Kinijos galios lūžio linijos. Amerika turi sukurti ir panaudoti svertus prieš Pekiną

Ely Ratner ir Nick Danby

2025 m. JAV ir Kinijos prekybos karas truko vos mėnesį, tačiau jo atskleistas strateginis deficitas brendo dešimtmečius. Balandžio 2-ąją, vadinamąją Išsivadavimo dieną, JAV prezidentas Donaldas Trumpas įvedė didelius muitus dešimtims šalių, įskaitant Kiniją, kuriai staiga buvo pritaikyti beveik 75 proc. siekiantys tarifai.

Tačiau, kol daugelis vyriausybių ieškojo atsako, Kinijos lyderis Xi Jinpingas buvo pasirengęs smogti atgal. Po dviejų dienų Pekinas ne tik paskelbė atsakomuojuosius muitus, bet ir dar labiau padidino spaudimą, įvesdamas septynių retųjų žemės elementų eksporto kontrolę. Šie elementai yra būtini gaminant viską – nuo išmaniųjų telefonų iki naikintuvų. Kadangi Kinija kontroliuoja apie 90 proc. pasaulinio retųjų žemės elementų perdirbimo, šis žingsnis sukėlė rimtą grėsmę JAV gamybai ir gynybos pramonės bazei.

Sukrėsta Kinijos įtakos, D. Trumpo administracija greitai nusileido, supratusi, kad sparčiai didinami JAV muitai neprilygsta Pekino kontrolei kritinių mineralų srityje. Laikinas susitarimas gegužę užleido vietą vasaros deryboms, kurias Pekinas nutraukė dar labiau sugriežtindamas licencijavimo taisykles spalį.

Po kelių savaičių, kai abu lyderiai susitiko Pietų Korėjoje, D. Trumpas atšaukė muitus ir atidėjo JAV uostų mokesčius, skirtus atsverti Kinijos dominavimą pasaulinėje laivų statybos pramonėje. Mainais Pekinas pasiūlė vienerių metų išimtį retųjų žemės elementų eksporto apribojimams, kurie, Vašingtono vertinimu, galėjo būti atnaujinti bet kuriuo metu.

Ši nuolatinė grėsmė pakeitė JAV politiką Kinijos atžvilgiu. Vėlesniais mėnesiais Jungtinės Valstijos sušvelnino savo poziciją Pekinui svarbiais klausimais – sumažino paramą Taivanui ir sušvelnino pažangiųjų technologijų eksporto kontrolę. Siekdama išvengti naujos eskalacijos, D. Trumpo administracija 2026 m. Nacionalinėje gynybos strategijoje iškėlė tikslą užtikrinti „strateginį stabilumą“. Tuo metu Kinija ne tik atlaikė konfrontaciją, bet ir iš jos išėjo sustiprėjusi. Pekinas pakeitė dvišalių santykių sąlygas savo naudai, smarkiai apribodamas Vašingtono strategines galimybes iki pat D. Trumpo vizito Kinijoje 2026 m. gegužę.

Taip neturėjo nutikti. Kinijos gebėjimą įsprausti D. Trumpo administraciją į kampą lėmė ne vien JAV nesugebėjimas apsaugoti savo tiekimo grandinių. Tai atskleidė daug gilesnę Amerikos strategijos nesėkmę. Kaip yra pastebėjęs politologas Thomas Schellingas: „Galia sukelti skausmą yra derybinė galia.“ Daugelį metų Pekinas ieškojo pažeidžiamiausių Vašingtono vietų ir kryptingai kūrė priemones joms išnaudoti. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos nepasirengė pasinaudoti tomis Kinijos silpnybėmis, kurios labiausiai kelia nerimą jos vadovams, nors tokių silpnybių netrūksta.

Kinijos ekonomika susiduria su rimtais iššūkiais: silpna vidaus paklausa, augančia vietos valdžios skola, žlungančia nekilnojamojo turto rinka, dideliu jaunimo nedarbu, senstančia ir mažėjančia darbo jėga. Jos kariuomenė – Liaudies išlaisvinimo armija (PLA) – tebėra korumpuota ir neišbandyta realiame kare, o režimas vis labiau remiasi represijomis, skaitmenine stebėsena ir propaganda, siekdamas išlaikyti visuomenės kontrolę.

Tarptautinėje arenoje Kinija yra įsivėlusi į teritorinius ginčus su dauguma kaimyninių valstybių, o jos vienintele oficialia sąjungininke lieka Šiaurės Korėja. Be to, ji tebėra smarkiai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų ir jų partnerių energijos išteklių, kapitalo, pramoninių žaliavų, pažangiųjų technologijų, eksporto rinkų ir JAV dolerio.

Šis pažeidžiamumų sąrašas nereiškia nei neišvengiamo Kinijos žlugimo, nei neišvengiamo jos nuosmukio. Tačiau jis rodo, kad Pekinas yra jautrus strateginiam spaudimui. Vis dėlto Jungtinės Valstijos pernelyg dažnai nesugeba spausti jautriausių Kinijos vietų arba net nesukuria galimybių tai daryti. Kai Xi Jinpingas pavadino D. Trumpo blefą blefu, jis atskleidė esminę Vašingtono strategijos Kinijos atžvilgiu spragą – konkurencinių svertų prieš pagrindinį varžovą trūkumą.

AKLA ZONA

Šis strateginis deficitas neatsirado per vieną naktį. JAV politikos formuotojai abiejose partijose ilgą laiką vengė išnaudoti arba didinti Kinijos pažeidžiamumą, laikydami tokias pastangas nereikalingomis, neproduktyviomis ar net peržengiančiomis sąžiningos konkurencijos ribas. Kai Vašingtonas taikydavo rimtesnį ekonominį ar diplomatinį spaudimą Kinijai, tai dažniausiai būdavo šalutinis kitų užsienio politikos tikslų – pavyzdžiui, sankcijų Iranui ar Šiaurės Korėjai – rezultatas, o ne kryptinga strategija konkuruoti su Pekinu. Naujausi veiksmai prieš Kinijos telekomunikacijų ir puslaidininkių sektorius buvo sveikintinas pokytis, tačiau jie išliko pavieniai ir neintegruoti į platesnę strategiją.

