Visas pasaulis įspūdingai paminėjo JAV nepriklausomybės 250-metį. Lietuvos žiniasklaida nuo viso to atsiribojo tylos siena

Į dar neregėtas profesionalumo ir provincialumo žemumas nusiritusi Lietuvos žiniasklaida vėl apiplėšė savo auditoriją. Šįkart – labai stipriai.

Visas pasaulis įspūdingai paminėjo JAV nepriklausomybės 250-metį. Tai buvo istorijoje neregėtas megafestivalis, kurio grožio ir masto daugelis lietuvių net nesuvokia.

Vidas Rachlevičius

Istorinių burlaivių paradas Niujorke, nesuskaičiuojama daugybė paradų, kvapą gniaužiantys renginiai Vašingtone ir prie Rošmoro kalno, fantastiškas tūkstančių dronų naktinis šou ir didžiausi istorijoje fejerverkai.

Amerikos oro erdvę raižė dešimtys JAV KOP orlaivių grupių, ten pat minias džiugino „Red Arrows“, Jungtinės Karalystės Karališkųjų oro pajėgų akrobatinio skraidymo komanda bei Prancūzijos karinių oro pajėgų akrobatinio skraidymo grupė „Patrouille de France“. Visko neišvardysi.

Lietuvos žiniasklaida nuo viso to atsiribojo tylos siena.

Aš nesirengiu aprašyti visų tų renginių, aš siūlau ne tradiciškai akimis bėgioti po antraštes, o labai atidžiai ir ramiai pasiskaityti mano tekstą, nes liepos 4-oji ir jos idėja kaip niekada aktuali mums visiems.

Tai yra geriausia proga mums visiems pasižiūrėti į veidrodį ir susimąstyti.

Tekstas susideda iš trijų dalių.

Pirmoji. Ką reiškia JAV nepriklausomybės deklaracija?

Tai buvo drąsus eksperimentas, kuriuo norėta nustatyti, ar žmonės apskritai gali patys save valdyti, nes iki tol vyravo nuomonė, kad paprasti žmonės yra per daug chaotiški, emocingi ir savanaudiški, kad patys priimtų sprendimus.

Antroji. Kodėl liepos 4-ąją šventė visas pasaulis?

Ši data nustoja būti vien Amerikos istorijos faktu ir tampa bendražmogiška metafora. Tai momentas, kai bet kuri tauta, taip pat ir lietuvių, bet kuris iš mūsų gali sau leisti pagalvoti: o kas būtų, jeigu ir aš parašyčiau savo nepriklausomybės deklaraciją?

Ne valstybei, o sau pačiam.

Trečioji. Nepatogios tiesos. Kai valstybė tampa ne pagalbininke, o pagrindiniu žmogaus gyvenimo organizatoriumi ir vadovu, kai žmogus pradeda laukti sprendimų iš viršaus, o ne ieškoti jų pats, dingsta ne tik atsakomybės jausmas, prarandama ir laisvė.

Nepatogiausia tiesa yra ta, kad laisvė nyksta ne tada, kai ją kas nors uždraudžia, o tada, kai žmonės patys jos atsisako mainais į didesnį komfortą.

JAV 250-metis: neregėto masto pasaulinis minkštosios galios festivalis

Galia, sukurta iš savanoriško pasirinkimo, visada bus tvaresnė už galią, kuriamą iš baimės ir prievartos +NEPATOGIOS TIESOS™

Pasaulio istorijoje yra reiškinių, kurių neįmanoma paaiškinti vien politika, ekonomika ar karine galia. Jie tampa didesni už valstybes ir peržengia jų sienas. Tokia buvo Jungtinių Amerikos Valstijų 250-ojo gimtadienio šventė. Liepos 4-oji seniai nebėra vien amerikiečių nacionalinė šventė, ji tapo pasauliniu kultūriniu reiškiniu.

