Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Postmodernizmas – tiesos pabaiga (1975–2000)

VI dalis.  I dalis čia, II dalis čia, III dalis čia, IV dalis čia, V dalis čia.

1987-ųjų sausio rytą per Stanfordo universiteto miestelį žygiavo žinomo kairiųjų aktyvisto Jesse Jacksono vadovaujami keli šimtai studentų, skanduodami ritmingą šūkį: „Hey hey, ho ho, Western Civ has got to go!“ („Ei, ei, ho, ho, Vakarų civilizaciją lauk!) Tai nebuvo kažkokia studentiška išdaiga. Jie reikalavo panaikinti vieną seniausių Stanfordo kursų – privalomą Vakarų civilizacijos istorijos programą. Šio kurso prasmė šimtmečius atrodė savaime suprantama: jei nori suprasti visuomenę, kurioje gyveni, privalai pažinti idėjas, kurios ją sukūrė. Todėl studentai skaitė Homerą, Aristotelį, Augustiną, Akvinietį, Šekspyrą – tuos autorius, kurie suformavo Vakarų savimonę.

Pasak protestuotojų, kursas blogas tuo, kad yra „europocentriškas“, mat beveik visi jo autoriai – europiečiai. Vadinasi, kursas apie Vakarų civilizaciją buvo kaltinamas tuo, kad kalba apie Vakarų civilizaciją. Pasak studentų, jis nepelnytai šlovino „baltųjų vyrų kultūrą“, ignoruodamas juodaodžių, moterų ir kitų visuomenės grupių interesus. Universiteto vadovybė leidosi su protestuotojais į derybas.

Nauja programa nekaltu pavadinimu

Po kelių mėnesių senasis kursas buvo palaidotas, o jo vietoje atsirado nauja programa nekaltu pavadinimu „Culture, Ideas and Values“ (Kultūra, idėjos ir vertybės). Pavadinimas neutralus, turinys – revoliucinis. Senasis fiksuotas 15–16 klasikinių Vakarų „didžiųjų knygų“ sąrašas (Homeras, Platonas, Augustinas, Šekspyras, Niutonas ir kt.) buvo sumažintas iki 5–6 autorių. Vietoje išmestųjų buvo įtraukti mažai žinomi, bet labai „progresyvūs“ autoriai, rašę apie kolonializmą, rasės teoriją, lytinės tapatybės politiką. Nuo šiol Vakarų civilizacija studentams buvo pristatoma kaip priespaudos sistema. Platono skaityti niekas nebereikalavo – pakako kelių ištraukų ir kritinių komentarų apie tai, kaip jo filosofija pateisinusi vergovę, moterų atskirtį ir aristokratijos viešpatavimą. Vietoje Platono kaip mąstytojo studentas gavo Platoną kaip kaltinamąjį.

Tai, kas įvyko Stanforde, buvo platesnio reiškinio simptomas. Aštuntajame dešimtmetyje Vakarų universitetuose ėmė ryškėti nauja intelektinė kryptis, kurios šaknys glūdėjo Prancūzijoje, o vaisiai labai greitai pasirodė Jungtinėse Valstijose. Ši kryptis vadinosi postmodernizmu, ir jos esmė buvo radikali: objektyvios tiesos nėra. Visa, ką žmonės iki šiol vadino tiesa, esą tėra galios santykių išraiška, paslėpta po neutralia mokslo, filosofijos ar literatūros kauke. Jeigu tiesa nėra objektyvi, vadinasi, kiekviena grupė gali turėti savąją tiesą, o ginčas tarp jų sprendžiamas ne argumentais, bet jėga.

Kultūrinis marksizmas įgavo naują pavidalą – postmodernistinį

Iki tol Vakarų civilizacija rėmėsi visai kita prielaida. Nuo Aristotelio laikų buvo manoma, kad tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ką apie ją galvojame. Mokslininkai galėjo klysti, filosofai – ginčytis, bet pati tiesos buvimo idėja nebuvo ginčijama. Postmodernizmas šitą prielaidą nusprendė sugriauti.

