Ši nuotrauka privalėtų būti mokyklinėje Lietuvos istorijoje – joje Vietinės rinktinės veteranų vadovas A. Paulavičius Glitiškėse atsiprašo „Armijos krajowos“ Lietuvos veteranų pirmininko W. Pacyno už 1944 metais lietuvių sunaikintą lenkų kaimą. Fotografija daryta 2005 metų birželio 11 d.
Už dviejų mėnesių į Glitiškes atvežiau premjerą A. Brazauską. Jo Ekscelencija pavaikščiojo išilgai pakelės kryžių ir tyliai pasakė: „Žinai, istorijoje išlikę ir tai, ko labai norėtume, kad nebūtų įvykę“.
1944 m. birželio 19-tą prie kaimo vyko lietuvių policijos dalinio ir lenkų AK karių susirėmimas, kur 4 policininkai žuvo.
Į Glitiškes iš Paberžės atvyko leitenanto vadovaujamas lietuvių savisaugos dalinys, kuris sušaudė dvaro administratorių, darbininkus ir visus kaimo gyventojus: sprendžiant pagal palaidojimus – 44 asmenis (lyg 38).
Atvykę vokiečiai suėmė leitenantą ir nuteisė mirties bausme. Dar už trijų dienų AK 5-oji brigada Dubingiuose nužudė 27 lietuvius.
Tai buvo keršto akcija.
Su Antanu Paulavičium susipažinau 2003 metais, kai Brazausko pavestas padėjau VR veteranams statyti paminklą Paneriuose nacių sušaudytiems 87 plechavičiukams.
Padėjau nuoširdžiai, nes Vietinėje rinktinėje tarnavo ir mano tėvas, bet uždavinys buvo nelengvas. Mat veteranai suplanavo paminklą prie pat Panerių pagrindinio tako, o čia jau rabinai ėmė murmėti, kad Paneriai – „išskirtinė Holokausto vieta“. Kompromisą radome: kartu paskelbėme, kad paminklą patrauksime 5 metrus, nors „aš reikalavęs – 15“.
Tada su Paulavičium ir išsišnekėjome, kad visiems karas pasibaigęs, o neapykanta tarp VR ir AK veteranų vis dar tęsiasi.
Susitaikymas būtų parama ir mūsų užsienio politikai (tik ką mus priėmė į NATO, o tam daug padėjo ir Lenkija, ir lenkų emigracija). Prisimenu pirmą abiejų pusių veteranų susitikimą Vilniaus lenkų centre (pirmininkauti, laimei, padėjo plk. Jonas Gečas).
Atrodė, kad veteranai lįs iš už stalo ir vėl griebsis už krūtinių. Bet gera valia buvo iš abiejų pusių. Bandėm pripratinti veteranus būti kartu – po keliasdešimt vienu autobusu nuvežėme į Žalgirio mūšio vietą (su programa padėjo ir Lenkijos valdžia).
Bet svarbiausias renginys vyko 2005-tų birželį Glitiškėse ir Dubingiuose: vyrai kartu pasimeldė lauko mišiose, vieni kitų atsiprašė, o čia dar ministras G. Kirkilas privarė lauko virtuvę su koše.
Oficialus VR ir AK susitaikymas pasirašytas 2004 m. rugsėjo 2 dieną Prezidento rūmuose – dalyvaujant prezidentui V. Adamkui, premjerui A. Brazauskui ir Lenkijos prezidento vyr. patarėjui A. Majkowskiui.
Mane į renginį atvežė iš ligoninės. Plechavičiukai atėjo su uniformomis, AK – su dvispalviais raiščiais. Dėl šventos ramybės mobilizavo visą apsaugą, bet to nereikėjo: dokumentą pasirašė, po to vyrai išgėrė ir net padainavo bendras dainas.
Iš to įvykio nedaug kas liko – knygutė lietuvių ir lenkų kalbomis bei 60 metų pavėlavęs dokumentas, kurį ir žino gal tik keli istorikai.
Pagrindiniai dalyviai – Paulavičius, Pacyno ir Brazauskas – jau prižiūri darną bei taiką Dievulio pašonėje.
Tame vakare Valdas Adamkus pavadino lietuvių ir lenkų oficialųjį susitaikymą „didžiausiu žingsniu mūsų sąmonėje“.
