Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Revoliucija nebegriauna muziejaus – ji jame įsidarbina

XXII dalis. Ankstesnės dalys čia.

Įsivaizduokite, kad atvedėte aštuonmetę dukrą į nacionalinį šalies istorijos muziejų. Praeinate pro Linkolno portretą ir užsukate į salę, kur paroda apie mergaites. Ir po stiklu matote mažametės mergaitės ranka rašytą dienoraštį. Mergaitė jame prisipažįsta bijanti būsimo krūtinės augimo ir mėnesinių, rašo kasnakt besimeldžianti, kad jai išaugtų vyriškas lytinis organas. O apačioje, netvirtomis raidėmis, vaikišku braižu dar viena eilutė: tikiuosi, niekas mano dienoraščio neperskaitys.

Bet muziejus perskaitė. Ir iškabino viešai. Šalia eksponuojama speciali moters krūtinę suspaudžianti ir krūtinę nepastebima padaranti liemenė, skirta vyrais save laikančiomis moterims, bei šūkis „Tavo autentiškumas yra tavo supergalia“. Nuolat sukami moterimis persirengusių vyrų (drag queen) šokių įrašai, eksponuojamas nuogų moterų žurnalo viršelis ir rodomas sadomazochistinei veiklai skirtas chromo bei gumos tarpkojo diržas.

Jūsų duktė žiūri ir laukia, ką pasakysit. Toks yra Nacionalinis Amerikos istorijos muziejus 2026-aisiais, JAV valstybės 250-mečio minėjimo metais. Kad jis toks taptų, nereikėjo ginkluoto perversmo.

Naujas ginklas – moralinė viršenybė

Senasis rusų bolševikų revoliucionierius į muziejų atvykdavo su kompartijos dekretu, revolveriu ir sunkvežimiu „buržuaziniam šlamštui“ išvežti. Naujasis Vakarų kultūrinis marksistas ateina su universiteto diplomu bei storu „įvairovės ir įtraukties“ dogmų segtuvu. Jo ginklas – nebe revolveris, o jo paties deklaruojama moralinė viršenybė prieš „kolonialistinės praeities liekanas“. Skulptūrų jis nenaikina. Tiesiog šalia pakabina lentelę, aiškinančią, kad valstybės kūrėjas buvo engėjas, istorijos tradicija – baltųjų vyrų galios konstrukcija, o Vakarų civilizacija – nesibaigianti rasizmo, patriarchato ir kolonializmo byla. Senieji revoliucionieriai muziejų eksponatus dažnai išmesdavo. Naujieji perrašo jų prasmę. Ir vieni, ir kiti muziejų pripildo savos ideologijos simbolių, šventųjų ir kankinių.

Metodas turi autorius ir pavadinimą. Garsusis italų komunistas Antonio Gramsci mokė, kad valdžia paimama nebūtinai su šautuvais užimant vyriausybės rūmus, kaip padarė bolševikai Rusijoje. Geresnis ir Vakarų šalims tinkamesnis būdas, kai pirmiau užimamos institucijos, sprendžiančios, ką visuomenė laikys normalu, garbinga ir teisinga. Tai įgavo ir konkretų terminą: „ilgas žygis per institucijas“. Universitetai, mokyklos, žiniasklaida, menas, muziejai – revoliucionierių kolona žygiuoja tyliai, be šūvių, ir kiekviename užimtame objekte palieka savo įgulą.

Istorija – žaliava visuomenei perauklėti

Ryškus atvejis -Smitsono institutas JAV  – federalinė mokslo, tyrimų, švietimo ir muziejų sistema, kurios sudėtyje yra Nacionalinis Amerikos istorijos muziejus. Šiandien tai yra beveik vadovėlinis užimtos tvirtovės pavyzdys. Pavadinimas liko. Pastatas liko. Federalinio biudžeto milijardai teka kaip tekėję. Bet pasikeitė paskirtis ir veikla. Įstaiga, statyta tautos atminčiai saugoti, virto radikaliosios kairės „progresyviųjų“ aktyvistų centru, kuriam istorija tėra žaliava visuomenei perauklėti.

