Vytautas Budnikas. Ariogalos sąskrydis: pagarba Holokausto aukoms turi tapti pavyzdžiu – valstybė taip pat privalo puoselėti tremties, lagerių ir partizaninio pasipriešinimo atminimą

Šeštadienį, rugpjūčio 1-ąją, Ariogalos Dubysos slėnyje įvyko jau 36-asis Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Šiemet jis buvo skirtas ir 85-osioms pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų metinėms paminėti.

Sąskrydis prasidėjo tradicine dalyvių eisena iš Ariogalos centro į Dubysos slėnį. Greta buvusių politinių kalinių ir tremtinių, kurių gretos kasmet vis sparčiau retėja, žengė jų vaikai ir vaikaičiai, Laisvės kovų dalyviai, šauliai, visuomeninių organizacijų bei įvairių Lietuvos miestų delegacijos.

Dubysos slėnyje vėl skambėjo tremtinių ir partizanų dainos, buvo aukojamos šv. Mišios, pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Ginklų salvės nuaidėjo už Lietuvą, partizanus, politinius kalinius ir tremtinius.

Tačiau svarbiausi šio sąskrydžio dalyviai buvo ne garbės svečiai ir ne politikai. Tai žmonės, kurių vaikystę paženklino gyvuliniai vagonai, Sibiro barakai, alkis, stingdantis šaltis ir svetimoje žemėje likę artimųjų kapai.

Vieni pasakojo, buvę tokie maži, kad tremties pradžios beveik neprisimena. Kitų atmintyje dar iki šiol gyvi alinantis darbas, badas ir šaltis. Viena sąskrydžio dalyvė prisiminė savo motiną sakius, jog pati nesuprantanti, kaip per visus patirtus žiaurumus neprarado proto.

„Duok, Dieve, kad mums nereikėtų niekam to patirti – nei vaikams, nei anūkams“, – sakė moteris.

Tremtinių pasakojimuose išlikusi ne tik kančia, bet ir žmoniškumas. Lageriuose ir atšiauriose tremties gyvenvietėse vieni kitiems padėjo lietuviai, lenkai, vokiečiai, gruzinai, armėnai ir sovietiniam režimui nepritarę rusai. Totalitarinė sistema žmones skirstė į tautas, klases ir „liaudies priešus“, tačiau kančios akivaizdoje jie visi išliko žmonėmis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys priminė, kad pirmasis 1941 metų birželio trėmimas buvo ypač žiaurus. Žmonės iš pradžių buvo išgabenti į Altajaus kraštą, o dalis jų 1942 metais perkelta už poliarinio rato, prie Lenos žiočių. Tarp šios pirmosios tremties aukų mirtingumas buvo didžiausias.

Centro duomenimis, sovietines represijas patyrė apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų, maždaug 70 tūkstančių jų žuvo. Tačiau skaičiai nepasako, kaip skambėjo paskutinis motinos atsisveikinimas, ką jautė į nežinią vežamas vaikas ir kiek metų artimieji laukė žmogaus, kuris niekada nebegrįžo.

Šventę gaubęs liūdesys

Renginys buvo nuoširdus, šviesus ir pakilus, – pasakoja vienas iš dalyvių.

Visur – šilti susitikimai, ilgi pokalbiai, likimo draugų apsikabinimai. Tačiau šventę lydėjo ir sunkiai nusakomas liūdesio šešėlis.

Dalyvių šiemet  dar mažiau negu ankstesniais metais. Gal žmones atbaidė sinoptikų žadėtas smarkus lietus, nors jis taip ir neprasidėjo. Gal kaltas pats vasaros atostogų įkarštis, – klausė jis.

Tačiau sąskrydis Ariogaloje visada vyksta pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, todėl vien orais ar atostogomis paaiškinti retėjančias gretas būtų per daug paprasta.

Krito į akis ir tai, kad nebuvo daugelio „etatinių“ patriotinių renginių lankytojų, mėgstančių šlietis prie politinių kalinių ir tremtinių prieš rinkimus, – pridūrė.

