Kairiųjų terorizmas JAV ir ekstremizmas Lietuvoje: kas juos sieja?

Jonas Nedzveckas

D. Trumpo administracija sukvietė aukšto rango vyriausybių pareigūnus iš viso pasaulio, kad pradėtų precedento neturintį pasaulinį puolimą prieš tarptautinę radikaliųjų kairiųjų terorizmo grėsmę.

Baltieji rūmai skelbia, kad vadovaujant prezidentui Donaldui Trumpui, kraštutinių kairiųjų ekstremizmas bus vertinamas taip pat rimtai ir su juo bus kovojama taip pat griežtai, kaip pasaulis ilgą laiką kovojo su džihadistų terorizmu.

Valstybės sekretorius Marco Rubio atkreipė dėmesį į ilgalaikį ir sąmoningą aklumą kairiojo sparno smurtui: „Mūsų kovos su terorizmu doktrina turėjo akląją zoną, kai kalbama apie ekstremistinį politinės kairės smurtą. Net ir šiandien pati mintis, kad kraštutinių kairiųjų terorizmas gali kelti rimtą grėsmę, vertinama kaip dešiniojo sparno karštligiškas pramanas.“

Sekretorius M. Rubio perspėjo, kad kairiojo sparno terorizmas išaugo iki dešimtmečius nematyto lygio: „Šiandien susiduriame su nauja šio seno blogio banga. Čia, Jungtinėse Valstijose, kairiųjų teroristinių išpuolių ir sąmokslų skaičius išaugo iki dešimtmečius nematyto lygio… Amerikiečiai suprato, ką reiškia šie skaičiai.“

Sekretorius M. Rubio išsamiai apibūdino tarptautinį grėsmės pobūdį: „Antifa kovotojai ir jų bendrininkai keliauja po visą Europą ir į Ameriką, kad dalyvautų vieni kitų rengiamuose išpuoliuose, bendrais užšifruotais kanalais platintų propagandą, mokymo medžiagą ir informaciją apie pasirinktus taikinius. Jie juda per pogrindinius saugių būstų tinklus, o savo operacijas finansuoja ir palaiko tarptautinėmis lėšomis.“

Iždo sekretorius Scottas Bessentas paskelbė apie galingas kovos su neteisėtu finansavimu priemones: „Prezidento Trumpo nurodymu Iždo departamentas plečia pastangas nustatyti organizacijas, kurios piktnaudžiauja labdaros ir ne pelno organizacijų struktūromis kaip neteisėto finansavimo priemonėmis. Tiriame, kur buvo piktnaudžiaujama neapmokestinamuoju statusu ir kur labdaros organizacijos tapo finansiniais kanalais užsienio įtakos veiklai…“

Persekiosime, kad ir kokiose tolimose jurisdikcijose jie veiktų

Sekretorius S. Bessentas pažadėjo išardyti kairiojo sparno terorizmą palaikančią finansinę infrastruktūrą: „Mes nustatysime neteisėto finansavimo šaltinius, kad ir kaip sumaniai jie būtų slepiami. Išardysime politinį terorizmą palaikančius tinklus, kad ir kokie respektabilūs atrodytų jų priedangos dariniai. Persekiosime tuos, kurie sudaro sąlygas politiniam smurtui, kad ir kokiose tolimose jurisdikcijose jie veiktų.“

Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Stephenas Milleris aiškiai pareiškė, kad negali būti jokio atsitraukimo: „Vienas iš kairiojo sparno smurto ir terorizmo bruožų yra visiškai apsimestinis ir nesąžiningas apeliavimas į pilietines laisves, siekiant apsaugoti savo smurtinę veiklą…

Kai kairysis, kuris netiki laisve, pilietinėmis teisėmis ar jokia įprasta teisingumo samprata, protestuoja, kad pažeidžiamos jo teisės, supraskite: jis meluoja, bandydamas įtikinti žmones, kurie atidžiai neseka politinio gyvenimo, jog prieš jį buvo įvykdyta kažkokia neteisybė. Turime laikytis pasirinkto kurso ir būti visiškai nepajudinami, siekdami teisingumo šių civilizacijos priešų atžvilgiu.“

