Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas. Alinos Laučienės liudijimas: kalba gyvena tik jos gynėjų ir sargų dvasioje

Lietuvos valdžia jau „nurašė“ lietuvių kalbą. Kaip negrįžtamai į praeitį nueinančią atgyveną.

Sąjūdžio atkovotas valstybinis lietuvių kalbos statusas sparčiai verčiamas teisine fikcija. Valstybinės kalbos įstatymas gyvuoja tik popieriuje. Kiekviename žingsnyje galvojama tik kaip jį apeiti ir nevykdyti.

Viešai galandami peiliai pribaigti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją. Kaip neva represines įstaigas, kankinančias vargšus lietuvius nepakeliamais draudimais laužyti elementarias kalbos normas ir keliančias totalitarinius reikalavimus plūstantiems į šalį svetimšaliams bent minimaliai pramokti kalbą ir ją vartoti Įstatymo numatytose viešojo gyvenimo srityse bei veiklose. Užuot reikalavus mokytis lietuvių kalbos, ieškoma dingsčių ir pateisinimų nukelti šį reikalavimą kuo ilgesniam laikui.

Spėjęs gerokai atlietuvėti ir tapęs jaukus Vilnius šiandien vėl yra kalbiškai svetimas ir atšiaurus lietuviams miestas. Jame ir kituose Lietuvos miestuose klajojančios svetimšalių imigrantų minios jaučiasi ir elgiasi kaip pergalingi okupantai ir teisėti šeimininkai.

Daugybė jų nebekreipia dėmesio į „čiabuvius“ lietuvius ir jau atrodo pamiršę, kad slampinėja Lietuvos valstybės sostinės gatvėmis. Jiems net nešauna į galvą, kad čia dera ir net privaloma kalbėti juos priglaudusios tautos ir šalies valstybine kalba. Jie ne tik atsisako kalbėti lietuviškai. Šie atėjūnai kasdien įžūlėja ir vis dažniau drįsta pareikalauti šalies šeimininkų kalbėti „tikrų žmonių“ – kolonistams „patogia“ kalba.

Keliolikai metų atgavusi jai teisėtai priklausantį statusą, lietuvių kalba jį praranda ir yra faktiškai atblokšta į okupacijos laikus. Nors dabartinė kalbos padėtis galimai yra net blogesnė. Ji tyliai stumiama į viešojo gyvenimo paraštes ir sparčiai verčiama buitine virtuvių šnekta.

Bet susidurdami su agresyvių svetimšalių invazija ir tiesiog fiziškai jausdami tvyrančią ore kalbinę katastrofą bei kiekviename žingsnyje tykantį tautinio orumo trypimą dauguma lietuvių elgiasi kaip įpratę nuo baudžiavos laikų. Privačiuose pokalbiuose ir veidaknygėse skundžiasi ir aimanuoja, kad jaučiasi gyveną svetimoje šalyje, stebisi ir verkšlena, kodėl tie atėjūnai negerbia ir nesimoko lietuvių kalbos, gailiai apeliuoja į jų padorumą ir geranoriškumą nuolankiai maldaudami išmokti bent kelis lietuviškus pasisveikinimo ir padėkos žodžius.

Mokytoja Alina Laučienė valingai nutraukė to vergiškai nuolankaus veblenimo užburtą ratą. Straipsnyje „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“ ji prabilo taip, kaip buvome išmokę, bet pernelyg greitai pamiršome kalbėti trumpos, bet tikros Sąjūdžio laisvės laikais.

Ji drąsiai ir atvirai, be jokių užuolankų ir tūpsnių lietuvių tautą ir kalbą žeminantiems atsibastėliams, įvardijo tikrąją dalykų padėtį. Ir naiviai neapeliavo į jiems nepažįstamą supratingumą ir padorumą, bet įvardijo juos tikruoju vardu – nekviestais Lietuvos valstybės ir lietuvių valstybinės kalbos nekenčiančiais įsibrovėliais ir kolonistais. Kartu įsakmiai priminė, kad jie privalo arba elgtis kaip dera būnant ne savo šalyje, arba nešdintis lauk iš Lietuvos.

Lietuviškosios Briuselio vasalų valdžios atsakas niekuo nesiskyrė nuo Maskvos parankinių kadaise taikytų represijų buržuaziniams nacionalistams: sukurpta baudžiamoji byla dėl tariamos neapykantos kalbos.

Toliau sekė dveji su puse sunkios ir įtemptos teisminės kovos metų.

Jie baigėsi pergale. Kalbos gynėja buvo ne tik išteisinta. Ji laimėjo svarbią pergalę visai tautai – apgynė teisę viešai ir nevaržomai aptarinėti ir vertinti tragišką mūsų kalbos padėtį. Šios pergalingos kovos viršūne tapo paskutinė Alinos Laučienės pasakyta teisme kalba.

Ji parengta skelbti.

