Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Globalus „progresyviųjų“ triumfas Vakaruose (2000–2010 m.)

VII dalis. Ankstesnės dalys čia.

1991 metais Maskvoje nuleista raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti. Imperija, septynis dešimtmečius skelbusi marksizmą kaip istorijos raidos dėsnį, subyrėjo beveik per vieną naktį. Daugeliui tuo metu atrodė, kad kartu su sovietine sistema žlugo ir pats marksizmas – kaip socialinis projektas, kaip pretenzija į tiesą. Vakaruose buvo kalbama apie „istorijos pabaigą“. Atrodė, kad didieji ideologiniai karai baigti.

Neomarksistinė akademinė kalba tapo viešojo diskurso kalba

Tačiau istorija mėgsta ironiją, o kartais – ypač žiaurią ironiją, pereinančią į sarkazmą. Kol Maskvoje griuvo paskutiniai sovietinės sistemos likučiai, Vakaruose jau buvo subrendusi karta, kuriai marksizmas neatrodė nei planinės ekonomikos nesąmonė, nei partinės diktatūros košmaras. Jiems jis tapo kultūros interpretavimo įrankiu, kurio jie net nevadino marksizmu. Tai buvo jau ne apie fabrikų nacionalizavimą, o apie būdą aiškinti ir tvarkyti pasaulį per visuomenės grupių „privilegijas“, visokių mažumų „engimą“ ir istorines neteisybes. Apie 2000-uosius ši karta išėjo iš universitetų į gyvenimą. Ji užėmė laikraščių redakcijas, kultūros institucijų vadovų postus, universitetų katedras, politinių partijų analitinius centrus ir valstybės administracijos struktūras. Tai buvo metas, kai neomarksistinė akademinė kalba tapo viešojo diskurso kalba.

Taip atsirado vienas keisčiausių modernios istorijos paradoksų. Marksizmas lyg ir mirė Maskvoje, bet tuo pat metu su nauja forma ėmė vis labiau įsigalėti Harvarde, Holivude ir Briuselyje. Tik šį kartą jis atėjo ne su šautuvais, ne su revoliucine proletariato romantika, o su nauju žodynu ir nauja morale. Ir būtent todėl jis buvo net pavojingesnis, kadangi sunkiau atpažįstamas po įvairių tariamų dorybių skraiste. Sunku atpažinti griaunamąją jėgą, kai ji prisistato kaip jautrumas, pagarba ir pažanga.

Šis pokytis pirmiausia pasireiškė kalboje. Socialiniai konfliktai vis dažniau buvo aptariami ne kaip lygiateisių skirtingų interesų susikirtimo rezultatas, o kaip gilesnių struktūrinių neteisybių išraiška. Į viešąją erdvę masiškai atėjo žodžiai, kurie dar visai neseniai daugiausia gyveno universitetų akademiniuose tekstuose: „baltųjų privilegija“, sisteminė diskriminacija, įtrauktis, tapatybės politika, struktūrinis rasizmas. Esminis dalykas buvo ne pats žodynas, o jo veikimo būdas. Jis buvo sukurtas taip, kad nesutikimas su juo būtų suprastas ne kaip intelektinis ginčas, o kaip moralinė kaltė. Jei abejoji, pats tampi savo kaltumo įrodymu. Jei klausi, vadinasi, jau nusikaltai. Taip kalba virto valdymo instrumentu.

Žmonės pradėjo cenzūruoti save patys

Tai buvo labai gudrus mechanizmas. Nereikėjo klasikinio cenzoriaus su raudonu pieštuku, nes buvo sukurta aplinka, kurioje žmonės pradėjo cenzūruoti save patys. Akademikai greitai suprato, kokių hipotezių geriau nebekelti. Žurnalistai suprato, kokius klausimus galima užduoti tik vienu kampu. Politikai suprato, kad kai kurie sakiniai gali kainuoti karjerą. Naujajai dogmai nebereikėjo teismo nuosprendžio. Pakako reputacinės egzekucijos.

