Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Revoliucijos tikslas – mankurtas, žmogus be kilmės ir be atminties

XXIII dalis. Ankstesnės dalys čia.

Stepė svilina be gailesčio. Ant žemės guli surištas belaisvis nuskusta galva, ant kurios užtemptas šlapias, ką tik nuo šviežiai papjauto kupranugario nudirtas odos gabalas – „širi“. Saulėje ši oda pamažu džiūsta, traukiasi, tampa kieta kaip geležinis lankas ir negailestingai spaudžia kaukolę. Plaukai, negalėdami prasikalti pro šį šarvą, sukasi atgal ir įauga gilyn į gyvą kūną. Skausmas užpildo visą žmogaus būtį, kol sąmonė visiškai užgęsta. Kai šis padaras pakyla, jo kūnas pajėgia judėti, kojos ir rankos geba dirbti – ganyti šeimininko kupranugarių bandą. Tačiau skausmo išdegintose smegenyse nebėra nė vienos atminties ląstelės.

Taip gimsta mankurtas.

Svetimos valios įrankis

Žmogus galutinai paverčiamas mankurtu tuomet, kai jis visiškai netenka žinojimo, kieno jis vaikas. Pasmerktasis nebeatsimena savo tikrojo vardo, nebežino motinos, tėvo, genties, protėvių kapų ir gimtosios kalbos. Jam neegzistuoja praeitis – lieka tik ši akimirka, šeimininko įsakymas ir aklas paklusnumas. Atmintis išplėšta su šaknimis, o kartu su ja – ir pati žmogiškoji savastis. Jis virsta aklu svetimos valios įrankiu – biologiniu objektu, kurį valdo kiti, visiškai praradusiu gebėjimą būti savarankiška asmenybe.

Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ši senoji stepių legenda atgyja kaip kraupi pranašiška tikrovė. Naiman-Ana suranda savo sūnų beribėje Sariozeko stepėje, kur jis nuolankiai tarnauja jo asmenybę sunaikinusiam jo dabartiniam šeimininkui. Motina žvelgia į sūnaus tuščias, stiklines akis, šaukia jį tikruoju jo vardu – Žolamanu, primena jam tėvą ir vaikystę, mėgindama pramušti sukietėjusį „širi“ šarvą ir įžiebti gyvą prisiminimo spindulį.

Tačiau įsakymas, įskiepytas į išvalytą sąmonę, jau stipresnis už kraujo balsą. Mankurtas priešais save mato ne motiną, o pavojų, nes šeimininkas jam pasakė, kad toji moteris ketina jį įskaudinti. Todėl jis įtempia lanką, paleidžia strėlę ir nužudo tą, kuri jam davė gyvybę. Pasakojime jos skara virsta paukščiu, kuris sklando virš stepės ir kartoja: „Prisimink, kieno tu sūnus!“ Ši scena sutelkia visą Aitmatovo mintį: žmogus, iš kurio atimta atmintis, ne tiesiog kažką pamiršta – kai jo sąmonė išvaloma, jis pakelia ranką prieš savo paties prigimtį.

Ideologijos mašinos perdirbtas žmogus, pasiruošęs ginklu ginti imperiją

Romanas pasirodė 1980 metais, vėlyvosios Sovietų Sąjungos sąstingio laikotarpiu. Aitmatovas rašė apie komunistinę imperiją, kuri žmogaus prigimtį ir atmintį laužė per baimę, istorijos vadovėlių klastojimą, tautinės atminties ardymą. Šiame atminties karo romane senasis geležinkelininkas Jedigėjus per Sariozeko stepę lydi mirusio bičiulio Kazangapo kūną į šventąsias Ana-Bejit kapines. Ši laidotuvių kelionė reiškia daug daugiau nei paprastą ritualą – ji saugo tvarką, einančią iš kartos į kartą, ir primena, kad žmogus priklauso kur kas gilesnei ir ilgesnei kultūrinei tradicijai, nei laikinas politinis režimas.

Tačiau prie šventųjų kapinių vartų procesijos kelią pastoja spygliuota viela. Juos pasitinka jaunas kazachas – uniformuotas kareivis, naujosios sistemos sargybinis. Jis išaugo toje pačioje žemėje, tačiau viduje yra jau nebe tos žemės vaikas, o naujosios ideologijos mašinos perdirbtas žmogus. Kai senasis Jedigėjus prabyla į jį gimtąja kazachų kalba, jaunuolis šaltai ir atžagariai nukerta: „Govorite po russki“ (kalbėkite rusiškai), t. y. imperijos šeimininkų kalba. Jam visiškai nerūpi šventos kapinės, protėvių dvasios ar laidojimo papročiai – teritorija dabar paversta kariniu poligonu, ir šeimininkų instrukcija jam draudžia įleisti bet ką. Šis jaunas kareivis yra naujasis, modernus mankurtas. Senovinis Žolamanas atmintį prarado dėl baisaus fizinio kankinimo stepėje, o šis vaikinas jos išsižadėjo jau savanoriškai – dėl uniformos, statuso ir atlygio už tarnybą svetimai imperijai. Jis pasiruošęs ginklu ginti tos imperijos poligoną nuo savo paties tautiečių atminties.

