Ali Vaezas
JAV ir Irano santykiai yra blogesni nei bet kada anksčiau. Per pastaruosius keturis mėnesius Jungtinių Valstijų ir Izraelio kariuomenės pradėjo plataus masto karą prieš Islamo Respubliką ir, be kita ko, nukovė didžiąją dalį jos politinės bei karinės vadovybės. Iranas atsakė atakuodamas JAV karines bazes, infrastruktūros objektus Persijos įlankos arabų valstybėse ir Izraelį.
Balandžio pradžioje abi šalys sudarė paliaubų susitarimą, o birželį pasirašė memorandumą, kuriuo siekta užbaigti konfliktą. Tačiau iki šiol šie susitarimai nebuvo įgyvendinti – Iranas ir Jungtinės Valstijos toliau keičiasi smūgiais. Šalių pozicijos pagrindiniais ginčų klausimais, įskaitant Irano branduolinę programą, Hormūzo sąsiaurį ir sankcijų švelninimą, tebėra labai nutolusios. Todėl daugelis analitikų skeptiškai vertina galimybę, kad šalims galiausiai pavyks pasiekti ilgalaikį susitarimą.
Po memorandumo įsigaliojimo vis intensyvėjantys karo veiksmai rodo, kad toks skepticizmas yra pagrįstas. Užuot atvertusios naują JAV ir Irano santykių puslapį, abi pusės liko įstrigusios senajame. Jos kaltina viena kitą nesąžiningumu ir tvirtina, kad priešininkė pažeidžia balandį pasiektą susitarimą. Šalys palaiko įtemptą dialogą, tačiau jis dažniausiai vyksta per tarpininkus, o ne tiesiogiai. Nuolatinis karinės jėgos naudojimas taip pat rodo, kad abi pusės yra pasirengusios toliau kelti konflikto statymus. Pastarosiomis dienomis Jungtinės Valstijos surengė daugiau kaip 300 smūgių Iranui. Teheranas atsakė smūgiais mažiausiai penkiose regiono valstybėse, taip pat atakavo kelis Hormūzo sąsiauriu plaukusius laivus.
Tačiau paradoksalu, kad karas galėjo suteikti Iranui ir Jungtinėms Valstijoms galimybę atkurti nutrūkusius santykius. Taip yra todėl, kad konfliktas atsidūrė abiem pusėms nepriimtinoje aklavietėje. Vašingtonas akivaizdžiai nepajėgia nuversti Islamo Respublikos, priversti jos atsisakyti branduolinės programos, nutraukti paramą regioniniams sąjungininkams ar atsisakyti Hormūzo sąsiaurio kontrolės. Teheranas savo ruožtu negali priversti Jungtinių Valstijų pasitraukti iš regiono ar atsisakyti ekonominio ir karinio spaudimo priemonių.
Kitaip tariant, karas aiškiai parodė, kad nė viena vyriausybė negali suduoti kitai lemiamo smūgio už sau priimtiną kainą, o nevaldomas priešiškumas tapo pernelyg brangus ir pavojingas.
Nors kovos tebesitęsia, abiejose sostinėse vis daugiau pareigūnų pradeda suvokti šią tikrovę. Todėl dalis sprendimų priėmėjų abiejose šalyse ėmė ieškoti būdų, kaip sugyventi. Pirmą kartą per beveik dešimtmetį aukšto rango JAV ir Irano pareigūnai tiesiogiai susitiko derybose. Jie svarsto prasmingus kompromisus. Abi šalys gali susitarti įsteigti jų kariuomenes jungiančią karštąją liniją, kuri padėtų suvaldyti konfliktą prieš jam nekontroliuojamai išsiplečiant. Jeigu šalys įgyvendins šį preliminarų pažadą, tai bus pirmasis toks JAV ir Irano ryšio kanalas nuo 1979 metų, kai revoliucionieriai šturmavo JAV ambasadą Teherane.
Šios pastangos gali žlugti. Juk pats memorandumas jau atsidūrė ties žlugimo riba. Abiejose šalyse veikia įtakingos jėgos, kurios priešinasi diplomatijai ir teikia pirmenybę konfrontacijai. Be abejo, esama ribų, kiek šie du priešininkai gali pasiekti bendradarbiaudami. Tačiau abi pusės galiausiai gali prieiti prie tos pačios, nors ir nenoromis pripažįstamos, išvados: senasis žaidimas žlugo. Pokyčiai vis dar bus sunkiai įgyvendinami, tačiau dabar juos bent jau galima įsivaizduoti.
