Lietuvos aukštosios mokyklos ir orveliška leftizmo (kairiųjų) ideologija: visuomenė, neginanti savo kalbos, neišvengiamai praranda gebėjimą mąstyti savarankiškai

Jonas Nedzveckas

Prieš porą mėnesių Šiaulių romų integracijos centro vadovę Konsuelą Mačiulevičiūtę papiktino Kaune jau septynerius metus veikianti augalų parduotuvė su pavadinimu „Čigono daržas“.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šiame pavadinime įžvelgė diskriminaciją ir pareiškė, kad jis esą stigmatizuojantis ir turėtų būti keičiamas. Tačiau Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovas Audrius Valotka paaiškino, kad tokie žodžiai kaip „čigonas“ ar „negras“ lietuvių kalboje savaime nėra draudžiami.

Tokio paaiškinimo pakako, kad kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė pareikalautų VKI vadovo pasiaiškinimo – ji sudarė komisiją A. Valotkos pasisakymams įvertinti. Skubėdamas ministrei iš paskos, premjerės Ingos Ruginienės patarėjas Ignas Algirdas Dobrovolskas paragino VKI vadovą atsistatydinti!

Žodžiai „čigonas“ ar „negras“ yra istoriškai susiformavę

Į šią valdininkų fiestą aštriai sureagavo Tautos forumas (TF), įžvelgęs jų veiksmuose neslepiamą ketinimą nušalinti principingumu pagarsėjusį VKI vadovą. Beje, bandymai jį pašalinti vyko ir anksčiau – to siekė buvęs kultūros ministras Simonas Kairys bei tuometinė premjerė Ingrida Šimonytė. Šiems bandymams nepavykus, iniciatyvos ėmėsi dabartinė valdžia – premjerė Inga Ruginienė ir kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė.

Dėl to Tautos forumas pareikalavo kultūros ministrės V. Aleknavičienės liautis persekioti VKI vadovą, o Seimą – pažaboti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kuri, peržengdama savo įgaliojimus, mėgina primesti visuomenei ideologizuotą kalbos reguliavimą.

TF vertinimu, valdininkai jau nebeslepia savo ketinimų politiškai pertvarkyti valstybinę lietuvių kalbą pagal kairiųjų ideologijos nustatytus šablonus, ignoruodami konstitucinę saviraiškos laisvę ir faktiškai įtvirtindami cenzūrą.

TF stojo ginti valstybinę lietuvių kalbą, pažymėdamas, jog žodžiai „čigonas“ ar „negras“ yra istoriškai susiformavę, įtvirtinti lietuvių kalbos žodynuose ir savaime negali būti laikomi pažeidimu, jei nėra vartojami siekiant įžeisti. Bandymai juos išstumti, dangstantis tariamu jautrumu ir politiniu korektiškumu, vienareikšmiškai laikytini ideologiniu spaudimu.

Dėl to TF paskelbė balandžio 22 d. Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje rengiantis akciją VKI vadovui palaikyti. Visuomenė buvo raginama priešintis ir aiškiai pasakyti valdžiai: „Liaukitės persekioti lietuvių kalbos gynėjus! Šalin rankas nuo A. Valotkos ir lietuvių kalbos!“ (Akcija įvyko).

Kvietimai į mintingą buvo išsiųsti Lietuvos švietimo bendruomenei, politinėms partijoms ir valdžios institucijoms. Į kvietimą neįprastai jautriai sureagavo Lietuvos muzikos teatro akademijos (LMTA) tarptautinių ryšių skyriaus vedėja Rima Rimšaitė. Ji puolė kategoriškai ginti lietuvių kalbos „prievartautojus“, pareikšdama, kad lietuvių kalbos „niekas realiai nepuola“. Esą lietuviai visais laikais sugebėjo išsaugoti savo kalbą – per istorinius lūžius, okupacijas ir spaudimą, retoriškai pareikšdama, jog lietuvių kalba yra viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