Apie ankstesnę šios kultūrinės kovos grandį – Frankfurto mokyklą ir Marcuse „represinę toleranciją“ jau rašyta ankstesnėje šio ciklo dalyje. Tačiau būtent Marcuse paliko paveldą, kurį perėmė visiškai nauja prancūzų mąstytojų karta, ir būtent jų rankose kultūrinis marksizmas įgavo naują pavidalą – postmodernistinį. Šios kartos viena centrinių figūrų buvo Michelis Foucault.

Šis prancūzų filosofas suformulavo mintį, kuri tapo postmodernizmo kertiniu akmeniu: galia ir žinojimas yra vienas ir tas pats – kas valdo žinojimą, tas kuria „tiesą“. Pasak Foucault, mokslai, ypač humanitariniai – medicina, psichiatrija, teisė, istorija – nėra objektyvios tiesos paieška. Tai galios įrankiai. Kas apibrėžia tai, kas yra normalu, tas valdo. Kas nustato tai, kas yra norma, tas engia. Pati mintis, jog egzistuoja norma, jam buvo represijos forma. Taip vėl sugrįžtama prie marksizmo pagrindų – „engėjų“ ir „engiamųjų“ naratyvo. Tačiau Foucault tų sąvokų turinį labai išplėtė ir teigė, kad galia veikia daugelyje lygmenų ir kuria daugybę „engiamųjų“ grupių: žmogus gali būti tuo pačiu metu ir „engėjas“, ir „engiamasis“ skirtinguose galios santykiuose (pvz., baltasis darbininkas – engiamas kapitalistų ekonomikoje, bet gali pats būti engėju juodaodžių atžvilgiu).

Logika abstrakti, pasekmės – konkrečios

Logika atrodo abstrakti, tačiau jos pasekmės buvo labai konkrečios. Jei nėra normos, nėra ir nukrypimo. Jei psichiatrija – tik galios įrankis, tai patologijos nustoja būti patologijomis ir tampa alternatyviomis tapatybėmis, kurias represinė visuomenė klaidingai vadina ligomis. Jei medicina yra ne objektyvus mokslas, o tik galios įrankis, tuomet biologinė lytis yra ne tikrovės faktas, o visuomenės galingųjų sugalvotas socialinis reiškinys. Taip nuo Foucault aštuntojo dešimtmečio raštų driekiasi tiesi linija iki visos vėlesnės genderizmo ideologijos.

Foucault padarė ir kitą dalyką, kurio reikšmė pasirodė esanti net didesnė už jo teorijas. Jis išmokė ištisą akademinę kartą žvelgti į tekstus įtariu žvilgsniu, ieškant galios santykių. Universitete profesorius nebeklausė studentų, ką sako Tomas Akvinietis – jis klausė, kieno interesams Tomas Akvinietis tarnavo. Studentas nebeskaitė Šekspyro grožėdamasis – jis ieškojo Šekspyro kūryboje paslėptų vyriškosios galios pėdsakų. Pati skaitymo veikla virto demaskavimu, o kai skaitymas tampa demaskavimu, klasikinės kultūros autoriai virsta kaltinamųjų sąrašu.

Šalia Foucault iškilo Jacques Derrida – kitas prancūzas, suteikęs postmodernizmui jo mėgstamiausią įrankį. Tas įrankis vadinosi dekonstrukcija. Jos esmė tokia: bet kuriame tekste, atrodytų, kalbančiame apie vieną dalyką, iš tikrųjų galima rasti priešingų, viena kitai prieštaraujančių reikšmių. Dekonstruoti tekstą reiškia nuardyti jo atvirą, viršutinį sluoksnį ir parodyti, kad po juo slypi kažkas visai kita – paprastai kažkokia paslėpta engimo struktūra. Žodžiai sako viena, bet, jeigu mokėsi skaityti „teisingai“, jie išduoda visai ką kita: rasinę hierarchiją, vyriškąją galią, kolonizatoriaus laikyseną. Skaitytojas nustoja būti tekstu besižavinčiu žmogumi ir tampa prokuroru.

