Paliaubos Irane. Įvairių šalių ir tautų visažiniai komentatoriai ir savamoksliai viešosios erdvės antiamerikanistai viduriuoja įvairiausiomis versijomis, kad Iranas ir Kinija laimėjo, o JAV ir Izraelis pralaimėjo karą, viskas susiklostė ne pagal planą, todėl Donaldui Trumpui prireikė paliaubų.
Ar viskas vyksta pagal planą? Mes to nežinome ir nei vienas komentatorius nežino, koks buvo ar yra tas planas, bet žinome, kad įvyko tai, kas ir turėjo įvykti – taikos derybos žlugo.
Tik gerai suprasdami kontekstą ir atidžiai skaitydami oficialius pranešimus bei rimtus šaltinius, kurių niekada necituoja masinė žiniasklaida, galime susidėlioti bent apytikrį vaizdą.
Antiamerikietiškas kvailystes, pavyzdžiui, „Teheranas per tris dienas“, skleidžiantys ir absoliučiai viską išmanantys mūsų komentatoriai nesuvokia, kad vyksta ritmas ir labai klampus karas, kuriame persipynė ir konkrečių šalių, ir regioniniai, ir geopolitiniai interesai. Be to, jis vyksta įvairiomis prasmėmis nepaprastai sudėtingame ir keistų aljansų bei prieštaravimų draskomame pasaulio regione, kurio rimtų specialistų mes praktiškai neturime, o mūsų kelių diplomatų, dirbančių regione, kurie laiko ranką ant pulso ir, be abejo, siunčia analitines pažymas į Vilnių, niekas nesiteikia pakalbinti.
Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose dominuoja visiškai nemokšiški teiginiai, esą suktieji žydai įviliojo nieko nesuprantantį D. Trumpą į karo spąstus. Ko norėti iš mūsiškių, jei net kažkada buvęs gerbiamas ir solidus dienraštis „The New York Times“ svaičiojo, jog Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu parodė D. Trumpui spalvingą karo prezentaciją ir tas užkibo ant meškerės.
Panašius dalykus girdime ir iš mūsų profesorių bei žinomų geopolitikos analitikų: esą, Izraelis įtraukė D. Trumpą į karą ir toliau bandys destabilizuoti padėtį. Ir niekas nesiteikia paklausti: o kam jam to reikia, kas iš to, ką, žydai neturi daugiau ką veikti? Jei taip kalbėtų TSPMI pirmo kurso studentas, kurio pasaulio supratimas remiasi kelių portalų antraštėmis, dar galima būtų atlaidžiai šypsotis, bet tai per televiziją kalba autoritetingiausi mūsų geopolitikos ekspertai.
Šis faktas rodo, kad Lietuvos politologijos elitas arba apsimeta ir meluoja, arba visiškai nesuvokia, kas ir kodėl vyksta pasaulyje, o kai to supratimo nėra aukščiausiame ekspertiniame lygmenyje, ta ir valstybės užsienio politika yra atsitiktinės ir bekryptės konvulsijos.
D. Trumpo ir Benjamino Netanyahu tikslai Irano klausimu šiek tiek skiriasi.
Izraelio analitikai teigia, kad tarp JAV ir Izraelio egzistuoja tam tikri nesutarimai, bet jie nėra esminiai. Pas mus daugelis net nesupranta šio karo specifikos ir paprasčiausių niuansų. Pavyzdžiui, kodėl operacija prieš Iraną vienaip vadinama JAV ir kitaip Izraelyje?
Dėl to, kad JAV ir Izraelis turi skirtingus strateginius tikslus, skirtingas vidaus politines realijas ir skirtingas kariavimo taisykles. Izraelis savo kampaniją pavadino „Liūto riaumojimas“ (Operation Roar of the Lion). Šis pavadinimas pabrėžia egzistencinę grėsmę, kurią Izraelis mato Irano branduolinėje programoje. „Mirtis Izraeliui“ yra valstybinio lygmens Irano režimo šūkis ir strategija. Izraelio tikslas — visiškai sunaikinti Irano branduolinius pajėgumus ir balistinių raketų infrastruktūrą.
Tuo tarpu JAV savo veiksmus vadina „Epinis įniršis“ (Operation Epic Fury). JAV tikslai yra platesni, kuriuos aptarsime vėliau. JAV kariuomenė veikia pagal griežtas, tarptautiniu mastu stebimas „Rules of Engagement“, o Izraeliui Iranas yra tiesioginė egzistencinė grėsmė, todėl jis taiko kitokį rizikos slenkstį ir kitokias taisykles.
