Alina Laučienė. Šis kraštas – Dievo duota vieta gyventi lietuvių tautai (Baigiamoji kalba teisme II dalis)

Alinos Laučienės baigiamoji kalba teisme: tęsinys (II dalis)

Pirma dalis – čia.

Valstybės saugumo departamentas yra viešai išreiškęs susirūpinimą dėl šios migracijos keliamo pavojaus nacionaliniam saugumui. Taigi, pagal ekspertės Gintarės Herasimenkienės ekspertinę išvadą išeitų, kad ir Valstybės saugumo departamentas diskriminuoja ir niekina kitakalbius skelbdamas, kad atvykėliai kelia grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui.

Ji teigia, kad mano straipsnyje rusakalbiai vaizduojami neigiamai, ir kad jie yra grėsmė šaliai. Nesuprantama, kuo yra neteisus saugumo departamentas ir kuo esu aš neteisi? Ar aš iškreipiau faktus? O gal Saugumo departamentas yra teisus, ir aš esu teisi, nes susirūpinę dėl to paties – mūsų Tėvynė pavojuje!

Todėl vertinant mano pareiškimus, kuriais raginu tautiečius išlaikyti tautinį orumą, bendrauti su atvykėliais lietuviškai, kad šie rimtai pagalvotų apie savo pasirinkimą – likti Lietuvoje ar ne? – būtina įvertinti ne tik žodžių turinį, bet ir motyvaciją, o ji visiems akivaizdi – siekis apsaugoti valstybinę kalbą ir stiprinti nacionalinį saugumą.

LIETUVA yra vienintelė vieta pasaulyje, kur Tauta kalba lietuviškai

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas Lietuvos pilietis privalo susirūpinti savo šalies saugumu. LIETUVA yra vienintelė vieta pasaulyje, kur Tauta kalba lietuviškai: tai kaip įmanoma nesirūpinti savo prigimtine kalba ir savo šalies reikalais?

Todėl šiuo požiūriu prokuratūros reakcija į šį kontekstą įgauna politinę potekstę, nes ignoruoja faktines aplinkybes ir geopolitines grėsmes, kurias pripažįsta pati valstybė.

Teko domėtis, kad teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas, susijusias su nusikalstamomis veikomis, pabrėžiama, jog nusikaltimo pavojingumas yra vienas esminių kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą. Sprendžiant, ar konkretūs vieši pareiškimai laikytini kurstymu prieš tautinę, rasinę, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina įvertinti realią arba potencialią grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Jeigu mano straipsnis kelia tokią grėsmę išvardytiems dalykams, tai kodėl, kaip pastebėjo gerbiamasis advokatas Tomas Januškevičius, prokuratūra, kaip ir abu skundo pareiškėjai – ponas Markus Haroldas ir ponas Olegas Rimanas – nepareikalavo skubiai jo pašalinti iš internetinių portalų?

Tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 ir 3 dalį nepakanka vien įžeidžiančio ar niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio raginimo diskriminuoti, smurtauti ar fiziškai susidoroti, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė įstatymo saugomam objektui (žr. Kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86 -648/2016).

BK 170 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo objektyviajai pusei būdingi tik tokie vieši pareiškimai, kurie išreiškia ypač neigiamą, niekinančią nuostatą prieš tam tikras įstatyme nurodytas žmonių grupes ar jų atstovus. Kitaip tariant, ne kiekvienas nepalankus ar kritiškas pasisakymas laikytinas nusikalstamu veiksmu, o tik toks, kuris atitinka aiškius intensyvumo ir neapykantos raiškos kriterijus (žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentarą. Specialioji dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra išaiškinęs, kad nustatant atsakomybę už teisės pažeidimus, būtina laikytis protingumo ir proporcingumo principų.

Nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pagrindu pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nes tai reiškia pavojingo precedento sukūrimą, kai konstitucinė asmenų laisvė reikšti nuomonę yra apribojama vien dėl kultūrinio ar kalbinio identiteto gynimo.

Be to, viešoje erdvėje egzistuoja analogiškų precedentų. Pavyzdžiui, Latvijoje tūkstančiai Rusijos piliečių, neužsirašiusių į valstybinės kalbos egzaminą, sulaukia oficialių raginimų palikti šalį, jei nepateikia teisėtai gyventi šalyje leidžiančių dokumentų.

Naudodamasi proga, norėčiau pabrėžti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio turinį, kuris įtvirtina teisę į saviraiškos laisvę, – apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, – yra ne kartą pabrėžęs, jog ši teisė saugo ne tik neutralią, palankią ar neįžeidžiančią informaciją ir idėjas, bet ir tokias, kurios gali trikdyti visuomenę ar net erzinti jos dalį.

Tai reiškia, kad autoriaus teisė išsakyti savo nuomonę apima ir teisę perteikti mintis naudojant tam tikrą provokaciją, perdėjimą ar net hiperbolę, jei toks meninės raiškos būdas neperžengia nustatytų ribų ir, visų pirma, neskatina smurto ar neapykantos.

