Naujos knygos. Monografija apie Lietuvos gelmių išteklius

Lietuvos žemės gelmių turtai. Atsakingasis redaktorius – akad. Algimantas Grigelis. Vilnius, Lietuvos mokslų akademija, 510 p.

Birželio 30 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko monografijos „Lietuvos žemės gelmių turtai“ pirmosios sutiktuvės. Monografiją parengė aštuoni autoriai: Algimantas Grigelis, Ginutis Juozapavičius, Anicetas Štuopis, Ignas Vaičeliūnas, Gediminas Motuza Matuzevičius, Saulius Gadeikis, Valentinas Baltrūnas ir Saulius Gegieckas.

Tarp šių autorių yra ne tik mokslininkai, bet ir patyrę verslo atstovai. Įžanginiame žodyje tuometinis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juras Banys pažymėjo: „Žemės gelmės nuo seniausių laikų buvo žmogaus atradimų šaltinis ir pažangos variklis. <…> Ši knyga skiriama plačiajai visuomenei, valstybės administracijai ir savivaldai.“

Kai į tokį klausimą išsamiai nesugeba atsakyti asmenys, nelabai suvokiantys, ką apie mūsų žemės gelmes atskleidžia geologija, jų neišprusimą ir primityvų valstybės išteklių suvokimą bent iš dalies galima paaiškinti. Tačiau kai taip teigia asmuo, pakviestas ką tik patvirtintoje vyriausybėje užimti šios srities ministro pareigas, pasijuntame itin nejaukiai, nes suvokiame, kad toks neišprusimas labai apsunkins racionalių sprendimų priėmimo galimybes.

Būtina priminti, kad jau ne kartą buvo aptarta, kad negalima painioti Seimo narių ir vykdomosios valdžios atstovų funkcijų. Seimo narių funkcijos – įstatymdavystė ir parlamentinė valdžios veiklos kontrolė. Ministro pareiga – profesionalus vadovavimas jam patikėtai valstybės veiklos sričiai. Aptariamoji monografija turi atsidurti ant kiekvieno ministro ir kitų už valstybės už pareigūnų stalų.

Naujoji monografija leidžia pašalinti valstybės išteklių vertės suvokimo spragas bendrojo išsilavinimo programose ir skatina visuomenės nusiteikimą lavintis. Kiekviename jos skaitytojai ras faktus, apie kuriuos dauguma jų niekada nebuvo giliau susimąstę.

Paaiškėjo, kurie gelmių ištekliai atveria itin geras valstybės raidos perspektyvas. Maloniai nustebins knygos autorių gebėjimas parodyti, kaip geologijos žinios yra labai svarbios praktiškai kiekvienam iš mūsų.

Monografija yra gausiai iliustruota. Brėžiniuose ir lentelėse pateikti faktai praturtins gelmių suvokimą ir paskatins atidžiau pasidomėti, kaip išmintingai jomis pasidomėti jų ištekliais. Visata galbūt yra begalinė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos.

Akademikas Algimantas Grigelis pabrėžia: jei žmogaus gyvenimas nusakomas minutėmis, valandomis ir metais, tai geologijoje – tūkstančiais, milijonais ir milijardais metų. Jis akcentuoja, kad žmogus, sukūręs garo mašiną, vidaus degimo variklį, plastiką ir tranzistorių, suformavo gamtai žalingą globalizacijos kryptį – vis didėjančius gamtinių išteklių poreikius.

Mokslų daktaras ir ekonominės geologijos specialistas Ginutis Juozapavičius atkreips daugelio skaitytojų dėmesį, išsamiai supažindindamas su nemetalinėmis naudingomis iškasenomis, be kurių būtų neįsivaizduojama šiuolaikinės ekonomikos pažanga. Jis akcentuoja, kad „tas pats mineralas ar uoliena gali būti naudojamas įvairiose pramonės ir statybų srityse“.

Iš tikrųjų net tai, ką mes kasdien matome po savo kojomis, yra ypatingos svarbos ištekliai, be kurių nebūtų nei šiuolaikinės pramonės telkinių, nei naujų gyvenamųjų kvartalų, nei juos jungiančių susisiekimo arterijų.

Autorius primena apie žaliavas, kurios gausiai supa kiekvieną iš mūsų, bet „dažnas nesusimąsto, iš kur ir kaip atsirado visuomenės gerovės lygį atspindintys objektai…“

Skaitytojai sužinos, kad Lietuvoje dar prieš pusšimtį metų buvo suprojektuota ypatingos svarbos išteklių požeminė kasykla, tačiau jos įrengimo darbai dar neprasidėjo. Autorius primena, kad Lietuvoje ištirta 16 rūšių nerūdinių naudingųjų iškasenų, kurių išteklius aptiko ir išžvalgė mūsų geologai. Pavyzdžiui, aptikti, tik dar nėra detaliai išžvalgyti akmens druskos telkiniai, nes jie slūgso gana giliai.

Skyriaus autorius pažymi, kad „pagal dabartiniu metu vykdomos naudingųjų iškasenų gavybos apimtis Lietuvos ūkis yra pakankamai aprūpintas prieinamais naudoti žemės gelmių ištekliais. Tačiau jau netrukus deficitu gali tapti unikalus, itin švarus tik Anykščių rajone kasamas kvarcinis monomineralinis smėlis. „Tokios kokybės smėlio nėra nei kitur Lietuvoje, nei kitose Baltijos ir Skandinavijos šalyse.“

Monografijoje pateikti duomenys apie detaliai išžvalgytus nemetalinių iškasenų telkinius Lietuvos savivaldybėse. Parengtinai išžvalgytas Usėnų akmens druskos telkinys Šilutės rajone, kuris, susidarius palankioms sąlygoms, gali ilgam telkti naudą visuomenei, nes dabar akmens druska importuojama (neretai – net iš Afrikos).