MAKSIMALAUS SPAUDIMO NESĖKMĖ
2015 metų Bendras visapusiškas veiksmų planas buvo paskutinis rimtas bandymas stabilizuoti ir atkurti JAV ir Irano santykius. Formaliu požiūriu tai buvo gana siauras susitarimas. Iranas įsipareigojo apriboti savo branduolinę programą ir sutikti su sustiprinta tarptautine kontrole. Mainais Jungtinės Valstijos pasiūlė iš dalies sušvelninti sankcijas.
Tačiau politiniu požiūriu BVVP buvo kur kas didesnis sumanymas. Pareigūnai manė, kad išsprendus Irano branduolinės programos klausimą Teheranas ir Vašingtonas galėtų imtis kitų problemų, pavyzdžiui, Irano paramos regioninėms karinėms grupuotėms – Libano „Hezbollah“ ir Jemeno husiams. Galiausiai abi pusės galbūt net būtų galėjusios užmegzti normalius diplomatinius santykius.
Tačiau ši prielaida niekada nebuvo tinkamai patikrinta. Kai 2016 metų sausį BVVP pradėtas įgyvendinti, abiejų pusių derybininkai jau buvo pasiekę savo politinių galimybių ribas. Beveik iš karto po susitarimo įsigaliojimo jis abiejose šalyse susidūrė su didžiuliu vidaus politiniu pasipriešinimu.
Jungtinėse Valstijose respublikonai ir dalis demokratų kategoriškai atmetė susitarimą, laikydami jį pernelyg palankiu Iranui. Teherane prezidentas Hassanas Rouhani ir užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas turėjo ginti susitarimą nuo kritikų, kurie kompromisą su Jungtinėmis Valstijomis geriausiu atveju laikė didžiuliu naivumu, o blogiausiu – atvira išdavyste.
Nė viena pusė nebeturėjo nei diplomatinės ištvermės, nei politinės erdvės spręsti kitus dvišalių santykių įtampos klausimus. Kai 2016 metų pabaigoje prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, išnyko ir likusios galimybės tęsti santykių normalizavimą. D. Trumpas išjuokė BVVP, pavadindamas jį „blogiausiu kada nors sudarytu susitarimu“, o 2018 metais iš jo pasitraukė. Jis pažadėjo priversti Iraną pakeisti savo elgesį vykdydamas „maksimalaus spaudimo“ kampaniją.
Tačiau galiausiai susitarimo žlugimas nebuvo naudingas nė vienai pusei. Vašingtone maksimalaus spaudimo šalininkai galėjo tikėtis, kad griežtesnės sankcijos ir didesnė izoliacija privers Islamo Respubliką sutikti su palankesniu susitarimu ar net sumažinti įtampą. Tačiau režimas atsilaikė. Jis išplėtė savo branduolinę programą, tapo represyvesnis šalies viduje ir agresyvesnis regione.
Hassaną Rouhani pakeitė karingesnis Ebrahimas Raisi, suteikęs daugiau galių grupuotėms, kurios smerkė BVVP. Tačiau nesėkmę patyrė ir Irano griežtosios linijos šalininkai. Dėl JAV taikomų apribojimų šalis patyrė didžiulę ekonominę žalą, kuri paskatino destabilizuojančių protestų bangas. Po 2023 metų spalį surengtos „Hamas“ atakos prieš Izraelį Izraelio ir Jungtinių Valstijų karinis atsakas smarkiai susilpnino Irano regioninius partnerius.
Vis dėlto nei Teheranas, nei Vašingtonas nepakeitė savo pozicijos. Priešingai – abi pusės dar labiau sugriežtino savo veiksmus, o šios eskalacijos kulminacija tapo vasarį prasidėjęs karas.
Tačiau susidariusi aklavietė gali pakeisti abiejų sostinių prielaidas. Bent dalis JAV pareigūnų, regis, pradeda suvokti, kad Vašingtonui nepavyko pasiekti norimų pokyčių, nors buvo išbandytos beveik visos turimos prievartos priemonės.