Taigi, vertinant šios bylos kontekstą, yra akivaizdu, kad minėti teiginiai, nors ir išreikšti aštriu, provokuojančiu ar net kai kam šokiruojančiu tonu, neturi požymių, kurie leistų juos kvalifikuoti kaip neapykantos kalbą ar nusikalstamą veiką pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį. Šie pasisakymai nėra susiję nei su smurto skatinimu, nei su kvietimu diskriminuoti ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe.

Matyt, didžiausia bėda, kad abi Teismo ekspertės – Herasimenkienė ir Samanta Kietytė, – kaip ir abu skundo pareiškėjai, turi bėdų su teksto suvokimu.

Pastarieji ponai lietuviškai kalba sklandžiai, todėl tekstas skirtas visai ne jiems, o tiems, kurie ilgus metus gyvena Lietuvoje, sąmoningai nesimoko valstybinės kalbos ir jai atvirai rodo panieką. Taip pat tekstas yra skirtas pažadinti lietuvių kalbinę savigarbą, ko visiškai nepastebėjo abi ekspertės.

Trečioji dalis. Kodėl ekspertų vertinimai prieštaringi?

Mano raginimą su kitataučiais kalbėti tik lietuviškai visi kaltintojai vienodai supranta kaip mūsų Lietuvoje gyvenančių tautų kiršinimą. Jeigu tėvas, vartodamas liepiamąją nuosaką, vaikui ryte šūkteli: „Sūnau, kelkis, nepavėluok į pamokas!“, ar jis ragina vaiką keltis, ar jį kiršina su savimi? Juk rašant skundą ar ekspertizės raštus būtina aiškiai atskirti ir suvokti, kur yra kiršinimas, o kur yra raginimas, kitaip iškyla kompetencijos stokos klausimas.

Gerbiamas Laimutis Laužikas, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertas, pateikė dvi mane teisinančias išvadas. Ketvirtajame teismo posėdyje jis retoriškai klausė, kur mano straipsnyje yra kiršinimas ir neapykantos kurstymas tarp Lietuvoje gyvenančių įvairių tautų atstovų? Jo atsakymas – niekur, nes prieš jį yra tekstas, kurį reikia tik atidžiai perskaityti. Tai yra tekstas, kuriuo raginama kitataučius kuo greičiau integruotis į mūsų kultūrą, kad patiems kitataučiams būtų čia lengviau gyventi.

Taip įvertino dėstytojas, mokantis studentus, kaip reikia rašyti ekspertizės aktus. Tą patį, tik kitais žodžiais, patvirtino ir du specialistai gerbiamieji Antanas Smetona ir Artūras Judžentis septintajame teismo posėdyje. Šie abu lietuvių kalbos grandai pateikė mano teksto išsamią analizę – visiškai paneigdami abiejų eksperčių dirbtinai sukurtą kiršinimo tarp tautų pasakojimą.

Ekspertės klaidina teisėtvarkos institucijas

Perskaičiusi Herasimenkienės ekspertizę, atkreipiau dėmesį į tai, kad ji pati abejoja savo kompetencija. Pavyzdžiui, ekspertizės akte ji pripažįsta, kad negali nustatyti, ar straipsnis yra įžūlus, piktybinis tyčiojimasis, ar peržengia šokiravimo ir erzinimo ribas, tačiau teigia, kad jis yra žeminantis ir niekinantis kitų tautybių atstovus.

Išeitų, kad vienu atveju negali nustatyti, o kitu – jau gali. Kaip gali būti tokios išvados patikimos ir laikomos įrodymais teisme? Kaip įmanoma nepamatyti, kad tekste rašoma tik apie tuos kitataučius, kurie piktybiškai nesimoko lietuvių kalbos!

Kuo pagrįstas abiejų eksperčių kategoriškumas, kad tekste propaguojamas priešiškumas tarp lietuvių ir visų kitataučių? Keista, bet abi ekspertės neįstengia pastebėti, jog griežtai ir net aštriai yra išsakomas nepalankumas tiems, kurie negerbia Lietuvos įstatymų ir Lietuvos valstybės, ir taip rašyti man leidžia Konstitucijos 2, 3, 6, 7,10, 14 straipsniai.