Savotišku mąstančios žmonijos megafestivaliu, kuriame dalyvauja milijonai, kurie net neturi ir niekada neturės JAV paso. Vieni perka amerikietiškus automobilius, kiti klausosi amerikietiškos muzikos ir stebi sporto varžybas, vilki marškinėlius su žvaigždėmis ir juostomis, avi amerikietiškus sportbačius, geria amerikietiškus gėrimus ir valgo mėsainius.

Net tie, kurie kasdien kritikuoja Ameriką, mielai eina į liepos 4-osios priėmimus ir vakarėlius. Ką jie bekalbėtų, grįžę namo sėda prie amerikietiškų kompiuterių ir iš savo amerikietiškų telefonų kelia nuotraukas į amerikietiškus socialinius tinklus. Paradoksas? Ne, tiesiog triuškinama JAV minkštosios galios pergalė.

Mes, Tauta

Amerikos demokratija yra unikali, nes tai buvo pirmasis kartas istorijoje, kai moderni valstybė buvo sąmoningai suprojektuota ir viskas buvo parašyta ant balto popieriaus lapo, remiantis tuomet visiškai teoriniais laisvės ir valdžių padalijimo principais.

Vadinamieji Founding Fathers – JAV tėvai įkūrėjai, be abejo, rėmėsi Europos mąstytojų idėjomis ir savo pačių kolonijine patirtimi, tačiau tai nebuvo monarchijos reforma ar paprastas valdovo pakeitimas. Jie sukūrė visiškai naują valdymo formą – konstitucinę federacinę respubliką, kurioje suverenitetas arba aukščiausioji valdžia priklauso ne karaliui ar Dievui, o piliečiams. „Mes, Tauta“ (angl. We the People) yra įrašyta Jungtinių Valstijų Konstitucijos preambulėje.

Tai buvo visiškai unikalus istorinis įvykis, kuris iki šiol dažnai vadinamas didžiuoju eksperimentu. JAV įkūrėjai 1787 m. susirinko Filadelfijoje ne tam, kad apribotų karaliaus valdžią, o tam, kad iš naujo suprojektuotų visą valdymo aparatą. Jie sukūrė pirmąją pasaulyje trumpą ir aiškią rašytinę Konstituciją, kuri tapo aukščiausiu šalies įstatymu.

Europoje, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, konstitucija buvo nerašytas tradicijų, papročių ir skirtingų dokumentų rinkinys. Be to, jie praktiškai įgyvendino valdžių padalijimo principą. Prezidentas yra vykdomoji valdžia, Kongresas įstatymų leidžiamoji valdžia ir Aukščiausiasis Teismas buvo sukurti taip, kad kontroliuotų ir ribotų vienas kitą. Tai vadinamoji stabdžių ir atsvarų sistema.

Tai buvo drąsus eksperimentas, kuriuo norėta nustatyti, ar žmonės apskritai gali patys save valdyti, nes iki tol vyravo nuomonė, kad paprasti žmonės yra per daug chaotiški, emocingi ir savanaudiški, kad patys priimtų sprendimus.

Buvo manoma, kad be stipraus karaliaus ar valdytojo visuomenė panirs į anarchiją. Amerika tapo gyvu įrodymu ir savotiška laboratorija. Akivaizdu, kad rezultatas nebuvo garantuotas. JAV įkūrėjai puikiai suprato, kad jų sukurta sistema gali sugriūti. Šalis buvo didelė, tuometinės 13 valstijų turėjo skirtingų interesų, visuomenė buvo nevienalytė. Didžiausias šio eksperimento išbandymas buvo 1861 – 1865 m. pilietinis karas.

Amerikos demokratija nebuvo ir nėra statiškas, kartą sukurtas tobulas produktas. Tai palaipsniui kintantis procesas. Pradžioje balsavimo teisę turėjo tik baltieji vyrai, šalyje tebeegzistavo vergovė. Per Konstitucijos pataisas, pilietines kovas ir teismų sprendimus eksperimentas buvo nuolat modifikuojamas, todėl ir šiandien politologai sako, kad Amerikos demokratija tebėra eksperimentas, nesibaigiantis bandymas suderinti asmeninę laisvę su visuomenės tvarka.

