Edvardas Čiuldė. Vasaros pikas

Vasara jau įkopė į savo viršūnę ir liejasi per kraštus.

Paprastai tuo metu politinis gyvenimas visiškai apmiršta, nuščiūva, pereina į štilį.

Ši vasara tarsi ir turėjo būti kitokia, nes dar liepą keitėsi vyriausybė, tačiau atostogų ritmas greitai permušė politinį šurmulį su atmintyje likusiais keliais tolstančiais ir išskydusiais ratilais.

(Savo ruožtu, prabusdamas ankstyvą vasaros rytą lietuviško kaimo sodyboje nuo kaimyno už tvoros gaidžių giedojimo, labai džiaugiuosi, kad bent man nereikia kaitinti bambos kur nors Viduržemio jūros paplūdimiuose.)

Kas be ko, šios vasaros svarbiausiu įvykiu yra tai, kad premjeras Mindaugas Sinkevičius kultūros patarėju pas save įdarbino Darių Kuolį. Tai neabejotinai yra daug svarbesnis nutikimas nei vieno ar kito ministro paskyrimas bei atleidimas. Neatmestina ir tokia galimybė, kad D. Kuolio atsiradimas vyriausybės užkulisiuose gali padėti modifikuoti politinę sistemą iš esmės Lietuvai itin naudinga kryptimi ar ne?

Tai neabejotinai yra naudinga ir socialdemokratų partijai net partiniu egoistiniu požiūriu, o toks pasirinkimas rodo, kad M. Sinkevičius nėra linkęs taip greitai pralaimėti, kaip galėjo atrodyti kažkam iš pradžių. Kaip atrodo dabar bent man, lietuvybės priešai Lietuvoje dar kol kas neturi (ir kažin ar kada nors apturės) jokio strateginio plano, kaip būtų galima įveikti D. Kuolio pasirodymo vyriausybės koridoriuose iššūkį. Nenoriu perspausti įtikinėdamas savo nekritiška įvykių versija, tačiau D. Kuolio pasirinkimas premjero patarėju kultūrai, regis, išties gali būti vertinamas, kalbant šachmatų lentos terminais, kaip didmeistriškas ėjimas…

Išsiliejusi vasara tampa tokia akivaizdi, kad vėl atsiranda proga prisiminti teosofo teiginį apie tai, jog gamta yra žmogaus nuodėmės pažemintas rojus.*

Savo ruožtu ne kartą esame girdėję politikų pažadus sukurti rojų žemėje.

Koks apskritai yra politikos ir gamtos santykis – ne toks jau paprastas klausimas.**

Kita vertus, šią karštą vasarą atidėkime teorinių konstrukcijų katalogavimo vargus bent jau į straipsnio pabaigą, dabar prisimindami tuos retušuojamus vaizduotėje gamtos ir politikos akistatos atvejus, kai gamta tiesiogiai įsiveržia į politiką arba politika į gamtą.

Mano vaizduotė prikelia tikriausiai pirmosios besniegės žiemos Lietuvoje atmintį, kai visą gruodžio mėnesį smarkiai lijo. Kita vertus, tai buvo savotiškai įdomus laikotarpis, kai vadinamajai konservatorių partijai didesniu ar mažesniu mastu teisėtai ar neteisėtai buvo iškelti kaltinimai teroristine veikla, nes teisėsaugos institucijos nustatė, kad įtakingas šios partijos veikėjas nelegaliai gamino bombas ir, regis, dalyvavo diversijose. Todėl kai aš tada matydavau tradiciškais kailiniais apsirengusi barzdotą Kalėdų Senelį, pas vaikus keliaujantį su skėčiu nuo lietaus rankose, man anas kažkodėl primindavo persirengusį teroristą konservatorių…

Žinia, politikai dažniausiai žadėdavo paversti žemę žydinčiais sodais, o pas mus galiausiai atsirado toks įtakingas veikėjas Šimašius, kuris nusprendė iš Lietuvos padaryti dykumą, pradėdamas nuo sostinės centrinės Lukiškių aikštės, supylęs čia su savo pagalbininkais dykynės kopas kaip moralinio ištuštėjimo atskaitos tašką ir nususimo pagrindinio orientyro vizualizaciją.

O dykuma yra baisus užkratas, nesakykite, todėl dykumėjame ir toliau.

Jeigu būtų leista perfrazuoti poeto žodžius, pritaikius šios temos plėtotės optimistiniams tikslams, regis, lietuvis yra žmogus, kuris keliauja per dykumą su irklu ant peties, ne kitaip.

__________

* Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju „išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats, tik kito statuso rojus, yra žmogaus nuopuolio pažeminta aplinka. Tačiau yra dar ir toks viziuonieriškas pasakojimas, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamos konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti – bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje. Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai, glitėnai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, tikėkime, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų. Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi, lojo ant Dievo šuo. Katinėlis, visiškai pasimetęs, sukosi apie kojas…

** Kaip ne kartą turėjau progą aptarti, būtent Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį pirmasis pateikė kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos „žmogus–valstybė–kosmosas“ projektą, kurio plėtotėje idealios politinės tvarkos (sistemos) samprata tapo teorine priemone, leidusia žmogaus sampratą „įauginti“ į viso kosmoso teoriją. Kitą kartą taip užsidegę gamtos pavyzdį pasirinko kaip atskaitos tašką politiniam reikalų tvarkymui būtent Apšvietos amžiaus filosofai, kurių apeliacija į jau matematiškai suprantamos, t. y. visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų ir tik kiekybiškai aprašomos gamtos (visatos) koncepciją įgalino švietėjus išpopuliarinti žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą. Daiktų lygybės principas čia tampa atskaitos tašku, skelbiant luomų panaikinimo reikalavimą ir įtvirtinant visų lygybės prieš įstatymą politinį pasirinkimą.

Savo ruožtu marksizmas, pareikalavęs gamtos mokslų patirtį pritaikyti visuomenės ir žmogaus tikrovės pažinimui, be visa ko kito, yra vadintinas metodologiniu kosmizmu. Taigi, norite tikėkite, norite – ne, marksizmas dar gali būti suprantamas ir kaip vulgarizuota Platono versija…

 ______________ _____________ ____________

visą vasarą noko kriaušės
ir juodieji serbentai prisirpo
kur pajuodo net cherubino pakaušis
nuo tos saulės kuri jau netilpo

apsikrėtusios medžių šakos
žaluma plūduriavo be bruožų
debesėliai dar buvo aptakūs
tik nebuvo blyškumo grožio

nors jau pildės gamtoj kaip dėsnis
kad užsimezga bręsta ir pūna
pažinimo medžio nupurtytas vaisius kurį išėsti
skrido širšės geltono kūno