Ricardo Zúñiga
Paplūdimiuose į rytus nuo Havanos iki šiol galima išvysti surūdijusius sargybos bokštų likučius ant pastatų stogų palei salos šiaurinę pakrantę. Jie buvo pastatyti XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje po nesėkmingos Kiaulių įlankos invazijos ir turėjo iš anksto perspėti apie Jungtinių Amerikos Valstijų, arba „imperijos“, puolimą.
Kai juos pamačiau 2002 m., būdamas jaunas JAV užsienio tarnybos pareigūnas, jie man atrodė kaip praėjusios epochos reliktai – paminklai Kubos lyderio Fidelio Castro nesugebėjimui susitaikyti su Šaltojo karo pabaiga ir dėl to sumažėjusiu salos geopolitiniu reikšmingumu. Nors santykiai su George’o W. Busho administracija buvo įtempti, o griežta retorika sklido iš abiejų pusių, Havana Baltųjų rūmų prioritetų sąraše užėmė tik antraeilę vietą. Tuomet Vašingtono dėmesys buvo sutelktas į NATO plėtrą, santykių su Kinija valdymą ir konfliktus Artimuosiuose Rytuose. Todėl mintis, kad Jungtinės Valstijos kada nors vėl svarstytų įsiveržimą į Kubą, atrodė tiesiog absurdiška.
Tačiau tai buvo tada. Šiandien, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, Vašingtonas iš tiesų grasina smogti Kubos revoliucinei valdžiai. „Kuba gana greitai žlugs“, – kovo 6 d. CNN pareiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kai JAV karinio jūrų laivyno laivai veikė aplink salą. Vėliau verslo forume jis pareiškė, kad po Irano „Kuba yra kita“. Jungtinės Valstijos jau įvedė beveik visišką šalies naftos blokadą, sukeldamos plataus masto elektros tiekimo sutrikimus ir dar labiau pagilindamos ekonominę krizę.
Dėl JAV sankcijų ir pačios Havanos ekonominio negebėjimo veiksmingai valdyti šalį Kuba atsidūrė prie ekonominės katastrofos ribos. Nors Kubos valdžia išgyveno ne vieną prognozę apie artėjantį jos žlugimą, daugelis stebėtojų mano, kad šį kartą situacija gali būti kitokia. D. Trumpas jau ne kartą įvykdė savo grasinimus imtis jėgos prieš JAV priešininkus, o Kubos politinis ir ekonominis modelis akivaizdžiai išseko bei prarado dalies gyventojų, kurie anksčiau jį rėmė, pasitikėjimą. Kubiečių troškimas permainoms yra akivaizdus.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios viena po kitos ėjusios JAV administracijos siekė, kad Kubos komunistinė valdžia žlugtų. Tačiau iki antrosios D. Trumpo kadencijos dauguma jų vengė atviro režimo pakeitimo karine jėga.
Jungtinės Valstijos turi teisėtų strateginių interesų saloje – neleisti geopolitiniams konkurentams išnaudoti Kubos savo tikslams, valdyti migracijos srautus ir spręsti JAV piliečių nuosavybės pretenzijų klausimus. Kubos valdžia buvo pasirengusi kai kuriais iš šių klausimų, pavyzdžiui, migracijos, derėtis su Vašingtonu.
Tačiau ji nuosekliai atmetė bet kokias diskusijas dėl savo politinės sistemos, kurią Jungtinės Valstijos laiko pagrindine salos problemų priežastimi. D. Trumpo komanda mano turinti istorinę galimybę palaužti Kubos valdžios pasipriešinimą ir užbaigti revoliucinį laikotarpį.
Tačiau karas prieš Kubą greičiausiai neatneštų tokių pokyčių, kokių tikisi D. Trumpas. Nors Kubos režimas gali būti mažiau atsparus nei Irano, jo vadovai yra daug giliau įsitvirtinę valdžios struktūrose nei, pavyzdžiui, Venesuelos prezidentas Nicolás Maduro. Todėl bandymas juos nuversti veikiausiai neatneštų greitos pergalės.