Didžiuliame slėnyje tradiciškai stovėjo palapinės. Tarp jų – ir politinių kalinių globėjais save pristatančios TS-LKD palapinė, prie kurios sukiojosi partijos pirmininkas. Kitų partijų atstovavimo beveik nesimatė. Praėjusiais metais slėnyje dar plevėsavo Nacionalinio susivienijimo vėliavos. Šiemet jų taip pat nebuvo.

Gal todėl, kad šiemet nėra rinkimų? – svarstė pašnekovas.

Sąskrydyje dalyvavo Seimo pirmininkas Juozas Olekas. Galbūt jį atvedė ne vien pareigos, bet ir asmeninis ryšys – jis pats gimė tremtinių šeimoje. J. Olekas susirinkusiesiems kalbėjo gyvai, bendravo su žmonėmis ir pažadėjo, kad tremtinių valstybinių pensijų klausimas galėtų būti svarstomas rengiant valstybės biudžetą.

Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pats į Ariogalą neatvyko. Sąskrydžio dalyviams buvo perduotas jo oficialus sveikinimas. Prezidentas pabrėžė, kad tremtis, lageriai ir kalėjimai turėjo palaužti žmogų bei tautą, tačiau net tolimiausiuose Sibiro kampeliuose lietuviai išsaugojo gimtąją kalbą, tradicijas ir viltį sugrįžti į laisvą Tėvynę. Visa tai gerai. Bet, pasak jo, šiandien Europai vėl susiduriant su brutalia agresija tremtinių patirtis primena, kad laisvė nėra savaime suprantama duotybė – ją reikia kasdien saugoti ir ginti.

Taigi, anot prezidento, svarbiausias rūpestis – kaip ją apsaugoti.

Žodžiai teisingi. Bet Ariogala verčia klausti: ar laisvę įmanoma apginti tik iškilmingais sveikinimais, siunčiamais tiems, kurie už ją jau sumokėjo savo vaikyste, sveikata ir artimųjų gyvybėmis?

Du valstybės sąžinės išbandymai

Sąskrydyje buvo priimtos dvi rezoliucijos.

Pirmąja Rusijos valdžia paraginta nutraukti karą prieš Ukrainą, o Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga – didinti paramą už savo laisvę kovojančiai valstybei. Sąskrydžio dalyviai pareiškė tvirtai tikintys Ukrainos pergale.

Šio raginimo moralinė jėga ypatinga. Jį išsakė žmonės, savo gyvenimu patyrę, kas nutinka, kai agresoriui laiku nepasipriešinama, o pavergtai tautai paliekama vien tyliai kentėti.

Antrojoje rezoliucijoje Lietuvos valdžios paprašyta tremtinių valstybines pensijas susieti su minimaliąja mėnesine alga. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas atkreipė dėmesį, kad, palyginti su minimalia alga, tremtinio valstybinės pensijos vertė nuo 2006 metų sumažėjo maždaug tris kartus.

Šis skaičius iškalbingiausias. Valstybė išmoko gražiai dėkoti tremtiniams, bet savo moralinę skolą jiems grąžina nuvertindama pastarųjų pensijas.

Atmintis – ne rinkimų išteklius

Sąskrydyje buvo ir Tautos forumo atstovai, kurių dalyvavimas nepriklauso nuo politinių madų ar rinkimų kalendoriaus, nes jie rinkimuose nedalyvauja. Moję ranka į politinę konjunktūrą, jie išreiškė pagarbą mūsų tėvų ir senelių kančioms, atlikdami paprasčiausią žmogišką pareigą.

Savaime politikų ir valdžios žmonių dalyvavimas nėra tai, kas lemia Ariogalos sąskrydžio vertę. Šis renginys puikiai apsieitų ir be jų. Tremtinių išgyvenimai netampa nei didesni, nei mažesni nuo to, kiek partinių palapinių pastatyta Dubysos slėnyje.