LMTA randa vietą leftizmo ideologija

Laiške Tautos forumui LMTA tarnautoja išdėstė savo planus ir tarptautinius projektus, kuriuos kartu su partneriais Indijoje, Lovely Professional University Sanskrito fakultetu šiais ir kitais metais ji ketina rengti – juose esą bus vykdomos sanskrito ir lietuvių kalbos ryšių paieškos. Ji išklojo apie savo planus Japonijoje, kur Tokijuje ketinanti bendrame lietuvių ir japonų kultūros projekte pristatyti lietuvių kultūrą. Anot jos, tokiame renginyje skambės sutartinės, vyks paskaitos apie muziką, improvizaciniai muzikos ir šokio pasirodymai, įtraukiantys lietuvių ir japonų menininkus. Dar pridūrė, kad kitais metais Vilniuje kartu su Orchestre de Paris ji planuojanti surengti jungtinio choro rezidenciją, kurioje skambės Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos kompozitorių kūriniai, o programą vainikuos bendras orkestro ir choro koncertas sostinėje.

Matyt, pamaniusi, jog savo lietuvių kalbos „žiniomis“ apstulbino laiško skaitytojus, R. Rimšaitė išliejo pasipiktinimą VKI vadovu, esą skandalisto pono A. Valotkos, samprotaujančio apie „negrus“ ir „čigonus“, ginti tikrai neis. Ši mintis, matyt, pirmiausia buvo skirta LMTA kolegoms, kad šie susilaikytų nuo dalyvavimo TF rengiamoje akcijoje.

Tikroji aistringo R. Rimšaitės atsakymo į TF kvietimą motyvacija nėra žinoma. Tačiau neabejotina, kad jos samprotavimai apie lietuvių kalbos populiarinimą orkestro garsais ar improvizaciniais muzikos bei šokio pasirodymais yra vertas atskiro kalbininkų dėmesio. Vis dėlto šios LMTA tarnautojos nenuosekli kalba ir padrika argumentacija verčia suabejoti jos kompetencija.

Neginčytina yra nauda skleisti žinią apie lietuvių kultūrą panašiais projektais. Tačiau toks kultūros populiarinimas niekaip neatskleidžia realios valstybinės lietuvių kalbos būklės. Okupacijos laikais reklamuojant LSSR laimėjimus „broliškų SSRS tautų šeimoje“, į Vakarų šalis taip pat buvo išleidžiami kruopščiai atsijoti nuo nepatikimųjų kai kurie kultūrininkai, pvz. etnografiniai meno kolektyvai. Tuo metu propaganda taip pat kartojo, kad lietuvių kalba išgyvena savo aukso amžių, nors po Taškento konferencijos „didžiojo Lenino“ kalba buvo tiesiog brukama absoliučiai visose gyvenimo srityse, o jos vartojimas augo kaip ant mielių.

Deja, R. Rimšaitė nepastebi, jog šie liūdni laikai lietuvių kalbai sugrįžo. Ji nepastebi (arba yra abejinga), kad vykdant kalbos politiką lietuvių kalba verčiama neperspektyvia, nes jos tyrėjai yra skatinami netgi lituanistikos srities mokslo darbus skelbti angliškai – kaip kadaise buvo skelbiami rusiškai. Teigdama, kad „lietuvių kalbos niekas nepuola“, R. Rimšaitė nė nesuvokia (arba nenori suprasti), kad dirbtinai skatinamas ir remiamas „tarptautiškumas“ tėra šiek tiek atnaujinta ir pritaikyta šių dienų realijoms seniai pažįstama strategija paversti lietuvių kalbą „aborigenų“ buitine virtuvine šnekta ir pasiekti, kad ji lėtai sunyktų kaip „neperspektyvi“ nebebūdama aukštosios kultūros kalba.