Toks konfliktas galėtų atverti kelią daug pavojingesniems scenarijams – užsitęsusiam kruvinam sukilimui, valstybės institucijų žlugimui ar ilgalaikei humanitarinei krizei. Kaip perspėja Zúñiga, JAV karinė galia galėtų labai greitai sunaikinti Kubos konvencines karines pajėgas, tačiau tai nebūtinai reikštų politinę pergalę ar stabilios pokomunistinės Kubos atsiradimą.
Slinkimas karo link
Užuot mėginusi jėga primesti pokyčius Kuboje, D. Trumpo administracija turėtų pasinaudoti turimais svertais ir imtis diplomatijos. Ji turėtų pažadėti atsisakyti karinių veiksmų, jeigu Havana atsiribotų nuo JAV geopolitinių varžovų. Ji turėtų pasiūlyti ekonominę paramą mainais į rinkos reformas ir politinį atsivėrimą. Ji taip pat turėtų skubiai įvertinti, kaip jos taikomas sankcijų režimas paradoksaliai gali slopinti tas reformas, kurių Vašingtonas siekė dešimtmečius.
Galiausiai ji turėtų skatinti Kubos žmonių įgalinimą, išlaisvindama jų ekonominį ir politinį kūrybiškumą. Tai galbūt nepavers salos demokratija iš karto, tačiau tiesiogiai padėtų tiems, kuriems JAV politika ir turėtų būti skirta – Kubos piliečiams, ir sudarytų prielaidas ilgalaikiam šalies atsigavimui.
Nuo 2025 m. sausio D. Trumpo administracija palaipsniui griežtino apribojimus Kubai, siekdama palaužti salos ekonomiką. Be naftos blokados, Jungtinės Valstijos išplėtė sankcijas Kubos valstybės institucijoms ir jų kontroliuojamiems subjektams. JAV Iždo departamentas įtraukė vis daugiau Kubos pareigūnų ir jų šeimos narių į sankcionuojamų asmenų sąrašus.
Svarbiausia, D. Trumpo administracija išleido vykdomąjį įsaką, numatantį sankcijas užsienio bendrovėms, bendradarbiaujančioms su Kubos kariuomenės kontroliuojamu ekonominiu konglomeratu GAESA. Dėl to ilgamečiai užsienio investuotojai ir ekonominiai partneriai, tokie kaip laivybos bendrovė „Hapag-Lloyd“ ir viešbučių tinklas „Iberostar“, pradėjo trauktis iš salos. Šiuos investuotojus dar labiau atgrasė JAV karinio jūrų laivyno aktyvumas netoli Kubos teritorinių vandenų ir sustiprinti JAV žvalgybiniai skrydžiai, nepaliekantys abejonių dėl galimos karinės atakos rizikos.
D. Trumpo administracijos veiksmai pakeitė Havanos strateginius skaičiavimus. Kubos vadovybė, regis, yra įsitikinusi, kad šie žingsniai yra pasirengimas JAV kariniam puolimui ar net invazijai. Tačiau iki šiol Vašingtono spaudimas nesugebėjo priversti Kubos valdžios imtis esminių reformų. Tam yra dvi pagrindinės priežastys.
Pirma, Kubos vadovybė ilgą laiką priešinosi reformoms, pavyzdžiui, privataus sektoriaus vaidmens didinimui, nes baiminasi, kad tokie pokyčiai negrįžtamai susilpnins jos valdžią. Antra, Kubos lyderiai nepasitiki JAV pareigūnų pažadais, jog už reformas bus atlyginta ekonomine ar politine parama. Priešingai, atrodo, kad jie priėjo prie išvados, jog D. Trumpo administracija yra pasiryžusi juos pašalinti iš valdžios, kad ir ką jie darytų – kaip ji pasielgė su Nicolásu Maduro Venesueloje ir aukščiausiuoju Irano lyderiu Ali Khamenei bei jo aplinka. Todėl Havana nemato didelės naudos mėgindama nuraminti Vašingtoną.