Vienas iš ankstyvesnių ryškiausių tokio mechanizmo pavyzdžių buvo Larry Summerso atvejis. 2005 metų sausį Harvardo universiteto prezidentas uždaroje mokslinėje konferencijoje svarstė, ar biologiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl aukščiausiuose matematikos ir gamtos mokslų sluoksniuose vyrų daugiau, negu moterų. Tai buvo mokslinė hipotezė akademinėje diskusijoje – nieko daugiau. Tačiau reakcija buvo tokia, tarsi jis būtų išniekinęs naujosios religijos altorių. Profesorė Nancy Hopkins, kaip anuomet pranešė universiteto laikraštis „The Harvard Crimson“, išėjo iš salės, nes, pasak jos, nuo tokių kalbų ją neva ėmė pykinti. O visa istorija baigėsi tuo, kad Summersas po nepasitikėjimo krizės 2006 metais paliko Harvardo prezidento postą. Pats faktas buvo iškalbingesnis už visas deklaracijas: vienas įtakingiausių Amerikos akademinio pasaulio žmonių buvo politiškai ir morališkai sutriuškintas ne už korupciją ar melą, o už „neteisingo“ klausimo iškėlimą. Svarbiausia čia buvo net ne pats Summerso atvejis. Svarbiausia buvo pamoka, kurią iš jo išmoko visi kiti. Jei Harvardo prezidentas mokslinėje diskusijoje negali laisvai kelti nepatogių klausimų, vadinasi, negali niekas. Nuo tos akimirkos daugelyje Vakarų institucijų įsitvirtino nauja nerašyta taisyklė: ne viskas, kas gali būti pasakyta, gali būti ištarta garsiai. Ne todėl, kad būtų klaidinga, o todėl, kad būtų paskelbta nepriimtinu.

Atleidimai iš darbo dėl politinių ir vertybinių įsitikinimų

Šio ideologinio poslinkio pasekmės ryškėjo ir Europoje. Vienas iš ankstyvų konfliktų kilo 2004 metais Europos Parlamente, kai italų filosofas ir politikas Rocco Buttiglione buvo nominuotas Europos Komisijos nariu, atsakingu už teisingumą ir vidaus reikalus. Per klausymus parlamente jis pasakė, kad, kaip praktikuojantis krikščionis, homoseksualumą laiko nuodėme, tačiau pabrėžė, jog valstybė neturi diskriminuoti homoseksualių žmonių ir kad jo asmeninės religinės pažiūros neturi įtakos teisinei politikai. Nepaisant šio paaiškinimo, jo kandidatūra buvo su triukšmu atmesta. Konfliktas kilo ne dėl konkrečių politinių sprendimų, o dėl garsiai išsakytų asmeninių moralinių įsitikinimų. Tai buvo vienas pirmųjų signalų, kad tam tikros vertybinės pozicijos Europos institucijose pradeda būti laikomos nepriimtinomis.

Pirmasis platų atgarsį įgijęs atvejis Lietuvoje atsitiko 2016 m. vasarą, kai buvęs Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka įsidarbino prekybos tinkle „Lidl“. Panka buvo žinomas dėl savo viešai reiškiamo nepalankumo LGBT judėjimui bei nelegaliai migracijai. Tai buvo metas, kai Vokietijos kanclerė A. Merkel atlapojo duris milijonams ateivių iš Azijos ir Afrikos, aktyvistai bei kairiųjų politikai stovėjo gatvėse su plakatais „Refugees welcome!“ (Pabėgėliai laukiami!) O juk „Lidl“ – vokiečių kapitalo įmonė.