Istorinė atmintis kelia grėsmę imperinei ideologijai

Imperinei ideologijai istorinė atmintis visada kelia grėsmę. Žmogus, kuris prisimena, turi vidinį stuburą, kurio valdžia negali lengvai sulaužyti. Motinos balsas, tėvo pavardė, protėvių kapai ir vaikystės kalba kuria vidinį atsparumą. Ideologija tokio atsparumo nekenčia, nes jai reikia subjekto, kuris svetimą nurodymą priimtų kaip vienintelį pasaulio dėsnį.

Čingizo Aitmatovo mankurtas naujaisiais laikais susitinka su kultūrinio marksizmo projektu. Marksistinė mintis Vakarų pasaulyje evoliucionavo į rafinuotesnę formą ne dėl vėlyvosios sovietijos žlugimo, o kur kas anksčiau – todėl, kad klasikinė, rusiško tipo proletariato revoliucija Vakaruose tiesiog visiškai nepavyko. XX amžiaus pirmoje pusėje tokie mąstytojai kaip garsus italų komunistas Antonio Gramsci ir vėlesni taip vadinamos Frankfurto mokyklos teoretikai suprato, kad Vakarų darbininkų klasė, pasiekusi ekonominį gerbūvį, nekels kruvinų maištų. Todėl tradicinę marksistinę klasių kovą reikėjo perkelti iš ekonomikos lauko į kultūros erdvę.

„Ilgasis žygis per institucijas“

Šio judėjimo pamatu tapo Antonio Gramsci suformuluota kultūrinės hegemonijos teorija. Jis suprato, kad norint pasiekti totalią politinę kontrolę, pirmiausia reikia užvaldyti visuomenės kultūrinį stuburą – mokyklas, universitetus, bažnyčias, spaudą, teatrą, kalbą. Vėliau Vakarų kairieji aktyvistai tai pavertė strateginiu, dešimtmečius trunkančiu „ilguoju žygiu per institucijas“. Naujuoju revoliucijos varikliu tapo marginalizuotos grupės ir maištaujanti radikali universitetų studentija, o pagrindiniais ideologijos fabrikais virto švietimo sistemos humanitariniai bei socialinių mokslų fakultetai. Užuot griebęsi ginklų, Vakarų marksistai nusprendė lėtai ir kantriai užimti universitetų katedras, mokyklas, teismus ir žiniasklaidos redakcijas. Laikui bėgant kairieji studentai užaugo, patys tapo profesoriais bei rektoriais ir pradėjo masiškai štampuoti naująją aktyvistų kartą.

Pramiegojo puolimą dėl naivumo

O kodėl tylėjo ir nepasipriešino konservatoriai? Jie tiesiog pramiegojo šį puolimą dėl savo pačių naivumo. Tradicinių pažiūrų žmonės ir dešinieji politikai ilgą laiką tikėjo, kad svarbiausia yra ekonomika, mokesčiai ir verslas, o universitetų humanitarinius fakultetus laikė tiesiog nerimtais kažkokių keistuolių diskusijų klubais. Jie į tai numojo ranka, manydami, kad studentai baigs mokslus, susiras rimtus darbus ir tas naivus akademinis radikalizmas praeis savaime. Konservatoriai nesuprato, kad būtent iš tų „nerimtų“ universitetų katedrų suolų ateina žmonės, kurie vėliau patys taps profesoriais, perrašys mokyklų vadovėlius, teismų taikomus įstatymus, valdininkų instrukcijas ir net kasdienę kalbą.