Tačiau staigus politikų pradingimas ne rinkimų metais kelia nesmagų klausimą: gal politiniai kaliniai ir tremtiniai reikalingi tik tol, kol dar gali tapti rinkėjais ar patriotinio įvaizdžio puošmena?

Gal jų kančios kai kam tėra politinis išteklius – prisimenamas prieš rinkimus ir padedamas į šalį rinkimams pasibaigus? Kai rinkimų nėra, nereikia ir kelionės į Ariogalą. Nereikia klausytis ilgų senų žmonių pasakojimų ir atsakinėti į nepatogius klausimus apie mažėjančias pensijas, naikinamą istorinę atmintį arba neįvykdytus valstybės pažadus.

Būtent tai ir yra skaudžiausia, kad atmintis tampa ištekliumi – pagerbiama ne auka, o politinė nauda, kurią iš jos atminimo dar galima gauti.

Ar kartu su tremtiniais išmirs ir atmintis?

Tremtinių ir politinių kalinių gretos kasmet retėja. Šiandien dar galima išgirsti gyvą žmogaus balsą, pasakojantį apie gyvulinius vagonus, Sibiro šaltį, badą ir svetimoje žemėje likusius artimųjų kapus. Tačiau netrukus šių liudininkų nebeliks. Tuomet tremtis pavirsti tik vadovėlio pastraipa ir archyvine nuotrauka.

Bet tremtiniai išsineša ne vien asmeninius prisiminimus. Su jais traukiasi gyvas liudijimas apie tai, ką reiškia prarasti valstybę – kai svetima valdžia per vieną naktį žmogų paverčia beteisiu gyvuliu, atima jo namus, žemę, vardą ir Tėvynę. Joks skaičius, dokumentas ar muziejaus eksponatas nepakeis virpančio žmogaus balso, kuris pasakoja apie paskutinį motinos duonos kąsnį arba Sibire palaidotą brolį.

Atmintis negali būti atrankinė

Lietuvoje pagrįstai ir pagarbiai minimos Holokausto aukos. Kasmet rengiamos ceremonijos Paneriuose, minimos Lietuvos žydų genocido aukų atminimo ir Tarptautinė Holokausto aukų atminimo dienos. Dalyvauja aukščiausi valstybės vadovai, užsienio diplomatai, žydų bendruomenės, moksleiviai. Vyksta „Atminties kelio“ eisenos, skaitomi nužudytųjų vardai, lankomos masinių žudynių vietos. Holokausto atminimas įtrauktas į mokyklų programas, muziejų ekspozicijas ir tarptautinę Lietuvos valstybės reprezentaciją.

Taip ir turi būti. Holokaustas buvo sąmoningai organizuotas mėginimas sunaikinti visą žydų tautą, o didžioji dalis šimtmečius Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės buvo nužudyta. Nei jos kančių, nei valstybės dėmesio šiai tragedijai negalima menkinti.

Tačiau pagarba vienoms aukoms negali tapti priežastimi blankiau prisiminti kitas. Holokaustą išgyvenusių žmonių taip pat kasmet mažėja. Lietuvos valstybė tai supranta ir stengiasi jų liudijimus įrašyti, išsaugoti muziejuose, perduoti mokykloms bei paversti nuolatine visuomenės atminties dalimi. Atminimas atskiriamas nuo gyvų liudininkų skaičiaus: net ir jiems išėjus, valstybė išsaugo pareigą tai prisiminti.

Kodėl toks pat nuoseklumas ne visada matomas kalbant apie sovietinių represijų aukas?

Taip, Gedulo ir vilties dieną, Seime yra rengiami oficialūs kuklūs minėjimai, vyksta tremtinių vardų skaitymai, kuklios ceremonijos Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir renginiai savivaldybėse. Formaliai negalima teigti, kad tremtiniai valstybės visiškai užmiršti. Bet Ariogala atskleidžia esminę problemą: gyvosios tremties atminties išsaugojimo našta paliekama patiems senstantiems tremtiniams, jų šeimoms ir visuomeninėms organizacijoms.