Vietoje to viena po kitos JAV administracijos daugiausia dėmesio skyrė karinės galios stiprinimui, vidaus investicijoms, bendraminčių sąjungininkų koalicijų kūrimui ir apsaugos mechanizmų palaikymui, siekiant išvengti netyčinės eskalacijos su Kinija.

Toks požiūris galėjo pasiteisinti Amerikos neprilygstamos galios laikotarpiu, tačiau jo nepakanka susidūrus su konkurentu, kuris pademonstravo ir valią, ir vis didesnius gebėjimus mesti iššūkį gyvybiškai svarbiems JAV interesams. Pakanka pažvelgti į tai, kokias menkas pasekmes Pekinas patyrė dėl masinių JAV intelektinės nuosavybės vagysčių, nuolatinių provokacijų Taivano sąsiauryje ir Pietų Kinijos jūroje, nuolatinių kibernetinių įsilaužimų į JAV kritinę infrastruktūrą, ekonominio spaudimo Amerikos sąjungininkams ir pastaruoju metu – kritinių mineralų pavertimo geopolitiniu ginklu.

Kiekvienu iš šių atvejų Vašingtono atsakas buvo ribotas, nuspėjamas ir nepakankamas, todėl nesugebėjo atgrasyti Pekino nuo vis agresyvesnės ir pavojingesnės politikos.

Kinija, priešingai, buvo sumani praktikė, ieškodama Amerikos galios spragų ir silpnųjų vietų. Vykdydamas pramonės politiką, taikydamas nesąžiningą prekybos praktiką ir versdamas perduoti technologijas, Pekinas išnaudojo JAV rinkos ekonomikos atvirumą, kad paspartintų savo augimą Jungtinių Valstijų sąskaita.

Liaudies išlaisvinimo armija (PLA) plėtojo kibernetinius pajėgumus ir kosmoso technologijas, remiamas galingo raketų arsenalo, aiškiai siekdama mesti iššūkį JAV kariuomenės gebėjimui dislokuoti ir išlaikyti pajėgas vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje bei jį susilpninti. Ji taip pat pasinaudojo atvira interneto erdve Jungtinėse Valstijose, kad nusitaikytų į civilinę infrastruktūrą ir pavogtų didžiulius kiekius komercinių paslapčių bei privačių duomenų, įskaitant 2015 m. įsilaužimą į JAV Personalo valdymo biurą, per kurį buvo pažeisti 22 mln. federalinių darbuotojų asmens duomenys.

Xi Jinpingo sprendimas panaudoti kritinius mineralinius išteklius kaip spaudimo priemonę turėtų parodyti Vašingtonui tolesnę kryptį. Jungtinės Valstijos neabejotinai turi daryti daugiau, kad apsaugotų savo tiekimo grandines ir sumažintų priklausomybę nuo Kinijos – su tuo dabar sutinka dauguma politikos formuotojų ir ekspertų.

Tačiau daugelis šių pastangų, geriausiu atveju, pareikalaus metų. Tuo metu Pekinas toliau tobulins savo ekonominės prievartos priemones ir greičiausiai ras naujų pažeidžiamų sričių, kurias galės išnaudoti greičiau, nei Vašingtonas sugebės jas apsaugoti. Todėl vien gynybinio požiūrio – sutelkto tik į rizikos mažinimą, savarankiškumą ir atsparumo didinimą – nepakaks. Jungtinės Valstijos turi būti pasirengusios veikti ir puolamąja kryptimi.

SPAUDIMO MENAS

Priešininko pažeidžiamumų išnaudojimas gali atrodyti agresyvus ar destabilizuojantis, tačiau tikslas nėra režimo pakeitimas ar visiška konfrontacija. Tikslas – apsaugoti ir stiprinti JAV nacionalinius interesus, pasitelkiant apgalvotas ir proporcingas priemones. Siekdamos išvengti išsklaidyto požiūrio, kuris didintų eskalacijos riziką ir susilpnintų koordinuoto spaudimo veiksmingumą, Jungtinės Valstijos turi laikytis nuoseklios ir drausmingos strategijos.

Pirmiausia politikos formuotojai turėtų įvertinti, ar konkretaus pažeidžiamumo išnaudojimas suteiks Jungtinėms Valstijoms reikšmingą ir ilgalaikį konkurencinį pranašumą. Pažeidžiamumas, į kurį verta nukreipti pastangas, turi būti svarbus Kinijos vadovams ir sunkiai pašalinamas.

Paties Pekino prioritetai nurodo galimas kryptis. Xi Jinpingas didžiąją savo valdymo dalį skyrė Kinijos silpnybių mažinimui: kovai su korupcija, vidaus nestabilumu, pernelyg didele priklausomybe nuo eksporto ir priklausomybe nuo užsienio maisto, energijos bei technologijų. Nors tam tikros pažangos pasiekta, nuolatinis finansinių ir politinių išteklių skyrimas šioms problemoms rodo, kad Kinija išlieka pažeidžiama. Tai kartu atskleidžia sritis, kuriose Amerikos spaudimas galėtų būti veiksmingiausias. Sustiprindamos esamą Pekino nesaugumo jausmą, Jungtinės Valstijos gali priversti Kiniją dar daugiau išteklių skirti jau sprendžiamoms problemoms, tačiau didesnėmis sąnaudomis ir mažesniu efektyvumu, taip nukreipdamos jos dėmesį nuo kitų, pavojingesnių iniciatyvų.

Jungtinės Valstijos taip pat turėtų sutelkti dėmesį į tokius pažeidžiamumus, kuriuos galima paveikti išoriniu spaudimu. Ne kiekviena Kinijos silpnybė gali būti išnaudota. Pavyzdžiui, demografinis nuosmukis ilgainiui gali susilpninti Kinijos galią, tačiau Jungtinės Valstijos turi mažai galimybių paspartinti šį procesą ar pakeisti jo kryptį. Todėl Vašingtonas turėtų sutelkti dėmesį į tas sritis, kurias gali paveikti jo turimos politinės, ekonominės ir diplomatinės priemonės. Tam reikia įvertinti, ar pakaks vienašališkų veiksmų, o jei ne – ar Jungtinės Valstijos gali sutelkti koaliciją, kuri užkirstų kelią vadinamiesiems „sankcijų apeinėtojams“ susilpninti JAV spaudimo kampanijas.