Founding Fathers atliko milžinišką, revoliucinį darbą. Nebuvo taip, kad jie viską išrado, unikalumas buvo tas, kad jie pirmą kartą istorijoje sujungė geriausias idėjas į vieną rašytinį dokumentą Konstituciją ir sukūrė modernią respubliką.

Tuo metu pasaulyje vyravo monarchijos, todėl valstybė be karaliaus, valdoma pagal piliečių pasirašytą sutartį, buvo visiškas kosmosas ir pašėlęs politinis eksperimentas.

Būtina pažymėti, kad JAV Konstitucija turi tik 27 patvirtintas pataisas, nors siūlymų buvo tūkstančiai. Pirmosios 10 pataisų buvo priimtos kartu 1791 m. Jos vadinamos Teisių biliu (angl. Bill of Rights) ir garantuoja pagrindines žmonių laisves.

Pavyzdžiui, Pirmoji pataisa saugo žodžio, spaudos, religijos ir susirinkimų laisvę. Antroji pataisa suteikia piliečiams teisę turėti ir nešiotis ginklus.

Visas pasaulis pasuko galvą ta pačia kryptimi

Tačiau peršokime į 2026-ųjų liepos 4-ąją. Tą dieną visas pasaulis, nepriklausomai nuo laiko juostos ir politinių simpatijų, pasuko galvą ta pačia kryptimi. Ir tai atsitiko ne todėl, kad kažkas privertė. Tai buvo iki šiol neregėto masto pasaulinis megafestivalis, kuriame nebuvo nė organizatoriaus, siuntusio kvietimus, nė prievartinio bilietų pardavėjo. Tai buvo gimtadienio vakarėlis į kurį visi atsinešė savo dovanas – dėmesį ir emocijas.

Kodėl šventė visas pasaulis? Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas sudėtingas. Nė vienos kitos šalies jubiliejus nebuvo švenčiamas taip plačiai, nuoširdžiai ir savanoriškai. Prancūzijos, Vokietijos, Kinijos ar bet kurios kitos didžiosios valstybės nacionalinės šventės yra daugiausia jų pačių ar artimiausių kaimynų reikalas. Tuo tarpu liepos 4-oji tapo pasauliniu reiškiniu net tuose kraštuose, kur JAV politika kasdien kritikuojama, kur diskutuojama apie jos ekonominę ar kultūrinę ekspansiją.

Tačiau atsakymas turbūt glūdi ne politikoje, o simbolikoje. JAV nešvenčia tik savo valstybės gimimo, jos švenčia idėją, kuri tapo universalia: žmogus gali pats save atrasti iš naujo, laisvė nėra dovana iš viršaus, o teisė, kurią galima susikurti. Ši idėja neturi pilietybės. Ji priklauso kiekvienam, kas kada nors svajojo apie laisvesnį gyvenimą.

Tai ir yra minkštosios galios tikroji prigimtis

Kitas vaizdinys yra tarsi filmas. Tą pačią dieną, tarsi susitaręs, visas pasaulis žiūrėjo tą patį Holivudo filmą. Ne todėl, kad kino teatrai nieko daugiau nerodė, o todėl, kad tas filmas jau seniai tapo bendra kalba.

Amerikietiška kultūra, muzika, kinas, sportas, mada tapo bendru žodynu, kuriuo šiandien kalbasi žmonės, niekada gyvai nesusitikę ir nemokantys vienas kito gimtosios kalbos.

Paauglys Tokijuje, moksleivis Vilniuje ar gatvės prekeivis Stambule gali neturėti nieko bendro, bet jie žino tas pačias dainas, tas pačias žvaigždes, gerai atpažįsta tuos pačius logotipus. Tai ir yra minkštosios galios tikroji prigimtis. Ji neveikia kaip įsakymas, ji sukuria norą ir geismą. Ji nesiunčia armijos, ji siunčia melodiją, kurią žmonės imi niūniuoti nė patys nepastebėję. Kietoji galia verčia paklusti, o minkštoji galia įkvepia norėti.

