Daiva Urbonavičiūtė
Visuotinė gynyba Lietuvoje: investuojame į techniką, bet ar investuojame į žmogų?
Po 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuva priėmė sprendimus, kuriuos dar prieš dešimtmetį būtų sunku įsivaizduoti. Gynybos biudžetas sparčiai augo, perkami tankai, oro gynybos sistemos, vystoma karinė infrastruktūra, stiprinama kariuomenė. Dauguma visuomenės tam pritaria, nes geopolitinė realybė pasikeitė.
Tačiau kartu verta užduoti klausimą, kuris dažnai lieka nuošalyje: ar Lietuvos saugumo politika vystoma subalansuotai?
Šiuolaikinėje gynybos teorijoje vis dažniau kalbama apie vadinamąją „visuotinę gynybą“ (Total Defence). Jos esmė paprasta – valstybę gina ne tik kariuomenė, bet ir visa visuomenė. Šią koncepciją taiko tokios šalys kaip Suomija, Švedija ar Šveicarija. Jų patirtis rodo, kad vien karinių išlaidų nepakanka. Svarbiausias veiksnys išlieka piliečių pasirengimas.
Čia ir atsiranda Lietuvos paradoksas
Viena vertus, kalbama apie visuotinę gynybą. Kita vertus, daugelis piliečių neturi elementarių civilinės saugos žinių. Apklausos ne kartą rodė, kad didelė dalis gyventojų nežino, kaip elgtis ekstremalios situacijos metu, kur kreiptis krizės atveju ar kaip pasirengti kelių dienų elektros, ryšio ar vandens tiekimo sutrikimams.
Dar svarbiau – Lietuvoje ilgą laiką buvo nuosekliai mažinamas praktinių pasirengimo įgūdžių vaidmuo ugdymo sistemoje.
Sovietmečio patirtis dažnai minima kaip argumentas vengti bet kokių su kariniu pasirengimu susijusių mokymų. Tokia reakcija suprantama. Tačiau čia dažnai suplakami du skirtingi dalykai: ideologinis militarizavimas ir praktinis pasirengimas.
Pirmojo demokratinė valstybė neturi kopijuoti. Antrojo – negali ignoruoti.
Pavyzdžiui, pirmoji pagalba, civilinė sauga, orientavimasis vietovėje, veiksmai ekstremalių situacijų metu, šaudymo sportas, išgyvenimo pagrindai ar kritinių situacijų valdymas nėra militarizacija. Tai pilietinio pasirengimo dalis.
Būtent todėl Suomijoje ar Švedijoje visuomenės pasirengimas laikomas nacionalinio saugumo klausimu, o ne siaurai karine tema.
Kita problema – infrastruktūra.
Jeigu valstybė deklaruoja, kad piliečiai turi būti pasirengę ginti šalį, natūralu tikėtis investicijų į šaudyklas, šaudymo sportą, jaunimo organizacijas, civilinės saugos mokymus ir bendruomenių pasirengimą. Tačiau praktikoje didelė dalis tokių iniciatyvų Lietuvoje laikosi entuziastų, nevyriausybinių organizacijų ar privataus sektoriaus dėka.
Ekonomikos požiūriu tai kelia klausimą dėl prioritetų
Karinė technika yra būtina, tačiau jos vertė tiesiogiai priklauso nuo žmonių kompetencijos. Moderniausia oro gynybos sistema be specialistų yra neveiksminga. Tankas be apmokyto ekipažo tėra brangi metalo konstrukcija. Krizių valdymo planai neveiks, jei visuomenė nežinos savo vaidmens.
Tai patvirtina ir Ukrainos patirtis.
2022 metų vasarį Ukrainos atsparumą lėmė ne vien kariuomenė. Svarbų vaidmenį atliko savanoriai, teritorinės gynybos vienetai, vietos bendruomenės, logistikos tinklai ir piliečiai, kurie buvo pasirengę veikti. Tai buvo ne tik karinis, bet ir visuomeninis atsparumas.