Tinkamas metas tai padaryti dabar, kai artėja prie atomazgos kita ilgai trunkanti persekiojimo už lietuvių kalbos gynimą istorija.

Su Valstybinės kalbos inspekcijos viršininku A. Valotka siekė politiškai susidoroti jau „dešinioji“ I. Šimonytės vadovaujama vyriausybė. Nespėjo. Kovos su puikiu kalbininku ir Lietuvai ištikimai tarnaujančiu patriotišku pareigūnu estafetę uoliai perėmė „kairioji“ I. Ruginienės vyriausybė.

A. Valotkai metamų priekaištų ir nusižengimų sąrašas ilgas ir seniai žinomas. Bet didžiausia jo „nuodėmė“ neabejotinai yra lietuviškas tautinis orumas ir kalbinė savigarba. Tai savybės, kurios neleidžia svarbią lietuvių kalbos apsaugos misiją atliekančios valstybės institucijos vadovui lankstytis pagal besikeičiančios ideologinės ir politinės konjunktūros vėjus ir nuolankiai pataikauti neaiškių visuomenės veikėjų reikalavimams darkyti ir susinti istoriškai susiklosčiusią gimtąją kalbą, pagal jų vienadienes užgaidas šalinant iš jos šimtmečius gyvuojančius žodžius.

Toji iš Alinos Laučienės ir Audriaus Valotkos žodžių ir veiksmų sklindanti principingumo ir nenuolaidumo dvasia yra tikrasis lietuvių kalbos gyvybės eliksyras.

Paskutinė Alinos Laučienės kalba teisme yra nuostabus pavyzdys subtilios viešo kalbėjimo ribos, skiriančios santūrų mandagumą ir didžiadvasį pakantumą nuo šliužiško nuolankumo ir menkadvasio prisitaikėliškumo. Tai – laisvo žmogaus, orios lietuvės ir patriotiškos pilietės kalbos etalonas.

Ši kalba – kartūs, bet labai veiksmingi vaistai nuo daugybės lietuvių širdyse ir sielose įsišaknijusios nuolankaus vergo sąmonės sindromo. Kalbą verta skaityti tiesiog kaip pamoką – būtent šitaip privalo kalbėti kiekvienas laisvas ir orus lietuvis.

Ir galiausiai – giliausia šios kalbos prasmė ir priminimas kiekvienam iš mūsų ir visai lietuvių tautai: kalba gyvena tik jos gynėjų ir sargų dvasioje.

Toji dvasia yra tikroji kalbos buveinė ir giliausia jos gyvasties versmė. Lietuvių kalba bus gyva tik tiek, kiek bus šios kalbos gynėjų ir sargų dvasios įkvėptų ir jos vedamų Alinos Laučienės ir Audriaus Valotkos kovos bendražygių ir jų darbų talkininkų bei tęsėjų.

ALINA LAUČIENĖ. Šis kraštas – Dievo duota vieta gyventi lietuvių tautai.

Pirmoji dalis. Stoviu prieš jus drąsiai

Garbusis Teisme,
esu gimusi krikščionių tėvų šeimoje, kur septyni vaikai buvo mokomi laikytis Dievo priesakų ir mylėti Lietuvą, savo Tėvynę. Tad šiandien stoviu prieš jus drąsiai, nes visą gyvenimą mano Tėvai ir mano šeima niekada nėra išdavę Lietuvos ir jos gynėjų, nėra apsivogę ir nėra paėmę nė vieno kyšio, kuo ir aš nesu susitepusi per visą savo gyvenimą.

Stoviu prieš jus drąsiai, nes savo straipsniu, dėl kurio turinio esu teisiama, išsakiau asmeninę nuomonę ir požiūrį, vertinau ir kritikavau labai akivaizdžius reiškinius, kurie vyksta mano Tėvynėje. Tokią teisę man, Lietuvos pilietei, suteikia Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis, leidžiantis reikšti savo nuomonę. Vis dar tikiuosi ir viliuosi, jog Lietuva yra ne represyvi, bet demokratinė valstybė, kurioje žodžio ir asmens išraiškos laisvė nėra tuščios propagandinės deklaracijos. Vis dar viliuosi, kad Lietuvos demokratinė valstybė, kaip gera motina, gerbia ir saugo savo šalies vaikus patriotus.

Mano straipsnyje pateikiami neiškraipyti, niūrią lietuvių kalbos tikrovę atitinkantys ir visiems žinomi faktai. Dar kartą pabrėžiu, kaip ir pirmajame posėdyje, jog neturiu jokių priešiškų nuostatų prieš Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Visą gyvenimą dirbau su įvairių tautybių vaikais, ir per tą laiką nebuvo nė vieno nusiskundimo dėl mano priešiškumo, kad jie esą ne lietuviai; niekam į galvą neateidavo tokios mintys. Anaiptol, visada skatindavau namuose kalbėti savo prigimtine kalba, nes kalbų mokėjimas padeda kiekvienam žmogui rasti geresnių galimybių gyvenime.

