Jonas Akilaitis
Birželio viduryje Lietuvos valdžia vėl iškilmingai kalbės apie sovietinės okupacijos nusikaltimus. Prie Seimo bus keliama valstybės vėliava, skambės gedulingos kalbos, bus dedamos gėlės prie tremtinių ir politinių kalinių paminklų, rengiamos parodos, tylos minutėmis pagerbiamos okupacijos aukos. Minėsime 1941 m. birželio 14-osios trėmimų 85-ąsias metines – vieną baisiausių Lietuvos tautos tragedijų.
Tai būtina ir teisinga. Tačiau kartu kyla esminis klausimas: kodėl valstybė kalba apie Tautos kančią, bet sąmoningai nutyli Tautos pasipriešinimą?
Šių metų oficialioje Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų programa prasidės birželio 13 d. Rumšiškėse, pirmųjų masinių trėmimų aukoms prie Laptevų jūros pagerbti. Birželio 14 d. Vilniuje vyks pagrindiniai valstybės minėjimai: Seime – iškilmingas posėdis, tylos minute pagerbtos okupacijos aukos, Nepriklausomybės aikštėje pakelta valstybės vėliava. Vėliau vyks eisena, gėlių padėjimas prie politinių kalinių ir tremtinių paminklų, atminimo valanda Naujojoje Vilnioje ir šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje. Birželio 15 d. – pagerbti už Lietuvos laisvę žuvę kariai Antakalnio ir Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse ir kt.
Tačiau programoje – nė žodžio apie 1941 metų Birželio sukilimą – net menkiausio dėmesio pačiam istoriniam lūžiui, kuris buvo tiesioginis Lietuvos žmonių atsakas į sovietinį terorą, areštus, kankinimus ir masines tremtis.
Vos po savaitės, kai tūkstančiai lietuvių buvo vežami gyvuliniuose vagonuose į Sibiro platybes, Lietuvoje prasidėjo ginkluotas tautos sukilimas prieš sovietų okupantą. 1941 metų birželio 23 dieną Kauno radijo bangomis pasauliui buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Sukilėliai savo krauju paneigė didžiausią sovietinį melą – kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savo noru. Birželio sukilimas buvo nepriklausomybės siekio ir pasipriešinimo okupacijai aktas, kurį slepia mūsų valdžia ir kurio neleidžia aiškiai atskirti nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų.
Šiandien Lietuvos valdžia pasirinko nesąžiningą ir morališkai prieštaringą istorinės atminties kelią – ji lenkia galvą prieš tuos, kurie buvo vežami į tremtį, tačiau nusuka žvilgsnį nuo tų, kurie, matydami tautos naikinimą, ryžosi stoti į kovą. Pagerbiami kančios simboliai, tačiau ydingai nutylimi pasipriešinimo simboliai.
Tokia atminties politika kuria nevisavertį, iškreiptą istorinį pasakojimą – tarsi lietuvių tauta visada buvo tik pasyvi istorijos auka, o ne tauta, kuri sukilo, kovojo ir savo krauju paliudijo, kad okupacija niekada nebuvo priimta.
Kodėl valstybė drąsiai kalba apie tremties vagonus, bet nedrįsta prabilti apie tuos, kurie mėgino sustabdyti trėmimus ir sovietinį terorą? Ar tai istorinė atsakomybė, ar politinė baimė?
Lietuvos istorija yra ne tik tremtinių ašaros
Ar Lietuvos istorinė politika netapo diplomatinio patogumo ir politinio išskaičiavimo įkaite? Ar, vengdama galimų ginčų ir kritikos, valdžia nėra pasirengusi iš tautos atminties ištrinti tuos istorijos puslapius, kurie reikalauja drąsos ir principingumo juos prisiminti?
Lietuvos istorija yra ne tik tremtinių ašaros – tai ir sukilėlių kraujas, pralietas už teisę būti laisviems.
Dar prieš kelis metus Vilniaus forumas, o vėliau – Tautos forumas viešai atkreipė dėmesį, kad valstybė iki šiol stokoja politinės valios aiškiai įprasminti Birželio sukilimą kaip pasipriešinimo sovietinei okupacijai aktą ir reikalavo įtraukti 1941 m. birželio 23 d. sukilimą į oficialų valstybės atminties kalendorių.