Lietuva dažnai deklaruoja, kad rengiasi panašaus pobūdžio grėsmėms. Tačiau tokiu atveju logiška būtų proporcingai investuoti ne tik į ginkluotę, bet ir į visuomenės kompetencijas.
Šiandien susidaro įspūdis, kad viešojoje politikoje dominuoja tai, kas matoma ir lengvai pamatuojama: tankų skaičius, raketų sistemos, gynybos biudžeto procentai nuo BVP. Tuo tarpu pilietinis pasirengimas yra sunkiau pamatuojamas, todėl dažnai lieka antrame plane.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būtent jis gali tapti lemiamu veiksniu.
Valstybės saugumas remiasi trimis atramomis: technologijomis, institucijomis ir žmonėmis. Lietuva daug investuoja į pirmąsias dvi sritis. Klausimas, ar pakankamai investuoja į trečiąją.
Jeigu visuotinė gynyba yra reali strategija, o ne vien politinis šūkis, tuomet diskusija turėtų apimti ne tik tankų pirkimus ar naujų brigadų kūrimą. Reikėtų kalbėti ir apie privalomus pirmosios pagalbos kursus mokyklose, civilinės saugos programas, jaunimo rengimą krizėms, sportinio šaudymo infrastruktūrą, bendruomenių atsparumą bei piliečių atsakomybės ugdymą.
Priešingu atveju rizikuojame sukurti sistemą, kurioje valstybė turės modernią ginkluotę, tačiau nepakankamai žmonių, pasirengusių veikti tada, kai jos labiausiai reikės.
Tikroji visuotinė gynyba prasideda nuo piliečio
Tikroji visuotinė gynyba prasideda ne nuo ginklo. Ji prasideda nuo piliečio. Ir būtent ši investicija dažnai yra pigiausia, tačiau duodanti didžiausią grąžą valstybės saugumui.
Miškų ir laukinės gyvūnijos valdymo politikoje ryškėja dar vienas paradoksas. Valstybė ir miškininkai kalba apie žvėrių daromą žalą jaunuolynams, tačiau tuo pat metu ribojamos priemonės, kurios tradiciškai buvo naudojamos gyvūnų populiacijų reguliavimui. Griežtėja medžioklės ribojimai, kai kur mažėja medžioklės plotų prieinamumas, o šalia to uždaromos arba sudėtingomis sąlygomis veikia šaudyklos, kurios yra ne tik sporto, bet ir saugaus ginklo valdymo bei medžiotojų rengimo infrastruktūros dalis.
Susidaro įspūdis, kad vienu metu siekiama dviejų sunkiai suderinamų tikslų: mažinti laukinių gyvūnų daromą žalą ir kartu riboti priemones, kurios leidžia kontroliuoti populiacijų gausą bei užtikrinti atsakingą medžiotojų pasirengimą. Tokia politika kelia klausimą, ar sprendimai priimami vertinant visą sistemą, ar tik atskiras jos dalis.
Dar daugiau diskusijų kelia tai, kad viešojoje erdvėje daug dėmesio skiriama medžiotojų veiklai, tačiau kur kas mažiau kalbama apie plataus masto miškų kirtimus, kurie dažnai daro didesnį ir ilgalaikiškesnį poveikį kraštovaizdžiui bei ekosistemoms. Todėl visuomenėje natūraliai kyla klausimas, ar miškų apsaugos politika yra nuosekli, ar skirtingoms veikloms taikomi nevienodi vertinimo standartai.
Valstybė, kuri rimtai vertina savo gynybą, pilietinį pasirengimą ir gamtos išteklių valdymą, turėtų siekti ne draudimų gausos, o subalansuotos sistemos: atsakingos medžioklės, veikiančių šaudyklų, racionalaus gyvūnų populiacijų reguliavimo ir skaidrios miškų ūkio politikos. Tik tuomet galima kalbėti apie nuoseklų požiūrį, o ne apie sprendimus, kurie vieni kitus paneigia.