Apie Pankos įsidarbinimą parduotuvėje paprastu prekybos salės pardavėju, kaip apie kažkokį svarbų įvykį, pranešė spauda ir „progresyvieji“ aktyvistai sukėlė „uždraudimo“ (cancel) kampaniją, siekiant atleisti jį iš darbo dėl politinių ir vertybinių įsitikinimų. Aktyvistai per socialinius tinklus ir žiniasklaidą eskalavo temą, siųsdami ir viešindami oficialias užklausas „Lidl“ vadovybei Lietuvoje ir Vokietijoje, klausdami, ar tokių įsitikinimų žmogus gali būti kompanijos darbuotoju. Nuomonių formuotojai socialiniuose tinkluose masiškai atakavo įmonę, keldami klientų boikoto grėsmę ir reikalaudami įmonės atsakomybės už darbuotojo pažiūras. „Toleranciją“ deklaruojančios grupės atvirai siekė atimti iš žmogaus net minimalų pragyvenimo šaltinį dėl jo politinių ir vertybinių pažiūrų. Dėl nuolatinio spaudimo bei provokacijų normalus darbas tapo neįmanomas. Galiausiai J. Panka iš „Lidl“ pasitraukė „abipusiu sutarimu“. Šis įvykis įtvirtino „uždraudimo kultūros“ precedentą Lietuvoje.

Politiniai ir kultūriniai ginčai sprendžiami ne argumentais, o psichologiniu teroru

Atitinkami mechanizmai tuo metu pradėjo veikti ir akademinėje aplinkoje. Didžiosios Britanijos universitetuose studentų organizacijos vis dažniau taikė vadinamąją „no-platforming“ politiką – praktiką, kai tam tikri politikai ar intelektualai nėra kviečiami kalbėti universitetuose, jei jų nuomonė laikoma „neteisinga“. Tokie konfliktai kilo, pavyzdžiui, dėl „UKIP“ lyderio Nigelio Farage paskaitų apie masinės migracijos žalą ar netgi dėl feministinių autorių, kritikavusių translyčių ideologiją. Universitetai, kurie tradiciškai laikyti laisvos diskusijos erdve, pamažu virto institucijomis, kuriose kai kurios nuomonės iš anksto laikomos nepriimtinomis dar prieš prasidedant diskusijai.

Kitas ryškus konfliktas kilo 2010 metais Vokietijoje, kai Bundesbanko valdybos narys Thilo Sarrazinas išleido knygą „Deutschland schafft sich ab“ („Vokietija naikina pati save“). Joje autorius kritikavo migracijos politiką ir teigė, kad didelė migracija iš musulmoniškų šalių kelia integracijos problemų ir keičia šalies demografinę struktūrą. Knyga tapo bestseleriu, tačiau Sarrazinas buvo griežtai pasmerktas, apkaltintas rasizmu ir patyrė didžiulį politinį spaudimą pasitraukti iš Bundesbanko. Šie epizodai rodė vieną bendrą tendenciją: politiniai ir kultūriniai ginčai Europoje vis dažniau buvo sprendžiami ne argumentais, o psichologiniu teroru.

Romantizuotas ir idealizuotas „kitoks žmogus“

Natūralu, kad šis klimatas persikėlė ir į kultūrą. Populiarioji kultūra tuo metu jau nebe tik atspindėjo nuotaikas – ji pradėjo jas sistemingai gaminti. 2009 metų pabaigoje kino salėse karaliavo Jameso Camerono „Avatar“. Filmas sumušė visų laikų kino pajamų rekordą. Jo siužetas buvo paprastas: technologiškai pažangi civilizacija atvyksta į kitą planetą išgauti jai reikalingų retųjų mineralų, bet kyla konfliktas su vietos bendruomene. Primityvi stabmeldiška vietinė bendruomenė rodoma kaip dvasiškai aukštesnė, moraliai tyresnė ir organiškai susijusi su gamta. Tai buvo klasikinis antikolonializmo stiliaus pasakojimas apie „engėjus“ ir „engiamuosius“, tik perrengtas fantastikos drabužiais. „Avatar“ masinei auditorijai pasiūlė labai aiškią moralinę formulę: Vakarų technologinis išsivystymas reiškia „engimą“ ir kaltę, o „nekaltas“ primityvus laukinis pasaulis yra moralinis autoritetas.