2026 metų liepos 4 dieną Baltųjų rūmų Vidaus politikos taryba paskelbė 162 puslapių ataskaitą „Saving America’s Story“ (Amerikos istorijos išsaugojimas). Joje ne tik gausybė šokiruojančių faktų, bet ir pačių Smitsono instituto vadovų kalbos, parodų aprašymai, mokymo priemonės ir įstaigos vidaus ataskaitos. Iš jų susidėlioja nuosekli institucijos užvaldymo istorija.

Bolševikai „progresyvų“ muziejaus modelį išbandė pirmieji. Po 1917 metų perversmo Maskvos Tretjakovo galerijoje tradicinį paveikslų išdėstymą pagal dailininkus, epochas ir tapybos mokyklas pakeitė vadinamoji kompleksinė marksistinė ekspozicija. Komunistiniai meno kuratoriai kūrinius perrikiavo pagal marksistinę visuomenės raidos schemą: feodalizmas, kapitalizmas, klasių kova, revoliucija, socializmo statyba. Greta tapybos darbų sukabino bolševikinius agitacinius plakatus, kolektyvizacijos nuotraukas ir partinius šūkius. Lankytojui mąstyti nebereikėjo – virš kūrinio jau kabėjo teisinga išvada. Dailininko sumanymas, spalva, epochos savitumas traukėsi į paraštes; centre stojo kuratoriaus nurodymai apie klasių kovą ir išnaudojimą. Žiūrovas buvo vedamas ne nuo kūrinio prie išvados, o nuo ideologinės išvados prie jai parinkto kūrinio.

Dabar įeikime į Vašingtono muziejaus demokratijos salę. Ant sienos – žodžiai. „PRIVILEGIJA“. „VERGIJA“. „MOTERŲ TEISĖS“. Raidės milžiniškos, per visą sieną. Prisimerkęs kampe randi ir „spaudos laisvę“, „pilietybę“, „žmogaus teises“ – smulkiu šriftu, tarsi išnašas. Salės pabaigoje pasitinka trisdešimt dviejų protesto plakatų siena, beveik visi – progresyvistinių kairiųjų kampanijų. Bendro Amerikos demokratijos pasakojimo čia nerasi; rasi kaltės žodyną ir aktyvizmo šūkių skelbimų lentą. Propagandinį darbą atlieka jau net pats šrifto dydis: kas Amerikoje svarbiausia, pamatai iš raidžių aukščio.

Užvaldymas ir istorijos perrašymas

Kaip tvirtovė krito? Nuosekliai, pagal „ilgo žygio per institucijas“ taisykles. Universitetai parengė istorijos kuratorius, aktyvistinės kairiųjų metodikos davė jiems kalbą, įvairovės biurokratija paskyrė į pareigas, davė biudžetus ir įteikė institucijos antspaudą. Tada nauja įgula perrašė vėliavos užrašą. Iš muziejaus paskirties apibrėžimo dingo žodžiai apie „begalinį Amerikos istorijos turtingumą“. Liko pažadas tyrinėti „mūsų praeities sudėtingumą“ ir „įgalinti žmones kurti teisingesnę ir atjaučiančią ateitį“. Įsiskaitykime: dingo valstybės vardas, dingo turtingumas. „Turtingumas“ kviečia pažinti ir gerbti, „sudėtingumas“ – įtarti ir atmesti. Amerikos istorija čia jau byla, kurią reikia nuolat persvarstyti pagal naujausią kairiųjų doktriną, ir net „atjauta“ paversta ginklu: kas nesutinka su muziejaus ateities vizija, tas iš anksto pastatomas už teisingumo ir atjautos ribų.

Direktorė Anthea Hartig nė neslepia, kur suka. Istorijos pasakojimą ji viešai pavadino pagrindiniu savo socialinio teisingumo įrankiu, o savo pašaukimu įvardijo istorijos tyrimų sujungimą su aktyvizmu, ir muziejaus darbą apibūdino šiuo sakiniu: „dirbame perrašydami tradicinį šventinį JAV istorijos pasakojimą“. Perrašome. Aiškiai pasakė. Kryptį įtvirtino projektas „Reframing History“, skelbiantis, kad mokyklinis pasakojimas, kurio centre valstybės steigėjai, esą palaiko dominuojančių grupių valdžią ir kartoja „baltųjų viršenybės logiką“. Hartig šį dokumentą pavadino gairėmis muziejaus įtakai plėsti. Vadinasi, JAV valstybės Tėvų įkūrėjų nustūmimas į paraštes nebuvo kažkoks atsitiktinis. Jie kliudė vien savo buvimu – tad naujoji įgula juos išstūmė iš pasakojimo ašies ir apsupo kaltės komentarais.