Ką dekonstrukcija padarė klasikinei kultūrai

Geriausiai šitą metodą atskleidžia konkretūs pavyzdžiai, nes būtent juose matyti, ką dekonstrukcija padarė klasikinei kultūrai.

Pradėkime nuo Šekspyro „Audros“. Klasikinis skaitymas šioje pjesėje matė Šekspyro testamentą: senstančio meistro apmąstymą apie meną, atleidimą ir laiko tėkmę. Prosperas, kunigaikštis magas, atleidžia priešams ir laužo savo burtų lazdą – tai vienas gražiausių Vakarų literatūros finalų. Bet aštuntojo dešimtmečio pabaigoje britų ir amerikiečių universitetuose įsigalėjo visiškai kitoks skaitymas, vadintas „postkolonijiniu“. Pasak jo, „Audra“ esą yra ne meno apologija, o kolonializmo pateisinimas. Prosperas esą yra baltasis vyras europietis, atvykęs į svetimą salą ir pavergęs jos vietinį gyventoją Kalibaną. Šis antraplanis personažas paskelbiamas tikruoju pjesės herojumi – „Trečiojo pasaulio“ simboliu, tikruoju salos šeimininku, kuriam baltasis kolonizatorius primetė savo kalbą, savo dievus ir savo įstatymus. Visa pjesė imama skaityti kaip kolonializmo manifestas, o Šekspyras – kaip ideologinis imperijos tarnas. Studentui, kuris niekada Šekspyro rimtai neskaitė, šis aiškinimas buvo pateikiamas kaip vienintelis teisingas. Rezultatas – ištisos absolventų kartos, baigusios anglų literatūros studijas yra įsitikinusios, kad „Audra“ yra knyga apie rasizmą.

Panašiai buvo elgiamasi su „Otelu“. Klasikinis skaitymas šioje tragedijoje matė pavydą, manipuliaciją ir meilės kančią – universalią žmogiškąją dramą. Naujasis skaitymas paskelbė, kad tikroji „Otelo“ tema yra rasizmo įtvirtinimas. Pjesė esą iš tikrųjų atskleidžia Elžbietos laikų Anglijos rasinę neapykantą, o Šekspyras esą įtvirtino rasistinius stereotipus apie juodaodžių žiaurumą. „Hamletas“ buvo perskaitytas kaip patriarchato dokumentas, kuriame Ofelija – moters, sutraiškytos vyriškos galios, simbolis. Visa, ką Šekspyras parašė, buvo paverčiama įrodymu, kad jis tarnavo savo epochos „engėjų“ struktūroms.

Tas pats vyko ir su kitais klasikais. Jane Austen romanai, visada skaityti kaip dorybės ir blaivaus proto vadovėliai, buvo paversti kolonializmo dokumentais, mat, pavyzdžiui romano „Mansfildo dvaras“ pagrindinis veikėjas yra turtingas plantatorius, o jo turtas ir Mansfildo dvaras finansuojamas iš cukraus plantacijų Antiluose t. y. iš vergų darbo. Marko Tveno romanas „Heklberio Fino nuotykiai šimtmetį buvo skaitomas kaip galingiausias antirasistinis pasakojimas, sukurtas Amerikoje. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje universitetai ir mokyklos ėmė vienas po kito jį šalinti iš programų, mat jame vartojamas rasistiniu laikomas žodis „negras“. Tai, kad visas romanas yra kovos prieš vergovę šauksmas, kad Džimas, pabėgęs vergas, jame yra tauriausia figūra, o baltasis vaikas Heklberis imasi jį gelbėti, – visa tai paskelbta nesvarbiu dalyku. Kontekstas nesvarbus, jei tekste yra netinkamas žodis. Tokia tapo nauja taisyklė.

