Marius Kundrotas. Kas ir kodėl bijo islamo?

Antipatija islamui šiandien virsta pelninga valiuta. Už ją perkami balsai rinkimuose, politinis, kultūrinis ir socialinis autoritetas. Kas gi tie žmonės, kuriuos taip lengva nupirkti skambiais priešiškumo šūkiais?

Viena vertus, tai – subjektyvūs krikščionys, norintys pagarbos savo tikėjimui, tiktai ne kitiems. Nesuprantantys ar atsisakantys suprasti, kad, valstybę įgalinus diktuoti religines tiesas, pavojus kyla bet kokiai religijai. Net ir vyraujanti religija kenčia, prarasdama savo autentiškumą ir apaugdama prisitaikėliais.

Subjektyvių tikinčiųjų motyvai kaip ir aiškūs. Konkuruojanti firma. Konkuruojantis tapatumas. Nemeilė kitam ir kitokiam. Daug įdomesnis ir gilesnis klausimas – kodėl islamo bijo sekuliarūs žmonės? Ar tikrai čia problema – būtent islamas? Istoriniai precedentai liudija, kad anaiptol. Viskas giliau ir plačiau.

Sekuliarūs žmonės religijai palieka dvi funkcijas – muziejaus ir psichoterapijos klinikos. Jei religija suteikia žmogui gerą nuotaiką, ją galima pakęsti, bet tiktai iki tol, kol ji pradeda iš žmogaus ko nors reikalauti. O saugiai uždaryta senienų sandėliuke religija nėra pavojinga. Išleista iš klinikos ar muziejaus religija sekuliariam žmogui atrodo grėsminga, nes primena jo atsakomybę prieš kai ką aukštesnio.

Dėl to savo laiku liberalūs pasauliečiai išvien su dominuojančios religijos klerikalais aršiai puolė tokias religines grupes kaip Jehovos liudytojai, „Tikėjimo žodis“, krišnaitai. Nors šios grupės labai skiriasi, bet kurią iš jų sunku apriboti muziejine ar psichoterapine religija. Tai – grupės, reikalaujančios visiško atsidavimo. O tai stipriai kerta per sekuliaraus žmogaus savanaudiškumą ir savimeilę.

Atrodė, jog pašėlę devyniasdešimtieji liko toli praeityje. Liberalusis pasaulis skelbia toleranciją, daugelis religinių grupių dalyvauja ekumeniniame ar tarpreliginiame pokalbyje, deklaruoja pagarbą kitaminčiams. Bet štai, papūtė trampizmo vėjai. Ir religijai priskirtas trečias vaidmuo greta dviejų aptartųjų: kultūrinio ir politinio tapatumo konstravimo ir palaikymo vaidmuo. Čia vėl vienijasi liberalai ir klerikalai. Krikščioniškosios civilizacijos vardu siekiama apsaugoti ir išlaikyti bedievišką liberaliąją demokratiją.

Pasak trampistų, islamas grasina Vakarų gyvenimo būdui. Leiskite paklausti, apie kokį gyvenimo būdą kalbama? Garbingai uždavus šį klausimą paaiškėtų, kokia silpna ir trapi liberalų ir klerikalų sąjunga. Vieni gina prigimtinę šeimą, disciplinarinę etiką, dvasingumą. Kiti – savanaudiškus malonumus ir vartotojiškumą. Vargu, ar įmanoma įsivaizduoti ką nors mažiau natūralaus, kaip šių dviejų pozicijų junginys.

Politiniams krikščionims galima užduoti ir kitą klausimą: ar Jėzus Kristus mirė tam, kad sukurtų mistinį Europos, Amerikos ar Vakarų kultūrinį tapatumą? O gal Jis mirė tam, kad atpirktų konkretų žmogų, sunaikintų jo nuodėmes ir suteiktų dorą, taurų ir prasmingą gyvenimą? Kultūriniam, o juo labiau – politiniam tapatumui yra kiti saitai. Kilmė, kalba, tam tikros prasmių sistemos, bet ar tos sistemos – religinės?

Paviršutiniški žmonės sunkiai skiria tautybę nuo tikybos. Nesigilindami, jog tikėjimo broliu gali būti ir kitatautis, o broliu tautiečiu – ir kitatikis. Nesidomėdami klausimu, kas buvo geresnis lietuvis – evangelikas Martynas Mažvydas, katalikas Motiejus Valančius ar laisvamanis Vincas Kudirka. O juk kuris nors turėtų būti prastesnis, jei tikėjimą laikome tautiškumo ženklu. Na, o Kristus šiaip jau gimė ne lietuvių tautoje.

Daugelis politinių krikščionių išvis nėra krikščionys. Jų tikėjimas – tiktai tradicija. Ritualas. Forma. Jiems svarbu, ar žmogus žegnojasi penkiais pirštais, ar trimis, ar dviem, bet juos mažai domina krikščioniškosios dorybės, iš kurių didžiausios – teisingumas ir artimo meilė. Šių dorybių tikrai nėra isteriškame klyksme prieš kitą žmogų, kuris kaltas tik tuo, kad jo tiesos paieškų kelias vingiuoja per kitus kalnus ir klonius.

Popiežius Benediktas XVI taikliai pastebėjo, kad religijos ir valstybės sąauga gimdo Antikristą. Religijos reikalas – rūpintis žmogaus, būtent – konkretaus žmogaus dvasia, o valstybės užduotis – užtikrinti laisvą žmogaus dvasios saviraišką. Valstybė gali reguliuoti viešą etiką, bet privačiame lygyje net ir etika tėra žmogaus ir Dievo reikalas, o tuo labiau – religija. Ne žmogui kištis į kito žmogaus santykį su Dievu.