„Internacionalistė“ provokatoriumi vadina VKI vadovą

Pavadindama A. Valotką provokatoriumi, LMTA tarnautoja prarado elementariausio padorumo ribas, savo elgesiu paliudydama, kokia gaji ir kaip lengvai reprodukuojasi nelaisvos tautos žmogaus sąmonė.

Problema ta, kad panašūs asmenys net nesuvokia, ką reiškia faktas, jog Lietuva iki šiol išlaikė LSSR laikų kitakalbių mokyklų tinklą. Kaip šis faktas turėtų būti vertinamas valstybinio lietuvių kalbos statuso kontekste? Apmaudu, kad R. Rimšaitei nėra žinoma, jog Estija ir Latvija ryžtingai perėjo prie mokymo valstybinėmis kalbomis.

Akivaizdu, kad gyvendama alternatyvioje tikrovėje ji net nepastebi, kad Lietuvos sostinė vos per kelerius metus vėl tapo iš esmės nelietuvišku miestu – gatvėse vėl skamba sovietmetį primenantys ir lietuviams pažįstami raginimai „kalbėti tikrų žmonių kalba“.

R. Rimšaitė, tikriausiai pati nesuvokdama, lyg tikra okupantų išugdyta „internacionalistė“, provokatoriumi vadina VKI vadovą, tarsi tai būtų „buržuazinis nacionalistas“, teisėtai persekiojamas už tai, kad liaudžiai primena būtinybę pereiti prie mokymo nacionalistų valstybine kalba, kad jis išdrįsta nebijoti ir netylėti, kai Pietryčių Lietuvos vietovėse neteisėtai kabinant lenteles lenkų kalba, yra laužomas Valstybinės kalbos įstatymas.

R. Rimšaitės laiške atsiskleidžiantis mąstymo būdas ir vertybinės nuostatos yra dar vienas pavyzdys ir įrodymas, kaip atvirai nepuolama lietuvių kalba iš tikrųjų nuosekliai ir nepastebimai sugrįžta į LSSR laikų būklę.

Bet grįžkime prie dviejų žodžių, kurie tapo dingstimi tęsti A. Valotkos puolimą. Neabejotina, kad R. Rimšaitė nežino, jog egzistuoja esminis skirtumas tarp žodžio „negras“ vartojimo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje. JAV šis žodis neatsiejamas nuo vergijos, segregacijos ir diskriminacijos istorijos, todėl šiandien daugeliu atvejų tokio žodžio sąmoningai vengiama.

Tuo tarpu Lietuva tokios rasinės vergovės patirties neturėjo, nors išgyveno kitokias priespaudos formas – okupacijas, tremtis ir represijas. Todėl skirtingų istorinių patirčių formuotų kalbinių normų perkėlimas iš JAV į Europą yra nepamatuotas bandymas mechaniškai perkelti ir taikyti mums svetimos patirties ir kultūros standartus, neatsižvelgiant nei į vietos istorinį, nei į kultūrinį kontekstą. R. Rimšaitė, jei pasidomėtų, ji sužinotų, jog Vakarų Afrikoje yra valstybės – Nigerio Respublika ir Nigerijos Federacinė Respublika. Taigi jos pasipiktinimas A. Valotka šiuo atveju ne tik nepagrįstas, bet ir neturi jokios reikšmės, nes tuo pavadinimų iš žemėlapio neišbrauksi.

Be to Lietuvos Aukščiausias Teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartyje išaiškino, kad žodis „negras“ lietuvių kalboje neturi menkinančio atspalvio. „Negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu-kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. „Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai. Taigi, lietuvių tautos kultūroje, literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu“, – skelbiama teismo nutartyje.

Tas pat yra su žodžiu „čigonas“. R. Rimšaitei derėtų neužsisklęsti siauruose kultūriniuose projektuose, nors juos ir vadina tarptautiniais. Gal tai bus naujiena, tačiau balandžio viduryje VKI vadovui palaikymą išreiškė ir Lietuvos žmogaus teisų bei kitos pilietinės organizacijos. Jos domėjosi, kodėl Šiaulių romų integracijos centro vadovės K. Mačiulevičiūtės neįžeidžia Lietuvos vietovardžių pavadinimai, susiję su žodžiu „čigonas“, kurių šalyje daugybė.