Kad būtų sukurtas naujas, globalus subjektas, senąjį pasaulį reikėjo išmontuoti iš vidaus, išvalant praeities atmintį. Čia pritaikoma Frankfurto mokyklos filosofo Herberto Marcuse sukurta „represyvios tolerancijos“ doktrina. Jos esmė stulbinamai veidmainiška: tradicinė žodžio laisvė visoms pažiūroms paskelbiama žalinga, o tikroji tolerancija neva reiškia visišką laisvę tik kairiosioms, „progresyvioms“, „teisingoms“ idėjoms ir absoliutų bet kokių dešiniųjų ar konservatyvių pažiūrų gniuždymą. Praktikoje tai veikia kaip vienpusis eismas: tu privalai toleruoti bet kokį „progresyviųjų“ absurdą, tačiau jei drįsti su juo nesutikti, tave tuoj pat išvadina fašistu ir išmeta iš darbo. Taip kilnus žodis „tolerancija“ buvo paverstas lazda kitaminčiams tildyti ir atvėrė kelią visiškai mąstymo kontrolei.

Kalbos perdirbimas užima strateginę vietą

Tradicinės tiesos, biologiniai faktai ir šimtmečius veikusi šeimos ir valstybės struktūra paskelbiamos atsilikusiomis, smurtinėmis ir kenkėjiškomis. Jų gynimas prilyginamas neapykantos kurstymui, o jų griovimas pristatomas kaip aukščiausia laisvės forma. Ši ideologija tvarko viską: nuo darželio programų iki tarptautinių korporacijų vidaus elgesio taisyklių. Jos tikslas – pakeisti tai, ką žmogus laiko savaime suprantama tiesa, kas jam atrodo normalu, kol jis pamažu išmoksta bijoti garsiai ištarti „netinkamus“ žodžius, kad nebūtų išmestas už aktyvistų kontroliuojamos visuomenės ribų.

Šiame kontekste kalbos perdirbimas užima strateginę vietą, primenančią George’o Orwello aprašytąją „Naujakalbę“. Tikslas – susiaurinti mąstymo lauką tiek, kad žmogus fiziškai nebesugebėtų suformuluoti vyraujančiai ideologijai pavojingos minties, nes kalboje tiesiog nelieka tam reikalingų žodžių. Todėl puolamos pačios natūraliausios žmogaus sąvokos. Žodis „motina“ oficialiuose dokumentuose keičiamas į „gimdantį asmenį“ arba „asmenį su gimda“. Žodis „tėvas“ virsta „antruoju gimdytoju. Tokiu būdu žmogaus gimimas paverčiamas kažkokiu mechaniniu, gamybiniu veiksmu, kur nebelieka vietos žmogiškiems jausmams.

Šis kalbinis absurdas tapo valstybine Vakarų pasaulio tikrove. Štai JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjos posėdyje Senate paklausė elementaraus dalyko – „Kas yra moteris?“ O ji nesugebėjo pateikti atsakymo, teisindamasi, jog negali atsakyti, nes „nėra biologė“. Kai aukščiausios teisinės institucijos pareigūnas bijo įvardyti akivaizdžią biologinę lytį, tai rodo visišką ideologinį paralyžių. Tai yra tas pats kupranugario odos lanko spaudimas sąmonei: baimė prarasti statusą yra stipresnė už objektyvią realybę.

Šokas racionaliam protui

Postmodernizmo radikalizmas peržengia net ir šias kalbines manipuliacijas, virsdamas tikru šoku pamatiniam racionaliam protui. Šiuolaikiniuose Vakaruose kultūrinio marksizmo įkarštis nusitaikė net į tiksliuosius mokslus – sritį, kur, atrodytų, neįmanoma pasiginčyti. Universitetuose gimė judėjimas, pasivadinęs „feministine matematika“, o šalia jo greitai išdygo ir „antirasistinės matematikos“ gairės.

Šių teorijų šalininkai rimtu veidu aiškina, kad pati tradicinė matematika yra ydinga iš pat šaknų, kadangi ją sukūrė baltieji vyrai – visokie senovės graikai, kaip Pitagoras, Euklidas ar Archimedas, ir vėlesni Europos mokslininkai, kaip Izaokas Niutonas, Renė Dekartas ar Karlas Gausas. Kadangi visi šie mokslo milžinai buvo baltaodžiai vyrai, tai jų suformuluotos taisyklės, teoremos, griežta logika ir reikalavimas rasti vienintelį teisingą atsakymą automatiškai paskelbiami „vyriškais“, agresyviais ir netgi rasistiniais. Skaičiai esą neturi primesti savo valios, o verčiant žmones paklusti universaliems dėsniams, jų individualus mąstymas yra gniuždomas.