Galiausiai, prieš imdamiesi išnaudoti priešininko pažeidžiamumus, Amerikos politikos formuotojai turi būti tikri, kad tikėtina nauda bus didesnė už galimas išlaidas ir riziką. Klaidingai įvertinus šį santykį, gali sustiprėti Pekino pasipriešinimas, būti išprovokuotos atsakomosios priemonės arba konkurencija gali peraugti į konfliktą, kurio kaip tik siekiama išvengti. Svarbūs ir etiniai aspektai. Veiksmai, sukeliantys nereikalingas civilių gyventojų kančias, pavyzdžiui, didinantys maisto trūkumo riziką Kinijoje, gali peržengti teisines ir moralines ribas bei pakenkti Vašingtono reputacijai sąjungininkų ir partnerių akyse.

MAŽAS KIEMAS, AUKŠTA TVORA

Konkurencinės strategijos tikslas nėra beatodairiškai kenkti priešininkui, o taikyti nuoseklų ir proporcingą spaudimą, kuris didintų ir išlaikytų Vašingtono pranašumus. Siekdamos šio tikslo, Jungtinės Valstijos turi veikti keliais laiko horizontais ir būti pasirengusios įvairiems scenarijams. Pirmiausia jos turi riboti Kinijos gebėjimą kaupti galią ir pajėgumus, kurie galėtų kelti grėsmę gyvybiškai svarbiems JAV interesams. Toliau jos turi sukurti patikimas priemones Kinijos eskalacijai ir agresijai atgrasyti. Kartu jos turi ieškoti būdų, kaip paversti Kinijos stipriąsias puses jos silpnybėmis, atskleidžiant nesąžiningą ir slaptą Pekino praktiką.

Trumpuoju laikotarpiu Jungtinės Valstijos turi apriboti Kinijos galimybes kaupti technologinius ir karinius pajėgumus, kurie galėtų tiesiogiai kelti grėsmę svarbiausiems JAV interesams. Vašingtonas jau daug dėmesio skyrė šiam tikslui, ypač ribodamas Kinijos prieigą prie pažangių puslaidininkių. Be šių lustų Kinija negali kurti ir diegti pažangių dirbtinio intelekto sistemų, tiksliųjų ginklų ar puolamųjų kibernetinių priemonių, kurios yra neatsiejamos nuo jos karinės modernizacijos.

Dar didesnę strateginę reikšmę suteikia rekursyviai save tobulinančio dirbtinio intelekto perspektyva – sistemų, kurios gebėtų savarankiškai didinti savo galimybes. Valstybė, kuri pirmoji pasieks tokį lygį, gali įgyti ilgalaikį ir nuolat augantį pranašumą, todėl svarbu ne tik pasiekti šį pranašumą, bet ir jo mastas.

Svarbiausi pasaulinės puslaidininkių pramonės taškai vis dar nėra kontroliuojami Pekino. JAV, Japonijos, Nyderlandų ir Taivano bendrovės dominuoja svarbiausiuose puslaidininkių gamybos etapuose. Nors Kinija daugiau nei dešimtmetį investavo daugiau kaip 150 mlrd. JAV dolerių į savo puslaidininkių tiekimo grandinės plėtrą, jos pažanga išliko ribota: pažangiausi Kinijos lustai pagal mastą, našumą ir gamybos efektyvumą vis dar keleriais metais atsilieka nuo pasaulio lyderių.

J. Bideno administracijos strategija, vadinama „mažas kiemas, aukšta tvora“, apribojo Kinijos prieigą prie pažangių lustų, lustų gamybos įrangos ir susijusių aukščiausio lygio technologijų. Kartu buvo sugriežtinti užsienio investicijų apribojimai ir eksporto licencijavimo reikalavimai tam tikrai užsienyje pagamintai įrangai, kuriai sukurti buvo panaudotos JAV technologijos.

Kritikai teigia, kad tokia kontrolė paskatino Kinijos technologinį savarankiškumą JAV įmonių pajamų sąskaita. Tačiau toks vertinimas nepastebi platesnio vaizdo: Pekinas jau anksčiau buvo apsisprendęs kurti savarankišką technologinę bazę. Eksporto kontrolė galėjo sustiprinti ar net paspartinti šias pastangas, tačiau kartu privertė Kiniją savo tikslų siekti nepalankesnėmis sąlygomis. Ji turėjo skirti daugiau lėšų, laiko ir pastangų tam, ką anksčiau galėjo įsigyti užsienio rinkose.

Tuo pat metu Kinijos galimybės didinti skaičiavimo pajėgumus buvo apribotos, o tai sulėtino vietinių dirbtinio intelekto modelių kūrimą. Tai yra klasikinis konkurencinės strategijos pavyzdys – priversti varžovą pasiekti mažiau, išleidžiant daugiau, būtent tose srityse, kurios jam yra svarbiausios.

Tačiau ši strategija dar nėra baigta. Kinija ir toliau naudojasi lustų kontrabandos tinklais, užsienio duomenų centrais ir modelių distiliavimu – technika, kai, pasitelkus prieigą prie pažangiausių dirbtinio intelekto modelių, atkuriamos jų galimybės. Naujos politikos priemonės turėtų būti nukreiptos į kanalus, kuriais Kinija įsigyja ribojamus lustus ir susijusią infrastruktūrą, įskaitant priedangos įmones, neviešai registruotas dukterines bendroves, debesijos prieigą prie JAV skaičiavimo pajėgumų bei techninio aptarnavimo sutartis, leidžiančias eksploatuoti senesnę puslaidininkių gamybos įrangą.

Taip pat būtina suderinti JAV eksporto apribojimus su Nyderlandų ir Japonijos politika, nes šių šalių bendrovės – ASML ir „Tokyo Electron“ – kontroliuoja kritinius pažangiųjų puslaidininkių tiekimo grandinės taškus. Nors abi valstybės nuo 2023 m. pradėjo griežtinti savo politiką, jų apribojimai dėl įrangos pardavimo, aptarnavimo ir komponentų eksporto Kinijos lustų gamintojams vis dar nėra tokie griežti kaip JAV taikomi apribojimai. Vašingtonas turėtų siekti, kad Haga ir Tokijas uždarytų šias spragas.