Dekonstravimo pavyzdys lietuviškame kontekste

Kad būtų artimiau lietuviškam kontekstui, galima postmodernistiniu metodu dekonstruoti ir kokį nors žinomą lietuvių klasiko kūrinį. Imkime, pavyzdžiui, Maironio „Lietuva brangi“. Postmodernistai sakytų, kad šis eilėraštis tik iš pirmo žvilgsnio apgaulingai atrodo kaip graži ir nuoširdi meilės tėvynei daina. Tačiau iš tikrųjų jis slepia galios santykį. Eilėraštyje tikrieji tautos didvyriai ir istorijos kūrėjai yra vyrai – bočiai, didvyriai, tie, kurie kentėjo ir žuvo už Lietuvą. Jie yra aktyvūs ir svarbūs. Moterys paminėtos tik epizodiškai, vienoje eilutėje: „Sesutės dainas graudžiai malonias ringuoja“. Moterys nėra veikėjos – jos tik gražiai papildo vaizdą, sudaro foną. Taigi, moteris čia sąmoningai paversta pasyvia dekoracija. Tikroji jėga, kančia ir didybė priklauso vyrams. Trumpai tariant, eilėraštis formuoja tokį ydingą lietuviškumo modelį, kuriame vyras yra tautos herojus, o moteris – tik pasyvus papuošalas.

K. Donelaičio „Metuose“ postmodernistas įžvelgtų baudžiavos pateisinimą ir idealizavimą, nes autorius, užuot išryškinęs baudžiauninkų priespaudą ir socialinę neteisybę, sąmoningai nutylėjo baudžiavą ir pavaizdavo sunkią valstiečių padėtį kaip natūralią, dievišką ir harmoningą gamtos tvarką. Tokiu būdu jis ideologiškai tarnavo ponų luomo galiai ir baudžiavinei sistemai.

Dekonstrukcija pasiekė ir gamtos mokslus

Iš pradžių dekonstrukcija atrodė tik kaip literatūros kritikos metodas, bet labai greitai ji peržengė literatūros sienas ir pasiekė pačius gamtos mokslus. Atsirado feministinė matematikos kritika, kurios pagrindinis teiginys buvo toks: pati klasikinė matematika yra ne neutrali, o vyriška savo struktūra. Vyriškumas, pasak jos atstovių, pasireiškia keturiais bruožais. Pirma – griežta logika, reikalaujanti, kad teiginys būtų arba teisingas, arba klaidingas, nepaliekanti vietos „iš dalies“ ar „priklausomai nuo požiūrio taško“. Antra – hierarchija, kurioje aksiomos stovi viršuje, o iš jų išvedamos teoremos žemiau, taip esą atkartojant patriarchalinę tvarką. Trečia – abstrakcija – atitrūkimas nuo jausmų. Ketvirta – dominavimo siekis, gamtos „užkariavimas“, „pajungimas“. Sandra Harding, viena garsiausių šios krypties atstovių, savo 1986 metų knygoje „The Science Question in Feminism“ (Mokslo problema feminizme) net pavadino Niutono veikalą „Principia“, kuriame nagrinėjami fizikos ir gamtos dėsniai, „prievartavimo vadovėliu“. Ir tai nebuvo metafora – ji rimtai teigė, kad moksliniame metode slypi vyriška agresija prieš gamtą.

