Alina Laučienė: Šis kraštas – Dievo duota vieta gyventi lietuvių tautai (baigiamosios kalbos teisme tęsinys, III dalis)

Tęsinys (III dalis). Pirma dalis – čia, II – čia.

 Kaip abi ekspertės pačios sau prieštarauja

Straipsnyje kviečiu kitataučius pasilikti gyventi Lietuvoje, kurti savo verslus, šeimas, lankyti lietuviškas mokyklas ir besąlygiškai paklusti Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams. O sakinys „nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia“, nėra raginimas veikti smurtingai ar koks nors pavojus tautinėms bendrijoms. Juk po to rašau apie skurdžiai įrengtas lietuvių mokyklas ir turtingas lenkų bei rusų mokyklas. Taigi šie teiginiai yra daugiau vertinami kaip polemika ar akcentuotas tautinis požiūris į kitataučių kai kuriuos lietuvio sielą žeidžiančius veiksmus, bet tikrai neatitinka baudžiamosios teisės kriterijų, reikalingų pripažinti neapykantos nusikaltimą.

Ne lietuviai įžeidinėja kitataučius, bet kitataučiai lietuvius mūsų valstybėje, kas būtų visiškai nesuprantama bet kokioje save gerbiančioje Europos valstybėje.

Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad mano pavartotus žodžius „buka tauta“, kai jauna rusė didžiavosi, jog nemoka nė vieno lietuviško žodžio ir jai ta kalba esanti „dzin“, matyt, ekspertė suprato kaip „bukagalvė“ ar „bukaprotė“ tauta, kas yra žeminantis dalykas. Bet Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „bukas“ aiškina, kad tai reiškia: „negudrus“, „negabus“ ir „nepastabus“. Tai ką aš neteisingai parašiau?

Tą patį galima pasakyti apie žodį „perėjūnas“, kuriuo esu kaltinama. Žmogus, kuris niekur neįleidžia šaknų, bastosi iš vietos į vietą ir naudojasi kitų sukurta gerove, visose kalbose yra vadinamas perėjūnu. Kaip pavadinti tokį kitatautį, kuris mano paklaustas, kodėl nesimoko lietuvių kalbos, įžūliai per dantis iškošia: „Ji man visai nereikalinga! Ta jūsų Lietuva man tik laiptelis atsispirti ir patekti į Vokietiją, o dabar kurį laiką pagyvensiu iš jūsų varganų pašalpėlių. Cha! Cha!“.

Tokių sutikau ne vieną ir ne du, sutikau keletą, o kiek dar tokių nesutiktų? Tokio būdo ir gyvensenos žmonės yra perėjūnai, ne kas kita, tad kur čia slypi įžeidimas, jei daiktus vadiname jų vardais, kaip byloja idioma? Turiu pažymėti, kad Amerikos prezidentas Donaldas Trampas, kalbėdamas apie imigrantus, pasakė: „Šitie pašalpų prašytojai mums atsilygina nusikaltimais. Ar tai normalu?“

Ekspertė Herasimenkienė teigia, kad straipsnyje nėra tiesioginio raginimo smurtauti ar niekinti konkrečių tautybių atstovų, bet čia pat teigia, kad straipsnio tikslas – žeminti ir niekinti kitų tautybių asmenis. Anot ekspertės, straipsnyje esanti pusiausvyra: penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Mokykloje, kai mokinio pažymys yra 8,5 balo, mokytojas privalo įvertinti devynetui, t. y. mokinio naudai, nes, kaip minėjau, pirmiausia yra žmogaus gerovė.