Jei diplomatija nepasiteisintų, JAV turėtų svarstyti galimybę pasitelkti tiesioginio užsienio produkto taisyklę, kuri leidžia taikyti JAV eksporto kontrolę ir užsienyje pagamintiems produktams, jeigu jų gamyboje buvo naudojama JAV programinė įranga ar technologijos.

Tuo pačiu metu Jungtinės Valstijos neturėtų silpninti savo sunkiai pasiektų laimėjimų leisdamos pažangių dirbtinio intelekto lustų eksportą Kinijos bendrovėms, kaip tai padarė D. Trumpo administracija, patvirtinusi galingų „Nvidia H200“ lustų pardavimą. Nėra jokios strateginės logikos riboti Kinijos prieigą prie lustų gamybos įrangos, tačiau tuo pačiu leisti laisvai įsigyti pačius lustus.

Be to, JAV dirbtinio intelekto laboratorijų ir debesijos paslaugų teikėjų skaičiavimo pajėgumai jau yra riboti, todėl kiekvienas pažangus lustas, eksportuotas į Kiniją, tiesiogiai mažina vidaus pajėgumus. Kongresas turėtų įtvirtinti griežtesnius eksporto apribojimus įstatymuose, kad jokia administracija negalėtų iškeisti šio lemiamo strateginio pranašumo į trumpalaikę ekonominę naudą.

PERNELYG IŠSIPLĖTUSI

Kinijos priklausomybė nuo užsienio eksporto rinkų suteikia Jungtinėms Valstijoms panašų strateginį svertą. Milžiniškas Kinijos gamybos sektorius, sudarantis beveik 25 proc. šalies BVP (palyginti su maždaug 15 proc. pasaulio vidurkiu), yra jos karinės galios augimo ir ekonominės ekspansijos pagrindas.

Beveik trečdalis visų pasaulyje pagaminamų prekių yra pagaminta Kinijoje. Tai nėra atsitiktinumas: Pekinas skatino gamybos plėtrą valstybės subsidijomis ir dirbtinai palaikomu silpnu valiutos kursu, siekdamas išlaikyti užimtumą ir ekonomikos augimą, sukurti nacionalinius pramonės lyderius, sumažinti priklausomybę nuo užsienio ir įgyti dominavimą strategiškai svarbiose pramonės šakose. Šiandien Kinija įdiegia daugiau kaip pusę pasaulio pramoninių robotų ir pagamina daugiau elektromobilių nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus.

Jeigu šios tendencijos išliks, Pekino dominavimas kritiniuose sektoriuose išstumtų JAV ir jų sąjungininkių gamintojus, susilpnintų jų gynybos pramoninę bazę ir padarytų juos priklausomus nuo strateginio konkurento dėl technologijų, kurios lemia ekonominę gerovę ir karinę galią. 2025 m. G-7 susitikime Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen perspėjo, kad Kinijos pramonės politika kuria „dominavimo, priklausomybės ir šantažo modelį“.

Didžioji dalis Kinijos naftos importo taip pat eina per pažeidžiamus strateginius siauruosius taškus.

Tačiau milžiniškas Kinijos eksporto potencialas yra ir jos silpnybė. Kadangi vidaus vartojimas neatsilieka nuo pramonės gamybos apimčių – namų ūkių vartojimas sudaro apie 40 proc. BVP, palyginti su maždaug 60 proc. pasaulio vidurkiu – Kinijos ekonomika priklauso nuo užsienio rinkų, kad išlaikytų užimtumą ir augimą.

Pekinas puikiai supranta šią problemą: kiekviename penkerių metų plane nuo 2006 m. Kinijos komunistų partija ragino stiprinti vidaus vartojimą. Vis dėlto tikras ekonomikos persibalansavimas, kuris pareikalautų reformuoti socialinės apsaugos sistemą, perskirstyti pajamas ir sumažinti valstybės dominavimą ekonomikoje, pasirodė esąs labai sunkiai įgyvendinamas dėl valstybinių įmonių interesų, nedarbo baimės ir KKP siekio išlaikyti politinę ekonomikos kontrolę.

Vietoje to Kinija dar labiau padidino savo priklausomybę nuo eksporto: 2025 m. jos pasaulinis prekybos perteklius pasiekė rekordinį 1,2 trilijono JAV dolerių lygį – beveik 20 proc. daugiau nei ankstesniais metais ir didžiausią prekybos perteklių, kada nors užfiksuotą vienoje ekonomikoje.

Todėl Vašingtonas turi išskirtinę galimybę pasinaudoti šiuo Kinijos pažeidžiamumu. Jungtinės Valstijos turėtų priešintis Kinijos eksporto bangai, sutelkdamos išsivysčiusias ekonomikas, susiduriančias su deindustrializacija, ir besivystančias šalis, kurių siekį kurti savo pramonę slopina Kinijos pertekliniai pajėgumai. Tokia koalicija galėtų koordinuoti prekybos priemones, skirtas apsaugoti savo strategines pramonės šakas, įskaitant plieno gamybą, laivų statybą, baterijų gamybą ir bepiločių orlaivių sektorių.

Be muitų, Jungtinės Valstijos galėtų siekti plataus masto prekybos susitarimų, kurie įtvirtintų griežtus reikalavimus dėl subsidijų, valstybės valdomų įmonių veiklos ir priverstinio technologijų perdavimo – reikalavimus, kurių Kinijai būtų sunku laikytis. Panašiai mąstantys partneriai taip pat galėtų sukurti kovos su prekybos apribojimų apėjimu sistemą: sugriežtinti kilmės taisykles, keistis muitinės duomenimis ir taikyti sankcijas prekėms, kurios per trečiąsias šalis nukreipiamos siekiant išvengti apribojimų.

Jie taip pat galėtų įvesti išvykstančių investicijų patikrą, kad JAV ir sąjungininkių įmonės ar investuotojai nefinansuotų Kinijos pajėgumų tose srityse, kurias Vakarai siekia apriboti.

