Švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Šiugždinienei nusprendus, Tėvynės sąjungos politikams sutikus, jau ketverius metus rusų kilmės Lietuvos piliečiai ir į Lietuvą atvykę ukrainiečių, baltarusių vaikai mokomi pilietiškumo ir patriotizmo iš Michailo Lomonosovo, Rusijos imperiją ir jos grobikiškus karus šlovinusio poeto, panegirinių raštų.
„Tautos, pilietybės ir pareigos supratimas Lomonosovo kūryboje“ – tokia privaloma tema iki šiol yra konservatorių ministrės pasirašytoje rusų kalbos ir literatūros programoje.
„Ir kas čia blogo?“ – klausė manęs prieš ketverius metus broliai konservatoriai. „Kodėl Lomonosovas užkliuvo?“ – klausia šiandien žurnalistai ir akademikai.
O pats klausčiau: kaip galėjo Vladimiro Putino valdymo laikais itin išaukštintas Lomonosovas atsidurti Lietuvos Respublikos mokyklinėse programose? Atsidurti Rusijos karo prieš Ukrainą metu? Atsidurti ir pasilikti?
Ir ką toks švietimo nuotykis apie mus, lietuvius, ir mūsų politikus sako? Esame ir be istorinės savimonės, ir be politinės nuovokos, ir be tautinės savigarbos.
Taip, negali nuneigti oratoriaus ir poeto Lomonosovo nuopelnų Rusijos imperijai. Bet kaip suderinti jo „tautos, pilietybės ir pareigos supratimą“ su Lietuvos Respublikos piliečio vertybių ir pareigų supratimu?
Lomonosovas eilėmis ir istoriniais darbais nuoširdžiai šlovino Petro I ir jo įpėdinių imperinius karus. Tvirtino, kad Rusijos klestėjimo sąlyga yra stipri monarcho patvaldystė, kad pats istorijos mokslas valdinius privalo išmokyti paklusnumo valdovui. Istoriniuose veikaluose Lomonosovas aiškino, kad mes, lietuviai, esame slavai, taigi – rusų pasaulio dalis, o Prūsija – teisėta Rusijos imperatorių tėvonija, kurią šie turi susigrąžinti.
Peterburgo imperatoriškojo universiteto profesorius, valstybės tarėjas Lomonosovas 1760-aisiais Peterburge išleistame „Trumpame Rusijos metraštyje su genealogija“ išdėstė „etnolingvistinę“ rusų ir senųjų prūsų tapatybės teoriją: Prūsijoje – „senojoje pirmųjų Rusijos valdovų tėvonijoje“ – gyvenę „rosai“, arba „rusai“, ėmę vadintis „porosais“, arba „porusais“, „prūsais“. Taigi senieji prūsai buvę tikri rusai, tad ir Prūsija neabejotinai turinti priklausyti Rusijos imperijai. Išversta į vokiečių kalbą ši knyga jau 1765-aisiais išėjo Leipcige ir Kopenhagoje, 1767-aisiais Londone pasirodė angliškai. Ir šiandien ši „teorija“ prisimenama įrodinėjant Rusijos teises į Karaliaučių.
Kitame darbe – 1766-aisiais išspausdintoje „Senosios Rusijos istorijoje“ – Lomonosovas ne tik senuosius prūsus, bet ir visus baltus priskyrė „slavų tautai“. Jis tvirtino: „žemaičiai, lietuviai, senųjų prūsų likučiai <…> – visi slavų giminės“, o „vienintelė Rusija“ šiandien esanti visos slavų tautos „svarbiausioji karta“ (главнейшее поколение). 1768-aisiais šis Lomonosovo istorinis veikalas buvo išleistas Rygoje ir Leipcige vokiškai, 1769-aisiais Paryžiuje prancūziškai, o Rusijoje trečiasis jo leidimas pasirodė 1794-aisiais, Tado Kosciuškos sukilimo metais. Tuo laiku, kai Rusijos imperija stengėsi pagrįsti savo teises į grobiamą, naikinamą Lietuvos valstybę.
