaros bitė Jus sugėlė ar karščiai pribaigė, mielas bičiuli, jeigu audžiate tokias niūrias mintis? Platoniškuoju požiūriu amžinybė yra būties pilnatvė, o ne trūkumas ir, žinoma, nieko bendro neturi su mirtimi ( toks tapatinimas atsiranda kaip kraupi kalbos klaida). „Puotos” Sokrato žodžiais tariant, erotika ir filosofija, kuri yra tam tikra erotikos rūšis, yra pratinimasis prie amžinybės jau šiame pasaulyje. O mirtis yra sielos sunykimas, anemija, abejingumas, meilės pabaiga… Kaip atrodo, visos moterys, taip pat ir Sofija, apie tai nutuokia net geriau nei metodiškai drausmingi mokyklos filosofai. 🙂
…na ja,erotikoje ribu nera…xa
…..dar kiek,ir imsim samprotaut apie…nekrofilija…….nors,po tokiu karsciu,nebutu labai keista.Tubej maciau apokaliptinius vaizdus – issilydes ir varvantis sviesoforas ant asfalto balos,kitados gatve buves..
…pvz.,galima teigti,kad nekrofilija yra liga.Betgi meile – irgi yra liga.Voila,nekrofilija irgi yra meile,po paraliais…