Kinija neabejotinai bandytų suskaldyti koaliciją ir daryti spaudimą pažeidžiamesnėms jos narėms. Tačiau Vašingtonas ir jo partneriai galėtų tam užkirsti kelią siūlydami teigiamas paskatas besivystančioms šalims: didesnę prieigą prie rinkų, investicijas į tiekimo grandines ir finansavimą pramonės plėtrai.

Toks koordinuotas spaudimas Kinijos eksportu grindžiamam augimo modeliui padėtų iš naujo įtvirtinti sąžiningos prekybos principus, atkurti rinkos konkurenciją, kurią iškreipė Kinijos pramonės politika, ir sumažintų Pekino beveik monopolinę padėtį sektoriuose, kurie yra itin svarbūs JAV saugumui ir ekonominei gerovei.

DOLERIO ATGRASYMO GALIA

Pažaboti pavojingiausius Kinijos galios elementus yra neatidėliotinas tikslas, tačiau Jungtinės Valstijos taip pat turi sukurti konkurencinius svertus, kurie padėtų įgyvendinti antrąjį tikslą – atgrasymą. Šių svertų nebūtina panaudoti iš karto ar net prekybos karo metu, tačiau jų sukūrimas dabar užtikrintų, kad Jungtinės Valstijos būtų pasirengusios užkrauti Pekinui nepriimtinas išlaidas rimtos krizės ar konflikto metu ir taip atgrasyti Kiniją nuo agresijos ar tolesnės eskalacijos.

Kadangi JAV doleris yra susijęs su beveik visais Kinijos tarptautinės ekonominės veiklos aspektais, jis išlieka vienu svarbiausių ir labiausiai išnaudojamų Pekino pažeidžiamumų. Beveik 70 proc. Kinijos tarptautinės prekybos vykdoma JAV doleriais arba pereina per doleriais pagrįstas finansines institucijas. Kinija turi apie 900 mlrd. JAV dolerių skolos doleriais (apie 40 proc. visos jos išorės skolos), o maždaug pusė šalies užsienio valiutos rezervų laikoma doleriais.

Dolerio dominavimą palaiko galingas tinklo efektas: importuotojai kaupia dolerius, eksportuotojai jais išrašo sąskaitas, finansų institucijos vykdo atsiskaitymus doleriais, o centriniai bankai laiko juos savo rezervuose. Todėl, jei Kinija nori prekiauti su didžiąja pasaulio dalimi, ji yra priversta veikti šioje sistemoje.

Jei Vašingtonas apribotų Kinijos prieigą prie dolerių – nuo sankcijų bankams, remiantiems Liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) veiklą, iki plataus masto apribojimų atsiskaitymams doleriais pažangiųjų technologijų ir karinės gamybos sektoriuose – tai galėtų Pekinui sukelti didelių išlaidų, sutrikdyti Kinijos finansų rinkas ir netgi sukelti platesnį ekonominį nestabilumą.

Xi Jinpingas siekė sumažinti šią priklausomybę internacionalizuodamas juanį, tačiau pažanga buvo lėta. Pavyzdžiui, Kinijos tarpvalstybinė tarpbankinių mokėjimų sistema (CIPS) suteikia dalinę alternatyvą doleriu grindžiamai atsiskaitymų sistemai ir gali sumažinti JAV sankcijų poveikį, kaip tai atsitiko Kinijos ir Rusijos prekyboje po 2022 m. vasario mėn. Rusijai įvestų JAV ir jų sąjungininkių sankcijų dėl plataus masto invazijos į Ukrainą. Vis dėlto tai neišsprendė pagrindinės Kinijos priklausomybės nuo doleriu grindžiamos pasaulinės finansų sistemos.

Vienintelis būdas Pekinui sukurti patikimą kelią juaniui tapti pasauline rezervine valiuta būtų sušvelninti kapitalo kontrolę ir įgyvendinti teisines bei institucines reformas, kurios suteiktų pasitikėjimo užsienio investuotojams. Tačiau Kinija negali vienu metu išlaikyti griežtai kontroliuojamos finansų sistemos ir turėti pasauliniu mastu patikimos rezervinės valiutos. Todėl bet koks tikras dedolerizacijos projektas artimiausioje ateityje išlieka labiau siekiamybė nei reali galimybė.

Žinoma, plataus masto finansinės priemonės prieš didžiausius Kinijos bankus sukeltų smūgio bangas gerokai už Pekino ribų. Jungtinėms Valstijoms tektų prisiimti realią ekonominę riziką, o JAV ir jų sąjungininkių įmonių turtas bei darbuotojai Kinijoje galėtų tapti tikėtinais atsakomųjų veiksmų taikiniais.

Todėl Vašingtonas turi pasirengti tokiam scenarijui ir aiškiai parodyti, kad tik itin destabilizuojantys Kinijos veiksmai galėtų išprovokuoti tokio masto atsaką. Tokie veiksmai galėtų būti plataus masto kibernetinės atakos prieš JAV kritinę infrastruktūrą, Kinijos eksporto ribojimai, keliantys rimtą grėsmę JAV ekonomikai, arba karinė agresija prieš JAV sąjungininkus ir partnerius.

Ne mažiau svarbu, kad Vašingtonas turi sutelkti savo sąjungininkus šiems atsako slenksčiams palaikyti, kad Pekinas susidurtų su vieningu frontu, o ne galėtų išnaudoti skirtingas valstybių jurisdikcijas savo naudai. Siekdami užtikrinti, kad Jungtinės Valstijos galėtų veikti ryžtingai, nesukeldamos savo ekonomikos paralyžiaus ir nepriversdamos sąjungininkų rinktis tarp nepriimtinų alternatyvų, politikos formuotojai turėtų atlikti JAV finansų institucijų atsparumo testus, vertindami jų priklausomybę nuo Kinijos rinkos, koordinuoti likvidumo mechanizmus su sąjungininkių centriniais bankais, kad būtų išvengta grandininių finansų rinkų sukrėtimų, ir stiprinti tiekimo grandines galimų Kinijos atsakomųjų priemonių akivaizdoje.

Nė vienas priemonių rinkinys negalėtų visiškai apsaugoti Amerikos ekonomikos nuo pasekmių, tačiau šių veiksmų derinys padidintų JAV finansinių atsakomųjų priemonių patikimumą kaip kraštutinės atgrasymo priemonės.