Islamo Respublika savo ruožtu galbūt ir išgyveno karą, tačiau, jeigu nesugebės atsigauti ir užtikrinti šalies ekonominio gyvybingumo, ji gali neišgyventi taikos. Konfliktas smarkiai susilpnino jos kariuomenę, o ekonomikos būklė tapo dar blogesnė. Visuomenės nepasitenkinimas tebėra didelis.
PRAEITIS KAIP PRECEDENTAS
Vašingtonas ir anksčiau yra susitaikęs su savo priešininkais. Po to, kai Kinijos komunistų partija perėmė šalies valdžią, Jungtinės Valstijos du dešimtmečius mėgino izoliuoti Kiniją. Tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje, po netiesioginių karų su Kinija Korėjoje ir Vietname, dalis JAV pareigūnų pripažino, kad izoliacija nepanaikins Kinijos revoliucijos padarinių, o JAV interesams būtų naudingiau pasinaudoti geopolitinėmis jėgomis, tolindavusiomis Pekiną nuo Sovietų Sąjungos.
Todėl Vašingtonas pradėjo lėtą santykių su Kinija normalizavimo procesą. Jungtinės Valstijos neatsisakė paramos Taivanui. Jos tik laikinai atidėjo neišspręstus salos suvereniteto klausimus, kad Pekinas ir Vašingtonas galėtų rasti būdų bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse. Esminė šios patirties pamoka buvo ne ta, kad priešiškumas išnyko, bet ta, kad diplomatija gali prasidėti dar neišsprendus svarbiausių ginčų.
Vietnamas yra dar dramatiškesnis pavyzdys. Jungtinės Valstijos daugelį metų mėgino užkirsti kelią komunistų pergalei šioje šalyje, įskaitant niokojantį karą, per kurį žuvo dešimtys tūkstančių amerikiečių karių ir daugybė Vietnamo karių bei civilių. Jungtinės Valstijos karą pralaimėjo, o vėliau ne vienus metus mėgino izoliuoti Hanojų.
Tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje Vašingtonas padarė išvadą, kad santykių normalizavimas gali geriau atitikti JAV interesus nei nuolatinis susvetimėjimas. Normalizavimas galėjo išplėsti prekybą, sustiprinti regiono stabilumą ir suteikti Jungtinėms Valstijoms didesnę įtaką Pietryčių Azijoje.
Todėl abi šalys pradėjo laipsnišką santykių normalizavimo procesą. Vašingtonas padėjo sumažinti Vietnamo tarptautinę ekonominę izoliaciją, atšaukė prekybos embargą ir pasirašė konsulinį susitarimą. 1995 metais Jungtinės Valstijos ir Vietnamas atkūrė diplomatinius santykius bei atidarė ambasadas.
Šis procesas nereiškė nei karo užmiršimo, nei bendro jo vertinimo. Tačiau abi vyriausybės sukūrė mechanizmus skaudžiausiam karo palikimui spręsti. Tarp jų buvo bendros pastangos išsiaiškinti dingusių amerikiečių likimą, suteikiant prieigą prie archyvų, atliekant tyrimus vietovėse ir vykdant kasinėjimus.
Šis procesas padėjo Vietnamui 2010-aisiais ir 2020-aisiais tapti svarbiu JAV partneriu, ypač Vašingtonui siekiant dalį amerikietiškų tiekimo grandinių perkelti iš Kinijos.
Ne visos JAV pastangos atkurti santykius su priešininkais baigėsi sėkmingai. 2014 metais JAV prezidentas Barackas Obama pradėjo santykių su Kuba normalizavimą, teigdamas, kad dešimtmečius trukusi izoliacija nepadėjo nei įgyvendinti JAV interesų, nei demokratizuoti salos.
Tačiau B. Obamos sprendimai daugiausia rėmėsi vykdomosios valdžios veiksmais, neturėjo tvirto abiejų partijų palaikymo ir susidūrė su įsišaknijusiu bei intensyviu pasipriešinimu, taip pat ir Kubos diasporoje. Šiuo požiūriu santykių su Kuba normalizavimas buvo panašus į B. Obamos sudarytą branduolinį susitarimą su Iranu. Todėl D. Trumpas, grįžęs prie ankstesnės politikos, daugelį šių sprendimų greitai atšaukė.