Daugelis trampistinių radikalų, ypač – Europoje, kalba tautos vardu. Bet jie nėra tikri tautininkai. Jie labiau mąsto civilizacijų, kontinentų, imperijų kategorijomis, o ne tautos idėja. Šiems žmonėms artimesni Džulijus Evola (Julius Evola), Alenas de Benua (Alain de Benoist), Aleksandras Duginas nei Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), Džiuzepė Madzinis (Giuseppe Mazzini) ar Antanas Smetona.

Tautos sąvoka čia vartojama instrumentiškai, kaip ir klasikiniame fašizme ar nacizme. Lietuvių tauta čia turi nusilenkti menamai aukštesnei Europos idėjai, vienais atvejais siejamai su pagonybe, kitais – su politine krikščionybe. O susiejus politiką, kultūrą ir civilizaciją su religija, jau arti ir civilizacijų karo idėja. „Mes“ prieš „juos“ dabar yra gan sinkretiškai suvokiama pagoniškai krikščioniška Europa prieš islamo pasaulį. Ir bet kuris musulmonas – ar migrantas, ar šimtametis senbuvis – čia tampa svetimu, gal net ir priešu.

Šlykščiausia, kad šie politikieriai dažnai būna pakankamai išsilavinę, kad suvoktų, ką daro. Jie sąmoningai painioja migrantus su musulmonais, nors nei visi migrantai yra musulmonai, nei visi musulmonai – migrantai. Bet kaipgi pasisakysi prieš migrantus, kai tavo paties tauta pasklidusi diasporoje? Tektų pasakyti, kad ir savas tautietis, palikęs tėvynę dėl gardaus valgio šaukšto ir besinaudojantis kitos tautos sukurta gerove, yra toks pat išdavikas, asocialas ir parazitas. Lengviau visa tai priskirti musulmonams.

Jei atskiras musulmonas nusikalsta, tai išsyk apibendrinama iki visų musulmonų. Pagal tokią logiką galima apkaltinti bet ką – rudaplaukius, kairiarankius, dviratininkus, nes juk ir iš jų gretų, tikriausiai, esama nusikaltėlių. Užuot kalbėjus apie masinę migraciją kaip savaiminę problemą tautų įvairovės išsaugojimui, naudojamasi žemiausiais elektorato instinktais – baime, pykčiu, prietarais.

Kai kurie iš radikalų smunka iki tokių moralinių žemumų, jog džiūgauja dėl fašistinės Rusijos ir komunistinės Kinijos vykdomo genocido prieš pavergtąsias tautas, kuriose vyrauja musulmonai. Laisvamaniams ar pagonims tai gal net labiau atleistina nei tiems, kurie save laiko krikščionimis. Pseudokrikščionys tradicionalistai verti klausimo: su kuo jūs – su šventuoju Brunonu ar su jo žudikais?

Monolitinė visuomenė – fašistų ir komunistų svajonė. Tikrai ne konservatyvių tautininkų. Šie visada suvokė įvairovės prasmę ir grožį. Juolab kad musulmonai yra natūralūs krikščionių ir tautininkų sąjungininkai kovoje su bedieviška liberaliąja demokratija. Tereikia daugiau tarpusavio supratimo.

Sekuliarūs žmonės bijo islamo, nes bijo religijos kaip reiškinio. Reiškinio, išeinančio už patogaus savanaudiško gyvenimo ribų. Religijos, pretenduojančios į moralinį rodiklį. Liberalams per keletą amžių beveik pavyko išmušti dantis krikščionims, o štai musulmonų dantys vis dar aštrūs. Įžeisi krikščionį, jis nutylės. Įžeisi musulmoną, jis ginsis. Tai – peilis žmonėms, įpratusiems dergti visa, kas šventa.

Klerikalai, savo ruožtu, siekia savo religijos diktato. Nesuvokdami, kad egzistenciniai jų religijos priešai – ne kitos religijos, o karingas liberalus sekuliarizmas. Kad religijos gali ir turi vienytis kovoje su bedievyste.

Kai žmogus persekiojamas dėl savo tikėjimo, kiekvienas doras asmuo bus su juo. Tarpusavio skirtumus išsiaiškinsime be davatkų ir bedievių pagalbos. Juo labiau – be žmonių, turinčių filosofijos doktoratą, bet panašesnių į sofistus nei į Sokratą. Išsiaiškinsime pagarbiai.

Šiandien aš – su musulmonais. Ir man garbė.

Marius Kundrotas yra politologas, tautininkas, krikščionis.

atodangos.com

Redakcijos prierašas: Perfrazuojant autorių, „Trampizmas“ nėra klerikalinis judėjimas. Ginti krikščioniškosios Europos kultūros paveldą nereiškia teigti, kad kiekvienas europietis turi būti tikintis krikščionis. Tai reiškia pripažinti, kad Europos civilizacija susiformavo remdamasi graikų filosofijos, romėnų teisės ir krikščioniškosios moralės tradicijų sąveika. Islamo civilizacija turi kitus istorinius pagrindus ir savitą vertybinę bei teisinę raidą, todėl teigti, kad tarp jų nėra esminių skirtumų, yra netikslu. Ginti savo kultūrą nereiškia persekioti kitą kultūrą. Pripažinti, kad skirtingos civilizacijos turi skirtingus pagrindus ir vertybes, nereiškia neapkęsti kitų žmonių.