Žinoma, Kubos pareigūnai gali būti teisūs. Antrosios kadencijos metu D. Trumpas dažnai pirmenybę teikė jėgos demonstravimui, o ne diplomatijai, todėl gali būti, kad jis svarsto galimybę nužudyti arba suimti Kubos prezidentą Miguelį Díaz-Canelį ir buvusį prezidentą Raúlį Castro, kuris, nepaisant garbaus amžiaus, tebėra reikšminga šalies politinė figūra. Tuomet D. Trumpo administracija galėtų mėginti juos pakeisti lyderiais, kurie sutiktų atsisakyti revoliucinės Kubos sistemos ir glaudžiai bendradarbiautų su Jungtinėmis Valstijomis.
Kubos karinė pozicija grindžiama plataus masto sukilimo prieš okupacines pajėgas strategija
Tačiau operacija Venesueloje buvo sėkminga, nes N. Maduro režimo atstovai, ypač viceprezidentė Delcy Rodríguez, atrodė numatę jo nušalinimą ir iš karto buvo pasirengę bendradarbiauti su JAV reikalavimais. Toks scenarijus Havanoje mažai tikėtinas. Kubos valdžia yra daug giliau įsišaknijusi ir vientisesnė nei N. Maduro režimas. Ji išsilaikė valdžioje jau 67 metus. Nėra jokių ženklų, rodančių rimtą politinį ar asmeninį susiskaldymą tarp aukščiausių šalies pareigūnų, todėl mažai tikėtina, kad Kuboje atsirastų savotiška „Delcy“ figūra, laukianti galimybės perimti valdžią. (JAV valstybės sekretorius Marco Rubio tai pripažino birželio 3 d. liudydamas Kongrese.)
Net jei Kuboje ir atsirastų tokia „Delcy“ figūra, valdžios struktūra saloje yra pernelyg išskaidyta, kad vienas žmogus galėtų greitai sutelkti kontrolę savo rankose. Dar iki Fidelio Castro mirties 2016 m. Kubos režimą faktiškai valdė įvairių galios centrų konsorciumas. Komunistų partijos politbiuras, prezidentūra, ginkluotosios pajėgos, Vidaus reikalų ministerija, valstybės ir su valstybe susijusių įmonių vadovai bei provincijų lyderiai turi realią įtaką. Norėdamos sudaryti susitarimą su Kubos valdžia, Jungtinės Valstijos turėtų gauti plataus įtakingų veikėjų rato pritarimą. Neseniai pareikšti federaliniai kaltinimai Rauliui Castro dėl 1996 m. JAV civilinių lėktuvų numušimo tikriausiai tik sustiprino Kubos vadovų baimę dėl tikrųjų Amerikos ketinimų.
Žinoma, Kubos pareigūnams būtų sunku atlaikyti JAV karinę operaciją. Sala yra vos daugiau nei penki procentai Irano teritorijos dydžio, o jos ginkluotosios pajėgos gerokai mažesnės ir labiau nusilpusios. Didžioji dalis Kubos kariuomenės tikriausiai būtų sunaikinta per kelias valandas ar dienas. Tačiau tai nereiškia, kad rezultatas būtų lengvas režimo pakeitimas.
Kubos karinė strategija remiasi „Visos tautos karo“ doktrina, kuri numato pralaimėti konvencinį konfliktą JAV invazinėms pajėgoms, o vėliau pereiti prie plataus masto partizaninio pasipriešinimo okupantams. Ginklų sandėliai išdėstyti visoje šalyje, o sukurta paramos infrastruktūra skirta palengvinti nereguliarų pasipriešinimą, kuriam Kubos pajėgos ruošėsi dešimtmečius. Net jei paprasti Kubos piliečiai ir nepalaikytų partizaninio karo, išlieka pavojus, kad ištikimi kariai galėtų susitelkti ir paversti JAV pajėgų buvimą saloje itin sudėtingu.