NEIŠNAUDOTAS SVERTAS

Kinijos priklausomybė nuo energijos importo yra dar vienas pažeidžiamumas, kuris krizės metu galėtų būti panaudotas siekiant užkrauti Pekinui nepriimtinas išlaidas. Kinija importuoja maždaug tris ketvirtadalius savo suvartojamos žalios naftos, o apie 90 proc. šių importo srautų atkeliauja jūrų keliais ir eina per pažeidžiamus Malakos, Lomboko ir Sundos sąsiaurius Indonezijos regione. Nors Kinijoje automobiliai ir sunkvežimiai vis dažniau varomi elektra arba suskystintomis gamtinėmis dujomis, šalis tebėra didžiausia pasaulyje žalios naftos importuotoja, nes jos milžiniškai pramoninei bazei reikia naftos produktų plastikų, sintetinių pluoštų ir aukštųjų technologijų komponentų gamybai.

Pekinas jau seniai suvokia, kad rimtas jūrinių energijos tiekimo maršrutų sutrikdymas galėtų smarkiai paveikti šalies infrastruktūrą, pramonę, transporto sistemą ir karinį pasirengimą. Dešimtmečius vykdytos rizikos mažinimo priemonės sumažino šią priklausomybę, tačiau jos nepanaikino.

Pavyzdžiui, Kinijos strateginių ir komercinių naftos atsargų, manoma, pakaktų daugiau kaip 100 dienų, o šalis, regis, sugebėjo atlaikyti šių metų Irano karo sukeltus energijos tiekimo sutrikimus. Tačiau trumpalaikis sukrėtimas Artimuosiuose Rytuose skiriasi nuo ilgalaikės blokados, kuri būtų tiesiogiai nukreipta prieš Kiniją. Užsitęsus konfliktui su Jungtinėmis Valstijomis, alternatyvūs energijos šaltiniai, strateginės atsargos ir sausumos importas iš Rusijos greičiausiai nepajėgtų kompensuoti prarasto jūrinio tiekimo. Xi Jinpingui vertinant galimos agresijos kainą, toks potencialus pažeidžiamumas gali tapti reikšminga atgrasymo priemone.

Kinijos pramoninė bazė gali būti lengvai pažeidžiama.

Tačiau tam, kad tokia grėsmė būtų įtikinama ir sustiprintų atgrasymo poveikį, Jungtinės Valstijos turėtų parengti įvairius realistiškus išlaidų užkrovimo scenarijus. Pirmiausia JAV žvalgybos bendruomenė turėtų išanalizuoti Kinijos reakciją į pastaruosius trikdžius Hormūzo sąsiauryje, kad nustatytų konkrečias ilgalaikio pažeidžiamumo sritis.

Nesiekiant visiškos blokados, JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras (OFAC) galėtų taikyti jūrines sankcijas, siekdamas atgrasyti laivybos bendroves, draudikus, brokerius ir bankus nuo dalyvavimo draudžiamuose energijos tiekimo sandoriuose. Spaudimas per draudimo paslaugas, prieigą prie uostų ir laivų registracijos sistemas padidintų išlaidas bei neapibrėžtumą į Kiniją plaukiantiems tanklaiviams, nereikalaujant tiesioginių karinių veiksmų.

Vis dėlto Pentagonas taip pat turėtų pademonstruoti savo gebėjimą sutrikdyti ar prireikus sustabdyti Kinijos jūrinės energetikos importą, pasitelkdamas JAV karinio jūrų laivyno kontrolę pagrindiniuose pasaulio energijos transportavimo maršrutuose. Kadangi JAV partneriai Azijoje priklauso nuo daugelio tų pačių laivybos kelių, Vašingtonas turėtų stiprinti žvalgybinės informacijos dalijimąsi, siekdamas geriau atskirti laivus, tiekiančius energiją sąjungininkams, ir kartu skatinti alternatyvių energijos šaltinių bei transportavimo maršrutų plėtrą, kad krizės metu būtų apsaugoti sąjungininkų energijos srautai.

Tačiau energetika nėra vienintelė Kinijos priklausomybė nuo importuojamų žaliavų. Kinija importuoja apie 80 proc. geležies rūdos, kuri yra jos plieno pramonės pagrindas, daugiausia iš Australijos. Didelė dalis vario, ličio ir kobalto žaliavų, būtinų baterijų gamybai bei gynybos pramonei, gaunama iš Australijos, Čilės, Kongo Demokratinės Respublikos ir Peru.

Kaip ir naftos atveju, šios priklausomybės sukuria papildomus spaudimo taškus, kuriuos būtų galima panaudoti stiprinant atgrasymą ir apsunkinant Kinijos veiksmus keliuose strateginiuose sektoriuose vienu metu. Jeigu Australija būtų pasirengusi riboti geležies rūdos ir ličio eksportą, o Jungtinės Valstijos kartu su partneriais parengtų planus apriboti Kinijos prieigą prie vario ir kobalto, Pekinui būtų pasiųsta aiški žinia: Kinijos pramoninė bazė yra pažeidžiama, o jos gynybos gamybos pajėgumai gali būti smarkiai susilpninti, jei aplinkybės to pareikalautų.

Be žaliavų, Jungtinės Valstijos taip pat turėtų koordinuoti veiksmus su partneriais dėl galimų apribojimų su gynyba susijusiuose sektoriuose, kuriuose Kinija turi didelę priklausomybę nuo užsienio technologijų, pavyzdžiui, aviacijos ir kosmoso pramonėje. Kinijos valstybinė bendrovė „Comac“ siekia konkuruoti su „Boeing“ ir „Airbus“ su savo keleiviniu lėktuvu C919, tačiau daugiau kaip 60 proc. šio orlaivio komponentų, įskaitant variklius ir skrydžio valdymo sistemas, vis dar tiekiama iš užsienio.

Valstybės, turinčios realų svertą Kinijos pramoninei bazei, gali nenorėti juo pasinaudoti be didelių JAV diplomatinių pastangų. Todėl dar iki krizės būtina derinti nenumatytų atvejų planus, parengti teisinius mechanizmus ir suderinti veiksmus su sąjungininkais. Būtent toks išankstinis pasirengimas ir sudaro veiksmingo konkurencinio sverto pagrindą. Tinkamai derinamas su patikimu kariniu atgrasymu, jis Pekinui padidintų bet kokios agresijos ar eskalacijos kainą.