„Moralus laukinis“ – tai ne šiaip terminas, o visa pasaulėžiūros konstrukcija, kurią kairioji ideologija naudoja kaip moralinį įrankį. Tai romantizuotas, idealizuotas „kitoks žmogus“, kuris vaizduojamas kaip natūraliai geras, nesugadintas civilizacijos, o todėl automatiškai morališkai aukštesnis už „vartotojišką“ Vakarų žmogų. Šitas įvaizdis ateina dar iš Jean-Jacques Rousseau laikų, kuris ir suformulavo idėją apie „kilnųjį laukinį“ (noble savage). Rousseau teigė, kad žmogus iš prigimties yra geras, o jį sugadina moderni, hierarchinė, inžinerinėmis technologijomis, nuosavybe ir turtiniais santykiais paremta civilizacija.

Kairiajame naratyve „moralus laukinis“ tampa simboline figūra, kurią galima pritaikyti įvairiems kontekstams: kolonializmo kritikai, migracijos įteisinimui, mažumų idealizavimui, net nusikalstamumo pateisinimui. Logika pavojingai supaprastinta: kuo žmogus toliau nuo Vakarų civilizacijos normų, tuo jis esą „grynesnis“, „tikresnis“, mažiau „kaltas“. Ir atvirkščiai – kuo žmogus labiau įsišaknijęs Vakarų struktūrose (baltaodis, vidurinė klasė, vyras), tuo labiau jis laikomas „sistemos dalimi“, o tai reiškia – morališkai smerktinas.

„Moralinė kaltė“ ir „aukos kultūra“

Dar iškalbingesnis buvo Alo Goro fenomenas. 2006 metais pasirodęs filmas „An Inconvenient Truth“ (Nepatogi tiesa) laimėjo du „Oskarus“, o pats Goras netrukus gavo Nobelio taikos premiją. Svarbiausia buvo ne apdovanojimai, o tonas. Klimato klausimas čia buvo pateiktas ne kaip mokslinės diskusijos, technologinės pažangos ar ekonominių pasirinkimų laukas, bet kaip moralinė drama. Goras klimato klausimą apibūdino kaip moralinę krizę. Ir būtent čia matyti kultūrinio marksizmo logika: sudėtingas civilizacinis reiškinys primityviuoju būdu perkeliamas iš politikos ir ekonomikos į moralinės kaltės plotmę. Vienoje pusėje geri ir jautrūs „teisieji“, kitoje – blogi ir amoralūs „kaltieji“. Vienoje pusėje išganymas, kitoje – nuodėmė. Tai jau nebe paprasta ekologija, o moralinė dilema.

Tikrasis lūžis vis dėlto įvyko tada, kai ši kultūrinė kalba pasiekė aukščiausią politinį lygį. Čikagos Grant Parke 2008 metų lapkričio vakarą Barakas Huseinas Obama pakilo ant scenos ir ištarė: jei kas nors vis dar abejoja, kad Amerika yra vieta, kur viskas įmanoma, tai šis vakaras yra atsakymas. Tą akimirką milijonai žmonių matė simbolinį reginį – pirmąjį juodaodį JAV prezidentą. Tačiau už simbolio slypėjo ir gilesnė permaina. Su Obama į Baltuosius rūmus galutinai įėjo „socialinio teisingumo“, „įtraukties“, „istorinės kaltės“, „baltųjų viršenybės“ sąvokos ir institucinio perauklėjimo praktika.

Obama į aukščiausią Amerikos politiką atnešė ir „aukos kultūrą“ – polinkį aiškinti viešąjį gyvenimą ne per piliečių atsakomybę, nuopelnus ir pilietinę pareigą, o per nuoskaudų hierarchiją. Valstybė jo laikais vis dažniau elgėsi ne kaip solidi respublika, o kaip moralinis prievaizdas, skirstantis visuomenę į grupes pagal patirtą skriaudą, ir matuojantis, kam priklauso didesnė užuojauta, didesnė apsauga ir didesnė simbolinė skola. Taip politika buvo atitraukta nuo bendrojo gėrio ir pastumta į aukos statuso kultą, kuriame jautrumas tapo valdžios įrankiu, įsižeidimas – politiniu ginklu, o „engiamojo“ skundas – stipresniu argumentu už faktą.