Dar papildysiu. Dėl švinofobijos, dabar Lietuvoje nenusipirksi švininių smulkų šratų. Kodėl? Na todėl, kad ekologija, medžiotojai negali tokiais šaudyti, todėl neperka, parduotuvės neveža nes medžiotojai neperka. Na ir kas?
Karo ukrainoje patirtis parodė, kad lygiavamdis šautuvas, tampa paskutine gynybos linija (kada niekas kita nepadėjo), ginantis nuo FPV dronų. Na ir kas, paklaus tūlas Lietuvis? Kuo čia dėti šratai? O dėti jie tuo, kad plieniniai šratai greičiau praranda energija reikalinga sudaužyti drona. Šiek tiek teorijos (paremtos praktika). Numušt FPV drona pegeidantina neprileidžiant arčiau nei 30 metrų atstumu. Kodėl? Na todėl, kad FPV dronas neša sprobmenį ir kuo toliau nuo taves tai susprogs, tuo sveikesnis būsi, antra, pamuštas dronas tiesiog iš inercijos gali praskrist nebloga atsuma ir sprogti tau tiesiog po nosim. Kaip ir pavyko numušti, bet vistiek susprogai. Todėl visose instrukcijose 30 metrų yra absoliučiai kritinis atstumas ir tokiu atstumu drono geriau neprisileist. Kuo toliau tu jį numuši, tuo sveikesnis būsi. Štai čia išlenda ekologija. Koks šovinys pageidautinas mušti FPV drona? 12 kalibro, 32 – 36 g svorio užtaisas, šratų dydis 3,5 – 4 mm. Kuo čia dėta ekologija? Esmė ta, kad švinas sunkesnis nei plienas, atitinkamai švino šratų užtaisas išlaiko energija ilgiau, o tai reiškia, kad plieniniai šratai tinkami nuo 30 iki 40 (optimistikai vertinant) atstumu, tuo tarpu švininiai šratai 40 -50 metrų atstumu. Regis skirtumas nedidelis, bet.FPV Dronas su sprogmeniu juda apie 60 – 80 km/h greičiu, atitinkamai tai 18 – 30 m/s greitis. Tai reiškia, kad pamačius tokį dalyka, pas tave duok dieve kelios sekundės su juo susidorot kol nesusprogai. Todėl kuo didesniu atstumu tu sugebėsi jį numušt, tuo geriau. Ukrainoje plieninių šratų naudojimas nerekomenduojamas dėl to, kad per greitai „išsikvepia” didesniu atstumu ir reikia naudot stambesnius šratus mažinant tikimybė pataikyt į taikinį dėl mažesnio šratų kiekio. Rekomenduojami švininiai, o dar geriau volframiniai šratai, nors volframinių dar reikia gaut, o ir kainos labai kandžiojasi, bet volframiniai šratai gali nukept drona net iki 70 metrų atstumu. Štai taip. Ne itin ekologiška ir santykinai efektyvu, arba „žalia”, brangu ir prastokai veikia. Jau nekalbant, kad be galimybės naudoti švinines kulkas (ES bando prastumti šita nesąmone) kariuomenei, policijai, ar civiliams treniruotės taps kur kas brangesnės, tikrai yra skirtumas kur šovinys kainuoja 1 eura ar 5 – 7. Atitinkamai treniruotės dėl šovinių kainų, perpildytų ir eilėmis užkimštų rezervuotų šimta metų į priekį šaudyklų, taps kur kas retesnės, kokia bus tokių retesnių treniruočių „kokybė” manau aiškinti neverta. Tuo pačiu, uždarinėjant atviro tipo šaudyklas, šauliams, bus gerokai apsunkintos taikliūjų šaulių paruošimo galimybės, vistik šūvis 100 metrų uždaroje šaukloje ir 600 metrų atviroje, balistiškai yra visiškia skirtingi dalykai ir šaudant 100 metrų atstumu, tu niekada tinkamai neparengsi gero taikliojo šaulio. Juo labiau, bgerokai brangesni bešviniai šaudmenys irgi sumažins galimybes treniruotis šauliams, vistik visa tai jie perka dažniausiai iš savo toli gražu ne guminės kišenės. Atitinkamai valstybės gynybiniai pajėgumai nuo to tikrai nukentės. Šiuo požiūriu būtina vadovautis nacionaliniais saugumo interesais, o ne tarptautinem chartijom ar gražiais susitarimais kurie tik kenkia. Šaudyklų uždarinėjimas, švininių šaudmemų ribojimas bant jau šaudyklose prisidengiant ekologija, yra KENKIMAS VALSTYBĖS SAUGUMO INTERESAMS. Atsisakėm visokių minų susitarimų, turim atsisakyt ir kitų kenkiančių Lietuvos saugumui susitarimų, nutarimų ir direktyvų.