Trečiasis konkurencinio sverto tikslas yra ne tik apriboti tiesiogines grėsmes ir atgrasyti nuo eskalacijos, bet ir paversti Pekino stiprybes silpnybėmis, atskleidžiant jo labiausiai destabilizuojančią slaptą ir prievartinę praktiką. Kinijos autoritarinė sistema savo įtaką užsienyje plečia pasitelkdama įtakos operacijas, informacijos kontrolę bei ardomąją ekonominę ir karinę veiklą. Tačiau kiekvienas toks instrumentas veiksmingiausias tuomet, kai išlieka nematomas. Todėl paslėpta, tačiau galinga Kinijos įtaka yra pažeidžiamumas, kurio Vašingtonas iki šiol nėra visiškai išnaudojęs.

Kinijos pastangos formuoti pasaulio nuomonę siekia dviejų pagrindinių tikslų. Pirmasis – apsaugoti režimą nuo tarptautinės kritikos ir kišimosi į tai, ką Pekinas laiko savo vidaus reikalais, ypač dėl planų Taivano atžvilgiu ir represinės politikos Sindziange, Tibete bei Honkonge. Antrasis – daryti įtaką kitų valstybių vidaus ir užsienio politikai taip, kad ji atitiktų Kinijos strateginius interesus, įskaitant paramos telkimą

Jungtinių Tautų institucijose, siekiant užkirsti kelią Kinijai nepalankiems sprendimams, bei palankių politikų rėmimą, kad šie švelnintų savo valstybių pozicijas Taivano, prekybos ar žmogaus teisių klausimais. Pekino tikslas yra ne vien sukurti palankų Kinijos įvaizdį, bet ir suformuoti pasaulį, kuriame jo siekiami rezultatai svarbiausiais tarptautiniais klausimais būtų laikomi neišvengiamais ir teisėtais – dažnai JAV įtakos sąskaita.

Plataus masto Kinijos užsienio įtakos operacijos yra pagrindinė šių pastangų dalis, ypač valstybėse, kuriose trūksta jų aptikimo mechanizmų ir nepriklausomos žiniasklaidos. Pekinas sukūrė platų priedangos organizacijų, diasporos tinklų, žiniasklaidos partnerysčių ir politinio elito ugdymo programų tinklą, veikiantį net išsivysčiusiose demokratijose.

Pavyzdžiui, 2024 m. JAV valdžia apkaltino buvusią Niujorko gubernatoriaus pavaduotojo administracijos vadovę Lindą Sun veikimu kaip nedeklaruotą Kinijos vyriausybės agentę – ji, kaip teigiama, trukdė Taivano pareigūnams pasiekti gubernatoriaus biurą ir derino oficialius pranešimus prie Pekino pozicijos. Kanadoje institucijos tyrė Kinijos konsulato pareigūnų veiklą dėl įtarimų, kad jie mobilizavo tarptautinius vidurinių mokyklų mokinius balsuoti už Pekino remiamą kandidatą 2019 m. vietos partijos rinkimuose.

Kinijos įtakos kampanijos neapsiriboja vien slaptomis operacijomis. Pekinas kasmet skiria milijardus dolerių valstybinei žiniasklaidai, tarptautinėms transliacijoms ir socialinių tinklų veiklai visame pasaulyje, siekdamas formuoti kitų šalių viešuosius naratyvus Kinijai palankia linkme. Afrikoje Kinijos valstybinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „Xinhua“ ir CGTN, yra sudariusios plataus masto turinio dalijimosi susitarimus su vietiniais transliuotojais ir laikraščiais, leisdamos Pekinui skleisti iš anksto parengtus prokiniškus naratyvus per vietos auditorijai patikimus kanalus.

Kadangi šios pastangos dažnai nesulaukia atsvaros, finansinių sunkumų turinčios žiniasklaidos priemonės vis dažniau remiasi nemokamu arba subsidijuojamu kinišku turiniu, taip sudarydamos sąlygas Pekinui formuoti naratyvus apie Taivano susivienijimą, uigūrų žmogaus teises Sindziange ar Kinijos santykius su Afrikos valstybėmis.

Tačiau tariamai geranoriškas Pekino įvaizdis slepia tamsesnę tikrovę – mažumų persekiojimą šalies viduje, disidentų bauginimą užsienyje, kibernetines atakas prieš užsienio valstybių kritinę infrastruktūrą, ryšius su organizuotu nusikalstamumu ir nelegalią žvejybą, naikinančią pasaulio vandenynų išteklius. Ši veikla kelia grėsmę daugelio valstybių saugumui ir gerovei, todėl gali sukelti stiprų politinį bei diplomatinį atsaką.

Filipinų pavyzdys parodė, kad skaidrumas gali tapti veiksminga priemone prieš Kinijos spaudimą. 2023 m. Manila pradėjo viešinti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip Kinijos pakrančių apsaugos laivai priekabiauja prie Filipinų laivų šios šalies išskirtinėje ekonominėje zonoje.

Šie vaizdai turėjo didelį poveikį tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu: abstraktūs teritoriniai ginčai tapo akivaizdžiais Kinijos bauginimo įrodymais. Filipinų visuomenės nuomonė tapo gerokai kritiškesnė Kinijos atžvilgiu, sustiprėjo parama tvirtesnei jūrų politikai ir glaudesniam bendradarbiavimui su Jungtinėmis Valstijomis. Tarptautinė žiniasklaida ir sąjungininkų vyriausybės plačiai išplatino šią medžiagą, todėl Pekinas buvo priverstas teisintis diplomatinėje arenoje.

Jungtinės Valstijos turi didelį neišnaudotą potencialą paversti Kinijos žalingą veiklą ilgalaike reputacine našta. Tam JAV vyriausybė turėtų paskirti vadovaujančią instituciją, kuri koordinuotų ir sustiprintų informacinės konkurencijos pastangas, iki šiol išskaidytas tarp įvairių biurokratinių struktūrų. Jungtinės Valstijos turėtų ne tik koordinuoti tarptautines informavimo kampanijas apie ypač žalingą Kinijos veiklą, bet ir bendradarbiauti su sąjungininkais bei partneriais nustatant, priskiriant ir viešinant Kinijos komunistų partijos remiamas įtakos operacijas.

