Šliaužianti diktatūra arba LTSR-2 prieš Liną Karpavičių

Linas Karpavičius

Šiais laikais diktatūra ateina ne žlegant tankų vikšrams ar dunksint kerziniams batams į miesto grindinį. Šiandien ji, kaip gyvatė, rangosi ir keičia odą, kaip chameleonas keičia spalvas, ateina kaip „vilkas avies kailyje“.

Dabar dauguma Seime priimamų įstatymų turi paslėptą prasmę ir dvigubus standartus. Diktatūra ateina prisidengdama kovos už laisvę ir demokratiją lozungais bei negailestinga kova su totalitariniais režimais ir jų simboliais. Būtent taip kadaise buvo priimtos Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kuriomis neva siekta „kovoti“ su nebeegzistuojančiais režimais, o iš tikrųjų – ieškoti galimybės prisikabinti prie savo piliečių ir, radus akyje grūdą (formalią galimybę), jį nubausti.

Po šios atgimstančios diktatūros volu pateko ir šių eilučių autorius.

Priminsiu, nuo ko viskas prasidėjo. 2025 metų gruodžio 15 dieną savo „Facebook“ paskyroje patalpinau istorinius archyvinius kadrus iš mitingo, kuris vyko dar LTSR laikais (berods 1986–1987 metais) Katedros aikštėje. Šis mitingas buvo organizuotas tuometinės valdžios. Jo tikslas buvo parodyti, kad Lietuvos liaudis palaiko režimą, smerkia nacionalistų norą atkurti nepriklausomą Lietuvą ir reikalauja, kad JAV nesikištų į „suverenios“ respublikos reikalus.

Savo įrašu siekiau išvesti paraleles tarp tuo metu Vilniuje vykusių mitingų ir atrasti laikmečių panašumų, taip pat priminti ir perspėti visuomenę, kad šliaužianti diktatūra turi daug panašumų su buvusia – LTSR-1 diktatūra. Formos gali visiškai nesutapti, tačiau turinys išlieka tas pats.

Šiame 2 min. 41 sek. trukmės įraše budri virtualaus pareigūno akis (sprendžiant iš vardo ir pavardės, jis nėra lietuvis) pastebėjo įstatymo pažeidimą (ANK 524 str.), nes pirmąsias 12 sekundžių įrašo pradžios užsklandoje buvo matoma raudona penkiakampė žvaigždė, o vėliau dar apie 5 sekundes, iš viso kelis kartus, prašmėžavo LTSR vėliava.

Už šias 17 sekundžių istorinėje archyvinėje medžiagoje policija įžvelgė įstatymo pažeidimą, ir valstybinės kovos su totalitarizmu (o iš tikrųjų – su laisvu žodžiu ir žmogaus saviraiškos laisve) mašina pajudėjo.

Sausio 21 dieną mane pasiekė šaukimas į Trakų policijos komisariatą. Tyrėja (ne lietuvė pagal vardą ir pavardę). Vasario 2 dieną įvyko mano apklausa, ir tyrėja, išklausiusi mano paaiškinimą, nusprendė paskirti datą, kada bus svarstoma mano byla. Greitai pasirašiau protokolą, pažymėdamas, kad su kaltinimu nesutinku.

Tik grįžęs namo pastebėjau, kad svarstymo data paskirta vasario 16 dieną. Policijos tyrėja, matyt, nebuvo informuota, kad tą dieną yra valstybinė šventė?

Po kelių dienų, vasario 9 d., sulaukiau tyrėjos skambučio. Pokalbio metu ji pranešė, kad svarstymo nebus – priimtas sprendimas mane nubausti minimalia 150 eurų bauda (pagal ANK bauda yra nuo 300 iki 700 eurų), su sąlyga, kad ją sumokėsiu iki nurodytos datos.

Nusižengimo esmė ir nustatytos aplinkybės: savo viešai prieinamoje „Facebook“ paskyroje patalpino vaizdo įrašą, kuris yra matomas ir prieinamas kitiems asmenims. Vaizdo įraše demonstruojama sovietinė raudona penkiakampė žvaigždė ir Lietuvos SSR vėliava.