Dar vienas šio pasaulinio vakarėlio bruožas tas, kad į jį niekas nekvietė jėga. Šeimininkui nereikėjo nieko įkalbinėti. Žmonės, kurie viešose diskusijose piktinasi Amerikos užsienio politika, kitą dieną ėjo į JAV ambasadų rengtus priėmimus, o grįžę namo griebėsi „iPhone‘ų“ arba kompiuterių su atkąsto obuolio logotipu ir kėlė nuotraukas į amerikietiškus socialinius tinklus. Automobiliuose jie klausosi amerikietiškos muzikos, žiūri amerikietiškus filmus ir dėvi drabužius su JAV vėliavos motyvu arba NASA užrašu. Ir jie nejaučia jokio prieštaravimo.

Matome smagų paradoksą, kai kritika ir žavėjimasis vienu metu gali puikiai sugyventi, nes vienas dalykas yra politiniai vertinimai, o kitas – kultūrinis prisirišimas. Būtent todėl liepos 4-oji tampa ne valstybės, o žmonijos švente, kai švenčiama kolektyvinė svajonė apie laisvę, drąsą ir naują pradžią.

Tikra galia pasireiškia, kai kažkas savanoriškai nusilenkia tam, kuris jam patinka

Jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad Amerika pasauliui davė ne tik prekės ženklus ar melodijas. Ji davė sąvokas, be kurių šiandieninis pasaulis būtų kitoks. Tai individo teisė būti savimi net tada, kai aplinka reikalauja priklausyti miniai.

Tai laisvės idėja, kuri yra kasdienio veikimo principas. Tai ir teisė į linksmybės, teisė švęsti gyvenimą be atsiprašymo, be gėdos, be baimės, kad džiaugsmas yra kažkoks prabangos perteklius.

Trys dalykai – individualumas, laisvė, linksmybė – tapo pasauliniu kultūriniu kodu. Marškinėliai su žvaigždėmis ir juostomis, vasaros blokbasteris, kurio premjera vyksta tą pačią savaitę visame pasaulyje, sporto rungtynės, kurių laukia net tie, kurie niekada nežaidė, yra ne atsitiktinumas, o įrodymas, kad idėja, kartą paleista į pasaulį, gyvena savo gyvenimą, kuris yra nepriklausomas nuo tų, kurie ją sugalvojo.

Yra tokia mintis: tikra galia pasireiškia ne tada, kai kažką paklupdai, o tada, kai kažkas savanoriškai nusilenkia tam, kuris jam patinka. Šių metų liepos 4-oji, minint JAV 250-metį, tapo būtent tokiu momentu, kai milijonai žmonių visame pasaulyje be jokio raginimo nusprendė būti šventės dalimi.

Tai nėra propaganda, tai yra logiškas rezonansas. Idėja, kuri gimė kolonijose prie Atlanto, per du su puse šimtmečio tapo tokia universali, kad ją švenčia žmonės ir niekada nematę Amerikos.

Nuo seno yra žinomos dvi valdžios formos: valdžia virš kažko ir valdžia per kažką.

Pirmoji reikalauja prievartos aparato, kariuomenės, sienų, sankcijų, baudų.

Antroji reikalauja tik vieno dalyko: kad idėja būtų tokia patraukli, jog žmogus pats ją pasirinktų, net žinodamas, kad galėtų pasirinkti kitaip. Liepos 4-oji yra grynas šios antrosios valdžios formos pavyzdys. Niekas nebaudžia už tai, kad nešventi. Niekas nepremijuoja už dalyvavimą. Ir vis dėlto pasaulio miestai nuo Seulo iki San Paulo tą naktį nušvito ugnimis, kurios simboliškai pratęsė liepsną, uždegtą prieš du su puse amžiaus.

Tautos, žmonės, kultūros sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžioja tai, kas atrodo gyvybinga, drąsu ir laisva. Amerikos istorija, su visais savo prieštaravimais ir netobulumais, yra nesibaigiantis pasakojimas apie atsinaujinimą, istorija apie žmones, kurie nuolat leidžia sau pradėti iš naujo. Ir būtent antrojo šanso filosofija, o ne kariniai laivynai ar prekybos sutartys, giliausiai persmelkė pasaulio vaizduotę.