Ypač paradoksalu, kad Lietuva, nuolat pabrėžianti Ukrainos teisę priešintis Rusijos agresijai ir didvyriškai ginančią savo laisvę, ne visu pajėgumu įvertina savosios tautos ginkluotą pasipriešinimą 1941 metais. Negalima vienoje istorijos pamokoje girti kovą už laisvę, o kitoje – droviai nutylėti tuos, kurie pirmieji pakilo prieš sovietinę imperiją.
Todėl šių metų minėjimai palieka kartų įspūdį. Valdžia dar kartą demonstruoja gebėjimą organizuoti iškilmingas ceremonijas, tačiau jai trūksta drąsos pasakyti visą istorinę tiesą.
Lietuvos istorija nėra vien tremties vagonai ir masinės kapavietės. Tai ir žmonės, kurie, matydami savo Tautos naikinimą, išėjo į gatves su ginklu rankose ir paskelbė pasauliui: Lietuva nenori būti vergė!
Prezidentas ir Seimas turi įgauti drąsos ir ryžto
Negali būti abejonių, kad Birželio sukilimas siekė tik nepriklausomybės ir išsivadavimo iš okupantų jungo, vykdomo teroro nutraukimo. Nors jo atkurta nepriklausomybė gyvavo labai trumpai, tačiau ji aiškiai parodė pasauliui, jog Lietuva buvo ne „įstojusi į sovietų sąjungą savo noru“, o SSRS okupuota.
Tūkstančiai sukilėlių vos per kelias dienas žuvo gindami Lietuvos laisvę, gelbėdami politinius kalinius, stabdydami sovietų nusikaltimus ir represijas. Pagerbti šį įvykį aukščiausiu lygiu ir didžiuotis juo, pagaliau išsilaisvinant iš melagingos sovietinės istoriografijos pančių yra mūsų visų Lietuvos piliečių pareiga, jei siekiame išsaugoti sukilėlių ir partizanų krauju iškovotą ir mums paliktą Lietuvos valstybę.
Todėl Lietuvos Prezidentas ir Seimas turi įgauti drąsos ir ryžto – aiškiai reabilituoti 1941 m. birželio sukilimą, kaip istorinį tautos pasipriešinimo okupacijai aktą, atspindėjusį lietuvių tautos valią išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę, pripažįstant jį teisėtu pasipriešinimo okupacijai veiksmu.
Kartu būtina pradėti parlamentinę iniciatyvą dėl viešo švietimo ir istorinės atminties stiprinimo, kuria būtų aiškiai ir viešai atskiriami 1941 m. sukilimo tikslai nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų, užkertant kelią klaidinančioms istorinėms interpretacijoms.
Dėl Tautos kančių labiausiai virkaujantys Seimo nariai turėtų inicijuoti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtraukimą į oficialų Lietuvos valstybės atminties kalendorių, užtikrinant, kad ši data būtų kasmet žymima valstybinio lygmens minėjimais, renginiais ir švietimo iniciatyvomis, deramai pagerbiant sukilėlių siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Jie turi viešai ir parlamentinėje veikloje kelti istorinės tiesos klausimą dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, skatinti Lietuvos Respublikos institucijas nutraukti istorinį neryžtingumą, nes istorija reikalauja drąsos, o lietuvių visuomenė reikalauja tiesos.
Taigi, kol valstybė nedrįs deramai pagerbti 1941 metų Birželio sukilimo, tol jos kalbos apie istorinę atmintį liks veidmainiškos, nes iškilmingas gedulo ceremonijas visada lydės klausimas: kodėl pagerbiame tremties aukas, bet nedrįstame pagerbti tų, kurie pakilo ginti Lietuvos laisvės?
Autorius kilęs iš sovietinių tremčių paliestos šeimos.