Jeigu abi ekspertės būtų pasielgusios taip, kaip trijų policijos skyrių tyrėjai, neįžvelgę jokios mano pražangos ir atmetę skundo laiškus, manau, kad dabar čia nestovėčiau. Sunku išnarplioti abiejų eksperčių Gordijo mazgą, kai teksto suvokimas tikrai prastas.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad valstybėms tenka pareiga užtikrinti saviraiškos laisvės apsaugą net ir tada, kai išsakytos mintys daliai visuomenės atrodo nemalonios, nepriimtinos ar provokuojančios. Toks požiūris yra esminis demokratinės visuomenės atspirties taškas, nes tik atvira, kartais net įtempta diskusija leidžia pasiekti pažangą ir išlaikyti visuomenės brandą.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad mano publikacijos turinys peržengė teisėtai leistinos saviraiškos ribas. Priešingai, tai yra Konstitucijos ir tarptautinių žmogaus teisių normų saugoma nuomonės raiška, kuri neturi būti kriminalizuojama, ypač jei joje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių raginimų veikti pavojingai, diskriminuoti ar skatinti smurtą.

Todėl bet kokie bandymai taikyti baudžiamąją atsakomybę už tokią saviraišką turi būti vertinami kaip nepagrįstas ir neproporcingas Konvencijos ginamosios teisės ribojimas, neturintis nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Kita vertus, šioje byloje nepakanka remtis paviršutinišku teiginių vertinimu, jų ištraukomis ar emociniu atspalviu, ignoruojant visuminius konteksto, motyvų, intencijų ir raiškos formų vertinimo kriterijus, kuriuos aiškiai formuluoja Lietuvos teismai. Konkrečiu atveju turėjo būti nustatyta, ar šis straipsnis buvo tyčia parašytas, ar išsakytos mintys buvo pagrįstos įsitikinimais, kilusiais iš asmeninės bei pilietinės nuostatos, kuri pati savaime dar nėra nusikalstama.

Itin svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp valstybės teisėto intereso ginti visuomenę nuo neapykantos nusikaltimų ir konstitucinės bei tarptautinės pareigos saugoti asmens saviraiškos laisvę. Ypač tais atvejais, kai pasisakymai grindžiami tautinės tapatybės gynimu, valstybinių vertybių puoselėjimu, pilietiniu nerimu dėl migracijos poveikio ar kalbinės aplinkos pokyčių, tad jų kriminalizavimas yra ne tik neadekvatus, bet ir kelia pavojų demokratinei viešosios diskusijos erdvei.

Ekspertė Kietytė savo ekspertizės akte rašo, jog aš kaltinu rusų tautybės asmenis tuo, kad jie nemoka lietuviškai ir tuo didžiuojasi. Ši mintis iliustruojama pavyzdžiais – esą nugirstu moksleivės pasakymu, jog ji laiminga, kad nemoka lietuviškai. Tokį elgesį autorė (esą tai aš) apibendrinanti visai rusų tautai, kurią įvardijanti kaip nedėkingą, nemokšišką ir buką.

Atsidūrę kitoje šalyje, mes savyje nešame visą tautą

Ekspertė Kietytė, matyt, pamiršo ar nežino, kad atsidūrę kitoje šalyje, mes savyje nešame visą tautą ir, kaip mes elgsimės ar kalbėsime viešojoje erdvėje, net kokį drabužį vilkėsime, pagal tai čiabuviai susidarys nuomonę apie visą mumyse esančią tautą. Nieko nepadarysi, taip priimta visose tautose, todėl gyvendami kitose šalyse turime itin dorai ir pagarbiai elgtis atžvilgiu tos šalies, kuri mus priėmė, tada niekada nekils jokių nesusipratimų.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju mano pasisakymai buvo aiškiai identifikuoti kaip asmeninė nuomonė, išreikšta viešojoje erdvėje ne kaip faktinė žinia, o kaip vertinamasis požiūris, taip pat į tai, kad nebuvo konstatuota nei smurto, nei neapykantos, nei diskriminacijos kurstymo požymių, darytina išvada, kad nėra pagrindo laikyti šiuos veiksmus nusikalstama veika pagal BK 170 straipsnį ar kitus baudžiamosios teisės straipsnius, nes neįžeidžiau kitataučių nei dėl jų rasės, nei etninės kilmės, nei socialinės padėties, nei jų įsitikinimų, nei jų tautinių pažiūrų, kas minima BK 170 straipsnyje, pagal kurį esu baudžiama.