Ką tai reiškia praktiškai? Šių idėjų skelbėjai siūlo mokyklose atsisakyti įprastų kontrolinių darbų ir pažymių, nes egzaminų stresas bei konkurencija esą atspindi vyrišką agresiją ir įtvirtina patriarchatą. Vietoj lygčių sprendimo siūloma tiesiog susėsti ratu, draugiškai pasišnekėti ir pasidalinti savo emocijomis apie skaičius. O jei mokytojas taiso tavo klaidas arba prašo skaičiuoti greičiau, jis paprasčiausiai demonstruoja „baltųjų viršenybę“ – mat logiškas tikslumas ir skuba neva tėra vien baltojo žmogaus kultūrinis modelis, o ne visiems galiojanti tiesa.

Fizinės tikrovės prievartinis neigimas

Tai yra tikrasis intelektualinis „širi“. Kai visuomenė priverčiama patikėti, kad net du plius du gali būti nebe keturi, o tiesiog susitarimo, rasinės bei lytinės tapatybės ar emocijų reikalas, žmogaus logiškas protas visiškai kapituliuoja. Jis nebepasitiki jokiu objektyviu faktu ir tampa aklu įrankiu, pasiruošusiu priimti bet kokį vyraujančios ideologijos primestą absurdą. Visuomenė yra priverčiama atsisakyti savo evoliucinės patirties ir racionalaus intelekto vardan ideologinio saugumo.

Nuo kalbos iškraipymo neišvengiamai pereinama prie fizinės tikrovės prievartinio neigimo. Kasdienybe tampa precedentai, kuomet moterys sporto klubų rūbinėse ar tradicinėse moterų pirtyse yra priverstos matyti visiškai nuogą biologinį vyrą, kuris tiesiog nusprendė save laikyti moterimi. Moterims, kurios išreiškia natūralų privatumo poreikį, pagrasinama baudomis arba viešu pasmerkimu už neapykantos kurstymą. Tai yra radikaliojo genderizmo dresūra: žmogus sistemingai verčiamas netikėti savo paties akimis ir atsisakyti elementarios realybės pajautos. Kai visuomenė priverčiama sutikti, kad vyras moterų pirtyje yra moteris, pasiekiama kritinė riba: žmogus tampa visiškai palaužtas, praradęs gebėjimą skirti net elementarią tiesą nuo akivaizdaus melo.

Šiuolaikinis mankurtas

Šiuolaikinis mankurtas nėra beraštis stepių klajoklis. Priešingai – jis dažnai turi universitetinį diplomą ir net mokslinį laipsnį. Jis skaito pranešimus, rašo lygybės, įvairovės ir įtraukties strategijas, sėdi didžiųjų medijų redakcijose, dirba ministerijose ir skirsto finansavimą kultūros programoms. Jo žodynas blizga progresyviais terminais, tačiau ten, kur turėtų būti istorinės šaknys ir civilizacinis stuburas, atsiveria sterili tuštuma. Jis su didžiuliu uolumu kalba apie abstrakčias globalias tiesas ir teises, tačiau visiškai ignoruoja konkrečias pareigas savo tėvynei ir šeimai.

Diplomas tokio žmogaus negelbsti – jis tampa tik prabangiu, intelektualiu mankurto apdaru. Senasis Aitmatovo mankurtas ganė gyvulius Sariozeko stepėje, o naujasis gano žmonių sąmonę per televizijos ekranus, universitetų katedras ir teisės aktų projektus. Jis uoliai prižiūri viešąjį žodyną, nustato leistino mąstymo ribas ir nuolat aiškina likusiai visuomenės daliai, ko ši privalo gėdytis ir vengti. Šis konformizmas kyla jau ne iš baimės patekti į Gulagą, kaip sovietijoje, o iš banalaus karjerizmo ir troškimo priklausyti „teisingajam elitui“. Labai panašiai, kaip buvo vėlyvuoju sovietmečiu, „brandaus socializmo“ laikotarpiu. Šiuolaikinį mankurtizmą palaiko skaitmeninė socialinio kredito sistema: baimė būti užblokuotam, prarasti darbą ar statusą. Nors, pavyzdžiui, Britanijoje už „neteisingus“ įrašus socialiniuose tinkluose jau pasodina ir į kalėjimą. Taip veikia toji Herberto Marcuse sugalvota „represyvioji tolerancija“.