Vietoje „vyriškos“ matematikos buvo siūloma kurti „moterišką“. Ji turėjo būti priešinga visais keturiais atžvilgiais. Vietoje griežtos dvejetainės logikos – daugiareikšmė, kurioje atsakymas priklauso nuo konteksto, santykio, požiūrio taško. Vietoje hierarchijos, kurioje teoremos kyla iš aksiomų, – „tinklinė“ struktūra, kurioje visi elementai esą lygūs. Vietoje abstrakcijos – matematika, susijusi su audimu, virimu, vaikų auginimu, gentinėmis apeigomis. Vietoje dominavimo prieš gamtą – „bendradarbiavimas“ su ja. Pavyzdžiu buvo siūlomos Andų indėnių megztos vilnonės juostos su sudėtingais simetrijos raštais, afrikiečių pintinių ornamentai, ritualiniai piešiniai smėlyje – visa tai esą buvo „moteriška geometrija“, lygiavertė Euklido teoremoms, tik nepripažinta dėl europocentriškų prietarų.

Bėda, žinoma, buvo ta, kad nė viena šios krypties autorė niekada nepasiūlė jokios konkrečios alternatyvos. Nė viena nepasakė, kiek pagal „moterišką matematiką“ yra 2+2. Nė viena nepateikė alternatyvaus Pitagoro teoremos įrodymo. Nė viena neapskaičiavo nė vieno tilto konstrukcijos pagal „nehierarchinę geometriją“. Visas projektas egzistavo tik kaip kalba apie matematiką, niekada netapdamas pačia matematika. Kai būdavo užduotas tiesus klausimas – „gerai, tai koks tada būtų jūsų atsakymas, kiek yra 2+2?“, atsakymo nebūdavo. Vietoje jo klausiantysis išgirsdavo paaiškinimą, kad pats klausimas yra „pozityvistiniai spąstai“ ir „patriarchalinė provokacija“.

„Pozityvistiniai spąstai“ ir „patriarchalinė provokacija“

Kodėl pats klausimas „kiek yra 2+2?“ buvo laikomas pozityvistiniais spąstais ir patriarchaline provokacija, verta paaiškinti atskirai, nes čia glūdi visos postmodernizmo manipuliacijos šerdis. Pozityvizmas – tai XIX amžiaus filosofinė kryptis, teigusi, kad tikras žinojimas yra tik tas, kurį galima patikrinti faktais, matavimais ir griežta logika. Postmodernistams pozityvizmas buvo blogio įsikūnijimas, nes jis reikalavo objektyvių kriterijų, o objektyvūs kriterijai, pasak jų, visada tarnauja galiai ir yra engimo instrumentas. Kai kas nors paklausdavo „o kiek tada pagal jūsų sistemą yra 2+2?“, klausiantysis, jų požiūriu, jau įsprausdavo pašnekovę į pozityvistinį rėmą – reikalaudavo vieno aiškaus atsakymo, reikalaudavo žaisti pagal taisykles, kurias nustatė „vakarietiškas vyriškas protas“. Pats klausimo formatas – „duok konkretų skaičių“ buvo skelbiamas prievarta. Tai ir vadinta spąstais: neva pats klausimas iš tikrųjų verčia pašnekovę priimti svetimo žaidimo taisykles, pagal kurias ji būtinai pralaimėtų.

Patriarchaline provokacija tas pats klausimas vadintas todėl, kad reikalavimas pateikti tikslų skaičių esą yra tipiškai vyriškas elgesio modelis – konfrontacija, dvikova, „pasakyk arba pralaimi“. Moteriškas mąstymas, pagal šią teoriją, plėtoja temą, ieško santykių, vengia galutinių verdiktų. Tad kai matematikas vyras paklausdavo feministės kritikės, kiek galų gale, pagal ją yra 2+2, jis, jų supratimu, ne ieškojo tiesos, o demonstravo jėgą. Pats klausimo formatas vertė mąstyti ir atsakinėti „vyriškai“ – duoti trumpą, aiškų atsakymą, įsipareigoti konkrečiam skaičiui ir ginti savo poziciją. O atsisakymas tą atsakymą duoti būdavo paskelbiamas ne intelektiniu pralaimėjimu, o moraliniu pasipriešinimu „vyriškojo proto smurtui“.