Holokausto aukų minėjimuose aukščiausių valstybės vadovų dalyvavimas laikomas ne pasirinkimu, o moraline ir valstybine pareiga. Tuo tarpu į Ariogalą galima ir neatvykti – pakanka iš kabineto atsiųsti iškilmingą sveikinimą.

Ciniška yra tai, kad  artėjant rinkimams Dubysos slėnyje pagausėja politikų, partijų vėliavų ir palapinių. O rinkimams pasibaigus, daugelis jų pradingsta iki kitos rinkimų kampanijos. Ir štai Holokausto atminimas yra tapęs valstybės politikos dalimi, o tremtys – beveik laikomos pačių nukentėjusiųjų asmeniniu reikalu, tarsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių tragedija savaime nebėra visos valstybės istorija.

Ir vis dėlto neleiskime lengva ranka nurašyti jų atminimą.

Tremtyse žuvusiųjų aukų kančia nėra menkesnė

Apie sovietų lagerių pragarą yra pasakojęs vėlesniojo laikotarpio tremtinys, žymus Lietuvos disidentas ir politinis kalinys Viktoras Petkus, sovietų kalėjimuose, lageriuose praleidęs daugiau kaip du dešimtmečius. Štai ką jis savo prisiminimuose pavadinimu „Amžino įšalo žemėje“ rašo:

„Tada mes buvome optimistai. Kai atgabeno į lagerį, buvome dar labai jauni. Man buvo, berods, šešiolika. Kai kurie Gulago senbuviai nuo bado jau nebesikėlė nuo narų, gulėjo sutinusiomis kojomis, tačiau drąsino mus: „Vaikinai, tik nepasiduokite!“

Mūsų grupėje buvo du medicinos studentai. Jie baukščiai žvilgčiojo į gulinčiuosius ir stebėjosi: „Jie ir trijų dienų nebeištvers, o mus drąsina…“ Iš tikrųjų po trijų dienų jie mirė.

Per naktį mirdavo po 40–60 žmonių. Niekas jų nelaidojo. Šiaurėje žiema prasideda rugsėjį ir tęsiasi iki balandžio mėnesio. Jokių atšilimų nebūna. Mirusiuosius nurengdavo ir kraudavo čia pat, už konclagerio tvoros, į rietuves.

Pavasariop, balandį, kai žemė šiek tiek atšildavo, vokiečių belaisviai laužtuvais lauždavo iš rietuvių mirusiųjų kūnus, kraudavo į jaučiais kinkytus vežimus ir gabendavo juos toliau nuo lagerio. Laidojo patižusioje amžinojo įšalo žemėje.“

Argi už lagerio tvoros į rietuves sukrauti žmonių kūnai yra mažiau verti pagarbios valstybės atminties?

Tremtyse žuvusiųjų aukų kančia nėra menkesnė, o jų sunaikinimą vykdęs režimas – ne mažiau nusikalstamas vien todėl, kad aukos ilgus dešimtmečius buvo mokomos tylėti.

Tai nėra vien moralinio ar istorinio vertinimo klausimas. 2019 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ paliko galioti buvusio sovietų saugumo pareigūno Stanislovo Drėlingo nuteisimą už dalyvavimą vykdant genocidą prieš Lietuvos partizanus.

EŽTT sprendime 59 punkte pacituota Lietuvos Konstitucinio Teismo išvada, kad 1941 m. prasidėję masiniai lietuvių trėmimai, neteisminės egzekucijos ir vėlesnės represijos, įrodžius specialų tikslą sunaikinti visą nacionalinę ar etninę grupę arba jos dalį, gali būti vertinami kaip genocidas. Pats EŽTT pritarė Lietuvos teismų vertinimui, kad sistemingas partizanų, sudariusių reikšmingą lietuvių tautos dalį, naikinimas galėjo būti kvalifikuojamas kaip genocidas.