Tiek K. Mačiulevičiūtei, tiek R. Rimšaitei pravartu būtų susipažinti su aiškiai dokumentuota Lietuvos čigonų bendruomenės organizacine raida: 1992 m. buvo įsteigta pirmoji visuomeninė organizacija – Lietuvos čigonų bendrija. 1996 m., vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų teisiniu reguliavimu, ši organizacija buvo reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1997 m. Vilniuje įsteigta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“, kurios vadovu buvo Josifas Tyčina (registracijos adresas: Petroškų k. 4A, LT-17118 Šalčininkų r.) Be to yra netgi sukurtas dokumentinis filmas apie čigonų bendruomenės mažumos diskriminaciją Lietuvoje, o nevyriausybinė romų organizacija „Čigonų laužas“ apdovanojo filmą specialiu dėkingumo sertifikatu.

Taigi iš asmens vykdančio akademinę veiklą aukštojoje mokykloje pagrįstai galima tikėtis bent elementarių faktinių žinių. Žmogaus teisų gynėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl ideologinių nuostatų keičiant valstybinės lietuvių kalbos politiką, Lietuvai neišvengiamai teks revizuoti ir pačius ginčijamų žodžio („čigonas“) kilmės šaltinius, dėl kurių šiandien keliama politinė isterija.

Perrašyti isotriją

Vadovaujantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Kultūros ministrės bei minėto premjerės patarėjo I. A. Dobrovolsko logika, visuomenei teks keisti ne tik parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimą, bet ir pervadinti visas Lietuvos gyvenvietes, keičiant jas į romų pavadinimus. Kartu teks keisti esamus žodynus, kvestionuoti istorinius šaltinius, perbraižyti žemėlapius, perrašyti istoriją ir netgi riboti tam tikrų pavadinimų vartojimą oficialiuose valstybės bei savivaldos institucijų dokumentuose. Besivadovaujančiai tokiomis ideologinėmis nuostatomis R. Rimšaitei turbūt derėtų būti nuosekliai ir kartu su bendraminčiai parengti peticiją, kviečiančią visuomenę boikotuoti visus muzikinius, teatrus, kol jų repertuaruose neišnyks reakcingos praeities atgyvena ir neatsiras kūrinys ideologiškai teisingu pavadinimu „Romų baronas“.

Taigi R. Rimšaitei neprošal būtų pasivartyti įvairus žodynus, kad pati įsitikintų, jog A. Valotka leidžia vartoti žodžius „čigonas“ ir „negras“ remdamasis senais rašytiniais šaltiniais ir tvirtais kalbos mokslo ir jos istorijos argumentais. Be to, žodis „čigonas“ yra oficialiai vartojamas daugelyje Europos Sąjungos šalių, ir dėl to Kultūros ministerija nėra pareiškusi jokio oficialaus protesto šioms valstybėms. Aplinkybė, kad A. Valotka tramdo valstybinės lietuvių kalbos darkymo eksperimentus, rodo, kaip mums yra svarbu, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas būtų principingas ir nuoseklus, nepasiduotų ideologiniam spaudimui ir tvirtai stovėtų valstybinės lietuvių kalbos apsaugos sargyboje.

Naujakalbė ir savinaika

Visgi skaitant R. Rimšaitės laišką kyla pagrįstos abejonės, ar ji yra pajėgi pati tinkamai įvertinti savo žinias apie lietuvių kalbą. Nepasitikėjimą kelia jos laiško tekstas, kuriame apstu angliškų trumpinių, svetimų konstrukcijų bei kitakalbių intarpų – „Google meeting“, „TBD“, „TBC“, įvairių hibridinių pavadinimų su japoniškais ir angliškais elementais. Pvz.,:

Ji nuolat kartoja štampus – „projektai“, „jungtinio choro rezidencija“, demonstratyviai pabrėždama savo veiklos tarptautiškumą, vardindama partnerius bei šalis, siekdama sukurti intelektualumo įspūdį. Tačiau visa tai tėra savotiška dūmų uždanga, maskuojantį savireklamos troškulį, persunktą biurokratiniu žargonu.