Lietuvos pietinėje ir pietvakarinėje dalyje (Kauno ir Prienų savivaldybėse) išžvalgytas labai gryno anhidrito telkinys. Ši uoliena pagal dekoratyvumo rodiklius yra panaši į marmurą. Ją lengva pjauti, šlifuoti ir poliruoti, ji yra gana atspari šilumos ir šalčio kaitos ciklams. Sodriai mėlynos spalvos anhidritas prilygintas juvelyrinių akmenų klasei, jam suteiktas angelito vardas.

Autorius nurodė, kad šio telkinio paviršiuje ir greta jo antžeminės aikštelės nėra gyvenviečių. „Pavienės sodybos išsidėsčiusios retai – 300-400 m. viena nuo kitos. Todėl antžeminė įmonės veikla neturės įtakos aplinkinių gyventojų gyvenimo kokybei. <…> Praėjo daugiau nei pusė amžiaus nuo šio telkinio atradimo. Požeminė kasykla jau suprojektuota, o leidimas kasti – gautas. Tačiau didelės pradinės investicijos ir neapibrėžta geopolitinė aplinka apsunkina investicijų pritraukimą.“

G. Juozapavičius pažymėjo, kad šioje požeminėje kasykloje „gavyba – be atliekų, nes net smulkiausi trupiniai yra realizuojama produkcija.“ Jo išvada rodo išskirtinį telkinio vaidmenį: „Lietuva taps dekoratyvinio akmens pasaulinės rinkos dalyve, tiekiančia išskirtinio grožio marmuro klasės akmenis. <…> Reikia tikėtis, kad šis vertingas Lietuvos žemių gelmės turtas ir iškastos ertmės netrukus pradės teikti naudą valstybei“.

Dekoratyvinio akmens ištekliai surasti ir Margių dolomito telkinyje. Šis dolomitas tinka naudoti ne tik kaip statybinis, bet ir kaip apdailos akmuo pastatų interjerui bei eksterjerui. Vegerių klinties (Akmenės r.) naudotojai jau yra pagaminę eksperimentinių interjero dirbinių: „Poliruoti šviesiai gelsvos su pilku atspalviu paviršiai su faunos pėdsakais yra itin malonūs ir veikia raminančiai. Toks Lietuvos permo klinties panaudojimas gali būti dar vienu dekoratyvinio akmens šaltiniu.“

Monografijos skaitytojų dėmesį patrauks hidrogeologo Aniceto Štuopio parengtas skyrius „Požeminis vanduo“. Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kurioje kokybiškas požeminis vanduo yra pagrindinis geriamojo vandens šaltinis. Tokio vandens ištekliai yra vienas iš svarbiausių žemės gelmių turtų. Vis daugiau pasaulio valstybių jau susidūrė su geriamo vandens trūkumu. O tai yra daug svarbiau, negu, pavyzdžiui, naftos išteklių mažėjimas. Naftą galima pakeisti kitomis kuro rūšimis, o vandens niekuo pakeisi.

Autorius primena, kad Lietuvos požeminio vandens šaltinius jau seniai tyrinėja pasaulio mokslininkai. Juos domina ne tik šių atsargų pasiskirstymas ir jų apsaugos problemos, bet ir cheminė sudėtis bei temperatūra. Šiame skyriuje pateikiamos žinios ir apie mineralinio vandens šaltinius bei jų panaudojimą. Autorius pabrėžia, kad šio vandens telkiniai yra natūralus paveldas, kurį reikia apsaugoti ir sumaniai naudoti. Išsamiai aptariama seklioji geotermija ir jos dabartinis panaudojimas bei perspektyvos.

Daugelį skaitytojų labai sudomins teiginiai, išdėstyti skyriuje „Angliavandeniliai“, nes viešojoje erdvėje cirkuliuoja itin prieštaringa informacija. Šio skyriaus autoriaus, naftos telkinių geologijos specialisto Igno Vaičeliūno išvada – itin kategoriška: „Gaila žiūrėti, kad savo turto nenaudojame, o vežamės iš kitur. Ir ne už dyką – mokame didelius pinigus ir verkšlename: darbų nėra, tauta išsivaikšto“.

Apie menkai panaudojamas geologų atskleistas gelmių galimybes monografijos skaitytojai ras ir LMA akademiko Gedimino Motuzos-Matuzevičiaus parengtame skyriuje „Metalų rūdos“. Autorius, tiriantis gelmių išteklius jau penkiasdešimt metų, pažymi: „Kartu su kolegomis pavyko rasti geležies telkinį, retųjų žemių elementų, apatito, vario ir molibdeno apraiškų, taip pat nustatyti granitinio magnetizmo etapą, kurio intruzijos lemia padidėjusį šiluminį srautą, tinkamą elektros gamybai. Daug tai ar mažai, kiek iš to naudos valstybei, parodys ateitis.“

Vargu ar daug kas yra susimąstęs apie geologinio kartografavimo metu parengtus žemėlapius, skirtus aplinkai vertinti teritorijų planavimo tikslams, apie kuriuos rašo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkas, habil. dr. Valentinas Baltrūnas. Čia itin aktualių teiginių ras ir socialinių mokslų atstovai, besidomintys kraštotyra ir gamtosauga.

Abejingų nepaliks ir taikomosios geologijos specialisto Sauliaus Gegiecko perspėjimas apie tai, kad žmogus vis bando „pastatyti save jei ne į Visatos, tai bent į žemės centrą. Iš to kyla aibė skambių iniciatyvų, pradedant Visatos užkariautojais ir baigiant Žemės planetos nuo žmonijos gelbėtojais.“

Mokslinis redaktorius Jonas Jasaitis