„Autorius kilęs iš sovietinių tremčių paliestos šeimos” savo-” Minėsime 1941 m. birželio 14-osios trėmimų 85-ąsias metines – vieną baisiausių Lietuvos tautos tragedijų-, „patriotiškai piktinasi” – „Gedulo minėjimų veidmainystė: valdžia prisimena tremtinius ir aukas, bet BIJO PRISIMINTI tuos, kurie pasiryžo kovoti”.. „ĮDOMIAUSIA” yra tai, kad autorius „iš sovietinių tremčių paliestos šeimos”, visiškai ” PATRIOTIŠKAI NEPASIGENDA”, kad valdžia LABAI BIJO PRISIMINTI IR PAVIEŠINTI RYŽTINGUS trėmimų KOVOTOJŲ” PALIKUONIS, kurie po „šaunių” devyniasdešimtųjų vieni kitiems „prisipažino” ir buvo valdžios kruopščiai 25 metams įslaptinti, pasibaigus terminui, šie mirę ir gyvi „RYŽTINGI trėmimų KOVOTOJŲ” pasekėjai ir jų palikuonys buvo įslaptinti dar 75 metams…
NUOSTABU, kad jau, pagaliau; demaskuojamas Birželio SUKILIMO NUTYLĖJIMAS, tačiau ir TOLIAU NUTYLIMA VISŲ Tautų TRĖMIMO PRIEŽASTIS – tai PASIRENGIMAS PULTI Vokietiją. Kažkodėl NUTYLIMA, kad tą pačią Birželio 14 DIENĄ PRADĖTOS TREMTI VISOS TAUTOS palei Vokietiją buvusios. Slepiamas A. Hitlerio B. Musoliniui laiškas, kuriame Adolfas prisipažino, kodėl ryžosi pulti šliaužiančią sovietų armiją prie Vokietijos sienos, kuri pirmiau įvykdė trėmimus visų Tautų ELITO. Visų užgrobtų Tautų Šviesuomenė būtų nesutikusi su sovietinių okupantų klastingu Vokietijos užpuolimu ir būtų kėlusi užgrobtas Tautas gal į Liepos sukilimą, kuris persivertė į Birželio sukilimus. Tada Ukraina ir pasiskelbė Nepriklausomybę ir todėl vadą Stepaną BANDERĄ hitlerininkai įkalino šalia Berlyno, o jo brolį Osvencime nužudė. Apie tai Kremlius nutyli – nutyli daug ką Kremliaus parengti istorikai, nes jie IGNORUOJA VADYBOS MOKSLĄ, kuris sovietų buvo uždraustas. Todėl VAKAR Seimas NEPATVIRTINO KONKURSĄ LAIMĖJUSIOS kandidatūros į LGGRTC-o vadovės pareigas, nes ji buvo ISTORIJOS MOKSLO VADYBININKĖ – sovietų laikais „buržuaziniu” mokslu vadinto atstove, dėl ko jos pradininkas Vytautas Andrius GRAIČIŪNAS BUVO NUKANKINTAS 1952-01-09 Olžeraso lageryje Kemerovo srities. O, kad reikėjo Vokietiją pulti, man prie Uralo per visasąjungines DR draugijos pirmenybių vyr. teisėjas papasakojo, kaip jis Kirtimų aerodromo bombonešio lakūnu buvo, ir kaip atėjo telefonograma nuimti lėktuvams variklius – atlikti jų remontą, o lakūnus į „uvolneniją” paleisti poilsio. Ir jis būdamas Aukštuose Paneriuose pas mergaitę ant šieno, paryčiais išgirdo „Meseršmitų” kauksmą ir jo bombonešių daužymą. Stebėjosi ir mano senelis nuimtais varikliais Aleksoto aerodrome, kai važiavo dviračiu iš Garliavos į Kauną namo. Ir Zokniuose bombarduojamus lėktuvus matė Nachmanas Dušanskis, kai iš Krymo grįžo, nes Stalinas nepasitikėjo vietinių NKVD-istų ir todėl į Krymą išsiuntė pailsėti ir iš Rusijos atsiuntė NKVD-istus žydus, prieš kuriuos Stalinas irgi savo antisemitizmą parodė. Jo duktė Alilujeva paaiškino, kad žydų tėvas nemėgo, nes daug jų buvo Leibo BONŠTEINO (persivadinusio į „Levą Trockį”) pasekėjais.