S. Milleris apibūdino istorinius veiksmus, kurių jau ėmėsi D. Trumpo administracija: „Čia, Jungtinėse Valstijose, ėmėmės būtinų ir esminių veiksmų, oficialiai pripažindami kairiojo sparno smurtą politinio terorizmo forma, keliančia tiesioginę grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui ir respublikinės valdymo formos išlikimui.“

Tai ilgalaikė kampanija, kuria siekiama išnaikinti smurtinę ideologiją, nukreiptą prieš policiją, civilius gyventojus ir pačius laisvųjų visuomenių pamatus.

Praėjusiais metais prezidentas D. Trumpas paskelbė „Antifa“ vidaus teroristine organizacija ir pradėjo ryžtingą kampaniją, kuria siekiama išardyti kairiojo sparno terorizmo tinklus bei patraukti jų veikėjus baudžiamojon atsakomybėn. Dabar nutraukiamas jų finansavimas, o tarptautiniai partneriai koordinuoja veiksmus, kad būtų panaikinti saugūs prieglobsčiai, uždaryti propagandos kanalai ir sustabdytos tarpvalstybinės operacijos.

Vadovaujant prezidentui D. Trumpui, radikaliųjų kairiųjų terorizmas pagaliau vertinamas kaip tikra, organizuota ir tarptautinė grėsmė.

Kairiųjų ekstremizmo požymiai Lietuvoje

Nors kairiųjų terorizmo grėsmės Lietuvoje kol kas nėra, vis dėlto galima įžvelgti kai kuriuos ankstyvųjų radikalėjimo pakopų požymius.

Kairiųjų ekstremizmas prasideda nuo įsitikinimo, kad esama visuomenės santvarka yra iš principo neteisėta, politiniai oponentai neturi teisės dalyvauti viešajame gyvenime, o prievarta gali būti pateisinama tariamai aukštesniu tikslu.

Viešojoje erdvėje argumentų kova keičiama ideologiniu susidorojimu. Oponento mintys nebeanalizuojamos – pats žmogus paskelbiamas „fašistu“, „naciu“, „neapykantos skleidėju“ ar demokratijos priešu, kad jo būtų galima ne klausytis, o pašalinti iš viešosios diskusijos.

Prieš dešimtmetį pateiktoje VSD ataskaitoje nurodoma, kad kraštutinių kairiųjų grupės Lietuvoje iki šiol buvo negausios ir susiskaldžiusios,  radikaliojo antifašizmo nišą iš dalies buvo užėmusios Rusijos informacinę politiką įgyvendinančios organizacijos.

Radikalėjant dauguma žmonių pereina tas pačias pakopas. Pirmojoje atsiranda tikras arba įsivaizduojamas nusivylimas valdžia, policija, verslu, tradicinėmis institucijomis ar visuomenės normomis.

Pats nepasitenkinimas nėra ekstremizmas, tačiau pavojus kyla, kai sudėtingos problemos pradedamos aiškinti viena visa apimančia priežastimi, pavyzdžiui, „sistema“, „fašistais“, „nacionalsitais“, „vatnikais“ ar kita tariamai vieninga priešų grupe. Žmonėms siūlomas paprastas atsakymas: dėl visų patiriamų nesėkmių kaltas ne aplinkybių derinys, o sąmoningas priešas.

Panašia retorika pasižymi LRT laidų vedėja Indrė Makaraitytė, patriotinius politinius sąjūdžius įspraudžianti į nacizmo rėmus, o pokario partizanus lygindama su žydšaudžiais.