Šitaip postmodernizmas sukonstravo teoriją, pagal kurią pats reikalavimas atsakyti į klausimą yra agresija, o atsakymo nepateikimas – moralinė pergalė. Žmogus, kuris klausė, tapdavo engėju. Žmogus, kuris neatsakydavo, tapdavo auka. Taip apsivertė visa Vakarų intelektinė tradicija, nuo Sokrato laikų besirėmusi paprasta prielaida: kas teigia, tas turi įrodyti. Postmodernizme šis principas buvo pakeistas priešingu – kas reikalauja įrodymo, tas yra prievartautojas.

Mokslas prilyginamas folklorui

Šalia feministinės matematikos klestėjo ir vadinamoji „etnomatematika“ – kryptis, skelbusi, kad europinė matematika tėra viena iš daugelio lygiaverčių „kultūrinių žinojimo sistemų“. Pagal ją, afrikiečių genčių piešiniai smėlyje, ornamentai pintinėse ar simboliniai skaičiavimai per derliaus apeigas turi tokią pat pažintinę vertę kaip Niutono mechanika. Esmė buvo tokia: jei pasakysi, kad europinė matematika yra tikslesnė ar pažangesnė, tu esi rasistas, nes vertini kultūras pagal „europocentrišką“ matą. Mokslas šitaip buvo prilyginamas folklorui, o folkloras – mokslui.

Nebežino kas yra mokslas

Visa tai pasiekė savo absurdo viršūnę 1996 metais, kai Niujorko universiteto fizikas Alanas Sokalas nutarė pagaliau parodyti, koks nuogas yra postmodernizmo karalius. Sokalas parašė straipsnį ir pasiuntė jį vienam garsiausių postmodernistinių žurnalų „Social Text“. Pavadinimas buvo specialiai sugalvotas painus: „Peržengiant ribas: link transformacinės kvantinės gravitacijos hermeneutikos“. Straipsnyje Sokalas postmodernizmo terminais „įrodinėjo“, kad fizinė tikrovė, įskaitant gravitaciją, yra socialinis ir lingvistinis konstruktas, kad kvantinė mechanika patvirtina feministinę filosofiją, o matematinis skaičius Pi esą yra kultūriškai sąlygotas dydis.

Visa tai buvo gryniausia nesąmonė. Sokalas sąmoningai surinko citatas iš garsiausių filosofų postmodernistų, sujungė jas su fizikos terminais, kurių jie patys nesuprato, ir sukūrė tekstą, kuris neturėjo jokios prasmės. Tai buvo intelektiniai spąstai. Ir spąstai suveikė. „Social Text“ redaktoriai paskelbė straipsnį specialiajame numeryje, skirtame „mokslo karams“. Tą pačią dieną, kai numeris pasirodė pardavime, Sokalas kitame leidinyje paskelbė antrą tekstą, kuriame ramiai paaiškino: viskas buvo mistifikacija. Visas straipsnis buvo sąmoningai parašytas kaip nesąmonė. O postmodernistai jį priėmė kaip rimtą darbą.

Skandalas buvo kurtinantis. Sokalas savo motyvą paaiškino paprastai: jeigu žurnalas neatskiria rimto mokslo nuo parodijos, vadinasi, visa jų sistema neturi jokio vertinimo kriterijaus. Jeigu tekstas, kuriame rimtai teigiama, jog gravitacija yra socialinis konstruktas, laikomas moksliniu, vadinasi, jūs nebežinote, kas yra mokslas. Postmodernistai bandė gintis. Vieni jį kaltino tuo, kad, apgavęs redaktorius, pasinaudojo jų pasitikėjimu ir taip pažeidė akademinę garbę. Kiti tvirtino, kad Sokalas, kaip fizikas, išvis neturėjęs teisės įsibrauti į humanitarų lauką ir vertinti jų darbų – tai esą buvo brutali agresija, „mokslinis imperializmas“, gamtos mokslų kėsinimasis parklupdyti humanitarus. Treti aiškino, kad pati Sokalo prielaida – kad egzistuoja objektyvi tiesa, pagal kurią galima atskirti rimtą tekstą nuo parodijos, esanti senamadiška ir net šovinistinė, nes ji privilegijuoja vakarietišką, vyrišką, racionalistinį žinojimo būdą.