Galiausiai, vadovaujantis ultima ratio principu, darytina išvada, kad baudžiamosios teisės priemonių taikymas šioje situacijoje būtų ne tik perteklinis, bet ir nepateisinamas demokratinėje visuomenėje, kurioje diskusijos dėl tautinio identiteto, valstybinės kalbos ar migracijos politikos neturi būti slopinamos baudžiamosiomis priemonėmis, kai nėra realios grėsmės viešajai tvarkai ar kitų asmenų teisėms. Todėl pagrįstai klausiu, ar įmanoma įsivaizduoti tokią sukurptą bylą kitoje šalyje, kur šalies pilietis yra teisiamas už tai, jog gina savo valstybinę kalbą?

Tai sprendimas dėl mūsų valstybės ateities

Šis Teismas netrukus priims sprendimą, ir tai nebus sprendimas tik dėl manęs, nepriklausomai nuo to, ar aš būsiu išteisinta, ar pripažinta kalta. Tai bus sprendimas dėl mūsų visos valstybės, nes apkaltinamuoju ar išteisinamuoju sprendimu bus atsakyta į svarbiausią Lietuvai klausimą: kas yra 1990 m. kovo 11 d. atkurtas politinis darinys? Ar šių dienų Lietuvos valstybė yra 1918 m. vasario 16 dienos valstybės idealų ir siekių tęsėja bei įgyvendintoja?

Tačiau žvelgiant į valdžios priimamus sprendimus ir mūsų kasdienio gyvenimo tikrovę, natūraliai kyla klausimas, ar tik nebus tas darinys, pasivadinęs Lietuvos respublika, tik iškabas pakeitusi 1940-ųjų metų liepos 21 dienos bolševikinė ir nelietuviška valstybė, anuomet vadinta Lietuvos Sovietų Socialistine Respublika?

Vis dėlto teismų sprendimai visada atskleidžia ne tik įstatymų kūrėjų valią, bet ir tautos bei jos valstybės dvasią ir net jos politinę esmę bei tikslus. Ją atpažinti pirmiausia galima pasigilinus ir supratus, kam tarnauja teismai. Juose yra nagrinėjamos įvairios bylos, tarp jų civilinės ir turtinės. Tautos žmonės, matydami, kaip jos sprendžiamos, suvokia ir garsiai pasako, ar teismai priima objektyvius ir sąžiningus sprendimus, lygiai tarnaudami visiems piliečiams, ar vis dėlto juose dažniausiai laimi vadinamųjų didžiųjų ir galingųjų teisė.

Tačiau mano byla yra dar platesnė ir fundamentalesnė. Šiame teisme pasakytos kalbos, net septynių ekspertų parodymai, apklausos ir diskusijos turi įtikinti kiekvieną nešališką teismo dalyvį ir šio proceso stebėtoją, kad tai nėra primityvi vadinamosios buitinės nacionalinės nesantaikos byla.

Savo įžanginėje kalboje pirmajame teismo posėdyje aiškiai parodžiau, kad į šį teismą atvedęs mano straipsnis neturi nieko bendra su lėkštomis ir primityviomis rašliavomis bei komentarais žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, kuriuose tamsūs nemokšiški ir agresyvūs rašeivos išlieja savo priešiškumą, pyktį ar neapykantą kitos tautybės žmogui, dažnai kurstydami pulti jį ar net su juo susidoroti.

Mano sąmonėje ir vaizduotėje, juo labiau praktiniame gyvenime bendraujant su lietuviais ir kitataučiais, toks pašlemėkų pasaulis ir jų karikatūriškas žmonių ir tautų santykio supratimas paprasčiausiai neegzistuoja. Tai suprato visi geranoriškai ir objektyviai šį straipsnį skaitę Lietuvos piliečiai, tarp kurių daugelis yra puikiai teisiškai išsilavinę žmonės.