Teismas pripažino Lietuvos teismų išvadą, kad partizanai buvo ne vien politinė grupė, bet reikšminga lietuvių tautos – tarptautinės teisės saugomos nacionalinės ir etninės grupės – dalis. Todėl sistemingas jų naikinimas galėjo būti laikomas dalies lietuvių tautos genocidu.

Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje nuoroda apie šį istorinį EŽTT sprendimą netgi neveikia! Deja, toks požiūris į mūsų Tautos aukas.

EŽTT nepasakė, kad prievartinis ištrėmimas savaime yra genocidas, tačiau žmonių žudymas ir trėmimas buvo planingas

Šiame vertinime svarbus visas sovietinių represijų mastas: buvo naikinami ne tik ginkluoti rezistentai, bet ir kalinami, žudomi bei tremiami jų šeimų nariai, ryšininkai, rėmėjai ir kiti okupacijai nepaklusę Lietuvos žmonės. Masiniai civilių trėmimai buvo vertinami ne kaip nuo partizanų naikinimo atsietas reiškinys, o kaip platesnės represinės politikos, nukreiptos prieš lietuvių tautos gyvybingumą, dalis.

EŽTT nepasakė, kad kiekvienas prievartinis ištrėmimas savaime yra genocidas. Tačiau jo sprendimas patvirtino esminę teisinę nuostatą: kai žmonių žudymas, kalinimas ir trėmimas yra sąmoningo plano fiziškai sunaikinti visą nacionalinę grupę arba reikšmingą jos dalį priemonės, tokie veiksmai gali būti vertinami genocido kontekste.

Todėl Ariogaloje susirenkantys žmonės liudija ne kokią nors antraeilę netekčių istoriją. Jie ir jų šeimos yra tarptautiniu mastu pripažintos sovietinės naikinimo politikos aukos. Jei valstybės vadovai privalo nusilenkti vieno totalitarinio režimo aukoms, tokia pati moralinė ir valstybinė pareiga galioja pagerbiant kito totalitarinio režimo nužudytus, nukankintus, įkalintus ir ištremtus žmones.

Atmintis negali būti rūšiuojama pagal politinį patogumą. Vienoms aukoms yra skirti valstybės vadovų vizitai, o kitoms – iš kabineto siunčiami sveikinimai. Tai aukų hierarchija. Tokia selektyvi atmintis ne tik žeidžia dar gyvus politinius kalinius ir tremtinius – ji iškreipia pačios Lietuvos valstybės istoriją.

Tai nereiškia, kad turime mažiau minėti Holokaustą. Priešingai – pagarbus Holokausto atminimo puoselėjimas galėtų būti pavyzdys, kaip valstybė turėtų elgtis ir su sovietinių represijų aukų palikimu.

Aukų kančių negalima sverti ar rikiuoti pagal svarbą. Tačiau galima ir būtina jų atžvilgiu lyginti valstybės laikyseną. Jeigu valdžia vienų išgyvenusiųjų liudijimus laiko visos žmonijos moraline pamoka, ji neturi teisės kitų kančios liudijimams leisti išnykti kartu su paskutiniais tremtiniais.

Ir Holokaustą išgyvenę žydai, ir Sibiro tremtį bei sovietinius lagerius iškentę lietuviai netrukus nebegalės patys papasakoti savo istorijų. Skiriasi nusikaltimų pobūdis ir istorinės aplinkybės, tačiau valstybei tenkanti pareiga ta pati – išsaugoti aukų vardus ir patirtis.

Todėl klausimas toks: kodėl Lietuvos valstybė nerodo tokio pat nuoseklumo, atsakomybės ir aukščiausio lygio dėmesio savo politiniams kaliniams, tremtiniams ir laisvės kovotojams?

Atminties teisingumas pasireiškia ne tuo, kad vienų aukas pagerbiame labiau, bet tuo, kad neleidžiame užmiršti nė vienų aukų. Holokausto atminties puoselėjimas neturi būti silpninamas. Tremties, lagerių ir partizaninio pasipriešinimo atmintis taip pat turi būti prikelta ir pastatyta į tokį pat nuoseklų valstybės rūpesčio lygį.