Taika ir klestėjimas
Maksimalaus spaudimo politika ir kariniai veiksmai vargu ar pakeistų Kubą taip, kaip tikisi Vašingtonas. Tačiau egzistuoja ir kita galimybė – rimtos, išsamios dvišalės derybos. Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos turėtų pasitelkti ir spaudimą, ir paskatas, kad pakeistų Kubos vadovybės skaičiavimus, siūlydamos pagalbą ir saugumo garantijas mainais į palankesnę politiką.
Tačiau tam abi pusės turi gebėti tiesiogiai bendrauti nuosekliais, aukšto lygio kanalais. Toks procesas turi suteikti galimybę kalbėtis diskretiškai. Kartu su Benu Rhodesu beveik dvejus metus dalyvavau derybose, kurios padėjo parengti dirvą prezidento Baracko Obamos diplomatiniam atsivėrimui Kubai. Šios diskusijos dažnai buvo sunkios, ir mes nepuoselėjome iliuzijų, kad galėsime įtikinti savo kolegas priimti amerikietišką požiūrį į demokratiją ir žmogaus teises. Tačiau tiesioginis bendravimas ir galimybė aiškiai perduoti savo lyderių pozicijas per savaites ir mėnesius buvo gyvybiškai svarbūs mūsų pastangų sėkmei.
CŽV direktoriaus Johno Ratcliffe’o gegužės 14 d. vizitas Havanoje galėjo tapti gera proga sukurti tokį kanalą per įtakingą Kubos Vidaus reikalų ministeriją. JAV Pietų vadavietės vado Franciso Donovano vizitas saloje po dviejų savaičių taip pat atrodė perspektyvus, nes jis užmezgė kontaktus su Kubos ginkluotųjų pajėgų įtakingais veikėjais. Tokie ryšiai gali būti veiksmingiausi, kai tos pačios komandos bendradarbiauja ilgą laiką, o ne apsiriboja vienkartiniais susitikimais be tęstinumo. Pažįstamumas padeda net tada, kai pasitikėjimo nėra.
Sukūrusios ilgalaikius ryšių kanalus, abi šalys galėtų pereiti prie svarbiausių klausimų. JAV derybininkai turėtų pradėti nuo temų, kurios svarbiausios Vašingtonui, o ne nuo vidaus politikos klausimų, kurių Kuba greičiausiai vengs aptarti. Pavyzdžiui, Vašingtonas galėtų reikalauti, kad Havana uždarytų Kinijos ir Rusijos žvalgybos objektus, leidžiančius Pekinui ir Maskvai perimti JAV karinius ryšius. Mainais Jungtinės Valstijos galėtų įsipareigoti nepulti Kubos valdžios.
Kuba savo ruožtu galėtų panaikinti kliūtis užsienio investicijoms ir ypač privataus sektoriaus augimui. Mainais Vašingtonas galėtų pasiūlyti techninę pagalbą Kubos bankų sistemai, padėdamas įgyvendinti tolesnes ekonomines reformas.
Vėliau D. Trumpo administracija galėtų siekti skatinti vidaus politinius pokyčius. Pavyzdžiui, ji galėtų pažadėti palaipsniui panaikinti prekybos apribojimus ir suteikti kitokią ekonominę paramą, jei Kuba suteiktų daugiau erdvės režimo kritikams, nustotų persekioti oponentus, paleistų likusius politinius kalinius ir sumažintų interneto bei nepriklausomos žiniasklaidos veiklos apribojimus. Nors tokie žingsniai savaime dar nepaverstų Kubos demokratine valstybe, kuri ir toliau išlieka labai autoritarinė, jie galėtų bent jau nukreipti šalį liberalesnės politinės sistemos link.