Kiekvienas rytas gali būti nauja pradžia

Yra ir dar gilesnis sluoksnis.

Švęsdami liepos 4-ąją, žmonės visame pasaulyje iš tikrųjų švenčia ne konkrečią valstybę, o patį galimybės principą, įsitikinimą, kad ateitis nėra iš anksto nulemta praeities, kad kilmė negarantuoja likimo, kad kiekvienas rytas gali būti nauja pradžia.

Tai yra egzistencinė viltis, apvilkta fejerverkų ir muzikos rūbu. Ir būtent todėl ši šventė peržengė politines ribas: ją gali švęsti tiek liberalas, tiek konservatorius, tiek tas, kuris niekada nebalsavo nei už vieną Amerikos prezidentą ir niekada nebalsuos.

Galiausiai, JAV 250-metis primena, kad idėjos gyvena ilgiau nei imperijos, ilgiau nei prezidentai, ilgiau nei ekonominiai ciklai. Valstybių sienos gali keistis, valdžios rotuotis, populiarumas svyruoti, tačiau yra troškimas būti laisvam, rinktis save patį ir švęsti gyvenimą nepaisant aplinkybių. Tai troškimai, kurie neturi nei pilietybės, nei galiojimo termino.

Būtent todėl liepos 4-oji, minima jau du su puse šimtmečio, netampa senstelėjusia data archyve, ji tampa vis gyvesniu veidrodžiu, kuriame kiekviena karta pamato savo pačios norą būti laisva.

Galime į viską pažvelgti ir iš kitos pusės. Daug švenčių, minimų šimtmečiais, laikui bėgant virsta ritualais be turinio. Žmonės dalyvauja apeigose, tačiau pati prasmė ištirpsta, lieka tik forma. Su liepos 4-ąja įvyko priešingas procesas. Kuo toliau nuo 1776-ųjų, tuo mažiau ši data simbolizuoja konkretų istorinį faktą ir įgauna vis stipresnę beveik mitinę galią.

Laisvė nėra patogus pasirinkimas, tai gąsdinanti atsakomybė ir nuolatinė kova

Ji nustoja būti vien Amerikos istorijos faktu ir tampa bendražmogiška metafora. Tai momentas, kai bet kuri tauta, taip pat ir lietuvių, bet kuris iš mūsų gali sau leisti pagalvoti: o kas būtų, jeigu ir aš parašyčiau savo nepriklausomybės deklaraciją? Ne valstybei, o sau pačiam.

Šioje vietoje mums, lietuviams, verta prisiminti seną gerą tiesą, kad laisvė nėra patogus pasirinkimas, tai sunki, kartais net gąsdinanti atsakomybė ir nuolatinė kova.

JAV gimtadienis yra pasakojimas apie žmones, kurie paliko gana saugią, bet nelaisvą tvarką dėl neaiškios, bet savos ateities. Tai yra tikrosios drąsos iliustracija. Ir kai pasaulis švenčia liepos 4-ąją, jis pasąmoningai švenčia ne konkretų politinį sprendimą, padarytą prieš du su puse šimtmečio, o patį gebėjimą priimti tokį sprendimą, gebėjimą pasakyti „ne“ patogiam saugumui vardan galbūt nepatogios, bet savos laisvės.

Tačiau yra ir bendruomeniškumo paradoksas. Individualizmas, kurį Amerika eksportavo pasauliui, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip atsiskyrimo, o ne vienybės filosofija, nes kiekvienas sau, kiekvienas eina savo keliu.

Savanoriško pasirinkimo galia, visada tvaresnė už galią, kuriamą iš baimės ir prievartos

Tačiau liepos 4-oji rodo priešingai, nes kai milijonai individualistų tą pačią naktį, tuo pačiu metu, patys, niekieno neverčiami nusprendžia švęsti tą patį dalyką, individualizmas netikėtai virsta bendryste. Tai labai žmogiška tiesa, nes laisvė tapti savimi kartais suvienija labiau nei bet kokia primesta lozunginė vienybė, nes ji gimsta iš noro, o ne iš pareigos.