Pasirengimas karui ir planavimas vyko bendrai ir koordinuotai, visas operacijas bendrai parengė Izraelio kariuomenės generalinis štabas ir oro pajėgos bei amerikiečių karinė vadovybė. Izraelio atsakomybės zona – Irano šiauriniai ir vakariniai, o amerikiečių – centrinė dalis ir pietiniai rajonai. Izraelio oro pajėgų generolas nuolat dirba JAV karinių oro pajėgų štabe, o trijų žvaigždžių JAV generolas – Izraelio generaliniame štabe. Taigi, viskas daroma kartu ir visiškai koordinuotai.
Pažymėtina, kad tai yra pirmas kartas, kai JAV ir Izraelis kariauja kartu. Be to, JAV niekada nėra kariavusios už Izraelį.
Pradedant tokio masto karines kampanijas visuomet išsikeliami tikslai. Izraelio tikslai aiškūs: fašistinis Irano režimas turi būti sunaikintas. Tik taip gali būti pašalinta egzistencinė grėsmė. Kitas sprendimas tiek Izraeliui, tiek ir visiems Artimiesiems Rytams, kurie dabar jau atvirai nekenčia Irano režimo, nėra nei karo pabaiga, nei tvarios taikos pradžia, tai tik problemos įšaldymas ir karo atidėjimas dvejiems ar trejiems metams.
Beje, europiečių pozicija „tai ne mūsų karas“ tik dar kartą parodo jų mentalitetą. Visų pirma, Europa pati deklaruoja, kad geopolitikoje ji yra niekas. Kita vertus, ištižusi ir politinės valios neturinti Europa nesugeba priimti jokių ryžtingų sprendimų ir nėra orientuota į rezultatą. Ji visais atvejais stengiasi tik ignoruoti ir nustumti problemą ateičiai arba permesti ją kitiems.
Europos politikų aklumą ir net elementarų kvailumą rodo ir nesibaigiantys bandymai išgelbėti „Hezbollah“. Savo indėlį į tai įneša ir žiniasklaida, kuri Izraelio veiksmus Libane pateikia kaip karą su šia šalimi, tačiau Izraelis naikina tik teroristų infrastruktūrą ir pačius smogikus. Taigi, Izraelio logika aiški: jei jau pradėta, tai reikia ir užbaigti šią situaciją.
Į D. Trumpo tikslus būtina žvelgti ir per geopolitikos bei JAV nacionalinio saugumo strategijos prizmę. Irano branduolinė programa labai svarbus pretekstas, bet pagrindinis D. Trumpo tikslas – kova su Kinijos hegemonija ir šis karas yra žingsnis šia kryptimi.
Iranas yra labai svarbus Kinijai. Ne tik, kaip naftos tiekėjas, bet svarbiausia – žaliavų šaltinis. Teheranas yra ir politinis, ir karinis sąjungininkas, ginklų importuotojas ir kiniškų ginklų bandymų poligonas kovinėmis sąlygomis. Taigi, D. Trumpas nuosekliai ir žingsnis po žingsnio imasi Kinijos interesų, todėl jam reikia sąjungininkų. Tai yra Izraelis.
Ir čia būtina suvokti mums labai svarbų niuansą – kodėl D. Trumpas taip užsirūstino ant Europos ir NATO. Europiečiai ne tik neprisideda prie Irano režimo sutriuškinimo ir pakeitimo, ir tuo pačiu – Kinijos susilpninimo, bet dar ir kaišioja pagalius amerikiečiams į ratus. Tai gal pagaliau atėjo laikas apsispręsti?
Suprantama, ne visi ir JAV patenkinti tuo, ką Irane daro D. Trumpas. Garsiai skamba demokratų balsai, kurie, kaip ir bevaliai europiečiai, vis ragina susitarti. Juk sveikas protas seniai suprato, kad derėtis su islamo fanatikais yra tas pats, kas su Vladimiru Putinu. Tarsi nebuvo tų begalinių derybų nuo pat Jimmy Carterio prezidentavimo.
„Mes pabandysime susitarti“ reiškia tik tai, kad tie, kurie taip kalba JAV ar Europoje, nepažįsta Irano ir Artimųjų Rytų specifikos. Kaip bebūtų, iš abiejų pusių matėme 21 valandos trukmės derybų imitaciją ir spektaklį, kurio recenzijos tokios skirtingos, jog tinka ir dramai, ir komedijai, ir misterijai.
Tačiau būtina pasakyti tiesiai šviesiai: tie, kurie dabar kalba, kad Iranas laimėjo, yra visiški bepročiai.