priskaičiau iki „plataus masto kirtimų”. Infantili grafomanija.
SVEIKINIMAI!
Tokio ….. kratinio senokai nemačiau.
Pasirodo viskas per Smetoną. Iki jo tai viskas buvo kaip ir OK. Bet tuomet Smetoną, kad ims skaldyti…
O paskum, vietoj to, kad priešintusi dar ir „pabėgo” – niekadėjas.
O ir straipsnis naivus, nes nesupratau!
NUOŠIRDŽIAI – geriau neskaitykite, saugokite sveikatą.
SVEIKINIMAI komentuojančiam Sigitui.
Naivus straipsnis nelabai supratau ką jame norėta pasakyti? Kad šalis nepasiruošusi gynybai atėjus dienai X? Tikrai? O kam ruoštis, jeigu amerikonai iš kurių nuo ryto iki vakaro tyčiojamasi, atvažiuos ir pakariaus už mus jeigu ką, nes juk nata a ne? 5 straipsnis ir panašūs kliedesiai…Kodėl turėtų būti kitaip jeigu valstybės nebėra jau seniai, ji tapo teritorija kurią valdo ir plėšia interesų grupės, kurios ne paskutinį vaidmenį atlieka buvę ( nors ko gero buvusių nebūna…) KGB darbuotojai…jie žino ką daro…Savo laiku Smetonos valdymas suskaldė visuomenę , nuskurdino nemažą jos dalį, dalis buvo ponai, o likusi stengėsi išgyventi ardami kaip prakeikti ir kuo viskas baigėsi 1940 m kai atėjo ” išvaduotojai”? Kad nebuvo duotas įsakymas kariuomenei priešintis viena medalio pusė, apie kurią visi kalba ir kaip Smetona per sieną bėgo ir pan. ir neteko skaityti, kad kur nors būtų išsami analizė kodėl nepradėjo priešintis visuomenė? Gal nesipriešino todėl, kad buvo tokios būsenos jog galvojo, kad prie okupantų blogiau nebus….Ir kodėl dabar turėtų būti kitaip? Kaip „klestinčioje” Lietuvoje, kuri niekda taip gerai negyveno, apie pusę milijono gyventojų žemiau skurdo ribos….Ir pabaigai…Visi kažkodėl įsivaizduoja, kad didžiausia grėsmė orkai….o apie Lenkiją nepagalvojat? Kad 1920 m. jiems pavyko užgrobti tik nemažą dalų tuometinių mūsų teritorijų dar nereiškia, kad jie atsisakė idėjos kada nors įgyvendinti Wilno nashe…Taip, kad nusiraminkit brangūs Marijos žemės gyventojai, mes nepriklausomi absoliutiškai….nuo mūsų jau seniai niekas nebepriklauso…