Naujoji tvarka pradėjo doroti ir savus

Kaip dažnai atsitinka, naujoji tvarka netrukus pradėjo doroti ir savus. 2013 metais JAV prezidentas Obama viešame renginyje savo ilgametę bičiulę, tuometinę Kalifornijos generalinę prokurorę Kamalą Harris, draugiškai juokaudamas, pavadino „gražiausia generaline prokurore šalyje“. Dar prieš dešimtmetį toks sakinys būtų buvęs palaikytas neįpareigojančiu, dėmesio nevertu komplimentu. Tačiau 2013-aisiais jis jau sukėlė audringą reakciją visoje Amerikos spaudoje. „Socialinio teisingumo“ aktyvistai pakėlė tokį triukšmą, kad JAV prezidentui teko viešai atsiprašyti ir aiškintis, kad, kalbėdamas apie fizinį grožį, jis tikrai nenorėjo tokiu būdu sumenkinti Kamalos profesinių pasiekimų. Šis epizodas buvo beveik komiškas, bet labai iškalbingas. Jis parodė, kad Obamos laikais išvešėjusi moralinio jautrumo kultūra smogia ne tik priešininkams, bet pradeda spausti net savo pačios kūrėjus.

Įdomu, kas būtų vykę Lietuvoje, jei tais pačiais 2013-aisiais tuometė Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, tarkim, būtų pavadinusi legendinį žalgirietį ir tuometinį parlamentarą Sergejų Jovaišą pačiu geriausiu krepšininku visame Seime. Kažin, ar S. Jovaiša būtų pareikalavęs prezidentės oficialaus atsiprašymo dėl jo, kaip Seimo nario, kompetencijos paniekinimo.

Kultūrinio marksizmo ekspansija į Rytus

Europa ėjo savo keliu. Ji neturėjo Obamos, bet turėjo Briuselį. 2000 metais Europos Sąjunga priėmė Rasinės lygybės direktyvą ir Užimtumo lygybės direktyvą, o tais pačiais metais paskelbė ir Pagrindinių teisių chartiją. Formaliai tai buvo kova su diskriminacija. Praktikoje tai reiškė naujos teisinės ir administracinės infrastruktūros kūrimą: lygybės užtikrinimo institucijos, specialios stebėsenos procedūros, įrodinėjimo mechanizmų paslinkimas „nukentėjusiojo“ naudai, nuolatinis politinio žodyno koregavimas. Akademinė kairiųjų profesorių naujakalbė pamažu buvo perdirbta į juridinę direktyvų kalbą. Briuselis tapo vieta, kur „progresyvi“ ideologija virsta biurokratine norma, o biurokratinė norma – privalomu standartu visoms valstybėms narėms.

Lygiagrečiai vyko tai, ką galima pavadinti kultūrinio marksizmo ekspansija į Rytus. Po Sovietų Sąjungos griūties Vidurio ir Rytų Europos valstybės pagrįstai siekė įstoti į NATO ir Europos Sąjungą. Tai reiškė saugumą, kapitalą, rinkas, technologijas, laisvą judėjimą ir civilizacinį atsiplėšimą nuo Maskvos imperijos. Tačiau kartu su laisvosios rinkos ir teisinės valstybės modeliu į regioną pradėjo keliauti ir nauja ideologinė tvarka. Ji neatėjo kaip pasiūlymas. Ji atėjo kaip sąlyga. Jei nori priklausyti „pažangiam pasauliui“, privalai priimti ne tik bendrąją rinką, bet ir bendrąjį neomarksistinį žodyną.