Smūgis objektyvumui

Bet svarbiausias užvaldymas slypi giliau – smūgyje objektyvumui. Nuo 2019 iki bent 2023 metų muziejaus darbuotojai reguliariai studijavo daugiau kaip dviejų šimtų puslapių metodologinį rinkinį „Museums as a Site for Social Action“ („Muziejai kaip socialinio veiksmo vieta“). Jame muziejaus objektyvumas aiškinamas kaip kapitalizmo, patriarchato ir „baltumo“ įrankis, o tarp „baltųjų viršenybės kultūros“ požymių įrašyti objektyvumas, individualizmas, perfekcionizmas, „rašytinio žodžio garbinimas“. Rinkinys darbuotojams nurodė atsisakyti nešališkumo ir stoti į ideologinę kovą dėl „teisingos“ istorijos.

Čia ir yra kultūrinio marksizmo šerdis. Bolševikui neutralus menas buvo buržuazijos įrankis, Smitsono instituto aktyvistui objektyvi istorija yra „baltųjų galios“ įrankis. Kai objektyvumą paskelbi rasine yda, istorikas nustoja ieškoti tiesos ir ima rinktis politiškai naudingą pasakojimą: „išgyventa patirtis“ nurungia dokumentą, kažkurios grupės nuoskauda – faktą, o kiekvienas prieštaravimas tampa dar vienu privilegijos įrodymu.

Rasę pavertė savo pasiekimų rodikliu

Doktrinai buvo sukurtas ir administracinis jos diegimo vadovas – „Diversity, Equity and Inclusion“ (įvairovė, lygybė ir įtrauktis). Institutas jį įrašė į darbuotojų atranką, tiekėjų pasirinkimą, parodų rengimą ir viešąjį pasakojimą. Pirmenybė buvo kryptingai teikiama juodaodžiams, lotynų amerikiečiams, Amerikos čiabuviams – indėnams, LGBT asmenims. Būtent šių grupių dalį Smitsono institutas buvo įsipareigojęs didinti darbuotojų gretose, tarp tiekėjų ir viešosiose programose. Instituto Atkuriamosios istorijos centras didžiavosi, kad jo darbuotojų daugumą sudaro nebaltaodžiai. Įstaiga, ketverius metus studijavusi tekstą, smerkiantį muziejus dėl darbuotojų rasės, tą darbuotojų rasę pavertė savo pasiekimų rodikliu.

O jei atrodo, kad čia perdėta interpretacija, tai paklausykime pačių šeimininkų. Rasinio „atsiskaitymo“ iniciatyvos vadovė Deborah Lynn Mack viešame pokalbyje prisipažino į muziejininkystę atėjusi būtent kaip socialinių permainų nešėja ir džiaugėsi ugdanti naujų darbuotojų kartų aktyvizmą. Paklausta, ar dėl tos pačios priežasties atėjo ir ji, direktorė Hartig atsakė: iš tikrųjų taip. Jokio demaskavimo nereikėjo. Naujoji įgula apie savo užduotį papasakojo pati, į kamerą ir su šypsena.

Naujam kultui – nauji šventieji

Naujam kultui prireikė naujų šventųjų. Paroda „All Work, No Pay“ („Vien tik darbas, jokio atlygio“) šeimos mamą – namų šeimininkę pavertė patriarchato išnaudojama nemokama darbininke: šeimos kūrimas, vaikų auginimas ir namų židinys iš moters gyvenimo buvo išbraukti kaip nesusipratimas. O į garbės vietą institutas iškėlė Angelą Davis – JAV komunistų partijos aktyvistę, policijos, kalėjimų ir imigracijos tarnybos panaikinimo šauklę, kuri gavo Lenino taikos premiją iš sovietų valdžios. Instituto rasinio „atsiskaitymo“ programos puslapį puošė jos revoliucinis priesakas: „Turi veikti taip, tarsi būtų įmanoma radikaliai pertvarkyti pasaulį. Ir taip turi elgtis visą laiką.“ Tretjakovo galerijoje sovietų laikais kabėjo revoliucijos vadų portretai. Vašingtone logika ta pati, tik ikonos kitos: moteris komunistė – prie altoriaus, moteris namų šeimininkė – prie gėdos stulpo.