Gal tai ir mano didžiausias darbas, sėdint valdiškame kabinete.
Kažko tokio labai pritrūko būtent šiandieniniuose Lenkijos ir Ukrainos santykiuose.
Istorikai nerado laiko išsikalbėti, o politikai – juos išklausyti.
Čia mano nuomonė,bet galvoju,kad ji ne vieniša-Vilius Kavaliauskas tai Lietuvos sąžinė ir padorumas,išlikę jo asmenyje.Ir tokių žmonių mūsuose,deja, belikę tik keletas.Visada seku jo publikacijas ir gėriuosi jo straipsniais.Va tokie turėtų būti mūsų vadovai,o ne bevalės ir be principų bestuburės marionetės.
Vilniaus rajone , Kriaučiūnuose, stovi paminklas Lenkijos armijai krajovai, papuoštas Lenkijos valstybės vęliavomis. Ar Lietuvos valdžiai netrukdo, kad armija krajova dalyvavo žudant lietuvius Lietuvoje-Dubingiuose, taip pat 1944 m. vykdė represijas prieš lietuvius Vilniuje?
Žiūrėdamas Lenkijos kanalo TVP Vilno ( bent jau Vilniuje matoma su kambarine antena, kaip ir dar keletas Lenkijos tv kanalų) laidą „Z hystoriją na ty” , sužinojau, kad Lenkijos armija krajova 1944 m. išvadavo ,anot laidos rengėjų, Vilnių ir jos kareiviai iškėlė Lenkijos valstybės vėliavą virš Gedimino pilies bokšto. Laidos vedėjas pasakoja šią istoriją, stovėdamas Gedimino pilies bokšto fone, tačiau Lietuvos valstybės vėliava į kadrą nepatenka ( atsitiktinai?). Gali susidaryti įspūdis, kad Lenkijos armija krajova išvadavo Lenkijos miestą, o ne užėmė Lietuvos valstybės sostinę Vilnių? Laida parengta šiam Lenkijos tv kanalui berods bendradarbiaujant su Lietuvos žiniasklaidos subjektu, kuris galimai gauna dalinį finansavimą iš Lietuvos medijų rėmimo fondo programos ” Tautinių mažumų žiniasklaidos projektai” ( je neklystu dėl tikslaus pavadinimo)? Gal straipsnio autorius nėra matęs šios laidos? Įdomu, ar šis Lenkijos tv kanalas retransliuojamas Lietuvoje už Lietuvos biudžeto lėšas?
Skvernelis davęs lėšų
Yra toks lietuviškas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas”.
Skaičiau, kad Glitiškių žudynes išprovokavo Lenkijos armijos krajovos įvykdytas keturių sužeistų Lietuvos policininkų nužudymas .
Mano nuomone, mūsų valdžia turėtų pasimokyti iš Ukrainos valdžios ,kaip saugoti savo tautinę savivertę.
Gal ir Lenkijos mokyklinėje istorijoje turėtų būti nuotrauka, kaip Lenkijos armijos krajovos veteranų pirmininkas atsiprašo Lietuvos vietinės rinktinės veteranų vadovo už lietuvių išžudymą Dubingiuose, Lietuvoje?
Žmonių žudymas yra visiškai neleistinas,bet kaip bebūtų yra žudymo priežastys.Tad, visų pirma straipsnyje minėtos žudynės įvyko1944 m.birželio mėn. dėl AK politinių-karinių veiksmų Lietuvos teritorijoj. Panašios žudymo priežastys vyko ir Ukrainos žemėje.Pabrėžtina,jog Lietuvos ,kaip ir Ukrainos, kai kurie kaimynai nuo amžių pasižymėjo imperiniėmis užmačiomis : kultūrine,ypač kalbos ,invazija bei kariniais veiksmais.Iki šiol šios imperinės valstybės oficialiai neatsiprašė nei lietuvių,nei ukrainiečių,nei gudų dėl padarytų žalingų ir nedraugiškų karinių-politinių-kultūrinių veiksmų. Teisus .komentuotojas Jonas Vaiškūnas tvirtindamas ,jog ,,Lietuva Lenkijos neokupavo „.
ukrainiečiai yra stipri tauta, gebanti daug daugiau nei visų atsiprašinėti ir bijoti savo istorijos kaip lietuviai
Lietuva Lenkijos neaokupavo.