Taip, režimas kol kas nepasikeitė, bet šalį dabar realiai valdo ir derybas su JAV kontroliuoja Islamo revoliucijos sargybinių korpusas (IRSK), valstybė valstybėje, kažkas tarp SS ir Gestapo. Tai tie, kurių įsakymu ligoninėse buvo pribaiginėjami sužeisti protestų dalyviai. Jų aukų skaičius viršija 40 tūkstančių.
Kas įvyko per 40 operacijų „Liūto riaumojimas“ ir „Epinis įniršis“ dienų?
Buvo nukauta daugiau kaip 200 režimo vadeivų, praktiškai visa viršūnė. Tai ne tik smūgis vadovavimo struktūroms, Rytuose tai labai skausminga psichologinė netektis. Trys Irano kariuomenės rūšys – aviacija, karinis jūrų laivynas ir oro gynyba nebeegzistuoja. Raketų kariuomenė labai stipriai apdaužyta. Karinė pramonė ir infrastruktūra sudaužyta. Nukauta maždaug dešimt tūkstančių IRSK narių.
Pas mus praktiškai visai nekalbama apie Artimųjų Rytų šalių laikyseną, kurios taip pat nekenčia Irano režimo, nors gal to taip aiškiai ir neparodo. Štai tik keli epizodai.
Pakistano ambasadorius kalbėjo, kad jo šalis ir Indija retai sutaria, tačiau abi laiko Iraną „pasauline grėsme“. Kai Izraelio ir JAV aviacija sudaužė priešlėktuvinę gynybą, Irano bombarduoti skrido ir mažiau prityrę Saudo Arabijos bei Jungtinių Arabų Emyratų pilotai.
Kilus karui JAE suprato, kad neturi karinės užnugario infrastruktūros ir tiekimo grandinių. Jie kreipėsi pagalbos į Izraelį, kuris jiems dabar padeda. Be to, Izraelis su Saudo Arabija pradėjo keistis žvalgybos informacija ir t.t. Visai neseniai tai buvo neįsivaizduojama.
Kas toliau? Nepanašu, kad amerikiečiai ir Izraelis atsitrauks. Kas bus – niekas nežino, o kvailiausiai atrodo tie, kurie vis dar nesuprato, kad D. Trumpo kalbos ir veiksmai – du visiškai nesusiję dalykai.
Kaip viešosios erdvės klounai atrodo ir tie, kurie mano, kad kažkam Vašingtone įdomūs ar svarstytini Irano reikalavimai bei pareiškimai, kuriuos skelbia į žiniasklaidos patikimumo kloaką nusiritęs „The New York Times“ ar CNN.
IRSK vis dar kontroliuoja šalį, valdymu tai sunku pavadinti. Nepaisant biblinio masto nuostolių, režimas tebeegzistuoja, nes religiniams fanatikams tai nėra kliūtis. IRSK kausis iki paskutinio kraujo lašo, nes jie puikiai žino, kad režimo žlugimas reiškia mirtį – iraniečiai su jais atsiskaitys ir jie kabės ant miestų ir miestelių žibintų. Tuo tarpu taikūs protestuotojai, regis, į gatves daugiau neis. Plikomis rankomis ir vienmarškiniai jie jau ėjo prieš IRSK kulkosvaidžius, dabar ir jiems rūpi jų pačių gyvybės.
Pritariu rimtų analitikų nuomonei, kad dabartinė pauzė – tik atokvėpis. Niekas dar nebaigta ir jokie rimti susitarimai su Teherano fanatikais neįmanomi. Koks JAV ir Izraelio planas?
Nesileidžiant į detales, realiausias – visiškai sugriauti Irano ekonomiką ir bankus, kad režimas neturėtų pinigų. Atimti iš Irano valdžios galimybę mokėti savo armijai, apmokėti savo karinius veiksmus. Privesti ekonomiką iki tokio lygio, kad valstybė praktiškai sustotų. Tada gali daryti ką tik nori. Irano ekonomika stovi ant trijų kojų – nafta, mineralai ir metalurgijos pramonė. Plieno liejimo ir metalurgijos gamyklos jau sunaikintos.
Yra dar vienas svarbus veiksnys – nacionalinės mažumos, kurios nemėgsta ar net nekenčia ajatolų režimo. Tai milijonai, dešimtys milijonų žmonių, kurie turi labai įvairių interesų. Sprendžiant iš įvairių pranešimų, nepanašu, kad Vašingtonas kovai prieš Teherano režimą ryžtųsi apginkluoti ir pasiųsti į mūšį juos. Toks scenarijus galėtų sukelti neregėto masto chaosą visame regione. Regis, nacionalinė pusiausvyra ir vieninga valstybė yra prioritetas.