Ir galbūt būtent čia glūdi didžiausia šios šventės pamoka visam pasauliui ir šių dienų Lietuvai. Galia, sukurta iš savanoriško pasirinkimo, visada bus tvaresnė už galią, kuriamą iš baimės ir prievartos.

Imperijos, valdžiusios ginklu, subyrėjo, kai tik ginklai atšipo. Tačiau idėja, kuri žmonėms tiesiog patinka, kurią jie patys nori dainuoti, dėvėti, žiūrėti ir švęsti, neišnyksta kartu su kariuomene ar valdžia. Ji keliauja iš kartos į kartą, iš žemyno į žemyną, nepasydama nei laiko, nei sienų, nei politinių ciklų. Ir kol pasaulis norės švęsti laisvę, drąsą bandyti iš naujo ir teisę džiaugtis gyvenimu be atsiprašymo, tol liepos 4-oji liks ne tik Amerikos, bet ir visos žmonijos šventė.

Lietuvis nebijojo rizikuoti, nes rizika buvo vienintelis kelias iš skurdo

Lietuvių mentalitetas per tris dešimtmečius pasikeitė labiau, nei daugelis nori pripažinti.

Prieš 35 metus drąsa buvo mūsų duona kasdieninė. Žmonės rizikavo savo nedideliais pinigais, steigė verslus be garantijų, rizikavo be saugiklių, kioskai, pirmosios parduotuvės, primityvi gamyba, kelionės su lagaminais per sieną…

Visa tai reikalavo ryžto, noro ir drąsos, kurios niekas nemokė, nedalijo ir neskolino. Tuometinis statistinis lietuvis nebijojo rizikuoti, nes rizika buvo vienintelis kelias iš skurdo. Tas mentalitetas buvo giliai amerikietiškas savo esme, net jei niekas jo taip nevadino.

Tai buvo pasitikėjimas tik savimi, o ne sistema, noras veržtis ir bandyti, o ne reikalauti. Žvilgsnis į Ameriką reiškė ne tik svajonę, bet ir veiksmą. JAV buvo laisvės, energijos, veržlumo metafora.

Šiandien, minėdami Amerikos 250‑metį, matome, kad nemaža dalis visuomenės prarado tą vidinę motyvaciją. Daugelis paniro į europinio komforto iliuziją, kurioje rizika laikoma grėsme, o ne galimybe.

Europiečiai ir lietuviai išmoko kritikuoti ranką ir skydą, kuris juos gina

Liepos 4-osios šventė tapo savotišku veidrodžiu. Ji parodė, kad nemaža dalis Lietuvos visuomenės Ameriką jau mato ne kaip įkvėpimo šaltinį, o kaip pašaipų objektą ar net pavojų.

Tą požiūrį suformavo nuosekli antiamerikietiška propaganda, dažniausiai atkeliaujanti iš Europos, kuri pati tūno Amerikos sukurto saugumo skėčio pavėsyje.

Nepatogi tiesa yra ta, kad europiečiai ir lietuviai labai drąsiai išmoko kritikuoti ranką ir skydą, kuris juos gina. Juk taip yra lengviau nei prisiimti atsakomybę už savo blogus strateginius sprendimus.

Tačiau kita didelė nepatogi tiesa bei problema, „sugadinusi“ lietuvius, yra Europos socialinės gerovės modelis. Jis daugelį atpratino nuo rizikos kultūros, kuri yra labai gyvybinga JAV.

Kai valstybė žada pasirūpinti beveik viskuo, žmogus nustoja savęs klausti „ką galiu sukurti pats?“ Jis pradeda klausti „kas man dar priklauso?“

Tai tylus, bet labai patogus dvasios nuosmukis, nes tokia pseudogerovė stumia į pasyvumą ir elementarią tinginystę, ugdo išlaikytinio sindromą.