Kiekviename krašte gyvena įvairių šalių žmonių. Jų gyvena ir mūsų šalyje, ir mūsų Vilniaus mieste, tad man, kaip Lietuvos pilietei, yra labai svarbu, ar kitatautis yra garbingas žmogus, ar jis yra lojalus mano šaliai, ar nepiktnaudžiauja jos Konstitucija, – ar jos nuostatų neiškraipo savo tautinės bendrijos naudai ir ar jis neniekina lietuvių tautos. Man labai svarbu, ar jis moka lietuvių kalbą, ar jos mokosi, ar jis įsiliejęs į mūsų valstybės gerovės kūrimą savo nuoširdžiu darbu, talentais ir patirtimis.

Todėl tokiems kitataučiams ir rašiau, kad čia gyventų, pasiliktų pas mus ir kurtų savo gyvenimą kartu su mumis. Man visada rūpėjo ir rūpi ne kitataučiai savaime, bet rūpi virš mano Tėvynės pakibusi nuolatinė grėsmė, kuri kyla iš kai kurių kitataučių elgesio apraiškų, todėl ir rašiau, kad iš kitataučių noriu vienintelio dalyko – pagarbos mūsų kalbai ir lojalumo mūsų valstybei.

Savo straipsniu kitataučiams pasakiau, kad mes, lietuviai, norime gyventi draugiškai, bet tai bus įmanoma tik tuo atveju ir tik su tais, kurie taip pat nori su mumis gyventi draugiškai. Ir dėl to yra pasirengę elgtis taip, kaip dera elgtis būnant ar gyvenant Lietuvos valstybėje, kvėpuojant jos oru ir valgant lietuviškos žemės išaugintą duoną.

Mano straipsnis yra publicistinis, jame išreiškiau savo pilietinę ir politinę poziciją kartu parodydama savo asmeninę istorinę patirtį. Jis nėra kažkoks buitinis apmąstymas jame keliamu klausimu. Savo paskutinėje kalboje dar kartą pamėginsiu atskleisti šio straipsnio esmę, tikslą ir prasmę, todėl kalba nebus trumpa, tad prašau gerbiamojo Teismo kantrybės mane išklausyti iki galo.

Antroji dalis. Dar kartą apie valstybinį lietuvių kalbos statusą

Pirmiausia leiskite priminti svarbiausius Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo principus, kurie reglamentuoja valstybinės kalbos statusą ir jos vartojimą mūsų šalyje, nes tai tiesiogiai susiję su mane į šio teismo salę atvedusio griežto, bet teisingo straipsnio tema. Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Antra, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnis įsakmiai įtvirtina valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime; įtvirtina kalbos apsaugos, kontrolės ir atsakomybės principus už įstatymo pažeidimus.

Trečia, Įstatymo 4 straipsnis įpareigoja visas Lietuvoje veikiančias institucijas, įstaigas, įmones ir organizacijas rengti visus raštvedybos, apskaitos, finansinius ir techninius dokumentus valstybine kalba.

Ketvirta, Įstatymo 7 straipsnis numato, kad gyventojų aptarnavimas visose pagrindinėse viešosiose srityse – sveikatos, transporto, teisėsaugos, socialinės apsaugos ir kitose – turi vykti valstybine kalba, o už įstatymo vykdymą atsako įstaigų vadovai.

Penkta, Įstatymo 24 straipsnis aiškiai nurodo, kad jokie veiksmai prieš valstybinės kalbos statusą, nustatytą Konstitucijoje, nėra leistini.

Šešta, Konstitucijos 25 straipsnis, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis garantuoja kiekvienam žmogui teisę laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus, skleisti informaciją, – valdžios netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų – tai pamatinė demokratinės visuomenės vertybė.

Pagrindinė mano paskelbto straipsnio mintis buvo ši: daugybė nuolatinių Lietuvos gyventojų čia gyvena ir elgiasi taip, lyg Konstitucijos straipsnis ir tik ką paminėtos bei kitos Valstybinės kalbos įstatymo normos jiems negalioja, o panieką įstatymams ir pačiai lietuvių tautai, jos kalbai demonstruoja viešai ir įžūliai.

Maža to, ši panieka demonstruojama geopolitiniu kontekste, kurio neįvertino man baudžiamąją bylą inicijavusi prokuratūra: prasidėjus karui Ukrainoje, Rusija ir Baltarusija pradėjo hibridinį karą prieš Lietuvos valstybę. Viešai prieinamais duomenimis, į Lietuvą pastaraisiais metais atvyko ne tik karo pabėgėliai iš Ukrainos, bet ir daugiau nei 60 tūkstančių migrantų iš Rusijos ir Baltarusijos, kurių didžiausia koncentracija yra Vilniuje.

Bus tęsinys