Ką matome dabar?
Teoriškai, besibaigiančios dviejų savaičių paliaubos turėjo suteikti aiškumo, tačiau matome priešingą efektą: dar daugiau informacinio chaoso, daugiau klausimų ir mažiau atsakymų. Ar galima rimtai žiūrėti Iraną ir derybas, jei jo reikalavimai, paskelbti farsi kalba stipriai skiriasi nuo anglų kalbos versijos? Ar galima rimtai kalbėti apie derybas, jei Irano reikalavimai praktiškai reiškia besąlyginę JAV kapituliaciją?
Visos pusės skelbia pergalę, bet tuomet kyla klausimas: ar Jungtinės Valstijos ir Izraelis pasiekė savo tikslus? Tai yra didžioji mūsų dienų problema ir ne tik šiuo klausimu – globalioje informacinėje kakofonijoje nėra ir nebegali būti aiškių atsakymų. Kodėl?
Visų pirma, drastiškai smukęs net ir respektabiliausių leidinių patikimumas. Žiniasklaida nebesupranta sudėtingų įvykių kontekstų, priežasčių ir pasekmių ryšių, užsiima politiniu aktyvizmu, o visuomenė skęsta informacijos pertekliuje, kuri sklinda iš kiekvieno lygintuvo.
Šioje informacinėje kakofonijoje, kurioje vyksta nepaskelbtas banaliausios ir kvailiausios nuomonės konkursas, klausimas, ar JAV su Izraeliu laimėjo, daugeliui tampa nebeaiškus.
Šiuolaikiniai konfliktai yra labai klampūs, daugiasluoksniai ir labai prieštaringi. Žiniasklaida nebesugeba jų objektyviai paaiškinti, o žmonės griebiasi senų metodų – klausosi tų, kas juos supa arba tiki informacija, kuri cirkuliuoja jų socialiniuose burbuluose. Tiesa ištirpsta kaip cukraus gabalėlis kavos puodelyje.
Daugelis Lietuvoje vis dar nesuvokia esminio dalyko – tai, ką kalba ir daro D. Trumpas yra visiškai skirtingi dalykai.
Graudu matyti, kad net mūsų politologai ir žinomi komentatoriai iki šiol dar nesuvokė JAV prezidento veikimo būdo, kurį smulkiai esu išanalizavęs savo rašinyje „Suvokti Donaldą Trumpą. Spektaklis?
Taip, bet tikroji politika daroma tyliai“ Ir kai kalba apie Iraną, jis nesiunčia vienos žinutės. Jis vienu metu kalbasi su skirtingomis auditorijomis – ramina rinkas ir rinkėjus, aiškina savo veiksmus politikos elitams, grasina priešams.
Ugnies nutraukimas aiškumo neįnešė, o tik iškėlė naujus klausimus: kodėl JAV ir Izraelis sustojo? Ar jiems nepavyko? Kas nepavyko? O gal tai apgalvotas žingsnis ir strategijos dalis?
Visuomenė tradiciškai nori greitų ir paprastų atsakymų į sudėtingiausius klausimus. Šiuo atveju siūlyčiau įsiklausyti į Jeffrey Kahno nuomonę. Jis yra tarptautinis strategas, dirbantis reklamos, rinkodaros, viešųjų ryšių, aukštųjų technologijų, viešosios diplomatijos ir vadybos srityse. Bendradarbiauja su viešosiomis ir privačiomis institucijomis visame pasaulyje strategijos, įtakos ir veiklos sudėtingose aplinkybėse klausimais.
Jo nuomone, paliaubos Irane sukūrė dviprasmiškumą, o ne supratimą. Tai yra esminis momentas. Tai yra struktūrinio pokyčio, kaip informacija kuriama, platinama ir vartojama, rezultatas.
Mes gyvename aplinkoje, kurioje informacija yra momentinė, kontekstas vėluoja, interpretacija perduodama išorės šaltiniams, o išvados daromos dar prieš stabilizuojantis supratimui. Tokioje sistemoje net ir tikslios žinutės gali atrodyti nenuoseklios, o nuosekli strategija gali atrodyti kaip improvizacija.
Dabar, akcentuoja J. Kahnas, reikalingas ne aklas pasitikėjimas, o strateginis kantrumas. Būtent strateginis kantrumas gali pasirodyti esąs vienas iš svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie stabilesnio pasaulio.
Europa nuo po karo deklaruoja savo liberalmarksiškumą