Būtent R. Rimšaitės laiške atsiskleidžia tipinė projektinė naujakalbė, kuri darko mūsų gimtąją kalbą ir kurios dėka šiandien akademinėje bendruomenėje gimsta iniciatyvos diegti tarpusavio bendravime tokias dirbtines formas, kaip beasmenė giminė „Žmoga“.

Nužmoginimas

Minėta naujakalbė neabejotinai yra intelektinio neįgalumo ir ideologinio perprogramavimo išraiška, kuri plinta kaip dirbtinai diegiama schema – savotiška instrukcija, kurią būtina kartoti. Ji gimsta ten, kur kalba yra verčiama ne bendravimo, bet ideologinės prievartos ir paklusimo įrankiu. Naujakalbė paprastai pasiduoda agresyviai ideologinei normai ir besąlygiškai jai paklūsta. Pavojinga yra tai, kad šis modelis brukamas visiems, tarsi vienintelė „teisinga“ norma, dažniausiai naudojant institucinę galią, kaip kad šiuo atveju – LMTA tarnautoja daro poveikį pavaldiniams arba jos rengiamų projektų dalyviams.

Biurokratijai nėra svarbu, kad žodžio „negras“ vertinimas susiformavo konkrečioje JAV istorijoje – vergijos, segregacijos ir diskriminacijos fone. Panašių žodžių reikšmių pokyčiai atsiranda ne per vieną dieną ir jie neretai būna kryptingai įdiegiami visuomenės sąmonėje, neturint jokio faktinio pagrindo ir istorinio pateisinimo. Taip natūrali kalbos raida prievarta nutraukiama ir pakeičiama į orvelišką – taip yra vykdomas totalitarinės ideologijos kalbos perkonstravimas. Tokia kalba virsta akla kova su tariamai represyvia arba engėjiška praeitimi.

Jis tampa besąlygišku kultūrinės ir istorinės atminties griovimu. Pvz., Baraco Obamos valdymo laikotarpiu ši kova pavirto didžiausia protestų ir JAV istorinių paminklų vandališko griovimo banga. Šios naujovės netruko persikelti į Europą ir, žinoma, į Lietuvą. Kulminacija tapo 2020 m. įvykiai po įtariamo nusikaltėlio George’o Floydo žūties. Lietuvoje naujuosius vėjus greitai pasigavusi ultra liberalūs judėjimai, vieno kurių lyderės Aušrinės Armonaitės bendraminčiai suklupdė pusšimtį apkvailintų jaunuolių su „Black Lives Matter“ transparantais prie JAV ambasados.

Taigi šiandien susiduriame ne vien su kalbos kaita, bet ir su bandymais perprogramuoti Lietuvos visuomenę pagal svetimos ideologijos standartus, neatsižvelgiant nei į mūsų šalies istorinę patirtį, nei į mūsų kultūrą.

Lietuvių kalba šiuo atveju yra naudojama kaip totalitarinės kairiųjų (leftistinės) ideologijos įtvirtinimo įrankis. Ją keičiant siekiama, kad kalba nebūtų mūsų tautinės tapatybės pagrindas, kad ji būtų paprasčiausias buitinio bendravimo ir kontrolės mechanizmas.

Dėl to ir sakoma, kad visuomenė, kuri nebenori ginti savo kalbos savarankiškumo, neišvengiamai praras ne tik savo kalbos žodžius, bet ir gebėjimą mąstyti savo galva.

Pastaba: balandžio 22 d. Tautos forumas surengė protesto akciją prie Vyriausybės. Plačiau apie tai respublika.lt