Šalys kandidatės turėjo perkelti ES teisyną į savo nacionalinę teisę. Tarp ekonominių ir administracinių nuostatų buvo ir antidiskriminacinės direktyvos, kurios formavo ne tik teisinę apsaugą, bet ir visą naują institucinio mąstymo būdą. Greta to veikė tarptautiniai fondai ir nevyriausybinių organizacijų tinklai, kurie investavo milijardus į projektus tose šalyse. Tai nebuvo vien filantropija. Tai buvo ir idėjų įterpimas.

Svarbų vaidmenį atliko ir akademiniai mainai

Erasmus programa 2000-aisiais ir vėliau tapo masine aukštojo mokslo judumo sistema; 2003–2004 mokslo metais joje jau dalyvavo apie 2000 aukštųjų mokyklų. Per tokius tinklus studentai ir dėstytojai iš Rytų Europos važiavo į Vakarus, o grįždami parsiveždavo ne tik mokslo žinias ar administracinius įgūdžius, bet ir ten jau įsitvirtinusias neomarksistines socialinių mokslų paradigmas, kuriose visuomenė aiškinama per begalinį skaičių tapatybių ir nuolatinį tų tapatybių konfliktą, struktūrinę kaltę, diskriminacijos matricą ir begalinę skolą tariamai marginalizuotoms grupėms. Visa tai buvo importuojama ne kaip teorinis pasirinkimas, o kaip savaime suprantama šiuolaikiškumo norma. Jos buvo parvežamos ne kaip viena iš galimų perspektyvų, o kaip savaime suprantamas modernumo ir europietiškos kultūros ženklas.

Taip atsirado paradoksas. Rytų Europa išsilaisvino iš sovietinės marksistinės ideologijos, kuri visuomenės raidą aiškino per klasių kovos kategorijas ir praktikavo valstybės kontroliuojamą visuotinę lygybę. Tačiau po keliolikos metų pradėjo susidurti su nauja ideologija, kuri veikė panašiu principu: visuomenės raida vėl aiškinama per „engiamųjų“ ir „engėjų“ priešpriešą, per „privilegijų“, „diskriminacijos“ ir „struktūrinės neteisybės“ kategorijas. O nesutikimas ar netgi tiesiog klausimų kėlimas traktuojamas kaip moralinė yda ir gėda. Skirtumas buvo tas, kad šį kartą marksistinė ideologija atėjo ne iš Maskvos, o iš Vakarų universitetų, kino industrijos, projektinio finansavimo fondų ir tarptautinių institucijų.

Kultūrinis marksizmas tapo oficialia valdžios kalba

Ir čia slypi didžioji šio laikotarpio ironija. Sovietinis marksizmas buvo grubus, sunkus, gremėzdiškas. Jo simbolis – vatine striuke apsirengęs, nuolatinio alkoholio vartojimo išvargintas personažas. Sovietinis marksizmas grasino ir baudė atvirai. Naujoji, kultūrinė marksizmo versija daug rafinuotesnė. Jai nereikia vienpartinės sistemos. Jai nereikia Gulago. Jai tik reikia, kad žmonės priimtų naują kalbą, naują moralę, naują kalčių žemėlapį, naują „engiamųjų“ ir „engėjų“ sąrašą. Užtenka, kad žmonės imtų automatiškai tikrinti save, savo sakinius, savo intuicijas, savo humorą, savo istoriją ir net savo biologinį suvokimą pagal naujosios dogmos standartą. O kas atsisako, tas nebesiunčiamas į lagerį. Jis tiesiog išstumiamas už ribos ir lieka be tribūnos, be reputacijos, be balso. Neomarksizmo simbolis – apsirūkęs neaiškios lyties tipas susivėlusiais mėlynais plaukais su plaktu „Socialinis teisingumas“ rankose.

2000–2010 dešimtmetis yra svarbus tuo, kad būtent tada kultūrinis marksizmas nustojo būti universitetų akademine mada bei menininkų pramoga ir tapo oficialia valdžios kalba.