„Lomonosovo imperinis patriotizmas kartais įgydavo grėsmingą pobūdį, prasidėdavo „tėvynės priešų“ paieškos tarp kitaip mąstančių mokslininkų. […] Daug ką iš jo „patriotinės“ kritikos ir kovos su užsienio įtakomis perėmė kaip ginkluotę Stalino kampanijos prieš kosmopolitus organizatoriai“, – rašė 2003-iaisiais Lomonosovo istorinių darbų rinkinį parengęs ir Maskvos „Eksmo“ leidykloje išleidęs istorikas Igoris Losijevskis.
Į čia išdėstytus dalykus taip ir nepavyko atkreipti brolių konservatorių dėmesio: vis atšaudavo – „o mūsų ekspertai išmano geriau“.
Ir keista – daug jautriau į šiuos dalykus sureagavo socialdemokratai: premjeras pasiūlė švietimo ministrei nebemokyti Lietuvos vaikų patriotizmo ir pilietiškumo iš propagandinių rusiškojo imperializmo tekstų.
Beje, premjeras pritarė ir senam, dar 2022-aisiais lituanistų švietimo ministrei išsakytam raginimui supažindinti Lietuvos mokinius su Vilniuje gyvenusio ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos kūryba – tam, kad mūsų vaikai geriau suprastų ukrainiečių tautos tapatybę ir ją kūrusius tekstus. Brolių konservatorių valdyta Švietimo ministerija, įtraukusi į lietuvių kalbos ir literatūros programą Ivaną Krylovą, Baracką Obamą ir daug kitų pasaulio autorių, buvo kategoriškai atsisakiusi įsileisti į Lietuvos mokyklas Tarasą Ševčenką – dėl „nepakankamo jo kūrybos lygio“.
Taigi.
Tiek betrūko, kad Lietuvos valstybė, pati išlaikydama rusiškas mokyklas, mažų vaikų akys leistųsi šmeižiama ? ! .
Vertybių ir gebėjimų stoka?
O kaip gali normalus žmogus garbinti Serafimą Semionovna Vežbilovskają, nors ir turėjusią Dievo dovaną, arba tokią pat menininko gyslelę turėjusį Adolfą Shicklgruber’į? Dėl šito iš sarmatos nenusišovė nei vienas vokietis, nei lietuvaitis. Konservatoriai su knygų degintojo šutve + tankisto dukters garbuntojai, dėl pristovėtų vakarietišku brūdu „Augėjo arklidžių”, laikinai Seime vandenį judina tik nežymiai, bet savo elektorato didelę dalį išlaikė. O socdemai- gudrūs ir žino kad Lietuvos promaskvėnams Vežbilovskaja- svarbesnė negu Lomonosovas.
Ar čia ta lietuvių inteligentų, baigusių Kapsukę, numylėtinė Serafima Veržbilovskaja, kurios tikrasis vardas Salomėja Bučaitė-Bačinskienė, bet karo nugalėtojų statytiniams ir jų samdiniams žinoma kaip Salomėja Nėris? Ta, kuri 1942 metais savanoriškai pasikeitė savo vardą, pavardę bei tėvo vardą į rusiškus? Prašom patikslinti. Bet nereiktų ir pūstis, kad mes patys vieni supylėme Rusijos imperijos galybę, jos kariuomenę, 1914 metų vasaros pabaigoje Antrajame Žalgiryje ir nemažai lietuvių ten pateko į nelaisvę, o paleisti gavo lietuvių valstybę Brest-Litovske. Kad be Gorbio turime tai, ką šiandien turime – Antrąją Lietuvos respubliką.
Vėl humanitarų tyčinė klaida.
Kažkodėl ~90 nuošimčių humanitarų šiais laikais yra moteris ir kitokios žmogos, ypač muziejuose ir švietimo sistemoje.
*moteros