Įsitvirtino selektyvus požiūris į saviraiškos laisvę, kai ji ginama saviems, tačiau priešininkų kalbėjimas laikomas savaime žalingu. Radikalėjimo ženklu yra pats siekis politinius ir kultūrinius ginčus spręsti ne įtikinėjant visuomenę, bet per administracinį spaudimą, profesinį baudimą, renginių trikdymą ar viešą žmonių įbauginimą. Žinoma, tai nėra terorizmas, tačiau tokia aplinka rengia dirvą požiūriui, kad ideologiniam priešininkui yra taikomos kitokios moralinės ir teisinės taisyklės.

Akivaizdus to pavyzdys yra publicisto, Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjo Pauliaus Gritėno 2025 m. portale LRT.lt paskelbtas straipsnis „Pralaužtos užtvankos“, kuriame svarstydamas demokratijos būklę pasaulyje ir Lietuvoje. Jis retoriškai klausia: „ar neatėjo laikas demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis“, teigdamas, kad „principo gynyba kartais priverčia peržengti reglamentų ar susitarimų ribas“. Jis ragina grįžti prie „agresyvios, griežtos, tikslios ir greitos demokratijos gynybos“.

Dėl tokių akivaizdžių susidorojimo su kitaminčiais užuominų politologas Marius Kundrotas kreipėsi į Žurnalistų etikos inspekciją, tačiau pats kreipimasis viešojoje erdvėje didesnio atgarsio nesulaukė.

P. Gritėnas savo laiku net sovietų lagerius ir KGB persekiojimą iškentusios disidentės Nijolės Sadūnaitės apdovanojimą Laisvės premija mėgino įstumti į menkinamą „Garliavos patvorių“ pasakojimą.

Taip susiformavo selektyvaus pasmerkimo mechanizmas: vieniems leidžiama niekinti ir menkinti, o kitiems paliekama tik teisė belstis į institucijų duris, kurios paprastai lieka užvertos.

Kompromisas reiškia išdavystę, o abejonė – silpnumą

Antrojoje pakopoje susiformuoja juodai baltas pasaulio vaizdas. Visuomenė padalijama į kaltuosius ir nekaltuosius, pažangiuosius ir atsilikėlius. Žmogaus vertė pradedama nustatyti ne pagal jo veiksmus, o pagal tai, kuriai socialinei, politinei ar kultūrinei grupei jis priskiriamas.

Politinis ginčas virsta moraliniu teismu: oponentas jau laikomas ne klystančiu bendrapiliečiu, bet blogio atstovu, su kuriuo nereikia diskutuoti. Šioje stadijoje didėja uždarų informacinių burbulų reikšmė, nes grupės nariai vieni kitiems nuolat patvirtina, kad kompromisas reiškia išdavystę, o abejonė – silpnumą.

Trečiojoje pakopoje prasideda politinio oponento delegitimizavimas. Žmonės raginami su priešininkais nebediskutuoti, neleisti jiems kalbėti, pašalinti juos iš renginių, profesinių organizacijų, žiniasklaidos, universitetų ar socialinių tinklų.

Pavyzdžiui, dėl tariamai „netinkamo“ Europos Sąjungoje vykstančių procesų vertinimo iš darbo Vilniaus universitete buvo atleistas profesorius, politikos mokslų daktaras Vytautas Radžvilas.

M. Garbačiauskaitės iniciatyva iš universiteto buvo pašalinta docentė Jolanta Mažylė, o dėl nepriimtinomis laikytų pažiūrų iš darbo atleistas ir psichiatras Aleksandras Alekseičikas.

Saviraiškos laisvė įtvirtinama ne kaip kiekvienam piliečiui priklausanti teisė, o kaip ideologinė privilegija, suteikiama tik „teisingai“ mąstantiems. Nukrypęs nuo leidžiamos nuomonės žmogus viešai gėdinamas, puolamas, apie jį platinama asmeninė informacija ir kuriama moralinio pasmerkimo atmosfera.

Tokios kampanijos taikiniu socialiniuose tinkluose tapo ir vyskupas Jonas Kauneckas: užuot diskutavus su jo mintimis, dvasininkas buvo apšmeižtas ir menkinamas jo autoritetas. Taip viešoji erdvė tapo ne laisvų nuomonių arena, o ideologine patikros zona, kurioje žodžio laisvė galioja ne visiems.