Vaikų „švietimas“

Revoliucija visada skuba lįsti prie vaikų, nes suaugusysis dar prisimena ankstesnę istorijos versiją. Paroda „Girlhood: It’s Complicated“ („Mergaitiškumas: viskas sudėtinga“) mergaites mokė priešintis institucijoms ir autoritetams, žinoti taisykles tam, kad jas sulaužytų, „atsikirsti“ mokytojams, tėvams ir religijai. Kolekcijų plane muziejus įsirašė uždavinį rinkti istoriją taip, kad ji įkvėptų bendruomenių organizatorius „formuoti naujas ateitis“. Pavadinkime daiktą jo tikruoju vardu: tai politinių kadrų rengimas nuo mokyklinio suolo, apmokamas mokesčiai tų pačių tėvų, prieš kuriuos vaikas mokomas kovoti.

Kas tam vadovauja? Ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo vadovas Orlando Serrano jaunesnysis – žmogus, viešai skelbęs, kad baltaodžiai turi „empatijos spragą“, smerkęs Vakarų civilizaciją už tvarkos, organizacijos ir objektyvumo pirmenybę ir raginęs žengti toliau už dekolonizavimą – grąžinti čiabuviams visą žemę ir pertvarkyti visą pasaulio politinę sistemą. Žmogus, kuriam tvarka ir objektyvumas yra priespaudos įrankiai, šiandien sprendžia, kaip milijonams Amerikos vaikų bus parodyta jų šalies istorija. Skaičius, kurį verta įsidėmėti: daugiau kaip aštuoni iš dešimties Amerikos istorijos mokytojų naudoja federalinių muziejų medžiagą. Kalbame apie ištisos kartos santykį su savo valstybe.

„Progresyvus“ aktyvizmas migracijos temoje

Migracijos tema parodo, kas yra „progresyvus“ aktyvizmas šioje srityje. Muziejuje plačiai pristatoma DACA – „Deferred Action for Childhood Arrivals“ (deportacijos atidėjimas vaikystėje atvykusiems nelegaliems migrantams) programa daliai jaunų nelegalių migrantų suteikė laikiną apsaugą nuo deportacijos. Muziejus mokytojams nurodė išdalyti moksleiviams specialiai parengtą infografiką: kas gali atitikti DACA sąlygas, kokias formas pildyti, iki kada pateikti, kaip gauti dvejų metų deportacijos atidėjimą, socialinio draudimo numerį ir vairuotojo pažymėjimą. Lygiagreti programa „Becoming US“ (Kaip tapome JAV) mokytojams dar pridūrė, kad vieningo JAV istorijos pasakojimo apskritai nėra. Politine emblema muziejuje tapo drugelis monarchas, migruojantis tarp Meksikos ir Jungtinių Valstijų: muziejus rodė juo papuoštus daiktus su užrašu „Balsuok“, nes laisvas drugelio skrydis per sieną simbolizuoja nelegalių migrantų kelionę.

O štai Mecklenburgo apygardos istorija Šiaurės Karolinoje verta atskiro pristatymo. Šerifo Irwino Carmichaelio tarnyba bendradarbiavo su federaline imigracijos tarnyba ir 2017 metais padėjo deportuoti beveik tris šimtus nusikaltimus padariusių nelegalų – neblaivių vairuotojų, heroino prekeivių, prievartautojų, vaikų tvirkintojų. Aktyvistai 2018 metų rinkimus pavertė referendumu dėl šio bendradarbiavimo ir šerifą nuvertė. Muziejaus darbuotojai važiavo rinkti jų liudijimų ir kampaniją įamžino kaip migrantų politinės kovos pergalę. Štai tokia didvyrių atranka: pareigūnas, valęs bendruomenę nuo nusikaltėlių, į nacionalinę atmintį nepateko, o pateko tie, kurie jį nubaudė už įstatymo vykdymą.