Tačiau dabartinės Baltųjų rūmų pastangos susitarti su Iranu neprivalo kartoti B. Obamos politikos Kubos ar Islamo Respublikos atžvilgiu. Šis procesas prasideda visai kitomis aplinkybėmis – po karo, kurį abi pusės ką tik patyrė.
Šiuo požiūriu dabartinė padėtis labiau primena JAV pastangas atkurti ryšius su Pekinu ir Hanojumi. Teheranas yra labiau įsitraukęs į tebevykstančius regioninius konfliktus, nei anuomet buvo kuri nors iš šių vyriausybių, o jo branduolinė programa tebėra didelės įtampos šaltinis.
Tačiau Iranas ir Jungtinės Valstijos gali pradėti suvokti, kad šių problemų neįmanoma išspręsti vien prievarta. Diplomatija su priešininkais retai prasideda nuo moralinio aiškumo. Ji prasideda tada, kai iliuzijų kaina tampa didesnė už nemalonią būtinybę pripažinti tikrovę.
VIENA IŠEITIS
Visa tai nereiškia, kad siūlomas koks nors visapusiškas didysis susitarimas. Taip nėra. Tiesioginis uždavinys yra kur kas kuklesnis – neleisti, kad susitarimo memorandumas žlugtų dėl daugybės vis gilesnių pažeidimų.
Hormūzo sąsiauris turi likti atviras. Tolesnės derybos turi būti vertinamos rimtai ir trukti ilgiau nei pavieniai, atsitiktiniai sekmadienio susitikimai. Konfliktų valdymo ryšio kanalas tarp Islamo revoliucijos gvardijos ir JAV centrinės vadavietės turi pradėti duoti apčiuopiamų rezultatų.
Abi pusės taip pat turėtų išmokti svarbią praeities pamoką: BVVP tapo pažeidžiamas ne todėl, kad buvo techniškai silpnas, bet todėl, kad politiškai liko be šeimininko. Susitarimo priešininkai buvo kantrūs, gerai organizuoti ir negailestingi. Jo gynėjai klaidingai manė, kad pats susitarimo įgyvendinimas savaime sukurs jį remiančią politinę daugumą.
Bet koks naujas susitarimas su Iranu turi būti grindžiamas priešinga prielaida – jo žlugimu suinteresuotos jėgos veiks greičiau nei tie, kurie iš susitarimo gaus naudos.
Pirmiausia reikia įvertinti sudėtingą Irano vidaus padėtį. Islamo Respublikai dabar vadovauja naujas ir dar neišbandytas aukščiausiasis lyderis, o politinio elito vienybė, demonstruota karo metu, beveik neabejotinai slepia gilius nesutarimus dėl šalies ateities.
Vieni mano, kad susitarimas su Vašingtonu yra vienintelis būdas stabilizuoti sistemą po pražūtingo karo. Kiti tokį susitarimą vertins kaip pragmatizmu pridengtą ideologinį nuosmukį.
Tačiau, nors Irano elito grupuotės gali skirtingai įsivaizduoti šalies ateitį, jas vienija neatidėliotinas poreikis išsaugoti per karą pasiektus laimėjimus, įskaitant įtaką Hormūzo sąsiauryje. Jėgų pusiausvyrą tarp šių stovyklų nulems ne kalbos. Ji priklausys nuo to, ar diplomatija suteiks ekonominį palengvėjimą, kurį galėtų pajusti paprasti iraniečiai.
D. Trumpo administracijai savo ruožtu tenka atsakyti į klausimą, ar ji suvokia savo politinio posūkio mastą. Jeigu birželio memorandume numatytas reikšmingas sankcijų sušvelninimas galiausiai įsigaliotų, tai būtų daugiau nei vien ekonominė paskata.
Tai reikštų, kad po keturių dešimtmečių mėginimų priversti Islamo Respubliką paklusti arba ją nuolat laikyti krizės būsenoje Vašingtonas pagaliau gali būti pasirengęs atsisakyti vien izoliavimu ir spaudimu grindžiamos politikos.