Kadangi baudos nemokėjau, kovo 25 dieną buvo paskirtas mano administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimas nuotoliniu būdu.

Mane išklausiusi tyrėja akmeniniu veidu informavo, kad netrukus sužinosiu sprendimą. Ir iš tiesų – maždaug po pusvalandžio gavau nutarimą skirti man 400 eurų baudą.

Tyrėja rašte nurodė, kad turiu teisę per 20 kalendorinių dienų apskųsti policijos sprendimą. (Juk mes – demokratinė šalis?) Toliau pamatysime, kiek pastangų paprastam piliečiui kainuoja laisvė ir demokratija.

Šioje vietoje šiek tiek nukrypsiu į šalį. Su šiuo savo gyvenimo nuotykiu supažindinau savo „Facebook“ auditoriją. Daug kas patarė sumokėti baudą ir nekovoti. Iš dalies jie buvo teisūs. Skundo parengimas man kainavo tuos pačius 150 eurų, todėl, sumokėjęs baudą, būčiau uždaręs bylą (to, matyt, ir siekia represinė struktūra, kurios tikslas – per finansinį spaudimą pamažu pratinti pilietį prie paklusnumo ir nuolankumo).

Tačiau aš nusprendžiau pasiaukoti ir sukurti precedentą, taip apsaugodamas kitus bei parodydamas šiai represinei sistemai, kad kitą kartą, prieš bausdama žmogų, gerai pagalvotų.

Mano skundo nagrinėjimas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose turėjo įvykti birželio 2 dieną. Ir įvyko.

Teismui nurodžiau, kad savo veiksmais nepadariau jokio administracinio nusižengimo, nes, patalpindamas istorinį vaizdo įrašą, nesiekiau propaguoti ar šlovinti totalitarinio režimo, jo simbolių ar neigti Lietuvos nepriklausomybės. Vaizdo medžiagą socialiniuose tinkluose panaudojau siekdamas informuoti visuomenę apie istorinius įvykius (mitingus), palyginti juos su dabartiniais mitingais ir atkreipti dėmesį į jų panašumus. Nagrinėjamu atveju institucija netyrė nei propagavimo tikslo, nei konteksto, nei prie vaizdo įrašo pateikto komentaro turinio.

Veikos pavojingumas buvo preziumuojamas vien dėl to, kad istorinėje archyvinėje medžiagoje buvo matomi simboliai – raudona penkiakampė žvaigždė ir LSSR vėliava.

Nebuvo vadovaujamasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokios kategorijos bylose. Todėl, mane nubaudžiant, buvo pažeista mano teisė į saviraiškos laisvę, taip pat proporcingumo principas, mažareikšmį atsitiktinį veiksmą pripažįstant administraciniu nusižengimu.

ANK 524 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal šį straipsnį neatsako asmenys, padarę šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius ar autoritarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais, taip pat asmenys, naudojantys oficialią egzistuojančios valstybės simboliką (išskyrus dvispalvę – juodos ir oranžinės spalvų – Georgijaus (šv. Jurgio) juostą naudojančius asmenis), ir Antrojo pasaulinio karo dalyviai, vilkintys savo uniformą.

Aš istorinę medžiagą panaudojau visuomenės informavimo apie istorinius ir dabartinius įvykius (mitingus), jų panašumo požiūriu, tikslais ir taip realizavau savo teisę į saviraišką. Todėl šiuo atveju institucija nepagrįstai surašė nutarimą ir mane nubaudė, nors turėjo taikyti ANK 524 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį ir pradėtą administracinę teiseną nutraukti.

Teisėja įsiklausė į mano paaiškinimus, ir birželio 11 dieną gavau teismo nutartį mano skundą tenkinti.

Liepos 1 dieną, paskutinę dieną, kai dar buvo galima pateikti skundą, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą. Byla tęsiasi.

Štai kaip sistema, gavusi, atrodytų nekaltą įrankį, pradeda persekioti savo piliečius.

Bet aš eisiu iki galo. Sužinosime ar dar teisingumas ir sveikas protas egzistuoja, ar jau galutinai sugrįžo kreivų veidrodžių valstybė – LTSR versija.