Jau perrašomas ir žmogaus kūnas

Genderizmo salėse muziejus prisiėmė teisę perrašyti jau ir patį žmogaus kūną. Mokytojams skirtas žodynėlis aiškino, kad vaikas vieną dieną gali jaustis mergaite, kitą – berniuku, o biologinės kategorijos jo „giliai jaučiamai“ tapatybei per siauros. Biologinį berniuką muziejaus paroda pristatė kaip mergaitę, „įkalintą berniuko kūne“, lankytojams skelbė, kad mergaitėms gimstant gali būti „priskirta vyriška lytis“, ant sienos iškabino klausimą, kam apskritai „leidžiama būti mergaite“ – tarsi tai spręstų kokie aktyvistai, o ne biologija.

Rašinio pradžioje minėta mergaičių paroda virto ir ginklų ribojimo tribūna: joje pastatytas natūralaus dydžio vienuolikmetės Naomi Wadler atvaizdas – mergaitės, kalbėjusios mitinguose dėl ginklų draudimo. Jaunų moterų, ginkluotųjų pajėgų karių ir ginančių Konstitucijos garantuotą teisę į savigyną, ekspozicijoje nėra. Viena pusė pakelta į didvyrių galeriją, kita ištrinta taip švariai, tarsi jos niekada nebūtų buvę.

Perrašyta ir valstybės pradžia

Galiausiai perrašyta ir pati valstybės pradžia. Laikotarpį nuo 1492 iki 1776 metų instituto medžiaga pavadino „žemyno sudrumstimu“, piligrimus perkėlė iš JAV steigėjų į kolonizatorius, Padėkos dieną pristatė kaip Nacionalinę gedulo dieną. Benjamino Franklino elektros tyrimų ekspozicijoje penktadalį vietos užima spėlionės, ar bandymuose nedalyvavo vergai – pats muziejus pripažįsta įrodymų neturįs, bet kaltės šešėlį pakabino aukščiau už faktą. Krikščionybė muziejaus pasakojime tepasirodo kaip užkariavimo įrankis: krikščioniškasis abolicionizmas, pilietinių teisių judėjimas, bažnyčių statytos mokyklos ir ligoninės liko už kadro. Religija, kūrusi Amerikos pilietinę visuomenę, pasodinta į kaltinamųjų suolą.

O tada atėjo JAV 250-metis, ir muziejus parodė, kam jaučia ištikimybę. Programą, per kurią lankytojai išskleisdavo milžinišką istorinės vėliavos kopiją, sugiedodavo himną ir vėl ją sulankstydavo, vadovybė nutraukė. 2025 ir 2026 metų Liepos 4-ąją specialios programos jau nebuvo. Užtat seksualinių mažumų šventės „WorldPride“ renginiams institutas skyrė dvylika dienų, o direktorė didžiavosi iškelta interseksualių žmonių pasididžiavimo vėliava.

Revoliucija pakeitė metodą, tikslas liko tas pats

Štai ką reiškia ilgas žygis per institucijas. Nacionalinio Amerikos istorijos muziejaus niekam nereikėjo uždaryti – pakako perimti vadovybę, misiją, darbuotojų mokymą, mokyklines programas ir aiškinamuosius tekstus. Tautos atminties saugotojas virto centru, kuriame objektyvumas vadinamas „baltųjų viršenybės kultūros“ bruožu, savo šalį niekinusi komunistė – moraliniu autoritetu, namų šeimininkė – patriarchato verge, kampanija prieš teisėsaugą – demokratijos pamoka, o vaiko savo kūno baimė – pažangos pranaše. Bolševikas ant paveikslo kabino aiškinamąją lentelę apie buržuaziją ir proletariatą. Vašingtono progresyvusis komisaras kabina lentelę apie baltumą, kolonializmą ir lyties kaitą. Revoliucija pakeitė metodą. Muziejaus užėmimo tikslas liko tas pats.