Taip pat reikėtų remti žurnalistus, mokslininkus ir tyrėjus, galinčius nepriklausomai atskleisti ir dokumentuoti tokią veiklą. Po viešo atskleidimo vyriausybinės institucijos galėtų užtikrinti atsakomybę pasitelkdamos baudžiamąjį persekiojimą, sankcijas, diplomatines priemones ir oficialų atsakomybės priskyrimą.

Didžiausias Kinijos komunistų partijos pažeidžiamumas gali būti paprastas – ji negali pakęsti, kad būtų matoma tokia, kokia yra. Kinijos destabilizuojančio tarptautinio elgesio atskleidimas priverstų Pekiną skirti laiką ir išteklius žalos kontrolei, pakenktų kruopščiai kuriamam jo įvaizdžiui ir susilpnintų tarptautinį autoritetą, kuriuo grindžiamos jo didžiosios galios ambicijos. Pasaulis, aiškiau matantis Kinijos elgesį, yra atsparesnis jos spaudimui, skeptiškesnis jos propagandiniams naratyvams ir palankesnis JAV interesams bei lyderystei.

ATSISKAITYMAS

Per pastarąjį dešimtmetį Kinija tapo stipresnė, ryžtingesnė ir labiau pasitikinti savimi. Ji militarizavo Pietų Kinijos jūrą, spaudė ir gąsdino JAV sąjungininkes, tokias kaip Japonija ir Filipinai, bei vykdė ekonominį ir politinį spaudimą valstybėms, kurios prieštaravo jos interesams. Šiuo laikotarpiu JAV pareigūnai ir strateginiai dokumentai teisingai įvardijo Kiniją kaip pagrindinį ilgalaikį iššūkį, tačiau praktiniai veiksmai pernelyg dažnai buvo mažiau konkurencingi, nei rodė retorika.

Pekinas jau parodė pasirengimą naudoti kritinius mineralus kaip geopolitinio spaudimo priemonę. Todėl, nors Jungtinės Valstijos privalo toliau mažinti priklausomybę nuo Kinijos ir stiprinti savo bei sąjungininkių ekonominę galią, vien gynybinių priemonių nepakanka. Vašingtonas turi sukurti ir taikyti savo konkurencinius svertus.

Šie svertai turi tris pagrindinius tikslus: apriboti Kinijos galimybes daryti spaudimą Jungtinėms Valstijoms ir jų partnerėms, padidinti agresijos bei eskalacijos kainą ir ilgainiui sustiprinti stabilumo bei santūrumo perspektyvas. Priemonės šiems tikslams pasiekti turi būti kruopščiai suplanuotos ir taikomos nuosekliai. Kai kurios jų – pavyzdžiui, pažangiųjų puslaidininkių eksporto kontrolė ir koordinuotos prekybos iniciatyvos – turi būti įgyvendinamos nedelsiant. Kitos – pavyzdžiui, Kinijos priklausomybės nuo dolerio, naftos ir kitų žaliavų panaudojimas kaip spaudimo priemonės – turėtų likti rezervuotos rimtoms krizėms ar konfliktams.

Tuo pat metu Jungtinės Valstijos turi aktyviai atskleisti ir silpninti Pekino ardomąją veiklą užsienio sostinėse, žiniasklaidoje ir ginčijamuose regionuose. Dažniausiai nepakanka vienos priemonės – tikrasis svertas atsiranda dėl koordinuoto spaudimo įvairiose srityse. Todėl JAV politikos formuotojai turi ne tik išnaudoti dabartinius Kinijos pažeidžiamumus, bet ir numatyti ateities konkurencijos sritis, tokias kaip kvantinė kompiuterija, biotechnologijos ir naujosios energetikos technologijos.

Kinijos pažeidžiamumų išnaudojimas neišvengiamai kelia eskalacijos ir atsakomųjų veiksmų riziką, todėl tokios priemonės turi būti parengtos, išbandytos ir įvertintos iš anksto, o ne improvizuojamos krizės metu. Didžioji dalis šių veiksmų pareikalaus glaudaus koordinavimo su sąjungininkais, kurie taip pat yra suinteresuoti atsispirti agresyviausioms Kinijos praktikoms.

Kuriant tokias koalicijas svarbu vengti visiškos konfrontacijos retorikos ir vietoj jos remtis gynybine sistema, atitinkančia partnerių nacionalinius interesus – suvereniteto apsauga, vidaus pramonės stiprinimu ir atsparumo didinimu. D. Trumpo administracijos sprendimai, susilpninę kai kurias ilgalaikes partnerystes, bei karas Irane apsunkino kolektyvinių veiksmų perspektyvas, tačiau bendri interesai atsverti Kinijos keliamas ekonomines ir saugumo grėsmes išlieka stipresni už šiuos nesutarimus.

Kongresas savo ruožtu gali padėti įtvirtinti tokią konkurencinę strategiją, įstatymais įtvirtindamas pagrindines sistemas ir iniciatyvas, būtinas JAV svertui prieš Kiniją stiprinti. Tai apima ilgalaikį atsakingų institucijų finansavimą ir griežtesnę technologijų kontrolės bei investicijų apribojimų priežiūrą.

Jungtinės Valstijos anksčiau yra laimėjusios didžiųjų valstybių konkurenciją, tačiau niekada to nedarė kovodamos viena surišta ranka ir ignoruodamos priešininko pažeidžiamumus. Kinija yra visiškai susitelkusi į šią šimtmetį lemiančią konkurenciją. Ji vis drąsiau išbando JAV ryžtą, baudžia Amerikos partnerius ir paverčia JAV priklausomybes derybų įrankiais. Norint įveikti šį iššūkį, Jungtinėms Valstijoms reikia strategijos, kuri sujungtų vidaus atsinaujinimą su aktyviu konkurencinių svertų naudojimu.

Tik šių pastangų derinys gali pakreipti ilgalaikę konkurenciją Vašingtono naudai.

foreignaffairs.com