Žodžiu, postmodernistai ėmė save ginti tais pačiais argumentais, kuriuos Sokalas ką tik išjuokė. Žaizda buvo padaryta, ir ji niekada neužgijo. Sokalo mistifikacija parodė, kad karalius tikrai nuogas. Vis dėlto nutiko keistas ir liūdnas dalykas: nors paaiškėjo, kad karalius nuogas, tačiau soste jis pasiliko. Sokalas laimėjo mūšį, bet pralaimėjo karą. Postmodernistinės katedros nebuvo uždarytos, žurnalai toliau ėjo, profesoriai išlaikė savo etatus. Akademinė mašina jau buvo per didelė, kad sustotų dėl vieno fiziko pokšto.

Politinis korektiškumas ir kalbos kodeksai

Tuo tarpu Amerikos universitetuose dekonstrukcijos dvasia įgavo praktinį pavidalą – politinį korektiškumą. Pirmasis institucinis jo įsikūnijimas buvo kalbos kodeksai. 1988 metais Mičigano universitetas priėmė kodeksą, draudžiantį „žeminantį“ elgesį dėl rasės, lyties, religijos, tautybės, seksualinės orientacijos ir net dėl Vietnamo karo veteranų statuso. Pažeidimu galėjo būti laikomas pokštas, plakatas, komentaras. Pavyzdžiui, vienas studentas buvo iškviestas į drausmės komisiją už tai, kad bendrabučio kambaryje papasakojo seną anekdotą apie juodaodį ir baltąjį, kuriame juodaodis buvo pavaizduotas kaip tinginys. Pokštas, kurį dar prieš dešimtmetį būtų išgirdę be didesnio susierzinimo, dabar tapo drausmės byla. 1989 metais federalinis teismas panaikino kodeksą kaip prieštaraujantį Pirmajai Konstitucijos pataisai dėl žodžio laisvės. Bet tai buvo Pyro pergalė. Kodeksas buvo panaikintas, tačiau principas išliko. Per ateinančius metus universitetai išmoko tą patį daryti švelnesniais būdais – per „elgesio gaires“, „įtraukties taisykles“ ir specialias komisijas.

Prie kodeksų greitai prisidėjo ir naujas žodynas. Atsirado „mikroagresijos“. Pagal jį, jeigu profesorius paklausė azijietiškos išvaizdos studento, iš kur jis kilęs, tai jau mikroagresija, nes suabejojo, ar studentas yra tikras amerikietis. Jeigu kas pagyrė juodaodį studentą už gerai parašytą rašinį, tai irgi mikroagresija, mat „slepia prielaidą, kad iš juodaodžio to nesitikėjote“. Sistema buvo sukonstruota taip, kad bet koks žodis galėjo virsti kaltinimu.

Universitetai nebeugdo žmonių – jie ugdo reliatyvistus

Šalia atsirado „saugios erdvės“ – patalpos, kuriose studentai galėjo pasislėpti nuo idėjų, kurios jiems nepatinka. Universitetai įrenginėjo kambarius su minkštais foteliais, spalvinimo knygelėmis, jogos kilimėliais, minkštais žaisliukais. Ant durų – užrašai „Safe Space“ arba „Safe Zone“. Idėja paprasta: jei studentas paskaitoje ar diskusijoje susidūrė su jam nemalonia mintimi, jis gali ateiti į tą kambarį atsigauti. Įstaiga, kurios visa prasmė yra pratinti jaunus žmones prie sunkių klausimų ir nepatogių tiesų, ėmė kurti prieglobsčius nuo pačių klausimų. Tai jau net ne ironija. Tai diagnozė.