Kitokių pažiūrų žmonėms užveriamos žiniasklaidos durys – jie nekviečiami į diskusijų laidas, jų komentarai nepatenka į naujienų portalus, o nuomonės iš anksto pažymimos kaip „nepriimtinos“, „radikalios“ ar „pavojingos“.

Vietoj atviros diskusijos vykdoma informacinė izoliacija. Pavyzdžiui, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, profesorius Povilas Gylys, nacionalinio transliuotojo LRT laidose tapo nepageidaujamas.

Panašiai ir profesorius, Seimo narys Ignas Vėgėlė – nors abu turi akademinę, politinę ir visuomeninę patirtį, jų balsų nacionalinio transliuotojo eteryje negirdėti. Į viešąją diskusiją kviečiami tik tie, kurių nuomonė patogi vyraujančiai ideologijai.

Dar daugiau. Šių metų birželio mėn. Seimas priėmė Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis nepriimtina informacija gali būti pašalinta iš viešosios erdvės vienasmeniu administracinės institucijos pareigūno sprendimu, t. y. Lietuvos radijo ir televizijos komisijai bei Žurnalistų etikos inspektoriui suteikta teisė duoti privalomus nurodymus tarpininkavimo paslaugų teikėjams pašalinti informaciją arba panaikinti galimybę ją pasiekti.

Minėtos pataisos nenumato jokių veiksmingų saugiklių, galinčių užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Priešingai – jos iš esmės suteikia administracinėms institucijoms cenzūros įgaliojimus, kuriuos bus galima taikyti ne tik akivaizdžiai neteisėtam turiniui, bet ir visuomenei svarbioms diskusijoms, politinei kritikai bei valdžiai nepatogioms nuomonėms riboti. Taip cenzūra ne tik įžengia į viešąją erdvę, bet ir įteisinama kaip administracinio valdymo priemonė.

Oponentų bauginimas – būtina visuomenės apsauga

Ketvirtojoje pakopoje pradedama normalizuoti prievarta. Iš pradžių ji vadinama ne smurtu, o „pasipriešinimu“, „tiesioginiu veiksmu“, „gynyba“ arba „istorinio teisingumo atkūrimu“.

Oponentų bauginimas aiškinamas kaip būtina visuomenės apsauga. Pavojingiausia riba peržengiama, kai fizinis susidorojimas su politiniu priešininku imamas vaizduoti ne kaip nusikaltimas, o kaip tariamai suprantama ar net morališkai pateisinama priemonė. Tokiu pavyzdžiu tapo grasinimai fiziniu susidorojimu LRT tarybos nariui Jonui Staseliui, už tai, kad šis viešai kėlė klausimą dėl LRT administracijos piktnaudžiavimų.

Svarbiausias lūžio taškas įvyksta tada, kai smurtas vertinamas ne pagal patį veiksmą, bet pagal tai, prieš ką jis buvo nukreiptas. Šis kontrastas Lietuvoje ypač iškalbingas.

Mokytojos Alinos Laučienės atžvilgiu teisėsauga pradėjo baudžiamąjį persekiojimą dėl jos viešai išsakytos pozicijos, kad į Lietuvą atvykę kitataučiai turėtų mokytis valstybinės lietuvių kalbos. Tuo tarpu buvusio Nacionalinio susivienijimo tarybos nario Šarūno Jasiukevičiaus pasisakymai, kuriuos Ignas Vėgėlė vertino kaip grasinimus fiziniu susidorojimu, tokio pat teisėsaugos ryžto nesulaukė – ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nors buvo akivaizdu, kad Seimo nariui buvo grasinama tiesiogiai: Igno Vėgėlės atvaizdas buvo įkomponuotas į šaudymo taikinį – tai reiškė nebe paprastą politinę kritiką, o grėsmingą simboliką.