GALIMYBIŲ ŽEMĖ
D. Trumpo administracija negalės vienašališkai panaikinti visų JAV taikomų apribojimų Kubai – daugelis sankcijų yra įtvirtintos Amerikos įstatymuose. Ji taip pat gali iki galo nesuvokti, kokiu mastu šie apribojimai prisideda prie užsitęsusio Kubos ekonominio sąstingio. Todėl D. Trumpo pareigūnams teks įtikinti Kongresą panaikinti dalį šių priemonių arba bent suteikti prezidentui daugiau įgaliojimų jas švelninti. Tai nebus lengva užduotis. Respublikonai ir dalis demokratų Kongrese daugelį metų rėmė sankcijas, siekdami paskatinti režimo pokyčius Kuboje.
Tačiau D. Trumpo administracija yra išskirtinai palankioje padėtyje pakeisti Kongreso požiūrį. D. Trumpas turi beveik visišką Respublikonų partijos paramą ir yra pelnęs didelį Kubos amerikiečių pasitikėjimą. Pavyzdžiui, prezidentas sulaukė didelio Kubos diasporos pritarimo už griežtesnes sankcijas ir kaltinimų pateikimą Rauliui Castro. Dabar jis galėtų paraginti Kubos amerikiečius ir jų rėmėjus Kongrese pritarti didesniam lankstumui sankcijų politikoje mainais į realią Kubos ekonominę ir politinę pažangą, taip pat paremti greitesnius JAV embargo pakeitimus, kad šis netaptų kliūtimi reformoms.
Norėdami įtikinti tiek Kubos amerikiečius, tiek Kongreso narius, Baltieji rūmai galėtų priminti Nikaragvos patirtį po prezidento Danielio Ortegos pralaimėjimo 1990 m. rinkimuose. Ortega, Kubos sąjungininkas ir revoliucionierius, atėjęs į valdžią 1979 m., simbolizavo sovietinės įtakos plėtrą Centrinėje Amerikoje. Jis sulaukė dar didesnio JAV priešiškumo ir Kongreso sankcijų dėl turtingų Nikaragvos piliečių bei užsieniečių, įskaitant amerikiečius, turto nusavinimo.
Nors Jungtinės Valstijos rėmė ginkluotą „Contras“ judėjimą ir taip vykdė netiesioginį karą prieš Ortegos vyriausybę, 1990 m. netikėtai laisvuose ir sąžininguose rinkimuose Ortega pralaimėjo Violetai Chamorro. Jo priešininkai Kongrese džiaugėsi jo nušalinimu, tačiau atsisakė panaikinti pagalbos apribojimus po Chamorro pergalės – iš tikrųjų kai kuriuos jų net sugriežtino. Dėl to Nikaragvos ekonominiai sunkumai tęsėsi, o 2007 m. Ortega sugrįžo į valdžią ir nuo to laiko valdo šalį autoritariniais metodais.
Jungtinės Valstijos vienos pačios negali išspręsti visų Kubos ekonominių problemų. Dar prieš D. Trumpo administracijai didinant spaudimą, sala susidūrė su didžiuliais sunkumais. Jungtinių Tautų duomenimis, 2019–2024 m. Kubos ekonomika susitraukė 11 proc., o elektros energijos gamyba per panašų laikotarpį sumažėjo 25 proc. Šalis kenčia nuo nuolatinės infliacijos nuo 2021 m., kai nesėkmingai buvo suvienyta dviejų valiutų sistema.
Svarbiausias kietosios valiutos šaltinis – turizmas – taip ir neatsigavo po COVID-19 pandemijos ir 2018–2025 m. sumažėjo 62 proc. 2020–2024 m. šalį paliko apie 1,7 milijono kubiečių, smarkiai sumažindami jos darbo jėgą. Siekdama išspręsti šias problemas, Kubos valdžia turės gerokai išplėsti privataus sektoriaus vaidmenį ir atsisakyti ekonominės kontrolės mechanizmų, kurių tokios komunistinės valstybės kaip Kinija ir Vietnamas atsisakė dar prieš dešimtmečius.