Ideologinė destrukcija

Kaip ir sovietmečiu, vaikas mokykloje ir studentas universitete mokomi nuolat įtarinėti ir kaltinti savo tėvus. Jo šalies istorija jam pateikiama ne kaip herojų ar mokslo pažangos saga, o kaip nepertraukiama nusikaltimų ir priespaudos byla. Klasikinė literatūra sistemingai cenzūruojama, perrašant neva politiškai nekorektiškus žodžius. Jaunimui įskiepijamas refleksas: praeitis yra gėda ir dėmė, kurią reikia išvalyti, o moderni „progresyvioji“ ideologija – vienintelis tyras tiesos šaltinis. Pavojingiausia tai, kad toks žmogus savo dvasinę amneziją laiko intelektualiniu pranašumu. Tėvynės meilę jis vadina kenksmingu nacionalizmu, religinį tikėjimą – tamsiu atsilikimu, o Vakarų civilizacijos pasiekimus – priespaudos istorija. Jo iškreiptoje sąmonėje ištikimybė savo šaknims virsta moraline kalte, o visiškas savo paveldo išsižadėjimas – aukščiausia dorybe.

2020 metų liepos 4-ąją Baltimorėje ši ideologinė destrukcija išsiliejo į fizinę erdvę. JAV Nepriklausomybės dienos minėjimo metu mankurtų minia nuvertė marmurinę Kristupo Kolumbo statulą ir ją sudaužė, o gabalus sumetė į uosto vandenį. Tai buvo ritualinis atminties karo aktas, perkeltas iš akademinių auditorijų tiesiai į miestų aikštes.

Kristupas Kolumbas šiame kare puolamas ne kaip konkretus istorinis asmuo, o kaip simbolinis Vakarų civilizacijos pradas: jūra, drąsa, atradimas, krikščioniškoji Europos valia ir pasaulinis istorinis mastas sumetami į vieną totalios kaltės duobę. Aitmatovo stepėje mankurtas paleido mirtiną strėlę į savo motiną, o Baltimorėje ta strėlė virto minios virvėmis, tempiančiomis žemyn savo pačių civilizacijos ženklus. Paminklai didvyriams nuolat nebyliai primena: prieš jus gyveno žmonės, atlikę didesnius darbus, ir jūs esate jų skolininkai, nes stovite ant jų pečių. Nugriovus paminklą Kolumbui, išvaloma erdvė naujam, istoriniam provincializmui, kurio centre stovi tik vienadienis lozungas.

Tauta, kuri prisimena savo didvyrius, turi vidinį imunitetą melui

Tauta, kuri prisimena savo didvyrius, knygnešius, partizanus ir savo kankinius, turi vidinį imunitetą melui. Ji žino, kokia kaina sumokėta už jos teisę stovėti ant šios žemės. Todėl kultūrinis marksizmas siekia šį imunitetą sunaikinti, paversdamas tautinę atmintį gėdos šaltiniu. Istorija perrašoma taip, kad jaunas žmogus jaustųsi ne didingos tradicijos tęsėju, o nusikaltėlių palikuonimi, privalančiu nuolat atsiprašinėti ir skubėti persiauklėti.

Atmintis yra giliausia prasme konservatyvi, pasaulį sauganti jėga. Žmogus neatsiranda kaip tuščias lapas – jis paveldi tėvo pavardę, motinos kalbą, protėvių papročius, tikėjimo simbolius, literatūros kanoną ir valstybės vėliavą. Tai yra tai, kas skiria laisvą pilietį nuo dvasinio vergo. Be šio paveldo žmogus lieka bestuburis gyvis, imlus manipuliacijoms ir lengvai nešiojamas bet kokio ideologinio vėjo.

Aitmatovo romanas pateikė perspėjimą. Žmogus, iš kurio atimta atmintis, dar kurį laiką funkcionuoja: jis vaikšto, dirba, vartoja prekes, kalba plastmasiniais sakiniais ir tvarkingai vykdo administracines komandas. Išoriškai jis gali atrodyti kaip normalus visuomenės narys. Tačiau jo viduje jau gyvena marksistinis šeimininkas, apibrėžęs jo mąstymo ribas. Jis nebeatpažįsta savo kultūros kodo, nebejaučia jokios metafizinės pareigos savo praeičiai ir yra visiškai pasirengęs šauti į bet ką, kas mėgina jam priminti jo tikrąją kilmę, tradicijas ir pareigą.

Galutinė diagnozė

Kultūrinis marksizmas pasiekia savo galutinį tikslą tuomet, kai visa visuomenė yra sistemingai išdresuojama nebemokėti ir nebenorėti atpažinti, kieno ji paveldėtoja. Tai yra galutinė diagnozė, be jokių iliuzijų. Išorėje toks perdirbtų žmonių pasaulis gali atrodyti pilnas įvairiausių teisių deklaracijų, tačiau jo šerdis, kaip ir tų deklaracijų žodžiai, jau yra mirusi. Išvalytoje sąmonės stepėje naujieji mankurtai ganys savo pačių tuštumą, uoliai naikindami paskutinius ženklus to pasaulio, kuris juos pagimdė.