Kalba yra didžiulė galia – dorųjų lūpose ji visada švari ir tauri

Bet kalba yra didžiulė galia; dorųjų lūpose ji visada švari ir tauri, bet lūpose tų, kurie nuolat vaikšto dairydamiesi, kur čia jiems prikibti ir įsižeisti, kalba gali virsti nuožmia stichija. Mąstančiam žmogui žodis sukuria begalinio grožio ir jėgos vaizdinius, jei tas žodis ištartas poeto ar filosofo. Tokiam žmogui norisi vėl ir vėl grįžti prie to žodžio ir savo siela pasinerti į tuos žodžio kuriamus vaizdus. Mąstantis žmogus visada ieškos, kas slypi už to parašyto ir ištarto žodžio, visada ieškos už to žodžio glūdintį patvirtinimą, tą giliąją žodžio prasmę, ar tas žodis yra tiesa, ar melas.

Bet yra piktų, viskuo nepatenkintų žmonių, kurie ima kito parašytą žodį, ieškodami jame blogio, kokį patys nešioja savo širdyse, ir mėgina paversti tą žodį dingstimi pulti ir kaip vėzdu talžyti jokių blogų ketinimų neturintį žmogų. Apie tokius sakoma, kad jie mato krislą kito akyje, bet savojoje nemato net rąsto.

Toks vėzdas buvo panaudotas tam, kad mane atvestų į teisiamųjų suolą, klastingai prisidengus apsimestine atjauta skriaudžiamiesiems ir diskriminuojamiesiems. Apie tuos skriaudžiamuosius ir diskriminuojamuosius kalbėjau praėjusiame teismo posėdyje, kur aiškiai pasakiau, kas jie yra. Tai nekenčiantys Lietuvos, niekinantys lietuvių kalbą, Tautos kultūrą ir istoriją, ir mėginantys Lietuvoje jaustis absoliučiais šeimininkais, tokiu būdu nustumdami į pašonę tikruosius šeimininkus. Tai atėjūnai, kurių daugelis taip ir neišmoko suregzti keleto sakinių lietuviškai, nors čia gyvena ištisus dešimtmečius, nors čia yra gimę, nors čia baigę mokyklas, kur turėjo ir lietuvių kalbos pamokas.

Kaip visais laikais buvo vadinami tokie atėjūnai, niekinantys senuosius kurios nors šalies gyventojus? Manau, atsakymą visi žinote, bet verta priminti. Be jokios abejonės, juos vadindavo užkariautojais, pavergėjais ir kolonizatoriais.

Nejaugi taip sunku suprasti, kad šių, priešiškai Lietuvai nusiteikusių sluoksnių nuolatinė panieka lietuviams ir jų kalbai yra ne kas kita, kaip kolektyvinė tų sluoksnių socialinė ir psichologinė agresija prieš lietuvių tautą ir Lietuvai lojalią kitataučių šalies gyventojų visuomenę?

Paukščių kalbos nesuprantu, kalbėk žmoniškai

Rudaminoje dirbau dešimt metų anglų kalbos mokytoja. Autobuse nuolat tekdavo klausti, ar keleivis išlipa kitoje stotelėje, ir koks skausmas apimdavo, kai rusiškai drėbteldavo: „Paukščių kalbos nesuprantu, kalbėk žmoniškai, kalbėk normaliai!“.

Prieš keletą metų Vilniaus vaikų darželio auklėtoja mūsų valstybinę lietuvių kalbą pavadino šunų kalba. Visuomenėje kilo pasipiktinimas, bet moteris buvo tyliai atleista, o prokuratūra tuo net nepasidomėjo.

Priminsiu, kad 1992 metais UNESCO lietuvių kalbą išrinko visų gražiausia, melodingiausia visos planetos kalba, o Lietuvos kalbininkai apie tai sužinojo tik po septynerių metų!

Dar vienas nuostabus mūsų kalbos išskirtinumas, – o jų randame ir daug daugiau – yra tai, kad pasaulio vedantieji kalbininkai yra neginčijamai nustatę, jog lietuvių kalba yra visų archajiškiausia indoeuropiečių kalbų šeimoje. Ji – labai labai sena, bet svarbiausia – dar gyva, išlaikiusi senovinius žodžius ir senovines gramatines formas. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad žodžiams „sūnus“ ir „esmi“ yra 5 000 metų!