Pavyzdžiui, Havana turėtų panaikinti privačių įmonių samdomų darbuotojų skaičiaus apribojimus, išplėsti jų galimybes gauti kreditą, leisti privatų ūkių valdymą ir sudaryti sąlygas užsienio investuotojams samdyti darbuotojus tiesiogiai, o ne per valstybines institucijas.
Galiausiai Kubos piliečiai patys nulems savo šalies ateitį
Tačiau JAV sankcijos atliko svarbų vaidmenį silpninant Kubos ekonomiką, o visavertis atsigavimas bus sunkiai įmanomas, kol jos liks galioti dabartine forma. Todėl Vašingtonas turėtų grįžti prie 2026 m. pradžioje išsakytų signalų, kad teigiami Kubos žingsniai galėtų atverti kelią įtampos mažinimui ir ekonominei pagalbai.
Amerikos pareigūnai taip pat galėtų užtikrinti, kad teikiama pagalba prisidėtų prie Kubos reformų sėkmės, leisdami išplėsti JAV prekybą su augančiu Kubos privačiu sektoriumi ir panaikindami kliūtis Kubos piliečių pastangoms savarankiškai spręsti savo problemas.
Jeigu Vašingtono politika būtų sėkminga, Jungtinės Valstijos galėtų išlaisvinti didžiausią Kubos turtą – jos žmones. Nors tarptautinis dėmesys natūraliai sutelktas į tai, ką D. Trumpo administracija gali padaryti Kubai ir kaip į tai reaguos Havanos valdžia, galutinį šalies likimą nulems patys kubiečiai.
Net sunkiausiais laikais jų atsparumas ir išradingumas pasirodė esantys nepaprasta jėga. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nutrūkus Sovietų Sąjungos paramai, tūkstančiai kubiečių per vieną naktį tapo miesto ūkininkais, kad išgyventų krizę. Kubos gatvėse vis dar važinėjantys XX a. šeštojo dešimtmečio automobiliai yra įspūdingi išlikimo simboliai, tačiau galbūt dar labiau stebina 1940-ųjų ventiliatoriai, šaldytuvai ir kiti buitiniai prietaisai, kurie iki šiol veikia dėl savadarbių atsarginių dalių ir žmonių išmonės.
Net ir šiandien išsekę sunkumų prislėgti kubiečiai išlaiko didžiulį kūrybiškumą ir ambicijas. Jie laukia galimybės ne tik išgyventi, bet ir panaudoti savo energiją tam, kad atkurtų savo gyvenimus ir savo šalį.
JAV ir Kubos karas iš tiesų yra įmanomas. Tačiau toks konfliktas būtų nereikalingas ir greičiau atneštų ilgalaikę žalą tiek Kubai, tiek Jungtinėms Valstijoms, nei užtikrintų Kubos demokratiją ir klestėjimą. Vis dėlto dar yra laiko sumažinti įtampą tarp dviejų šalių, panaudojant Amerikos spaudimą ne kaip karo, o kaip diplomatijos priemonę.
Abiejų tautų piliečiai nusipelno galimybės palikti savo skausmingą istoriją praeityje, o rūdijantys sargybos bokštai Kubos paplūdimiuose turėtų likti ne įvykusio karo, bet išvengto konflikto simboliu.
Ricardo Zúñiga – į pensiją išėjęs JAV užsienio tarnybos pareigūnas, 2012–2015 m. dirbęs Nacionalinio saugumo taryboje prezidento Baracko Obamos patarėju Amerikos reikalams ir dalyvavęs B. Obamos administracijos diplomatiniame santykių su Kuba atnaujinime.
foreignaffairs.com