Tai nereiškia, kad Vašingtonas turėtų atsisakyti pastangų keisti tai, ką laiko problemiška Irano vidaus ir užsienio politika. Tačiau tai reikštų pripažinimą, kad spaudimas be diplomatinio įsitraukimo veikė prastai, todėl Jungtinės Valstijos nusprendė iš naujo subalansuoti diplomatijos ir spaudimo priemones.
Tokį dalyką sunku pripažinti bet kuriam JAV prezidentui. Ypač sunku prezidentui, kurio politinis įvaizdis grindžiamas atsisakymu kada nors pripažinti pralaimėjimą.
IRANUI IR JUNGTINĖMS VALSTIJOMS NEREIKIA TAPTI DRAUGAIS
Neatidėliotini iššūkiai yra akivaizdūs. Skirtingas susitarimo memorandumo nuostatų aiškinimas reiškia, kad praėjus mažiau nei mėnesiui nuo jo pasirašymo dokumentas jau pakibo ant plauko. Užuot atkūrusios laivybos laisvę Hormūzo sąsiauryje, abi pusės toliau ginčijasi dėl šio vandens kelio kontrolės, o tai lemia vis aštresnius tarpusavio susidūrimus.
Izraelis ir toliau tvirtina turintis veiksmų laisvę Libane, nors Teheranas reikalauja nutraukti išpuolius ir visiškai išvesti iš šalies Izraelio pajėgas. Todėl konfliktų deeskalavimo mechanizmas gali būti sužlugdytas dar nespėjęs tinkamai pradėti veikti. Vašingtonui teks priimti sprendimą, kurio jis ilgą laiką vengė: ar Jungtinės Valstijos pasirengusios varžyti ne tik Iraną ir jo partnerius, bet ir savo sąjungininkus, kurių veiksmai gali vėl įtraukti jas į konfliktą?
Net jeigu susitarimo žlugdytojai bus suvaldyti, o Teheranas ir Vašingtonas vėl pradės spręsti ginčus prie derybų stalo, o ne mūšio lauke, nėra jokios garantijos, kad abi pusės sugebės apibrėžti ir įtvirtinti taikaus sambūvio principus.
Po daugelį metų trukusių tikslinių nužudymų, sankcijų, įkaitų grobimo, sulaužytų pažadų, įgaliotinių karų ir ideologinio priešiškumo Iranas ir Jungtinės Valstijos tebėra itin nepatiklūs vienas kitam. Daug nereikia, kad derybos žlugtų. Dabartinis momentas gali būti prisimintas kaip dar viena praleista galimybė – trumpa pertrauka tarp naujų smurto etapų.
Tačiau Iranui ir Jungtinėms Valstijoms nereikia tapti draugais. Joms reikia tvirto santykių pagrindo, kuris nesugriūtų po kiekvieno politinio pokyčio. Jeigu šalims pavyktų jį sukurti, pasekmės būtų milžiniškos.
Stabilūs JAV ir Irano santykiai pašalintų vieną pagrindinių eskalacijos Artimuosiuose Rytuose variklių ir sumažintų riziką, kad kiekvienas vietinis konfliktas peraugs į regioninį karą. Be to, tai galėtų paskatinti Iraną mažiau konkuruoti destabilizuojamaisiais veiksmais, o daugiau – diplomatijos ir prekybos priemonėmis.
Tačiau tam Teheranas ir Vašingtonas turės pasinaudoti dabartine galimybe ir neutralizuoti kitas tiksinčias bombas – konfliktus, susijusius su Libanu, palestiniečiais ir Sirija, kuriuos Izraelis iki šiol nesėkmingai mėgino išspręsti karinėmis priemonėmis.
Iranui taip pat reikės atkurti Persijos įlankos arabų kaimynių pasitikėjimą ir ieškoti visoms pusėms priimtinų sprendimų tokiais klausimais kaip Hormūzo sąsiaurio ateitis ir Teherano parama nevalstybiniams ginkluotiems veikėjams.
Šios derybos galėtų būti prisimenamos kaip momentas, kai Vašingtonas nustojo klausinėti, kaip nugalėti Islamo Respubliką, o Teheranas pripažino, kad geopolitinei sėkmei reikia kai ko daugiau nei nuolatinės konfrontacijos.
Po 47 metus trukusio priešiškumo tai savaime būtų revoliucija.
foreignaffairs.com