Kad ir kaip būtų gaila, iš esmės mes gyvename latentinio šaltojo pilietinio karo sąlygomis, kuris, laimė, dar neperaugo į tiesioginį karštą konfliktą, bet jam kilti yra nuolatos kuriama ir palaikoma ideali terpė, ranka numojant į kitataučių išpuolius.

Liūdna, kad ne tik dorieji valdžios žmonės, bet ir daugybė paprastų šalies piliečių bijo stoti į akistatą su žiauria tikrove ir pripažinti, kad pasikartojus kažkam panašaus į 1940 metų nelaimę, Lietuvos gatvėse ir aikštėse išdygtų Putino kariaunos sveikintojų minios, mojuojančios ne vien okupantų vėliavomis. Tuoj pat lyg iš po žemių išdygtų gerai parengtų, darbo imigrantais iš pradžių apsimetusių smogikų būriai, kurie suvarytų peilius Lietuvos gynėjams į nugarą. Tarp jų išdygtų nauji okupacinės valdžios administratoriai, tokie nuolat skųstų Lietuvos patriotus ir kištų juos į kalėjimus arba varytų į tremtinių ešelonus.

Lietuvoje kuriamos šiltnamio sąlygos antivalstybinio gaivalo maištui

Svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvoje kuriamos šiltnamio sąlygos antivalstybinio gaivalo maištui ir valstybės okupacijai, neabejotinai yra TYLA. Būtina sąlyga spręsti iš tiesų svarbią ir grėsmingą problemą yra aiškiai, tiksliai ir garsiai ją įvardyti. Juk nereikia didelio išsimokslinimo, kad nematytume į kalbos vartoseną sugrįžusio sovietmečio internacionalinės tautų draugystės žodyno, kuris dabar yra sumaniai pertvarkytas į multikultūralistinio politinio korektiškumo kalbą, maskuojančią realias tautų bendrabūvio Lietuvoje problemas.

Būtent todėl savo straipsnyje sąmoningai sulaužiau tokios kalbos rėmus, bet kartu nė per milimetrą neperžengiau iš tiesų plonos linijos, skiriančios agresyvų, kerštingą, žeminantį kalbėjimą nuo valingo ir aštraus kalbėjimo, kuris niekaip nepakenkė nė vienam Lietuvai lojaliam kitataučiui: jo nepažemino, jo nepaniekino, ir iš jo nebuvo tyčiojamasi.

Tai buvo emocinga kalba, bet griežtai kontroliuojama proto, sąžinės ir, galiausiai, lietuviškos tautinės savigarbos persmelkta kalba. Priminsiu, kad emocijos yra Dievo duotos reaguoti į vienokį ar kitokį reiškinį. Niekas, o niekas neatkreips nė mažiausio dėmesio į straipsnelį, persunktą drungnumo, su abejingumo Tėvynei prieskoniu.

Todėl esu įsitikinusi, kad doras ir teisingai suprantantis gyvenimo kitoje šalyje principus bei reikalavimus kitatautis, perskaitęs mano straipsnį, sau pasakė: „Tai ne apie mane ir visai ne apie mano šeimą, nes visi mokame lietuvių kalbą, gyvename dorai, gerbdami Lietuvos įstatymus“. Tarp kitko, mieste mane atpažino du rusai, labai gražiai kalbantys lietuviškai, ir pasakė, kad skaitę mano straipsnį, bet jo turinys jų visai nesuerzinęs, nes straipsnis ne apie juos, o apie tuos jų tėvynainius, kurie ir jiems kelia susirūpinimą bei gėdą. Be abejo, buvo malonu girdėti jų padrąsinimą.

Šiuo straipsniu mėginau parodyti, kad mes, lietuviai, suprantame, jog per ilgai gyvename ir elgiamės, kaip visiems norintys įtikti keliaklupsčiaujantys amžini pavaldiniai, o ne savo šalies ir valstybės šeimininkai. Juk turi būti nubrėžta riba tarp ramaus, oraus mandagumo ir žeminimosi. Tokio tipo žmonės yra susipančioję ir baikštūs, tačiau valstybę gali kurti, ją prižiūrėti tik laisvi ir drąsūs žmonės.

Bus tęsinys.