Be to, abi ekspertės sąmoningai ar nesąmoningai klaidina teisėtvarkos institucijas teigdamos, kad negalima vienareikšmiškai įvertinti, ar publikacijoje Alina Laučienė ragina, kviečia ir siūlo saugoti ir gerbti valstybinę lietuvių kalbą, ar ne. Tačiau yra visiškai priešingai, nes tekste aiškiai parašyta: „Taip jiems priminsime, kad čia kalbama lietuviškai, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba“. Taip pat parašyta: „Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti mūsų valstybinę kalbą, o ne mes jų! Taigi pradėkime kalbėtis su savo kitataučiais kaimynais tik lietuviškai. Šitaip mokysimės būti lietuviais /…/“. Ir dar parašyta: „Lietuvi, pradėk iš savęs daug daugiau reikalauti!“

Sunku suprasti, kaip ekspertės nepamatė šių eilučių, o jeigu ir pamatė, ko jose pasigedo, kad suprastų, jog autorė gerbia savo kalbą ir ragina savo tautiečius tai daryti. Be to, ekspertės galėjo ir turėjo perskaityti mano kitus prie bylos pridėtus straipsnius arba mano straipsnius portaluose, tokius kaip: „Ar bus gaivinama kalbinė lietuvio savigarba?“, „Lietuvi, ar draugauji su AČIŪ?“, „Ar tikrai nesvarbu, kad lietuvių kalba – gražiausia pasaulyje?“, „Pasakyk nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ ir kitus, kuriuose raginu ir prašau tautiečius taisyklingai kalbėti ir saugoti lietuvių kalbą. Gal tada būtų buvę aiškiau, kad mano tikslas nėra žeminti ar niekinti kitataučius, aš tik raginu ginti valstybinę kalbą!

Gal klystu, bet juk būtina atsižvelgti į aplinkybių visumą, ypač prieš rašant kaltinamąjį ekspertizės aktą – juk pirmiausia turi būti paisoma žmogaus gerovės, kad nebūtų pakenkiama žmogui dėl ekspertės aplaidumo ar nemokšiškumo.

Tokiose straipsnio eilutėse, kuriose teigiama: „lankykite tik lietuviškas mokyklas“, „nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia“, – neraginama veikti pavojingai ar smurtingai. Šie teiginiai gali būti vertinami kaip polemika ar akcentuotas tautinis požiūris, kaip didžiulis susirūpinimas dėl Tautos likimo. Tačiau juose nėra nieko, kas nors iš tolo galėtų atitikti neapykantos nusikaltimo požymius.

Tai ne lietuviai, tai visiškai nusistekenę būrai

Labai gaila, bet vėl tenka kalbėti apie teksto suvokimo bėdas, dėl kurių klaidinama teisėtvarka. Abi ekspertės Herasimenkienė ir Kietytė teigia, kad autorė žemina tik kitataučius, bet tekste rašoma: „Pasibaisėtina, kai būryje yra vienas Lietuvos, lietuviškai nekalbantis rusas ar lenkas, o penki ar daugiau esančių lietuvių pradeda kalbėti jų kalba!

Tai ne lietuviai, tai visiškai nusistekenę būrai, neturintys jokio supratimo apie lietuvišką savivertę“. Tad kyla pagrįstas klausimas, kas šiuo pasakymu yra žeminami ir barami: lietuviai ar kitataučiai? Kodėl nė viena ekspertė to nepastebėjo? Peršasi išvada, kad tai buvo daroma sąmoningai, kad įrodytų balta esant juoda.

Dar abi ekspertės pabrėžia, kad „/…/ autorės teigimu, tokias pareigas gali užimti tik grynakraujai lietuviai“, tačiau tekste nėra nė vieno žodžio apie grynakraujus lietuvius. Žodis „grynakraujis“ skamba labai atgrasiai ir tikrai nepagarbiai. Akivaizdu, kad abi ekspertės pamynė tam tikrą metodologiją, pagal kurią turėjo rašyti ekspertizės aktą, ir pateikė subjektyvią bei savavališką asmeninę interpretaciją.

Štai kas rašoma tekste: „Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno“. Taigi, kur šitame teiginyje įmanoma įžvelgti, kad valstybines pareigas gali užimti tik grynakraujai lietuviai?

Ar tai nėra sąmoningas teisėtvarkos institucijų klaidinimas? Dar labiau tenka apgailestauti dėl ekspertinėje išvadoje nurodyto teiginio, jog autorės straipsnyje „akcentuojama skirtis tarp lietuvių ir kitų tautų atstovų, lietuvius įvardijant kaip „šeimininkus“.

Toks teiginys glumina kiekvieną Lietuvos pilietį, nes Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai, t. y. lietuvių tautai, o Konstitucijos 14 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kad Valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Taigi, kas Lietuvoje yra šeimininkas?

Atsakymas daugiau nei aiškus: LIETUVIŲ TAUTA. Juk straipsnio pagrindinis tikslas buvo dar kartą skaitytojui priminti, jog tautinės bendrijos, tokios kaip lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, gyvenantys Lietuvoje, turi savo valstybes, o tokios mažumos, kaip totoriai, karaimai ir romai, savo valstybių nebeturi ar neturėjo, todėl jų statusas mūsų valstybėje yra visiškai kitoks.

Tuos dalykus reikėtų griežtai skirti ir neklaidinti Lietuvos visuomenės.

Bus tęsinys.