Taip oponentas buvo paverstas taikiniu, kurį esą galima nutildyti bauginimu, pažeminimu ar net fizinio susidorojimo užuomina. Taigi, kai tokie vaizdiniai yra toleruojami, smurtas pirmiausia įteisinamas žodžiais ir simboliais, o vėliau jis gali būti mėginamas pateisinti ir veiksmais.

Panašūs skirtingi teisėtvarkos sprendimai iškėlė aštrų klausimą: ar Lietuvoje teisė visiems taikoma vienodai, ar jos griežtumas priklauso nuo to, kas kalba, prieš ką kalbama ir kuriai politinei stovyklai žmogus priskiriamas?

Penktojoje pakopoje radikalūs asmenys buriasi į organizuotus arba neformalius tinklus. Atsiranda užšifruoti ryšio kanalai, anoniminės grupės, finansavimo rinkimas, propagandinė medžiaga, mokymai, tarptautiniai kontaktai ir bendros mobilizacijos.

Paskutinėje pakopoje pereinama prie sistemingo politinio smurto ir terorizmo. Taikiniais tampa policija, teismai, politinės institucijos, energetikos ir ryšių infrastruktūra, privačios bendrovės ar ideologiniais priešais paskelbti žmonės.

Lietuvos visuomenė – ketvirtojoje ekstremizmo pakopoje

Vertinant padėtį Lietuvoje, naujausiame, 2026 metų, VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime kairiųjų ekstremizmas kol kas nėra išskiriamas kaip reikšminga organizuota vidaus terorizmo grėsmė.

Iš aptartų požymių galima daryti išvadą, kad Lietuvos visuomenėje jau ryškėja ketvirtajai ekstremizmo pakopai būdingi bruožai: ideologinis nepakantumas, politinių oponentų delegitimizavimas, viešas jų gėdinimas, bauginimas ir vis dažnesnis nedemokratinių priemonių pateisinimas tariamai kilnių tikslų vardu.

Smurtas dar nėra tapęs organizuotos politinės kovos norma, tačiau tam palanki moralinė ir informacinė aplinka jau kuriama – oponentas vis dažniau vaizduojamas ne kaip pilietis, su kuriuo privalu diskutuoti, bet kaip priešas, kurį galima nutildyti, pašalinti ar simboliškai paversti taikiniu.

Būtent šiame etape sprendžiasi, ar radikali retorika liks tik žodžių ir įvaizdžių lygmenyje, ar ji virs fizinės prievartos ir organizuoto politinio smurto pateisinimu. Todėl didžiausia grėsmė slypi ne vien atskiruose incidentuose, bet visuomenės pripratime prie minties, kad demokratiją galima ginti nedemokratinėmis priemonėmis, o žmogaus teisės gali būti taikomos pasirinktinai – saviems kaip teisė, o svetimiems tik kaip malonė.

Viltį teikia tai, kad ryžtingos JAV administracijos pastangos pažaboti radikalųjį kairiųjų ekstremizmą neišvengiamai paveiks ir Lietuvą. Jei galingiausia pasaulio valstybė pasiryžo pažaboti bet kokį politinį smurtą ir ginti žodžio laisvę ne pasirinktinai, o visiems, tai neišvengiamai taps svarbiu postūmiu ir mums.

Įkvepia tai, kad JAV skiria iki 3 mln. dolerių Europos organizacijoms, ginančioms žodžio ir spaudos laisvę, kovojančioms su politine cenzūra, piktnaudžiavimu teismais ir piliečių išstūmimu iš viešosios diskusijos.

Todėl yra viltis, kad JAV padedama ir Lietuva sugebės susigrąžinti tikrą viešąją diskusiją, kurioje žmogus nėra baudžiamas už kitokią nuomonę, o politinis priešininkas nėra paverčiamas priešu.

Kol visuomenė dar geba atpažinti pavojingus ženklus ir drįsta juos įvardyti, tol nėra vėlu grįžti į sveiko proto, teisingumo ir tikros demokratijos kelią.