Tais pačiais 1987 metais, kai Stanforde studentai šaukė, kad Vakarų civilizacija turi būti išmesta lauk, Čikagos universiteto profesorius Allanas Bloomas išleido knygą „The Closing of the American Mind“ (Amerikietiškojo proto užtemimas). Knyga netikėtai tapo perkamiausia, jos buvo parduota daugiau nei milijonas egzempliorių. Bloomas joje pasakė tai, kas to meto tam tikriems akademiniams sluoksniams skambėjo kaip šventvagystė. Jis teigė, kad Amerikos universitetai nebeugdo žmonių – jie ugdo reliatyvistus. Studentai išeina iš universitetų tvirtai tikėdami, jog kiekvienas turi savo tiesą. Pasak Bloomo, tai yra didžiausia intelektinė katastrofa nuo Romos žlugimo, nes kultūra, kuri nebetiki tiesa, neturi jėgos nei apsiginti, nei perduoti savęs ateinančioms kartoms. Akademikai sureagavo taip, kaip moka. Bloomas buvo apšauktas konservatyviu dinozauru, baltųjų patriarchato gynėju, reakcionierium. Bet jo knyga liko, ir ji liko kaip vieno iš nedaugelio anuometinių stebėtojų liudijimas, kad procesas, vykstantis universitetuose, yra ne smulkmena, o civilizacinis lūžis.

Postmodernizmas – ideologinis ginklas

Visa postmodernizmo konstrukcija remiasi vienu paradoksu, kurio jo šalininkai niekada nenorėjo aptarti. Jei objektyvios tiesos nėra, iš kur mes žinome, kad jos nėra? Teiginys „tiesa neegzistuoja“ pats savaime yra absoliutus teiginys apie tiesą, taigi jis save paneigia jau pirmu sakiniu. Šis paradoksas buvo akivaizdus nuo pradžios. Postmodernistai jo neišsprendė – jie jį tiesiog apėjo. Auditorijose buvo skelbiama, jog tiesos nėra, bet tuo pačiu – kad kairiųjų pozicijos teisingos, o dešiniųjų klaidingos. Kad visi požiūriai lygūs, bet kai kurie nepriimtini. Kad kultūros negalima vertinti, bet Vakarų kultūra esą blogesnė už visas kitas, kadangi yra „engėjų“ kultūra. Logiškai žiūrint, tai gryniausias absurdas. Bet logika postmodernizme niekada nebuvo kriterijus. Kriterijus buvo galia, kurios postmodernistai siekė.

Čia ir slypi pati svarbiausia šio laikotarpio pamoka. Postmodernizmas niekada nebuvo rimta filosofija. Tai buvo ideologinis ginklas, apvilktas filosofiniu apdaru. Jo tikslas niekada nebuvo atrasti tiesą. Jo tikslas buvo išardyti pačią tiesos sąvoką, kad jos vietoje būtų galima įstatyti galios interesus. Sokalo mistifikacija buvo tokia naikinanti būtent todėl, kad parodė: po visa intelektine mašinerija nebuvo jokio kriterijaus, jokio tiesos etalono, jokio būdo atskirti rimtą darbą nuo parodijos. Vis dėlto paradoksas laimėjo. Ne todėl, kad jis buvo teisingas, o todėl, kad universitetai nuo jo neapsigynė. Universitetai, kurie šimtmečius buvo tiesos paieškos vietos, per vieną kartą virto įstaigomis, mokančiomis, kad tiesos nėra.

Tokia buvo postmodernizmo epocha – metas, kai Vakarų civilizacija savo pačios auditorijose pradėjo abejoti pačia tiesos galimybe. Tai nebuvo eilinis intelektinis ginčas. Tai buvo lūžis, po kurio Vakarų universitetas nustojo būti tuo, kuo jis buvo nuo viduramžių – vieta, kurioje ieškoma, kas yra tiesa. Vietoje to jis tapo vieta, kurioje aiškinama, kodėl tiesos negali būti.