Amerikietiškas mentalitetas, kurį dalis lietuvių šiandien jau laiko svetimu ar net grėsmingu, iš tikrųjų yra tas pats mentalitetas, kuris 1990-aisiais leido Lietuvai nebijoti nepriklausomybės.

Laisvė nyksta tada, kai žmonės patys jos atsisako mainais į didesnį komfortą

Ironiška: tauta, kuri kadaise rizikavo viskuo dėl savo laisvės, dabar jau pradeda bijoti laisvės idėjos, kai ji atkeliauja iš už Atlanto.

Kritikuoti Ameriką – ne problema, tačiau bėda atsiranda tada, kai nebesuprantama, kokios idėjos ir vertybės pavertė JAV galingiausia pasaulio valstybe. Asmeninė atsakomybė, verslumas, konkurencija, pagarba privačiai iniciatyvai ir tikėjimas, kad žmogus pats gali pakeisti savo gyvenimą, nėra pasenusios vertybės. Tai principai, kurie skatina inovacijas, ekonomiką ir visuomenės kūrybiškumą.

Europa sukūrė daug socialinės apsaugos mechanizmų, tačiau tuo pat metu nuosekliai kuria žmonių priklausomybę nuo valstybės. Kai valstybė tampa ne pagalbininke, o pagrindiniu žmogaus gyvenimo organizatoriumi ir vadovu, kai žmogus pradeda laukti sprendimų iš viršaus, o ne ieškoti jų pats, dingsta ne tik atsakomybės jausmas, prarandama ir laisvė.

Tačiau nepatogiausia tiesa yra ta, kad laisvė nyksta ne tada, kai ją kas nors uždraudžia, o tada, kai žmonės patys jos atsisako mainais į didesnį komfortą.

Žmonės, kurie nebenori rizikuoti, ilgainiui nustoja kurti. Visuomenė, kuri nebepasitiki asmenine iniciatyva, pradeda tikėti, kad pažangą galima administruoti įstatymais. Tačiau istorija rodo priešingai – didžiausi proveržiai gimsta ten, kur žmogui paliekama erdvė prisiimti atsakomybę ir klysti, rizikuoti ir bankrutuoti, po to su įgyta vertinga patirtimi vėl atsitiesti.

Lietuvai verta prisiminti savo pačios nepriklausomybės pradžią. Tada mus į priekį vedė ne pažadai apie garantuotą saugumą, o alkis būti laisviems.

Galbūt būtent ši dvasia ir yra didžiausia amerikietiškos idėjos pamoka. Ne aklas žavėjimasis kita valstybe, bet tikėjimas, kad žmogaus laisvė, atsakomybė ir drąsa visada yra stipresni už bet kokią sistemą, kuri žada pasirūpinti viskuo.

Pradėjo bijoti laisvės intensyvumo

Dar viena aiškiai matoma nepatogi tiesa yra ta, kad nemažai lietuvių pradėjo bijoti laisvės intensyvumo. Amerikos mentalitetas yra nuolatinis judėjimas, nuolatinis kūrimas, nuolatinis savęs ir nustatytų ribų peržengimas. Tai reikalauja vidinės disciplinos ir atsakomybės.

Europinis pseudokapitalizmas, kurį kairieji vadina „civilizacijos viršūne“, ir kurį labai pamilo daug lietuvių, iš tikrųjų skatina infantilumą, tikėjimą, kad kažkas kitas tavim pasirūpins, kad rizika bus amortizuota biurokratinėmis priemonėmis ir gyvenimas bus minkštas bei patogus.

Amerikos 250‑metis mums priminė, kad laisvė nėra dekoracija, tai yra variklis, kuris veikia tik tada, kai žmogus pats nori judėti.

Nuo lengvų europinių pinigų aptukę lietuviai, kurie pamiršo šį principą, šiandien į JAV žiūri su pašaipa. Jie nenori suvokti, kad Amerika primena jiems tai, kuo jie ar jų tėvai kadaise buvo: drąsūs, veržlūs, nebijantys rizikuoti.

Galbūt pats laikas tai prisiminti.

vektoriai.lt